- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-12-28
- Bylos Nr.
- 1A-212-350/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17957-2022-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
- Kategorijos
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Švitinienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (toliau – ir nuteistais, ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK):
- 140 straipsnio 3 dalį (2022 m. gegužės 21 d. veika) – 70 MGL, t. y. 3 500 Eur dydžio bauda,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant (prie griežtesnės bausmės pridedant minimalią kitos bausmės dalį) ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL, t. y. 6 000 Eur dydžio bauda, nustatant 24 mėnesių jos sumokėjimo terminą,
vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikotarpis nuo 2022 m. gegužės 21 d. iki 2022 m. gegužės 22 d. (1 para), laikinajame sulaikyme išbūtą parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai,
vadovaujantis BK 72² straipsniu, skirtas dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šio įpareigojimo įvykdymui nustatant 5 mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. M. nuteistas už tai, kad 2018 m., laikotarpyje nuo rugsėjo 1 d. iki lapkričio 30 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą mėnesį, dieną ir laiku, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), mažametį sūnų E. M. (gim. (duomenys neskelbtini) suėmęs už rankovės papurtė, po to stūmė jį, dėl ko jis griūdamas nosimi atsitrenkė į sieną ir nugriuvo ant grindų, taip mažamečiui nukentėjusiajam E. M. sukėlė fizinį skausmą.
2. Be to, A. M. nuteistas už tai, kad 2022 m. gegužės 21 d., apie 19 val. 00 min., automobilyje BMW X1, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame (duomenys neskelbtini), mažamečiui sūnui E. M., sėdėjusiam priekinėje keleivio sėdynėje, vieną kartą ranka sudavė į veidą, padarydamas burnos lūpų sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda apatinėje lūpoje, poodinėmis kraujosruvomis ir minkštųjų audinių pabrinkimu (tinimu) viršutinėje ir apatinėje lūpose, taip mažamečiui nukentėjusiajam E. M. nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą.
Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. spalio 11 d. nuosprendį ir dėl 2022 m. gegužės 21 d. veikos skirti švelnesnę baudą, taip pat panaikinti minėto nuosprendžio dalį ir išteisinti dėl 2018 m. veikos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. A. M. pripažįsta savo kaltę dėl 2022 m. gugužės 21 d. nusikalstamos veikos ir nuoširdžiai gailisi, tačiau mano, jog skirtos piniginės bausmės už nesunkų nusikaltimą dydis nėra pagrįstas ir teisingas. Jis yra dirbantis (duomenys neskelbtini), gaunamas darbo užmokestis nėra pastovus ir svyruoja nuo 510 Eur iki 1 092 Eur „į rankas“. Turi mokėti išlaikymą savo dviem nepilnamečiams vaikams po 155 Eur/mėn. kiekvienam, taip pat finansiškai remia ir savo sūnų iš ankstesnės santuokos, neturi jokių santaupų, nekilnojamojo turto. Dėl nurodytų aplinkybių visumos akivaizdu, kad sumokėti nuosprendžiu paskirtą baudą nėra įmanoma net ir per teismo nustatytą 24 mėnesių laikotarpį. Dėl teismo nuosprendžio vykdymo gali nukentėti ir nepilnamečių vaikų turtiniai interesai – A. M. gali finansiškai nebepajėgti sumokėti teismo sprendimu vaikams priteisto išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, prašoma skirti iki 50 MGL, t. y. 2 500 Eur dydžio baudą, nustatant 24 mėnesių jos sumokėjimo terminą.
3.2. Skundžiamas nuosprendis dalyje dėl 2018 m. veikos yra niekuo nepagrįstas. Teismas iš esmės pažeidė teisę į nešališką ir objektyvų teismą, teisingą duomenų pripažinimo įrodymais principą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas. Akivaizdu, kad nukentėjusysis E. M. ir jo įstatyminė atstovė – motina D. J. yra suinteresuoti bylos baigtimi, jo nuteisimu už kuo didesnį skaičių nusikalstamų veikų tiek dėl konfliktinės situacijos, tiek dėl galimybės kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo civilinio proceso tvarka, nemokant žyminio mokesčio. Šioje byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tyčinį fizinį smurtavimą nukentėjusiojo atžvilgiu.
3.3. Nukentėjusiojo atstovė nėra nuosekli duodama parodymus – tas pačias aplinkybes ji pasakoja skirtingai: vienu atveju ji tvirtina, kad tėtis vaiką pastūmė, kitu atveju – kad tėtis vaiką tempė ir jis griūdamas atsitrenkė nosimi į sieną, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl įvykio situacijos vertinimo. Be to, byloje neatlikti jokie kiti baudžiamojo proceso įstatyme numatyti veiksmais, kuriais būtų galima patikrinti nukentėjusiojo teiginius apie tyčinį smurtavimą jo atžvilgiu 2018 m. labai ilgo laikotarpio kontekste.
3.4. Netgi hipotetinis mažamečio vaiko sulaikymas už viršutinių rūbų ir pastarojo priešinimasis sulaikymui – spurdėjimas, ištrūkimas iš rankos, ko pasekoje iš inercijos griuvimas į sienos pusę ir atsitrenkimas į ją, sutrenkiant nosies sritį, niekaip nekoreliuoja su tyčiniu kalto asmens veikimu – nukentėjusiojo stūmimu į sieną, turint tikslą sužaloti mažametį. Šiuo atveju, esant neatsargiai kaltės formai, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį negalima.
4. Teismo posėdyje gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė D. Maldeikienė – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2018 m. veika) ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat apeliantas prašo sušvelninti bausmę, paskirtą pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2022 m. gegužės 21 d. veika), nustatant mažesnį baudos dydį.
7. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl 2018 m. veikos
8. Apeliaciniame skunde ginčijamas A. M. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl 2018 m. veikos. Didžioji dalis šiame skunde pateikiamų argumentų skirti pirmosios instancijos teismo atliktam atskirų bylos įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti, reiškiamos abejonės dėl D. J. parodymų patikimumo, be to, kvestionuojamos teismo padarytos išvados dėl A. M. kaltės nustatymo, teigiant, jog šiuo atveju, esant neatsargiai kaltės formai, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį negalima. Šie Apelianto argumentai yra pagrįsti.
9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.
10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl 2018 m. veikos, A. M. kaltę grindė nukentėjusiojo E. M. ir jo motinos D. J. parodymais. Skundžiamame nuosprendyje buvo atmesta nuteistojo A. M. versija, kad nukentėjusysis ir jo motina įvykį išsigalvojo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą, nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir išvadoms dėl A. M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.
11. Nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu savo kaltės dėl 2018 m. veikos nepripažino ir nuosekliai teigė, kad įvykio, kurio metu E. M. būtų jėga stumiamas į sieną, neprisimena (t. 2, b. l. 61-62, 120-126). Tuo tarpu liudytojos D. J. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir nuolat kito jai pasakojant esmines įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad nei protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 7-8), nei pirmosios apklausos (t. 1, b. l. 74-75), nei antrosios apklausos (t. 1, b. l. 78-79) metu ji net neužsiminė apie tai, kad A. M. praeityje smurtavo prieš nukentėjusįjį. 2022 m. birželio 3 d. vykusios apklausos metu D. J. nurodė, jog panašiai prieš 4 m., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), A. M. pradėjo priekaištauti nukentėjusiajam dėl jo bendravimo, tada ranka sugriebė jam už rankovės, kelis kartus papurtė, o E. M. krito ant grindų ir galva trenkėsi į sieną, jam iš nosies bėgo kraujas, nes arba trenkdamasis į sieną jis kliudė nosį, arba todėl, kad tėvas užkliudė jį savo ranka (t. 1, b. l. 82-83). Teisiamajame posėdyje ji aiškino, kad E. M. su tėčiu dėl kažko susiginčijo ir A. M. jį eilinį kartą pastūmė, E. M. galbūt paslydo arba kitokiu būdu nosimi trenkėsi į sieną, tačiau tiki, kad A. M. to nenorėjo, tai buvo netyčinis veiksmas. Vėliau, atsakydama į prokurorės klausimus, ji nurodė, kad A. M. už kažkur sugriebė nukentėjusįjį, tempė į save, bet E. M. išslydo į sieną. Dar vėliau D. J. aiškino, kad vaikas nepaslydo ir savaime nebūtų atsitrenkęs į sieną (t. 2, b. l. 120-126). Taigi, liudytojos parodymai dėl esminės įvykio aplinkybės – E. M. tyčinio sugriebimo ir papurtymo – yra tarpusavyje prieštaringi, todėl jai grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Svarbu tai, kad pats mažametis E. M. apklausos metu paaiškino, jog prieš 4 m. tėvas jį pastūmė į sieną (t. 1, b. l. 106-109), tačiau nenurodė aplinkybės, jog A. M. tai padarė tyčia ir kad jis griebė nukentėjusiajam už rankovės ir kelis kartus papurtė. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų tyčinius smurtinius A. M. veiksmus prieš mažametį, nėra, todėl, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, šia kaltinime nurodyta aplinkybė nėra įrodyta.
12. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį kylą tik esant tyčinei kaltės formai, t. y. veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
13. Šiuo atveju, nors E. M. ir D. J. parodymų pagrindu galima spręsti, kad A. M. stūmė nukentėjusįjį, dėl ko šis atsitrenkė į sieną, tačiau byloje nenustatyta, jog tokiu veiksmu jis siekė sužaloti E. M. ar sukelti jam fizinį skausmą. D. J. teisiamajame posėdyje nurodė, kad nuteistasis nukentėjusįjį pastūmė netyčia, o E. M. galbūt paslydo arba kitokiu būdu nosimi trenkėsi į sieną, tačiau A. M. to nenorėjo. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad po šio įvykio D. J. nekvietė policijos, kas taip pat leidžia vertinti, kad ji suprato A. M. veiksmus kaip netyčinius. Pats mažametis, kaip jau minėta, pastūmimo fakto nedetalizavo, todėl iš jo parodymų apie A. M. tyčios turinį spręsti negalima. Taigi, teisėjų kolegija vertina, jog byloje nenustatyta A. M. tyčia sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą (tiesioginė tyčia), arba tai, kad jis buvo abejingas galimam fizinio skausmo sukėlimui (netiesioginė tyčia), o kadangi BK 140 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tik esant tyčinei kaltės formai ir BK nėra straipsnių, kurie numatytų baudžiamąją atsakomybę už netyčinį fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajam, Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. spalio 11 d. nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
14. Kadangi A. M. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2018 m. veika) išteisinamas, naikinama ir nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam už šią veiką skirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl 2022 m. gegužės 21 d. padarytos veikos.
Dėl bausmės
15. BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės: bauda, areštas, laisvės atėmimas iki 2 metų. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra numatyta, jog baudos, skiriamos už nesunkų nusikaltimą, dydis yra nuo 50 iki 2 000 MGL.
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2022 m. gegužės 21 d. veika) Apeliantui skyrė 70 MGL dydžio baudą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ši bauda yra artima minimaliai, taip pat į tai, kad nuteistojo atžvilgiu yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinusi nusikaltimo pobūdį (tyčinis nesunkus smurtinis nusikaltimas prieš mažametį), jo padarymo aplinkybes, sukeltas pasekmes, tai, kad apeliantas praeityje teistas už smurtinį nusikaltimą (nors šis teistumas išnykęs), neturi pagrindo paskirtos bausmės vertinti kaip aiškiai per griežtos ar kitokiu aspektu neteisingos.
17. Šios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie turimus A. M. įsipareigojimus, kuriais jis siekia įtikinti, kad dėl turtinės padėties nesugebės sumokėti paskirtos baudos. Aukštesniajam teismui patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų bazėje už laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 21 d., matyti, kad Nuteistasis dirba (duomenys neskelbtini) ir jo atlyginimas, neatskaičius mokesčių, svyruoja nuo 1 808 Eur iki 2 591 Eur. Atsižvelgiant į tokį atlyginimo dydį ir Apelianto nurodomą finansinių įsipareigojimų vaikams dydį (po 155 Eur/mėn. kiekvienam vaikui), nėra pagrindo teigti, kad A. M. neturi galimybės per 24 mėn. sumokėti 3 500 Eur dydžio baudos, todėl prašymas sumažinti paskirtą baudą atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
18. Panaikinus skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2018 m. veika) ir jam paskirtų bausmių subendrinimo, nustatoma kita Apelianto kas mėnesį mokėtina baudos, skirtos už 2022 m. gegužės 21 d. veiką, suma.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalį, kurią A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2018 m. veika) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
A. M. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2018 m. veika) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos A. M. paskirtos bausmės.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nurodyti, kad A. M. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. spalio 11 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2022 m. gegužės 21 d. veika) paskirta 70 MGL, t. y. 3 500 Eur dydžio bauda turi būti sumokėta per 24 mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo – iki 2024 m. gruodžio 31 d., mokant ją lygiomis dalimis po ne mažiau kaip 145 Eur kiekvieną mėnesį, paskutiniu mokėjimu sumokant galutinę sumą, į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos mokesčio kodas 6801.