Telšių apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorei Olgai Alibajevai,

nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą Airidai Gedminei, nukentėjusiosios įgaliotai atstovei advokatei Kristinai Adomavičienei,

uždarame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir prokurorės nutarimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo M. B., gimusiai (S), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietei, gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), nedirbančiai, registruotai Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, veiksniai, neteistai,

padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B., dėl savo psichikos būklės lėtinio psichikos sutrikimo – sunkios depresijos epizodo su psichozės simptomais, nepatikslinto kaip atsirandančio postnataliniu periodu bei lengvo protinio atsilikimo, reikšmingo elgesio sutrikimo, kai reikia atkreipti dėmesį ar gydyti, dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, 2024 m. sausio 17 d. apie 21.05 val. Mažeikiuose, Žemaitijos g. prie namo Nr. 5, tyčia, suėmusi už dešinio peties, apsuko, pastūmė ir abiejų rankų kumščiais sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių mažametei nukentėjusiajai D. G., gimusiai 2010 metais, į pilvą, taip mušdama ir smurtaudama sukėlė mažametei nukentėjusiajai D. G. fizinį skausmą.

Baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką numatyta Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo

Kad M. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje neginčijamai įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: M. B. teisiamajame posėdyje nedalyvavo atsižvelgiant į teismo psichologijos ir teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą, kad dėl lėtinio psichikos sutrikimo M. B. negali teisingai suprasti ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes ir duoti teisingus parodymus bei dalyvauti teismo posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu, susipažinusi su pateiktu įtarimu M. B. nurodė, jog dėl pareikšto įtarimo prisipažįsta. Paaiškino, kad ji gydosi pas psichiatrus Mažeikiuose ir yra gulėjusi Klaipėdos ligoninėje, kol dar buvo vaikas. 2024 metais sausio mėnesį, vakare ji iš namų išėjo supykusi, kad jai gyvenime nepasisekė, gyvena (duomenys neskelbtini) name ir kieme prie šiukšlinių pamatė mergaitę, ji jai matyta iš bibliotekos, kur ji gyvena, nežino. Ji yra serganti psichine liga, jai tada buvo sukilę nervai ir tą mergaitę ji rankomis pasuko, norėjo ją pargriauti ant žemės, bet mergaitė buvo stipri, ji jos negalėjo pargriauti, mergaitė pradėjo šaukti, ją išgąsdino jos šaukimas ir tada mergaitei sudavė rankomis, sudavė į pilvą smūgius, kiek kartų sudavė, ji neskaičiavo ir nežino. Jai atrodo, kad ji irgi nešė šiukšles, tai yra iš namų nešė padėti benamiams maisto prie šiukšlinės. Ji su ta mergaite iki šio įvykio nekonfliktavo. Po jos suduotų smūgių mergaitė įbėgo į to paties namo, kuriame ji gyvena antrą ar trečią laiptinę. Ji irgi iš karto nuėjo namo. Tą patį vakarą pas ją į namus atvyko policijos pareigūnai, ji su jais nekalbėjo, su pareigūnais kalbėjosi mama S. B. Ji savo mamai iki policijos atvykimo nesakė ką darė tai mergaitei. Ji gailisi, kad sudavė tai mergaitei, nori jos atsiprašyti ir su ja susitaikyti;

teisiamajame posėdyje duotais nukentėjusiosios nepilnametės D. G. atstovės pagal įstatymą A. G. parodymais, kad nematė kaip viskas vyko. Dukra D. G. vakare išnešė šiukšles ir netrukus grįžo visa persigandusi, išbalusi, drebėdama, negalėjo žodžio ištarti. Klausė jos kas atsitiko, o ji rėkė, kad ją užpuolė ta čigonė. Išbėgo į lauką, bet nieko nebuvo. Pakvietė policiją, išsiaiškino. Fiziškai dukra nebuvo nesužalojo, sužalojimo, mėlynių nebuvo, ją tai labai paveikė psichologiškai. Buvo labai išgąsdinta. Atsirado didžiulė baimė eiti į lauką, bijojo eiti viena. Pagrinde dukrai buvo smūgiuojama į šonus. Vėliau pastebėjo nežymią mėlynę ant šono, bet tai neatrodė svarbu. Jai bendrauti su tomis moterimis neteko. Po kokių 2 mėnesių tos merginos, kuri užpuolė jos dukrą, mama prašė, kad jos atleistų jos dukrai, kad nebūtų jokių procesų. Jas žinojo, jos visos keturios gyvena kaimynystėje. Dukra ją užpuolusią merginą žinojo. Dukrai buvo skirtas nemokamas psichologas, užpildė prašymą, bet iki šiol dar niekas nepaskambino. Kur kreipėsi, niekur nebuvo vietų. Privačiai nesikreipė. Dabar jau viskas susitvarkė, parėjo daugiau kaip metai. Civilinio ieškinio neteikė;

ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios nepilnametės D. G., apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, duotais parodymais, kad buvo užpulta. Buvo žiemos vakaras, ji išnešė šiukšles. Kai buvo prie šiukšlinės, norėjo mesti šiukšles, moteris pribėgo, pasuko ją už peties ir pradėjo daužyti kumščiais. Tai buvo prie (duomenys neskelbtini) namo, kur šalia yra konteineriai šiukšlėms. Tai galėjo būti sausio pradžia, t. y. vasario pradžia, šiais metais, o gal sausio pabaiga. Buvo vakaras, apie pusę devynių vakare. Ją sugriebė ta moteris. Ji buvo tamsiais plaukais, vilkėjo oranžinį megztinį su kapišonu. Ji yra mažesnė už ją, jos ūgis yra 175 cm, jai buvo iki akies. Moteris buvo tamsesnės odos. Tiek atsimena apie išvaizdą. Ji suėmė ją už dešinio šono, pasuko į savo pusę. Ji pamanė, kad tai jos draugė, bet pamatė, kad nepažįstama moteris, kuri kumščiais pradėjo daužyti pilvą. Į pilvą smūgiavo apie 20 kartų. Ji jos klausė ką jai padarė, juto, kad truputį skaudėjo. Skausmą įvertina 3 balais, stipriai nemušė. Kai ji paklausė ką ji padarė, tai ši nieko neatsakė, tik mušė. Ji sustingo mušama ir verkė. Paskui moteris bandė ją parversti, kišo koją, bet jai nepavyko. Ji pradėjo šaukti, neatsimena ką, bet norėjo, kad kas nors pamatytų ir pabėgo namo. Ji sustojo ir kažką pasakė, tačiau ji nubėgo. Pavyko pabėgti. Iš pradžių mamai nieko nesakė, po to jai papasakojo ir mama išėjo į lauką aiškintis. Ji liko namuose ir niekur tą vakarą nėjo. Buvo išsigandusi, verkė, paskui nuėjo miegoti. Dar buvo atvažiavusi policija, reikėjo viską papasakoti. Gydytojas neapžiūrinėjo, tik policija. Buvo maža mėlynė pilvo viršuje. Skausmą juto dar ir kitą dieną. Gydyti skaudančios vietos nereikėjo. Prieš smūgiuojant, moteris suėmė už dešinio peties, pastūmė, taip kaip norėdama pasisveikinti, todėl pamanė, kad tai draugė. Anksčiau tą moterį buvo mačiusi vasarą, kieme. Bendravusi su ja nėra. Po įvykio irgi su ja nebendravo, tik matė. Įvykio metu išsigando ir bijojo. Pirmą naktį kol užmigo, vis galvojo apie tą įvykį. Moterį sutiko prie valgyklos, ji buvo su savo mama, ir ji jai pasakė, kad labai atsiprašo. Ji nesustojo ir praėjo. Jos atsiprašymo nepriimtų (t. 1, b. l. 53-55);

2024 m. sausio 17 d. informaciniu pranešimu Roik 0124000033291, kuriame užfiksuotas pranešimas, jog prieš penkias minutes kaimynė iš kitos laiptinės, romų tautybės moteris sumušė 14 m. pranešėjos dukrą, kieme jai trenkė į pilvą, tampė, stumdė (t. 1, b. l. 20-21);

2024 m. sausio 17 d. protokolu-pareiškimu, kuriame užfiksuotas A. G. pranešimas, kad 2024 m. sausio 17 d. apie 21.05 val. jos dukra D. G. buvo užpulta romų tautybės moters, kuri jai sudavė smūgius ir sukėlė fizinį skausmą. Prašo nustatyti asmenį ir nubausti įstatymo nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 1-2);

2024 m. sausio 17 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad įvykio vieta yra teritorija, adresu (duomenys neskelbtini), įvykiui reikšmingų pėdsakų nepastebėta (t. 1, b. l. 22-28);

2024 m. sausio 17 d. asmens apžiūros protokolu su fotolentele, kur užfiksuota nukentėjusiosios D. G. kūno apžiūrą, nurodyta, kad apžiūrint pilvo sritį, dešinėje jo pusėje, matomas paraudimas (t. 1, b. l. 78-82).

Motyvuojamoji dalis

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. iš nukentėjusios nepilnametės D. G. duotų parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, kad dėl M. B. veiksmų, kai jai buvo suduoti smūgiai, ji patyrė fizinį skausmą ir išgąstį. Nukentėjusiosios D. G. nurodytos veikos aplinkybės iš esmės sutampa ir su ikiteisminio tyrimo metu duotais M. B. parodymais. Smūgių sudavimą patvirtina ir nukentėjusiosios kūno apžiūros metu nustatytas paraudimas ant pilvo. Iš bylos duomenų neginčijamai nustatyta, kad veikos padarymo metu nukentėjusioji D. G. buvo mažametė. Aptartų įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad M. B. stumdama ir suduodama smūgius D. G. sukėlė jai fizinį skausmą. M. B. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai.

Dėl M. Bagdonavičiūtės nepakaltinamumo

2024 m. rugsėjo 2 d. – rugsėjo 5 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, Teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) 2024 nurodyta, kad M. B. nuo 2021 metų yra psichikos sveikatos centro pacientų registre dėl sunkios depresinės simptomatikos. Baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu M. B. nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu (F32.30) bei Lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, kai reikia atkreipti dėmesį ar gydyti (F70.1), dėl kurių kompleksinio poveikio baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos metu ji negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Šiuo metu, M. B. yra nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu (F32.30) (dalinė medikamentinė remisija) bei lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, kai reikia atkreipti dėmesį ar gydyti (F70.1), dėl kurių kompleksinio poveikio šiuo metu ji negali suvokti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti. Dėl psichikos būklės M. B. negali teisingai suprasti ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes ir duoti teisingus parodymus bei dalyvauti teismo posėdyje, negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmę. M. B. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros stygomis pagal gyvenamąją vietą (t. 1, b. l. 127-133).

Teismo posėdžio metu, teismo psichologas, ekspertas Gintaras Butkus, dalyvavęs nuotoliniu būdu, patvirtino ekspertizės akte pateiktą išvadą, kad M. B. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos metu yra nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais, nepatikslintas kaip atsirandantis postnatoliniu periodu bei nustatytas įgimtas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, kai reikalinga atkreipti dėmesį ir gydyti, dėl kurių priežasčių kaltinamoji negali suvokti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti. Nurodė, kad dėl susirgimų šiuo metu matoma remisija, vartojant medikamentus, būklė pagerėja, lengvas protinis atsilikimas nėra gydomas, jis niekur nedingsta. Praeityje stiprūs kliedesiai nepastebimi, tačiau silpni išlikę. Privalu M. B., stebėti, tirti ir gydyti nuo sunkios depresijos. Iš medicininių dokumentų matoma, kad buvo gydoma ir stacionare. Gydyta Klaipėdoje, po to Švėkšnoje. Šiuo metu tikrai reikalingas priverčiamasis ambulatorinis gydymas, kad nekeltų pavojaus nei sau, nei aplinkiniams. Jeigu gydymas vyksta tvarkingai ir kas mėnesį stebint jos būklę, gydymas turi duoti savo efektą, būklė pagerėja. Stacionarus priverstinis gydymas skiriamas, jei yra didžiulė pavojaus tikimybė sau ir aplinkiniams, arba, kai neturima artimųjų, tai kas ja gali pasirūpinti. Šiuo atveju, kaltinamąja iniciatyviai rūpinasi jos motina. Mano, kad ambulatoriškai gydant-stebint, būtų pakankama pagalba kaltinamajai. Šiuo atvejų privalomas medikamentinis gydymas nuo sunkios depresijos su psichozės simptomais. Ji galimai yra priklausoma nuo kliedesių, todėl šiuo atveju be jokios priežasties ji užpuolė nukentėjusiąją. Gydymas ir priežiūra skiriama pagal kaltinamosios būklę. Yra ir ilgo veikimo vaistai, kurie yra suleidžiami, jei pacientas atsisako gerti tabletes.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad M. B., būdama nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Pagal BK 17 straipsnio nuostatas asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų ir toks asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Asmenį konkrečioje baudžiamojoje byloje nepakaltinamu ir tik dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos bei tik tos veikos darymo metu pripažįsta teismas.

Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų.

Kad M. B. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl ji pripažintina nepakaltinama (BK 17 straipsnis). Bylos duomenimis nustačius, jog M. B. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdama nepakaltinama, jai skirtina priverčiamoji medicinos priemonė.

Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje nustatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-208-788/2020).

BK 98 straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

Teismų praktikoje laikoma, kad pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, ir šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos, tačiau tai nereiškia, kad šis kriterijus yra vienintelis. Kaip pirmiau minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. B. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, kuri priskirtina prie nesunkių nusikalstamų veikų. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad M. B. po inkriminuojamo įvykio buvo konsultuota psichiatro, nukreipta stacionariniam gydymui, atskirais laikotarpiais stacionare gydyta apie tris mėnesius, išrašyta iš ligoninės pagerėjusioje psichinėje būklėje. Byloje dalyvavęs ekspertas nurodė, kad dėl susirgimų šiuo metu matoma remisija, vartojant medikamentus, būklė pagerėja, lengvas protinis atsilikimas nėra gydomas, jis niekur nedingsta; praeityje stiprūs kliedesiai nepastebimi, tačiau silpni išlikę, todėl būtinas medikamentinis gydymas nuo sunkios depresijos su psichozės simptomais. Rekomendavo M. B. skirti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamąja iniciatyviai rūpinasi jos motina.

Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių konstatuoja, jog šiuo metu M. B. pagal padarytos veikos pobūdį, jos gyvenamąją aplinką bei psichinę būseną, esant medikamentinei remisijai, galimai nėra pavojinga kitiems asmenims ir aplinkai, tačiau jai būtinas stebėjimas ir medikamentinis gydymas nuo sunkios depresijos su psichozės simptomais, kas sudaro pagrindą išvadai, jog M. B. būtina taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą (BPK 403 straipsnio 2 dalies 1 punktas, BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjant bylą nukentėjusiajai nepilnametei buvo paskirtas įgaliotas atstovas advokatė Kristina Adomavičienė. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. sausio 20 d. patikslinta pažyma Nr. APD-2025-00735 (t. 2, b. l. 109-113), iš kurios matyti, kad už D. G. suteiktą teisinę pagalbą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 628,09 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad M. B. įstatymo uždraustą veiką padarė nepakaltinamumo būsenoje, nurodytos teisinės pagalbos išlaidos iš jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 401, 403, 404 straipsniais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsniu,

nutaria:

M. B., padariusią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, pripažinti nepakaltinama ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taikyti jai priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

Teismo nutartį taikyti priverčiamąją medicinos priemonę per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo dienos turi teisę apskųsti apeliacine tvarka asmuo, kurio byla buvo nagrinėjama, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimieji giminaičiai, gynėjas, nukentėjusieji, jų atstovai ir prokuroras apeliacinį skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.