Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Arvydo Daugėlos, Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Ingai Navickienei, Sabinai Vigelytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. J. ir R. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas: pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už disponavimą psichotropine medžiaga – metamfetaminu) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už disponavimą narkotine medžiaga – kanapėmis ir jų dalimis) – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė Ž. J. paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas Ž. J. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-09-18 iki 2014-04-17. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio Ž. J. sulaikymo dienos.

R. V. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. V. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-12-11 iki 2013-03-25. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio jo sulaikymo dienos. Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas – paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas R. V. nusikalstamu būdu gautas turtas – 6000 Lt, saugomi Klaipėdos apskrities VPK depozitinėje sąskaitoje (t. 2, b. l. 41–49). Likę pinigai, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini R. V. ar jo įgaliotam asmeniui. Ginklai – pistoletas (duomenys neskelbtini) su dėtuve, kurioje yra 8 šoviniai, pistoletas (duomenys neskelbtini) su dėtuve, kurioje yra 15 šovinių, dvi popierinės dėžutės, kuriose yra 64 šoviniai, polietileninis maišelis, kuriame yra 5 šoviniai, perduoti saugoti į Klaipėdos apskrities VPK ginklinę (t. 2, b. l. 26), nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini R. V. ar jo įgaliotam asmeniui.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas ir E. N., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. J. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo, laikė ir gabeno psichotropinę medžiagą – metamfetaminą – bei ją perdavė: jis 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 15.24 val., prie (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo 0,217 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ją laikė prie savęs ir tą pačią dieną atgabeno į (duomenys neskelbtini), kur apie 15.30 val. ją, kaip mėginį, perdavė E. N..

Be to, Ž. J. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo, laikė ir gabeno narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis – bei ją perdavė: jis 2012 m. rugsėjo 6 d., apie 19.45 val., automobilyje (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame prie restorano (duomenys neskelbtini), už E. N. duotus 6000 Lt iš R. V. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo 402,45 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, ją laikė prie savęs ir tą pačią dieną atgabeno į (duomenys neskelbtini), kur apie 19.49 val. ją perdavė E. N..

R. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, gabeno ir laikė narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis bei ją pardavė: jis 2012 m. rugsėjo 6 d., susiskambinęs ir susitaręs su Ž. J., automobiliu (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iki restorano (duomenys neskelbtini), atgabeno 402,45 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių ir laikė automobilyje, kol apie 19.45 val. minėtame automobilyje minėtą narkotinę medžiagą už 6 000 Lt pardavė Ž. J..

Apeliaciniu skundu Ž. J. prašo pakeisti 2014-12-22 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį ir sumažinti jam paskirtą bausmę iki 3 metų laisvės atėmimo. Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai skyrė tokią griežtą bausmę, neatsižvelgė, kad jis pripažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi dėl jo padarymo. Be to, kardomajame kalinime išbuvo beveik 2 metus. Dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui, kur bylos nagrinėjimas užsitęsė. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad po paleidimo iš suėmimo jis nepadarė jokių naujų nusikaltimų ar teisės pažeidimų.

Apeliantas mano, kad nepagrįstai jo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip atskiri nusikaltimai dėl metamfetamino ir kanapių dalių pardavimo, nes, kaip matyti iš surinktų ir teismui pateiktų įrodymų, jis veikė bendra tyčia parduoti narkotines medžiagas vienu metu, tik dėl ne nuo jo veiksmų priklausančių priežasčių jam nepavyko vienu metu perduoti/parduoti narkotines medžiagas.

Taip pat teismas padarė ir šiurkščių procesinių pažeidimų, nes baigiant nagrinėti bylą jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti replikos teise, nuosprendžio, kuris turėjo būti paskelbtas 2014 12-22, paskelbimas, nepateikiant jokių paaiškinimų, buvo perkeltas į 2014-12-23, o šalys apie tai nebuvo tinkamai informuotos. Nuosprendis nebuvo paskelbtas ir advokatui įteiktas 2014-12-23, nors jis buvo pasirašytas 2014-12-22.

Apeliaciniu skundu R. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-22 nuosprendžio dalį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismo išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė procesinės teisės normas.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra iš esmės cituojamas tik byloje surinktų įrodymų turinys, tačiau kaip šie įrodymai patvirtina jo kaltę, iš esmės neanalizuota, nepašalinti tam tikri liudytojų parodymų prieštaravimai ir neaptarta nuosprendyje, kodėl teismas į šiuos neatitikimus nekreipia dėmesio.

Šiuo atveju, kad ir vertinant slapto sekimo protokolą ir vaizdo įrašą: slapto sekimo protokole yra nurodyta, kad jis buvo apsivilkęs marškinėlius trumpomis rankovėmis, tačiau vaizdo įraše, kurį peržiūrėjo teisme, ir, kaip pats teismas nurodė nuosprendyje, jis yra apsivilkęs tamsios spalvos striuke ilgomis rankovėmis. Vargu ar tai galima vertinti tik kaip techninę klaidą, nes teismas apkaltinamąjį nuosprendį priima nurodydamas tai kaip vieną iš jo kaltės įrodymų – slapto sekimo protokolą ir vaizdo įrašą, o būtent momento, kada ir kas perdavė narkotines medžiagas Ž. J., nufilmuota nėra, todėl labai svarbu nustatyti, ar įslaptinto liudytojo parodymai gali būti tuo vieninteliu kaltės įrodymu. Taip pat byloje nustatyta, kad jo automobilis yra tamsintais stiklais ir nė vienas iš liudytojų negalėjo patvirtinti, ar automobilyje jis buvo vienas, ar buvo daugiau žmonių, ar būtent jis perdavė narkotines medžiagas Ž. J. ar kitas asmuo.

Teismo nuosprendyje yra nurodyta, kad jo kaltę patvirtina kaltinamojo E. N., liudytojo G. S. parodymai, tarp kaltinamųjų E. N. ir Ž. J. mobiliojo ryšio telefonais vykusių pokalbių išklotinės, tačiau tokia teismo išvada neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas, nurodydamas, kad vadovaujasi šiais įrodymų šaltiniais, turėjo ir aptarti, kokie jų parodymai pagrindžia R. V. kaltę. E. N. niekada nepatvirtino, kad žino, jog Ž. J. narkotines medžiagas įgijo iš R. V.. Liudytojas G. S. taip pat negalėjo patvirtinti, kad Ž. J. narkotines medžiagas įgijo iš R. V., nes jis Kauno mieste nebuvo, slaptame sekime nedalyvavo. Telefoniniuose pokalbiuose tarp Ž. J. ir E. N. jokios kalbos apie R. V. niekada nebuvo. R. V. pokalbių klausymasis taip pat nepatvirtino jo ryšių su minėtais asmenimis.

Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad tai, jog liudytojas M. R. patvirtino, jog restorane (duomenys neskelbtini) apeliantas su Ž. J. kalbėjosi apie darbą, nepaneigia, kad Ž. J. narkotines medžiagas įsigijo iš apelianto. Tačiau M. R. yra būtent tas asmuo, pas kurį į automobilį (duomenys neskelbtini) buvo įsėdęs Ž. J. ir su kuriuo bei kitais dviem vyriškiais t. y. E. M. ir M. A. Ž. J. buvo susitikęs restorane, kur apeliantas taip pat pirmą kartą sutiko Ž. J., kaip jų pažįstamą, ir pažadėjo Ž. J. pasidomėti dėl jo galimybės įsidarbinti užsienyje.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kaltinamojo parodymai taip pat vertintini kaip įrodymų šaltinis. Ž. J. visada neigė, kad narkotines medžiagas įsigijo iš apelianto, tačiau teismas šių jo parodymų nevertino ir nuosprendyje neaptarė. Nė vienas iš byloje apklaustų pareigūnų negalėjo paaiškinti, kodėl apeliantas buvo sulaikytas tik po 3 mėnesių, jeigu slapto sekimo metu jau buvo aišku, kad narkotinės medžiagos įgytos iš apelianto. Jokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų, atliekant kratą pas apeliantą, nebuvo rasta. Teismas nepagrįstai paimtas jo ir draugės santaupas įvertino kaip tuos pačius 6 000 Lt, neva gautus iš Ž. J.. Tačiau tai nelogiška, nes net nebuvo aiškinamasi, kokiomis kupiūromis ar kokia valiuta buvo mokami pinigai, o atliekant kratą buvo paimti ir litai, ir valiuta. Be to, teismo nuosprendyje visiškai nemotyvuota, kodėl apeliantui paskirta bausmė, viršijanti bausmės vidurkį.

Teismo posėdyje nuteistasis R. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistasis Ž. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

R. V. apeliacinis skundas tenkintinas. Ž. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl R. V. apeliacinio skundo.

Skundžiamu nuosprendžiu R. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, gabeno ir laikė narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis – bei ją pardavė, t. y. R. V. 2012-09-06, susiskambinęs ir susitaręs su Ž. J., automobiliu (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iki restorano (duomenys neskelbtini), atgabeno 402,45 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių ir laikė automobilyje, kol apie 19.45 val. minėtame automobilyje minėtą narkotinę medžiagą už 6 000 Lt pardavė Ž. J..

Nuteistasis R. V. su jo nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 1dalį kategoriškai nesutinka, neigia kaltinime nurodytomis aplinkybėmis atgabenęs, laikęs automobilyje bei pardavęs už 6 000 Lt narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis – Ž. J., kurios vėliau buvo paimtos iš E. N.. Iš R. V. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 straipsnio 1 dalies nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, grįstą tik prielaidomis, nurodo, kad teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.

BK 260 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Įrodinėtinas aplinkybes pagal šio straipsnio dispoziciją galima sąlyginai suskirstyti į dvi dalis: 1) tai disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kuris apima gamybos, perdirbimo, įgijimo, gabenimo ar siuntimo veiksmus; 2) bei kitas valinis veiksmas – tikslas parduoti ar kitaip platinti bei pardavimas ar kitoks narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas. Veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra tada, kai nustatoma bent po vieną požymį iš abiejų dalių.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–594/2012, 2K-110/2013).

Teisėjų kolegija, siekdama išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes, pašalinti prieštaravimus bei abejones ir išsamiai atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausti kaltinamieji E. N., Ž. J., R. V. ir peržiūrėti vaizdo įrašai.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, iš naujo išanalizavęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, apeliaciniame teismo posėdyje apklaustų kaltinamųjų parodymus, peržiūrėjęs vaizdo įrašus, konstatuoja, jog nėra surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad R. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, įtvirtinančias, jog visos teismo išvados dėl nusikaltimo padarymo turi būti pagrįstos įrodymais.

Išanalizavus įrodymus, t. y. 2012-09-20 slapto sekimo protokolą, pareigūnų parodymus, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. V., matyti, kad jokiais įrodymais nėra užfiksuotas faktas, jog R. V. 2012-09-06 gabeno ir laikė narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis bei jas pardavė Ž. J..

Ištirti įrodymai: kaltinamųjų parodymai, liudytojų parodymai, slapto sekimo protokolas (t.1, b. l 68-70) patvirtina, kad Ž. J. 2012-09-06 (duomenys neskelbtini) buvo sutikęs R. V.. Šios aplinkybės kaltinamieji neneigė.

Ž. J. parodė, kad pirmą kartą R. V. susitiko kavinėje, kurioje buvo jo ir R. V. bendri pažįstami E. M., M. A. ir M. R.. Antrą kartą tą pačią dieną R. V. susitiko prie kavinės, susitikimo metu pratęsė pokalbį apie įsidarbinimo užsienyje galimybes.

R. V. parodė, kad buvo sutikęs restorane Ž. J., patvirtino, jog šis teiravosi dėl darbo užsienyje. Anglijoje dirba jo giminaitis, susisiekė su juo, giminaitis pasiteiravo, kokį darbą galėtų dirbti jo rekomenduojamas žmogus. Ž. J. telefono neturėjo, važiuodamas namo atsitiktinai pamatė gatvėje stovintį Ž. J., pasiteiravo jo, kokius darbus galėtų dirbti, ir pasakė jam, kad giminaitis pasiklausinės dėl darbo. Įrodymų, paneigiančių R. V. ir Ž. J. parodymus, byloje nėra.

Apkaltinamajame nuosprendyje nurodoma, kad R. V. narkotines medžiagas Ž. J. perdavė tada, kai šis buvo įsėdęs į jo automobilį. Ta aplinkybė, jog Ž. J. buvo įsėdęs į R. V. automobilį (duomenys neskelbtini) nurodyta tik slapto sekimo protokole ir pažymoje dėl pil. E. N. slapto sekimo (t. 1., b.l. 73). Pažymoje ir protokole nurodoma, kad 19.45 val. Ž. J. (užsidėjęs E. N. kuprinę), atėjęs į (duomenys neskelbtini), įsėdo pas R. V., atvažiavusį automobiliu (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Slapto sekimo metu buvo filmuojama. Byloje pateiktame vaizdo įraše užfiksuota, kaip R. V. ir Ž. J. bendrauja, tačiau nematyti, kad ką nors perduoda vienas kitam ar Ž. J. įsėda į R. V. automobilį (duomenys neskelbtini).

Išanalizavusi įrodymus, apkaltinamajame nuosprendyje pagrindžiančius narkotinių medžiagų perdavimo aplinkybes, kolegija sutinka su apelianto R. V. skunde nurodytomis pastabomis, kad slapto sekimo protokole ir vaizdo įraše yra neatitikimų. Protokole yra nurodyta, kad R. V. buvo apsivilkęs marškinėlius trumpomis rankovėmis, tačiau vaizdo įraše, kuris buvo peržiūrėtas ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jis yra apsivilkęs tamsios spalvos striuke ilgomis rankovėmis.

Abu kaltinamieji tvirtina, kad Ž. J. nebuvo įsėdęs į R. V. automobilį. Pažymėtina, kad filmuotoje medžiagoje nefiksuotas laikas, todėl nėra galimybės patikrinti, ar teismui pateiktame vaizdo įraše, kuriame matyti Ž. J. ir R. V., užfiksuotas tas, ar kitas momentas.

Tą aplinkybę, jog Ž. J. buvo įsėdęs į R. V. automobilį (duomenys neskelbtini), patvirtino liudytojas, kuriam taikytinas anonimiškumas, tačiau BPK 301 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamoje byloje liudytojo, kuriam taikytinas anonimiškumas, parodymus patvirtina tik slapto sekimo protokolas, tačiau jame neužfiksuotas faktas, kad R. V. būtų perdavęs Ž. J. narkotines medžiagas. Tuo tarpu liudytojas A. P., kurio parodymais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, slaptame sekime nedalyvavo, tik susipažino su slapto sekimo protokolu ir jo pavaldinių perduoda informacija. Liudytojas G. S., kurio parodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, slaptame sekime nedalyvavo, jis rinko duomenis ikiteisminio tyrimo metu apie E. N., Ž. J. ir patvirtino teismui, kad jokių duomenų apie R. V. neturėjo.

Nuteistųjų E. N., Ž. J. parodymai taip pat nepatvirtina, kad narkotinės medžiagos, kurios buvo paimtos iš E. N., buvo įgytos iš R. V.. Ž. J. nuo pat pradžių neigė, kad narkotines medžiagas įgijo iš R. V., tvirtino, kad narkotines medžiagas įgijo iš kitų asmenų. R. V. irgi visą laiką neigė, jog jis atgabeno ir pardavė Ž. J. narkotines medžiagas. E. N. parodė, kad R. V. nematė, su kuo Ž. J. susitikdavo, taip pat nematė, negirdėjo, su kuo Ž. J. kalbėjo telefonu bei derino susitikimus dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, nežino, iš ko Ž. J. įsigijo narkotines medžiagas. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teisme apklaustas Ž. J. parodė, kad R. V. nepažįsta, su juo buvo susitikęs tik du kartus ir abu kartus kalbėjosi dėl darbo. Įrodymų, kad Ž. J. narkotikų įsigijimo dieną telefonu būtų bendravęs su R. V., derinęs su juo susitikimus, nėra.

E. N. ir Ž. J. mobiliaisiais telefonais vykusių pokalbių išklotinės nepatvirtina, kad tarp Ž. J. ir R. V. buvo ryšys. Su kuo Ž. J. 2012-09-06 susiskambino ir derino savo susitikimus dėl narkotinių medžiagų įgijimo, nenustatyta. Nuteistojo Ž. J. nurodyta aplinkybė, kad jis narkotines medžiagas įgijo iš kitų asmenų, o ne iš R. V., nepaneigta. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. J. buvo nuolat sekamas, tačiau, kaip jau buvo minėta, pats faktas, kad R. V. perduoda narkotikus Ž. J., ar Ž. J. perduoda pinigus R. V., nėra užfiksuotas. Teismo nustatyta ir nuteistųjų neginčijama aplinkybė, kad Ž. J. visur eidavo pasiėmęs E. N. kuprinę, kurioje vėliau buvo rastos narkotinės medžiagos, neįrodo, kad šios narkotinės medžiagos įgytos iš R. V.. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad Ž. J. nusikalstamos veikos padarymo dieną kelis kartus buvo sutikęs su R. V., su juo kalbėjo ir tuo metu turėjo E. N. kuprinę, yra pagrindas tik hipotetinei prielaidai, o ne išvadai, jog Ž. J. narkotines medžiagas, kurios vėliau buvo rastos E. N. kuprinėje, įsigijo iš R. V..

Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad Ž. J. buvo sulaikytas 2012-09-19, o R. V. tik 2012-12-11. Policijos pareigūnai, nepažeisdami įstatyme numatytos tvarkos, klausė R. V. telefoninių pokalbių, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių R. V. ryšį su Ž. J. nebuvo gauta. Taip pat neužfiksuota R. V. pokalbių dėl narkotinių medžiagų įsigijimo ar platinimo su kitais asmenimis. R. V. buvo sulaikytas tik 2012-12-11, atlikus asmens kratą bei kratą R. V. gyvenamoje vietoje( t. 2, b.l. 15-16), jokių narkotinių medžiagų nebuvo rasta.

Vertinant įrodymų visumą, svarbi ir ta aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) Ž. J. praleido kelias valandas, buvo susitikęs ne tik su R. V., tačiau ir su kitais asmenimis ir ne visą laiką buvo stebimas slaptą sekimą vykdančių pareigūnų. Nors ne visą laiką buvo filmuojama, tačiau ir slapto sekimo protokole yra užfiksuotas tas momentas, kai Ž. J. kalbasi su keliais vyriškiais, įsėda į automobilį (duomenys neskelbtini) ir nuvažiuoja iš stebimos vietos. Nustatyta, jog tie asmenys, su kuriais bendravo nuteistasis, yra M. R., E. M. ir M. A., o automobilis, į kurį buvo įsėdęs Ž. J. yra M. R.. Kur buvo nuvykęs nuteistasis, su kuo bendravo, nenustatyta.

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nepakanka įrodymų abejonių nekeliančiai išvadai padaryti, jog būtent R. V. 2012-09-06 narkotines medžiagas atgabeno savo automobiliu (duomenys neskelbtini) ir jas pardavė Ž. J.. Teisėjų kolegija mano, kad byloje išnaudotos visos galimybės siekiant išsiaiškinti ir pašalinti abejones dėl nuteistojo R. V. kaltės, tačiau tokių abejonių liko ir jas teismas aiškina R. V. naudai.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. V. padarė jam inkriminuojamą veiką, grindžiama vien prielaidomis, nesurinkta jokių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad 2012-09-06 R. V. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, gabeno ir laikė 402,45 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – bei ją pardavė už 6000 Lt Ž. J., kuris šią medžiagą tolimesniam platinimui perdavė E. N.. Teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo R. V. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nėra įrodyta neginčijamai jo kaltę patvirtinančiais įrodymais.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-12-22 nuosprendžio dalis dėl R. V. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 1 d., dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti bei jų pardavimo 2012-09-06 ir jam paskirta bausmė naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis, R. V. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl nuteistojo Ž. J. apeliacinio skundo.

Nuteistasis Ž. J. savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos neginčija, tačiau nesutinka su jo veiksmų kvalifikacija, tvirtina, kad teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo kaip dvi nusikalstamas veikas. Teigia, kad veikė bendra tyčia, siekdamas parduoti narkotines medžiagas vienu metu, tik dėl ne nuo jo veiksmų priklausančių priežasčių jam nepavyko vienu metu perduoti/parduoti narkotines medžiagas. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo Ž. J. nusikalstamos veikos juridinę kvalifikaciją, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai asmuo įgyja ir kelis kartus parduoda psichotropines (ar narkotines) medžiagas tam pačiam asmeniui, padarytos veikos kvalifikuojamos kaip nusikaltimų daugetas pripažinus, jog kaltininkas veikė ne bendra, o kiekvienu atveju iš naujo susiformavusia, savarankiška tyčia; jeigu nustatoma, kad kaltininkas veikė bendra tyčia pagal vieną sumanymą ir konkretų tikslą, padaryti veiksmai vertinami kaip tęstinis nusikaltimas ir kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį kaip pavienė nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2010, 2K-P-412/2007, 2K-40/2010).

Byloje nustatyta, kad Ž. J. 2012-09-06 iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo polietileninį maišelį su 0,217 g psichotropine medžiaga –metamfetaminu, turėdamas tikslą ją platinti, gabeno ir 15.30 val. perdavė E. N.. Taip pat Ž. J. 2012-09-06 iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo 402,45 g kanapių ir jų dalių, gabeno ir apie 19.49 val. perdavė E. N..

E. N. parodė, jog Ž. J. psichotropinę medžiagą –metamfetaminą – davė tik pabandymui, už ją pinigų nemokėjo, dėl šios medžiagos įsigijimo susitarimo tarp jo ir Ž. J. nebuvo, pagrindinis jo tikslas buvo įgyti kanapes. Ž. J. apeliaciniame teismo posėdyje nurodė, jog pagrindinis susitarimo tikslas buvo žolė, po to pažymėjo, kad metamfetaminas – tai tas pats susitarimas. E. N. ir Ž. J. telefoniniai pokalbiai patvirtina, kad E. N. ir Ž. J. iš anksto tarėsi tik dėl kanapių, jų kiekio ir kainos, jokio susitarimo dėl metamfetamino nebuvo. Ž. J. nurodė, kad žolė turėjo būti padėta kazino tualete, bet jos ten nebuvo. Šie parodymai patvirtina, kad Ž. J. iš karto norėjo gauti ir perduoti narkotines medžiagas – kanapes, tačiau pirmą kartą nepavykus jų gauti ir gavus kitą medžiagą – metamfetaminą, jis davė E. N. ją pabandyti, taigi akivaizdu, jog dėl metamfetamino iš anksto su E. N. nebuvo tartasi. Kad pagrindinis susitarimas ir tikslas, dėl ko E. N. atvyko susitikti su Ž. J., buvo kanapės, patvirtina tiek E. N. parodymai, taip pat jo pokalbiai telefonu tarp jo pažįstamų bei laukimas, kol bus gautos narkotinės medžiagos, dėl to ir buvo atvykta į (duomenys neskelbtini). Taigi pagrindinis E. N. tikslas, dėl kurio jis buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini), buvo įgyti kanapes, už kurias Ž. J. perdavė iš anksto sutartą 6 000 Lt pinigų sumą. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog Ž. J. kelis kartus įgijęs ir perdavęs skirtingos rūšies ir kiekio, pradžioje psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, o vėliau narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis E. N., neveikė bendra ir iš anksto susiformavusia tyčia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių veikų nesiejo bendra tyčia, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. J. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad baigiant nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti replikos teise, tačiau pažymi, kad šis baudžiamojo proceso pažeidimas buvo pašalintas apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą ir apklausus visus kaltinamuosius, tarp jų Ž. J., suteikiant jiems teisę pasisakyti, todėl šis teismo padarytas baudžiamojo proceso pažeidimas nelaikytinas esminiu, dėl kurio būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės bei sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Atsakant į apelianto argumentą, jog nuosprendis turėjo būti paskelbtas 2014-12-22, tačiau paskelbimas, nepateikiant jokių paaiškinimų, buvo perkeltas į 2014-12-23, šalys apie tai nebuvo tinkamai informuotos, nepaskelbtas nuosprendis 2014-12-23 įteiktas advokatui, nors jis buvo pasirašytas 2014-12-22, pažymėtina, jog bylos duomenys patvirtina, kad nuosprendžio paskelbimas buvo atidėtas 2014-12-22 16 val., į nuosprendžio paskelbimą 2014-12-22 niekas neatvyko, tačiau nepaisant to nuosprendis 2014-12-22 buvo paskelbtas ir kitą dieną nuosprendžio nuorašai buvo išsiųsti paskelbime nedalyvavusiems proceso dalyviams, taip pat įteiktas ir Ž. J. gynėjui advokatui V. Katėnui. Tai, kad apelianto advokatui nuosprendis buvo įteiktas 2014-12-23, nereiškia, kad teismo nuosprendis 2014-12-22 viešai nebuvo paskelbtas.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo Ž. J. paskirtos bausmės dydžiu. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (BK 54 str. 2 d.). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas Ž. J., pripažintam kaltu pagal BK 260 str. 1 d. už padarytas dvi nusikalstamas veikas, paskyrė šias bausmes – už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis – metamfetaminu –– laisvės atėmimą 3 metams, už antrą veiką – neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis ir jų dalimis –– laisvės atėmimą 5 metams, bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą 6 metams.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. J. subendrintą 6 metų laisvės atėmimo bausmę už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, pažeidė BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Ž. J. padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus, tačiau teismas nepakankamai įvertino nuteistojo atliktą vaidmenį. Kaip matyti, Ž. J. atliko tik tarpininko vaidmenį dėl narkotinių medžiagų įgijimo, iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Byloje nenustatyta sunkinančių aplinkybių. Ž. J. anksčiau neteistas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentu, kad dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimų ir bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šios bylos nagrinėjimas pernelyg ilgai užsitęsė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010).

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju Ž. J. paskirtos bausmės už nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą yra per griežtos, neatitinka bausmei keliamų tikslų, prieštarauja teisingumo, proporcingumo principams, todėl Ž. J. už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis – metamfetaminu – skirtina laisvės atėmimo bausmė 2 metams, už antrą veiką – neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis ir jų dalimis – laisvės atėmimo bausmė 3 metams, bausmės subendrintinos dalinio sudėjimo būdu ir skirtina galutinė laisvės atėmimo bausmė 3 metams 6 mėnesiams (BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalys).

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad 2015-03-24 įsigaliojusi nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (2015-03-19 įstatymo redakcija Nr. XII-1554) numato galimybę atidėti bausmės vykdymą ir už sunkaus nusikaltimo padarymą, jei paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis neviršija 4 metų. Šis baudžiamasis įstatymas lengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, todėl turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Nuteisus Ž. J. laisvės atėmimu 3 metams yra galimybė taikyti naujai įsigaliojusias baudžiamojo įstatymo nuostatas ir spręsti klausimą dėl galimybės atidėti bausmės vykdymą.

Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, esant pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo.

Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kasacinės nutartys: Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013).

Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai Ž. J. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokiai išvadai padaryti turi reikšmės tai, kad Ž. J. padaryta nusikalstama veika, nors ir priskiriama prie sunkių nusikaltimų, tačiau kaltinamasis atliko tik tarpininko vaidmenį, pats narkotinių medžiagų niekam neplatino, jokios materialinės naudos negavo, žalos padaryta nebuvo – narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos. Svarbu pažymėti ir tai, kad Ž. J. anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo. Be to, pažymėtina, kad Ž. J. nuo 2012-09-18 iki 2014-04-17 buvo laikinai sulaikytas, paleistas iš suėmimo jokių nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų nepadarė.

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visuma aptartų duomenų leidžia daryti išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl Ž. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 2 metams. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Atsižvelgiant į tokį bausmės vykdymo atidėjimo teisinį reglamentavimą Ž. J. skirtina BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta pareiga – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-22 nuosprendžio dalį, kuria R. V. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams, ir priimti naują nuosprendį – R. V. pagal jam pareikštą kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, kadangi neįrodyta, kad R. V. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. V. turto konfiskavimo ir grąžinti R. V. Klaipėdos apskrities VPK depozitinėje sąskaitoje saugomus pinigus – 6000 Lt.

Panaikinti R. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą.

Ž. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-22 nuosprendžio dalį, kuria nuteistas Ž. J. ir paskirti Ž. J. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už disponavimą psichotropine medžiaga – metamfetaminu) – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už disponavimą narkotine medžiaga – kanapėmis ir jų dalimis) – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmę įskaityti Ž. J. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2012-09-18 iki 2014-04-17.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo redakcija) ir 2 dalimi, paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams įpareigojant Ž. J. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jai tai nesusiję su darbu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.