Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-179-894/2017 pagal ieškovės Daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei A. P., tretieji asmenys A. S., A. S., uždaroji akcinė bendrovė „Tautodailininkas“, dėl skolos priteisimo, ir pagal atsakovės A. P. priešieškinį ieškovei Daugiabučio namo savininkų bendrijai (duomenys neskelbtini) dėl patalpų pripažinimo bendrojo naudojimo objektu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl atsakovės prievolės daugiabučio namo savininkų bendrijai mokėti privalomus mokesčius ir asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų pripažinimo bendro naudojimo patalpomis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Duomenys, kad atsakovės patalpų plotas yra 83,53 m², yra nuginčyti VĮ Registrų centro pateiktu išrašu iš NTR centrinio duomenų banko. Nauji duomenys patvirtina, kad atsakovės patalpų plotas yra 75,10 m². Kadangi patalpų ploto skirtumas atsirado dėl klaidos, tai duomenų atitaisymas galioja ir atgal už visą laikotarpį. Jeigu ieškovė nepageidauja sąžiningai perskaičiuoti mokesčius už visą laikotarpį, tokiu atveju ji privalo perskaičiuoti mokesčius ieškinio senaties termino ribose.

Atsakovė neginčijo teismo nustatytos aplinkybės, kad apie pasikeitusį nuosavybės teise valdomų patalpų plotą ieškovė sužinojo tik 2016 m. birželio mėnesio viduryje, kai ieškovė gavo atsiųstą NT Registro išrašą. Paaiškėjus minėtai aplinkybei, nuo 2016 m. liepos 1 d., mokesčiai atsakovei pradėti skaičiuoti pagal sumažėjusį plotą (nuo 75,10 m²).

Atsakovė žinojo, kokias patalpas perka iš AB „Turto bankas“, tame tarpe ir tai, kad nusipirko visas patalpas R-13 (8,43 m²) ir R-14 (18,30 m²). Šių patalpų pirkimo motyvai, kaip ir aplinkybės dėl patekimo į šias patalpas, atsakovės patalpų naudojimas neturi reikšmės šio ginčo išsprendimui. Byloje esantys NTR centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad 83,53 m² ploto atsakovės nusipirktos patalpos nuo 2003 m. gruodžio 3 d. buvo įregistruotos jos vardu nuosavybės teise, o 2003 m. lapkričio 6 d. sutartis yra nenuginčyta. Dėl to registro duomenimis ieškovė privalėjo vadovautis ir skaičiuoti mokesčius pagal 83,53 m² plotą.

Atsakovė sužinojusi, jog 1/2 dalis rūsio patalpos R-13 yra registruota kitų asmenų (A. S., A. S. bei UAB „Tautodailininkas“) vardu pagal 2004 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2133, negynė savo teisių į visą rūsio patalpą R-13, neginčijo iš dalies 2004 m. gegužės 21 d. sutarties, nors turėjo tokią teisę. Vietoj to atsakovė kaip patalpos savininkė kreipėsi į VĮ Registrų centras ir davė sutikimą, kad jos vardu būtų įregistruota nuosavybė tik į 1/2 dalį (4,21 m²) rūsio patalpos R-13. Tokiu būdu atsakovė, turėdama tikslą susimažinti ieškovės jai skaičiuojamus mokesčius, laisva valia atsisakė dalies savo nuosavybės. Būtent dėl šio valingo atsakovės veikimo, bet ne dėl Registru centro klaidos, ir sumažėjo jai nuosavybės teise priklausančių patalpų plotas.

Jeigu VĮ Registrų centras ir padarė klaidą, tai ta klaida padaryta atsakovės naudai, nes pusė patalpos R-13 nuo 2016 m. gegužės 5 d. liko registruota atsakovės vardu, o bendras atsakovei priklausančių patalpų plotas realiai turėjo sumažėti tik 4,215 m² ir turėtų būti 79,315 m², bet ne 75,10 m².

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Dėl skolos priteisimo

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė kokiu pagrindu konstatavo, kad atsakovė privalo teikti mokesčių paskaičiavimus. Atsakovė teigia, kad nauji VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad atsakovės patalpų plotas yra 75,10 m², o ne 83,53 m², todėl ieškovė turi perskaičiuoti mokesčius už visą laikotarpį. Ieškovė su tuo nesutinka ir teigia, kad į bylą yra pateikusi įrodymus kaip skaičiavo mokesčius, o atsakovei mokesčių skaičiavimo metodika buvo žinoma jau nuo 2011 metų, kai Kauno miesto apylinkės teismas iš atsakovės priteisė skolą DNSB už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėnesio. Be to, ieškovė apie pasikeitusį atsakovės nuosavybės teise valdomų patalpų plotą sužinojo tik 2016 m. birželio mėnesio viduryje, kai gavo atsiųstą NT Registro išrašą, todėl pagrįstai tik nuo 2016 m. liepos 1 d. mokesčius atsakovei pradėjo skaičiuoti pagal sumažėjusį plotą.

Pažymėtina, jog pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 7 dalis).

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalis butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1–6 punktuose nustatytos analogiškos butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų pareigos, tarp kurių – pareiga teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus ir t. t.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Aptariamos bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Taigi, įstatymuose yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovei pagal 2003 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį priklauso negyvenamosios rūsio patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini). Dėl to, apeliantė, kaip kitų patalpų savininkė, privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas (CK 4.82 straipsnio 3, 4 dalys). Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nevisiškai išsamiai išanalizavo atsakovei priskaičiuotų mokesčių dydį ir juos pagrindžiančius įrodymus.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė nėra pateikusi jai priskaičiuotų mokesčių dydį paneigiančių įrodymų, t. y. atsakovė nepateikė kitokios, nei ieškovės, mokesčių skaičiavimo metodikos ar savo atliktų skaičiavimų. Ieškovės pateiktos sąskaitos su atsakovei priskaičiuotais mokesčiais yra parengtos DNSB samdomo darbuotojo, todėl apeliantė, ginčydama, kad tokie skaičiavimai yra neteisingi, turėjo reikalauti, kad DNSB (ieškovė) šias sąskaitas paaiškintų (detalizuotų), ar pati pateiktų jų neteisingumą pagrindžiančius įrodymus. Tuo tarpu ieškovė į bylą yra pateikusi paaiškinimus, kaip atsakovei išrašytose sąskaitose yra skaičiuojami atsakovei tenkantys mokėti mokesčiai (2 T., b. l. 24–25). Apeliantė šiuos skaičiavimus paneigiančių duomenų nepateikė. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog atsakovė netinkamai vykdė pareigą mokėti ieškovei su daugiabučio namo išlaikymu susijusius mokesčius, o tuo pačiu ir procese neįvykdė jai įstatyme numatytos įrodinėjimo naštos. Tačiau tai dar nereiškia, kad teismas neturėjo pareigos analizuoti ir pačios ieškovės pateiktų įrodymų teisingumo dėl skaičiuojamų mokesčių dydžio.

Taigi, nors ir konstatavusi, jog apeliantė netinkamai vykdė savo prievolę mokėti mokesčius, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys tenkintinas pilna apimtimi. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantei priklausantis patalpų plotas buvo 83,53 m² (1 T., b. l. 105; 2 T., b. l. 51, 64–65, 121–136). Pagal šį plotą ieškovė iki 2016 m. liepos 1 d. skaičiavo atsakovei tenkančius mokėti mokesčius. Tačiau iš 2016 m. gegužės 5 d. VĮ Registrų centro NTR centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad pagal atsakovės 2016 m. gegužės 2 d. prašymą (2 T., b. l. 56) VĮ Registrų centre buvo pakeisti atsakovei priklausančių patalpų plotai, nurodant, kad atsakovei priklauso tik 1/2 patalpos R-13 ir pagal tai sumažinant bendrą plotą iki 75,10 m² (1 T., b. l. 189–190; 2 T., b. l. 52–53). Atsakovė apie pasikeitusį jai priklausančių patalpų plotą ieškovei pranešė 2016 m. birželio 14 d., išsiųsdama prašymą dėl mokesčių perskaičiavimo su 2016 m. gegužės 5 d. VĮ Registrų centro išrašu ir kitais dokumentais (2 T., b. l. 68). Vis dėl to ieškovė atsakovei tenkančius mokėti mokesčius skaičiavo pagal sumažėjusį atsakovės patalpų plotą tik nuo 2016 m. liepos 1 d. (2 T., b. l. 44–46).

CK 4.262 straipsnis nustato, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškai viešo registro duomenų teisinis statusas apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje. Viešo registro duomenys yra priskiriami prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymams, kas reiškia, jog aplinkybės, užfiksuotos viešojo registro duomenimis, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Byloje esantys NTR duomenys patvirtina, kad atsakovei priklausančių patalpų plotas, vietoj 83,53 m² ploto nurodant 75,10 m² plotą, VĮ Registrų centre buvo pakeistas 2016 m. gegužės 5 d. Nors atsakovė apie šį pasikeitimą ieškovei pranešė tik 2016 m. birželio mėnesį, tačiau tai nesudaro pagrindo atsakovei mažesnius mokesčius pradėti skaičiuoti tik nuo 2016 m. liepos 1 d., kadangi mokesčių (kurių pagrindu skaičiuojant imamas plotas) skaičiavimui įtaką turi ne pranešimo apie ploto pasikeitimą gavimo data, bet duomenų, įrašytų viešame registre data. Taigi ieškovė aiškiai nepagrindė, kodėl, esant įregistruotam sumažėjusiam atsakovės nuosavybės teise valdomo daikto plotui viešame registre nuo 2016 m. gegužės 5 d., mokesčiai vis tiek iki 2016 m. liepos 1 d. buvo skaičiuojami į formulės dedamąsias dalis įrašant didesnį plotą, kuris neatitiko registre nurodytos situacijos. Taip pat kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas taip pat nemotyvavo sprendime, kodėl pritarė tokiai ieškovės pozicijai.

Taigi kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tik iš dalies teisingai vertino įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą tik toje dalyje, kad ieškovė pagrįstai skaičiavo mokesčius iki 2016 m. gegužės 5 d. atsižvelgdama į viešame registre nurodyto atsakovei nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo daikto plotą. Tačiau teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovei priklausančių patalpų plotas sumažėjo 2016 m. gegužės 5 d., VĮ Registrų centrui atlikus NTR duomenų pakeitimus. Šie VĮ Registrų centro duomenys nėra nuginčyti, buvo ir yra patalpinti viešame registre bei prieinami tiek atsakovei, tiek ieškovei, kaip nekilnojamąjį turtą administruojančiam subjektui. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent nuo 2016 m. gegužės 5 d., o ne nuo 2016 m. liepos 1 d. ieškovė privalėjo skaičiuoti atsakovei mokesčius pagal sumažėjusį jai priklausančių patalpų plotą. Tokių detalių paskaičiavimų už šį laikotarpį byloje nėra, šalys jų nepateikė, o teismas nepasinaudojo įstatymo nustatyta tvarka pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus dėl šios aplinkybės. Todėl konstatuotina, kad iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, kaip turėtų būti apskaičiuoti mokesčiai (ir koks konkretus jų dydis), kai už tą patį mėnesį juos reikia skaičiuoti pagal du skirtingus plotus, todėl šioje dalyje byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Iš naujo nagrinėdamas bylą šioje dalyje teismas turėtų iš DNSB prašyti pateikti paaiškinimus (paskaičiavimus) apie atsakovei būtent nuo 2016 m. gegužės 5 d., o ne nuo 2016 m. liepos 1 d. tenkančius mokėti mokesčius pagal 75,10 m² plotą, ir tik šį įrodymą įvertinęs spręsti dėl ieškinio (ne)tenkinimo atitinkamoje apimtyje.

Dėl rūsio patalpų R-13, R-14 pripažinimo bendrojo naudojimo patalpomis ir jų įtraukimo į Aprašą

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė rūsio patalpas R-13 ir R-14 įtraukti į Aprašą kaip bendro naudojimo patalpas. Kadangi patalpoje R-14 yra namo šilumos mazgas, o patalpa R-13 yra koridorius, per kurį patenkama į patalpą R-10, kurioje yra viso namo vandens apskaitos mazgas, bei abi patalpos R-13 ir R-14 naudojamos tik bendroms namo reikmėms, todėl jos turėtų būti įtrauktos į Aprašą ir kaip nuo bendrojo naudojimo objekto atsakovei neturėtų būti skaičiuojami mokesčiai. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais.

Atsakovės ir AB „Turto bankas“ sudarytoje 2003 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartyje (2 T., b. l. 97–101) buvo aiškiai nurodyta, kad atsakovė daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), perka kitos paskirties patalpas, t. y. ne butą su priklausiniais, o tik rūsio patalpas (Aprašo III dalis; 2 T., b. l. 12–21). Ši pirkimo–pardavimo sutartis nėra nuginčyta, o jos pagrindu 2003 m. gruodžio 3 d. VĮ Registrų centre yra įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės į nusipirktas patalpas (2 T., b. l. 64–65). Pažymėtina, jog sutarties 6.1 punkte nurodyta, kad atsakovė iki sutarties įsigaliojimo patikrino turto būklę ir jai žinomi turto trūkumai. Sutarties 6.3 punkte nurodyta, kad AB „Turto bankas“ atsakovei A. P. perdavė nekilnojamo turto kadastro ir registro bylą. Taigi, atsakovė pirkdama rūsio patalpas turėjo visas galimybes apžiūrėti perkamą nekilnojamąjį turtą, t. y. turėjo matyti ir tai, jog patalpa R-13 yra koridorius, o patalpoje R-14 yra namo šilumos mazgas.

Pažymėtina, kad atsakovė sužinojusi, jog 1/2 dalis rūsio patalpos R-13 yra registruota A. S., A. S. bei UAB „Tautodailininkas“ vardu pagal 2004 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2133, šios sutarties neginčijo, nors būdama visos rūsio patalpos R-13 savininke turėjo tokią teisę. Vietoj to, atsakovė kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir davė sutikimą, kad jos vardu būtų įregistruota nuosavybė tik į 1/2 dalį patalpos R-13. Tokiu būdu atsakovė pati atsisakė dalies savo nuosavybės. Vien tai, kad per patalpą R-13 yra patenkama į patalpą R-10, kurioje yra daugiabučio namo vandens skaitikliai, taip pat nesudaro pagrindo atsakovei priklausančios 1/2 patalpos R-13 pripažinti bendro naudojimo patalpa, nes didžioji dalis patalpos R-10 (11/12 nuo 6,23 m²) priklauso atsakovei ir per ginčo koridorių (R-13) ji patenka į jai nuosavybės teise priklausantį turtą.

Pažymėtina ir tai, kad asmenys, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovės elgesys ginčo situacijoje pareiškus priešieškinį neatitinka sąžiningo elgesio reikalavimų. Atsakovė nuo rūsio patalpų įsigijimo, kaip jų savininkė, turėjo domėtis jai priklausančiu turtu, ir manydama, kad jos teisės yra pažeidžiamos, ginti jas įstatymų numatyta tvarka. Vis dėlto, atsakovė beveik 14 metų (nuo 2003 m. lapkričio 6 d. nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iki priešieškinio padavimo) nesiėmė jokių veiksmų, kad patalpos R-13 ir R-14 būtų pripažintos bendro naudojimo patalpomis. Tokį reikalavimą atsakovė pareiškė tik ieškovei antrą kartą pateikus ieškinį teismui dėl skolos iš atsakovės priteisimo. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pažeista teisė turi būti ginama tam, kad būtų apginti sąžiningų asmenų teisėti interesai. Konstatavus piktnaudžiavimą teise, teismas gali atsisakyti ginti tokią subjektinę teisę, nes piktnaudžiavimas teise yra neteisėtas elgesys, todėl teisė negina ir negali ginti asmens, piktnaudžiaujančio teise, interesų (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė savo reikalavimu pripažinti patalpas R-13 ir R-14 bendro naudojimo patalpomis tik siekia mažesnių jai tenkančių mokesčių mokėjimo, t. y. šiuo atveju atsakovė elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja jai priklausančiomis teisėmis, nes siekia atsakomybę už tai, kad daug metų nesidomėjo jai priklausančiu turtu ir nemokėjo už jį mokesčių, perkelti ieškovei, tuo pačiu ir kitiems bendrasavininkiams. Toks atsakovės elgesys nagrinėjamu atveju taip pat gali būti savarankišku pagrindu priešieškinio reikalavimų atmetimui.

Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kodėl vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintais nuostatais, nes jie bendrijos administravimui netaikomi. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad Aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakyme Nr. D1-895 (2012 m. birželio 27 d. įsakymo redakcija) Dėl Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinės (pavyzdinės) formos patvirtinimo nurodoma, kad Aprašo tipinė forma tvirtinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi ir Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 5.2 punktu. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintais nuostatus yra sudaromas namo bendrojo naudojimo objektų aprašas, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo skundžiamame sprendime juo remtis.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinį, t. y. pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimus rūsio patalpas R-13, R-14 pripažinti bendrojo naudojimo patalpomis ir jas įtraukti Aprašą kaip bendrojo naudojimo patalpas bei tuo pagrindu perskaičiuoti mokesčius.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Kaip nutartyje konstatuota, pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė ir neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių bylos dalyje dėl pareikšto ieškinio. Neišsiaiškinus esminių bylos aplinkybių, liko pilnai neatskleista bylos esmė. Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas iš esmės šioje dalyje apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją. Dėl to, remiantis nutarties 18 – 19 punktuose nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovės patikslintas ieškinys, naikintina ir šioje dalyje byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kitoje dalyje (dėl priešieškinio) sprendimas paliktinas nepakeistu.

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė DNSB patyrė 480 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą ruošimu (3 T., b. l. 74–75). Pagal Kauno apygardos teismo pažymą, apeliaciniame procese turėta 10,13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (3 T., b. l. 68).

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą dalyje, kuria patenkintas ieškovės Daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) patikslintas ieškinys, panaikinti ir šioje dalyje perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.