Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo R. M. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-116-802/2015 pagal ieškovo R. M. patikslintą ieškinį atsakovei E. M., institucijai teikiančiai išvadą Marijampolės sav. VTAS, dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad nėra jokio pagrindo keisti dukros R. M. gyvenamąją iki teismo sprendimo priėmimo, tačiau pateiktas ieškinys patvirtina, kad vienas iš ieškinio reikalavimų yra prašymas pakeisti apelianto ir atsakovės E. M. dukros R. M. gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl nurodytų aplinkybių, kad mažametė dukra pageidauja gyventi su apeliantu. Iki ieškovė išsikėlė iš apelianto motinai priklausančio gyvenamojo namo, ji turėjo saugią aplinką nuo pat jos gimimo. Šiuo metu ji gyvena visiškai naujoje aplinkoje, dėl kurios ji skundžiasi. Tai reiškia, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad nepilnametės dukros R. M. gyvenamoji vieta buvo pakeista visiškai neatsižvelgiant į jos interesus ir norus. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti atsakovės gyvenamosios vietos aplinkybes.Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, kaip reiktų vertinti apelianto pateiktus atsakovės E. M. pokalbius ir jų turinį. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė kaip reiktų vertinti antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Pateikiamas antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad atsakovė vartoja necenzūrinius žodžius, esant vaikui šalia, kas liudija apie jos daromą neigiamą įtaką ir netinkamą aplinką mažamečio vaiko vystymuisi. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pokalbio turinio, iš kurio matyti, kad nepilnametis vaikas nėra tinkamai maitinimas, todėl atsakovė neužtikrina net elementarių vaiko vystymuisi būtinų sąlygų. Vaikas siekia atvykti pas apeliantą tiek dėl artimesnio ryšio, tiek dėl geresnių buitinių sąlygų, tiek dėl sau įprastos aplinkos.Apeliantas pateikė Marijampolės apskrities VPK Marijampolės Kriminalinės policijos 2015 m. kovo 16 d. raštą Nr. 64-S-18067, kuris patvirtina, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR Baudžiamojo kodekso 140 str. 3 d., t. y., dėl smurto panaudojimo prieš mažametį vaiką. Šiame rašte nurodyta, kad apeliantas bus pripažintas nukentėjusiojo vaiko atstovu. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, mažametės dukros gyvenimo sąlygos ir sveikatos būklė blogėja. Dukra pasiskundė apeliantui, kad jos atžvilgiu atsakovės gyvenamojoje vietoje naudojamas smurtas, dėl ko, jis buvo priverstas kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Jau šis atliekamas ikiteisminis tyrimas liudija, kad atsakovė nesukuria dukrai saugios aplinkos, kas sudaro pagrindą taikyti apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Akivaizdu, kad atsakovė turi kitokį požiūrį į dukrą nei į auginamą sūnų, ką yra išsakiusi daugelį kartų.Pažymėtina tai, kad dukra R. M. nori gyventi su apeliantu, ką daug kartų jam yra pareiškusi. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių santuoka yra nutraukta. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantas veikia išimtinai dukros interesais ir nėra jokių kitokių motyvų dėl jo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Išskyrus vaikus, apelianto ir atsakovės daugiau nesieja niekas ir nėra jokių turtinių ginčų.Pirmosios instancijos teismas nepalygino apelianto ir atsakovės suteikiamų gyvenimo sąlygų, kurios iš esmės skiriasi. Apeliantas pateikė teismui nuotraukas, kurios patvirtina, kad jis pilnai užtikrintų dukros vystymąsi ir auklėjimą.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytomis laikinosiomis priemonėmis dėl nustatytos laikinos jo ir sūnaus M. M. bendravimo tvarkos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti tokią laikiną tėvo ir sūnaus M. M. bendravimo tvarką, kuri būtų aiški ir nekeltų konfliktinių situacijų. Šiuo atveju, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos nurodė, jog jis turi bendrauti atsakovės gyvenamojoje vietoje ir tik su jos sutikimu. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas tam ir kreipėsi į teismą dėl laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo, kadangi jis negali susitarti su atsakove, kaip jam bendrauti su mažamečiu vaiku.Pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą, kad jis turi bendrauti su sūnumi išimtinai tik dalyvaujant atsakovei, turėjo pareigą įvertinti įrodymus, kurie patvirtina, jog apeliantas nesugebės pasirūpinti sūnumi tą trumpą pageidaujamą laiką, t. y., dvi valandas ar tris valandas šeštadieniais. Apeliantas pateikė prašymą nustatyti jo ir bendravimo su vaiku laiką 2 ar 3 valandoms, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nemaitina vaiko kas pusvalandį, bei vaikas yra maitinamas papildomu maistu, ką pripažįsta ir pati atsakovė. Tai reiškia, kad ieškovo prašoma laikina bendravimo su sūnumi tvarka neturės jokios neigiamos įtakos vaikui. Be to, teismas nenustatė aplinkybių, kad apeliantas negali tinkamai pasirūpinti mažamečiu vaiku. Jis pateikė pirmosios instancijos teismui savo charakteristiką, kad yra teigiamai charakterizuojamas ir neturi žalingų įpročių. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria yra ribojamos apelianto teisės bendrauti su mažamečiu vaiku, nėra nei pagrįsta, nei teisėta.Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti tokią laikiną bendravimo su mažamečiu sūnumi tvarką, kuri mažiausiai keltų konfliktines situacijas tarp jo ir atsakovės. Apeliantas nepageidauju bendrauti su mažamečiu sūnumi prie atsakovės dėl jos nuolatinių priekaištų apelianto atžvilgiu. Teismas turėjo įvertinti, kad iki šiol šalims nepavyko susitarti dėl bendravimo tvarkos, nėra byloje įrodymų, kurie leidžia daryti išvadą, kad ieškovė netrukdys apeliantui bendrauti su vaiku.

Ieškovo motyvai yra nepagrįsti, neobjektyvūs. Dėl ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nepilnametės dukros R. M. laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo kartu su ieškovu, mano, kad teismas pasielgė teisingai atmesdamas ieškovo prašymą ir pažymėdamas, kad nėra jokio pagrindo keisti dukros R. M. gyvenamąją vietą, nes R. M. dabartinė gyvenamoji vieta nėra jai nesaugi, atitinka visus reikalavimus normaliam vaiko vystymuisi.Šiuos faktus patvirtina ir 2015-03-12 Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių skyriaus pateikta išvada, kurioje teigiama, jog mergaitės savijauta gera, ji linksma, noriai bendrauja, dalijasi įspūdžiais ir pan. Pabrėžia, jog atsakovės santykiai su dukra yra geri, abi gerai sutaria, dukra jaučiasi laiminga gyvendama kartu su atsakove, kuri patenkina visus būtinuosius jos poreikius. Mano, jog ieškovo argumentas neva dukra nori su juo gyventi vertintinas kritiškai, nes atsakovei ji tokios nuostatos niekada nėra išreiškusi: atvirkščiai - ji gyvena pilnavertį gyvenimą su atsakove, bendrauja su broliu, o su ieškovu susitinka pagal savo ir ieškovo poreikius, tuomet pabendrauja ir su ieškovo motina - močiute. Nei vieni, nei kiti namai nėra jai svetimi, visur ji jaučiasi vienodai gerai, todėl ieškovo teiginys, kad vaikas pateko i „svetimą“ aplinką yra visiškai niekuo nepagrįstas ir neteisingas.Ieškovas pateikė Marijampolės apskrities VPK Marijampolės Kriminalinės policijos 2015 m. kovo 16 raštą Nr. 64-S-18067, pagal kurį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto panaudojimo. Mano, jog ieškovas į policiją kreipėsi dėl išgalvotų priežasčių, iš keršto atsakovei. Niekada nei atsakovė, nei jos artimieji nenaudojo smurto prieš dukrą, ikiteisminis tyrimas artimiausiu metu turėtų būti nutrauktas, nes nerasta jokių nei psichologinio, nei fizinio smurto požymių. Atsakovė taip pat galvoja apie kreipimąsi į teisėsaugos institucijas dėl melagingo pareiškimo apie nebūtą nusikaltimą pateikimo, nes toks ieškovo pasirinktas „strateginis“ būdas atimti dukrą yra žalingas tiek atsakovei, bet dar labiau - šalių nepilnametei dukrai. Ir yra labai netinkamo elgesio pavyzdys pačiam vaikui.Ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytomis laikinosiomis priemonėmis dėl nustatytos laikinos ieškovo ir sūnaus M. M. bendravimo tvarkos. Ieškovo manymu, teismas neteisingai pasielgė nustatydamas, kad ieškovas su sūnumi M. M. bendrauja atsakovės gyvenamojoje vietoje, dalyvaujant atsakovei bei jai užtikrinant, kad tėvui bendraujant su sūnumi tuo metu nebūtų pašalinių asmenų (išskyrus atvejus, kai pats tėvas dėl to sutinka). Ieškovas savo tokį prašymą grindžia tuo, jog sūnus M. M. nėra maitinamas kas pusvalandį bei yra maitinamas papildomu maistu. Šie argumentai taip pat yra netiesa. Kaip jau nutartyje pažymėjo Marijampolės rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių skyriaus 2015-03-12 pateiktą išvadą, vaikas maitinamas krūtimi, maitinimo grafikas svyruoja nuo pusės valandos iki valandos. Tuo tarpu kietu maistu vaikas maitinamas tik vieną kartą per dieną ir tik per pietus, o ieškovas su sūnumi, kaip ir minima teismo nutartyje, gali bendrauti tik popietinėmis ir vakarinėmis valandomis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima daryti išvadą, jog ieškovas savo prašymu dėl bendravimo tvarkos nustatymo su sūnumi M. M. nori pakenkti vaiko interesams, kaip jau buvo minėta ir anksčiau minėtoje nutartyje. Ieškovo argumentai, jog bendraujant su sūnumi atsakovės gyvenamojoje vietoje ji trukdo jam bendrauti bei kelia priekaištus yra dar vienas išgalvotas faktas, kuris neatitinka realybės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-01-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-96-896/2014, patvirtinus šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, šalių dukters R. M. gyvenamoji vieta nustatyta su motina E. M.. Šalys susitarė, kad R. M. su dukra R. M. bendraus pagal galimybes, iš anksto susitardamas su dukros motina E. M.. Sūnus M. M. gimė (duomenys neskelbtini), t. y. po santuokos nutraukimo, kai santykiai tarp šalių buvo pagerėję ir jie vėl kurį laiką kartu gyveno. Vėliau pablogėjus ieškovo ir atsakovės santykiams, 2014 m. gruodžio mėn. atsakovė E. M. su nepilnamečiais vaikais R. M. ir M. M. išsikėlė gyventi į kitą gyvenamąją vietą.

Ieškovas R. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo bei išlaikymo vaikui priteisimo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-01-27 sprendimo vykdymą iš dalies, dalyje dėl nepilnametės dukros R. M. gyvenamosios vietos nustatymo bei nustatyti nepilnamečio vaiko R. M., laikiną gyvenamąją vietą kartu su ieškovu R. M. iki teismo sprendimo priėmimo bei nustatyti laikiną ieškovo bendravimo su M. M. tvarką, pagal ieškovo prašomą variantą, savo prašymą grįsdamas argumentais dėl netinkamo atsakovės E. M. elgesio.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas civiliniame procese turi trejopą paskirtį: užtikrinti galutinio sprendimo įvykdymą; apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus bei užkirsti kelią žalai šiems interesams (prevencinės priemonės); užtikrinti įrodymus. CK 3.65 str. 1 d. numato, jog teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena tokių priemonių – nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 str. 2 d. 2 p.). Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto reikšmė ir paskirtis – preliminariomis priemonėmis pašalinti arba sumažinti galimos žalos ateityje kilimą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, kad galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė, taip pat ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrindė, kad šalių sudarytu rašytiniu susitarimu, kurį patvirtino Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014-01-07 sprendimu, dėl dukters gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su ja tvarkos yra akivaizdžiai pažeistos vaiko teisės ir teisėti interesai. CK 3.3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu; kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu (CK 3.169 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, sustabdant Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo vykdymą dalyje dėl nepilnametės dukros R. M. gyvenamosios vietos nustatymo, bei nustatyti jos laikiną gyvenamąją vietą kartu su ieškovu iki teismo sprendimo priėmimo. Teismas nustatė, kad šiuo metu nėra jokio pagrindo keisti nusistovėjusią šalių dukters Rugilės gyvenamąją vietą, užtikrinant jos teisę turėti saugią, stabilią aplinką, todėl ieškovo prašymą atmetė.

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į dukters pageidavimą gyventi kartu su apeliantu, kadangi dukrai yra svetima nauja aplinka, ji nuolat skundžiasi apeliantui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais ir juos kaip nepagrįstus atmeta.

Sprendžiant skyrium gyvenančių tėvų ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, pareikštą remiantis CK 3.169 straipsnio 3 dalimi, teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Aplinkos keitimas vaikui sukelia emocinių išgyvenimų, gali padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą. Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir, nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko šeimos aplinkos keitimo. Stabilios vaiko aplinkos užtikrinimo poreikis atsispindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) taikymo (žr., mutatis mutandis, N. and S. v. Switzerland (GC), no. 41615/07, 6 July 2010; H. v. Finland, no. 19823/92, 23 September 1994). Lietuvos teismų praktika taip pat yra orientuota į stabilų vaiko gyvenimą jo poreikius atitinkančioje aplinkoje. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas, t. y. būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. D. I., bylos Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo prašymo dėl šalių dukters gyvenamosios vietos nustatyto su atsakovu iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, atsižvelgė į nagrinėjamą situaciją byloje, išklausė šalis tiesiogiai teismo posėdyje, pareikalavo išvados dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių iš Marijampolės savivaldybės administracijos VTAS ir nustatė, jog R. M. gyvenant su motina, tėvas turi galimybę netrukdomai bendrauti su dukra ir dalyvauti jos auklėjime ir padarė išvadą, kad šiuo metu nėra jokio pagrindo keisti nusistovėjusią šalių dukters R. gyvenamąją vietą, užtikrinant jos teisę turėti saugią, stabilią aplinką. Teismas įvertino 2015-03-12 išvadoje nurodytas aplinkybes, kad kartais, pernelyg didelis tėvo noras atlikti savo pareigas bendrai su motina, gali netgi pakenkti vaikui, vaikui sukuriama iliuzija, kad tėvai gali gyventi kartu. Skyriaus specialistai, lankydami šalių dukrą jos gyvenamojoje vietoje nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju yra būtinos.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė vadovaudamasis išimtinai šalių vaikų interesais, atsižvelgdamas į Marijampolės savivaldybės administracijos VTAS išvadas. 2015-01-19 Marijampolės savivaldybės administracijos VTAS savo išvadoje nurodė, kad šalių dukra, kuri gimusi 2009-08-28, nėra pasiekusi tokios brandos, kad galėtų motyvuotai suformuoti savo norus, todėl natūralu, kad jai reikia abiejų tėvų. Būdama su motina, pasiilgsta tėčio ir senelės, paviešėjusi pas tėtį, nori grįžti pas mamą ir broliuką. Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistų vertinimu, apelianto prašymas nustatyti laikiną dukters gyvenamąją vietą su juo grindžiant savo argumentus geresnėmis gyvenimo sąlygomis nei atsakovės, negali būti dukters gyvenamosios vietos pakeitimo pagrindu.

Apeliantas nurodė, kad skundžiamoje nutartyje teismas nieko nepasisakė dėl antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame užfiksuota, kad atsakovė girdint vaikui vartoja necenzūrinius žodžius, o tai vaikui daro neigiamą įtaką. Pažymėtina, kad antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole yra užfiksuoti vyriškas, moteriškas ir vaikiškas balsai, kurie nėra identifikuoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino. Šio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo kaip įrodymo nevertino ir Marijampolės savivaldybės administracija (b. l. 86). Apeliacinės instancijos teismas dėl tų pačių priežasčių šio faktinių aplinkybių protokolo kaip įrodymo taip pat nevertina.

Apeliantas savo apeliacinio skundo argumentus, neva atsakovė netinkamai rūpinasi vaikais ir naudojo prieš mažametį smurtą, įrodinėja Marijampolės apskrities VPK Marijampolės Kriminalinės policijos 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 64-S-18067, kuris patvirtina, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR Baudžiamojo kodekso 140 str. 3 d., t. y., dėl smurto panaudojimo prieš mažametį vaiką. Pažymėtina, jog tai, kad pagal apelianto skundą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, dar nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė iš tikrųjų naudojo smurtą prieš mažametį vaiką, tai yra byloje nėra duomenų apie priimtą ir įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį atsakovės atžvilgiu, todėl apelianto argumentai, jog atsakovė netinkamai prižiūri vaikus ir prieš juos smurtauja yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino aplinkybių, jog jo gyvenimo sąlygos yra geresnės nei atsakovės ir jis gali tinkamai prižiūrėti šalių dukrą. Pažymėtina, kad Marijampolės savivaldybės administracijos VTAS dar 2015-01-19 išvadoje nurodė, kad apelianto argumentai dėl neva netinkamos dukters gyvenamosios aplinkos neatitinka tikrovės. Atsakovė su abiem vaikais gyvena jos tėvams priklausančiame socialiniame būste, dviejų kambarių bute su visais patogumais, baldais, buities prietaisais, socialinės darbuotojos nenustatė jokios grėsmės vaikų interesams. Nustatyta, kad abiejų tėvų gyvenimo sąlygos augti vaikams yra tinkamos.

Taigi, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, jog esanti aplinka šalių dukrai tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą, atsižvelgė į šiais klausimais aktualią suformuotą teismų praktiką, todėl apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatant šalių dukters gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo byloje priėmimo su apeliantu pagrįstai netenkino.

Apeliantas savo apeliaciniame skundu taip pat prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant laikiną ieškovo bendravimo su sūnumi M. M. tvarką – ieškovas R. M. su sūnumi M. M. praleidžia kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį, pasiimdamas iš atsakovės gyvenamosios vietos iki 17 val. ir bendrauja iki 19 val. bei kas antrą šeštadienį ir sekmadienį pasiimdamas iš atsakovės gyvenamosios vietos iki 15 val. ir bendrauja iki 18 val., pradedant 2015 m. vasario 28 d., nedalyvaujant motinai, ir gražina sūnų į jo gyvenamąją vietą.

Pirmosios instancijos teismas šį apelianto prašymą tenkino iš dalies, kadangi atsakovė bendravimui mažamečio sūnaus su tėvu iš dalies neprieštaravo, bet teismas įvertino tai, kad šalių sūnus dar yra labai mažas, nėra nei metų, pagal savo paties nustatytą grafiką (svyruojantį nuo pusės valandos iki valandos) iki šiol maitinamas motinos pienu, todėl apelianto prašymą tenkino iš dalies. Teismas sutiko su ieškovo prašymu, kad jis bendrautų su sūnumi ieškovo ieškinyje nurodytomis valandomis (o jeigu vaikas tuo metu miega, šios valandos pratęsiamos atitinkamai tiek, kada vaikas pabunda ir yra aktyvus) atsakovės namuose (ar kitoje vietoje, jeigu šalys dėl to atskirai susitaria), dalyvaujant pačiai atsakovei (vaiko mamai), pastarajai užtikrinant, kad tėvui bendraujant su sūnumi tuo metu nebūtų pašalinių asmenų (išskyrus atvejus, kai pats tėvas dėl to sutinka.

Pažymėtina, kad mažametis šalių sūnus nuolat gyvena su atsakove, ieškovas pareiškė prašymą nustatyti laikiną jo bendravimo su juo tvarką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovo pareikštas materialusis teisinis reikalavimas šioje civilinėje byloje yra susijęs su prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone – laikinos bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymu iki bus išnagrinėtas šalių ginčas. Minėta, jog CK 3.3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu; vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Nors CK 3.65 straipsnio 2 dalis nenumato ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau pažymėtina, kad CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, gali taikyti ir kitokias apsaugos priemones, kurios šiame sąraše nenumatytos, tačiau kiekvienu atveju, teismo nuomone, yra būtinos siekiant apsaugoti vaiko interesus.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apelianto prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymas nedalyvaujant motinai, kai jis pagal savo paties nusistatytą grafiką, svyruojantį nuo pusės valandos iki valandos, yra maitinamas motinos pienu, yra nepagrįstas. Kaip nurodė atsakovė, kietu maistu vaikas maitinamas tik vieną kartą per dieną ir tik per pietus, todėl ieškovas su sūnumi gali bendrauti tik popietinėmis ir vakarinėmis valandomis. Sutiktina su atsakovės argumentais, kad šalių sūnus yra labai mažas, todėl atsakovo prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės dėl bendravimo tvarkos nustatymo su sūnumi M. M. gali pakenkti vaiko interesams. Esant nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad apelianto argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatant laikiną bendravimo su sūnumi tvarką iki teismo sprendimo priėmimo šioje civilinėje byloje pagal apelianto pasiūlytą variantą, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atmesdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant nepilnametės dukters R. M. laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu, ir tenkindamas iš dalies ieškovo prašymą dėl jo ir nepilnamečio sūnaus laikino bendravimo tvarkos nustatymo, procesinės teisės normų nepažeidė ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.