- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-19
- Bylos Nr.
- I-1025-283/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00034-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- S. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. G. skundu ir skundo patikslinimu (toliau – skundas) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Utenos AVPK), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. balandžio 16 d. ir 2015 m. gegužės 18 d. iš Utenos AVPK Visagino rajono policijos komisariato areštinės (toliau - Visagino PK areštinė) buvo konvojuojamas į Visagino miesto apylinkės teismą specialiai konvojavimui pritaikytu automobiliu su uždėtais antrankiais, be to ir atvykus į teismą, posėdžių salėje jam antrankiai nebuvo nuimami. Teigė, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nėra leidžiama konvojuoti asmenis specialiai konvojavimui pritaikytu automobiliu su uždėtais antrankiais, tačiau Visagino PK areštinės pareigūnai šio reikalavimo nepaisė ir jį konvojuodavo su antrankiais. Be to pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. – 2015 m. laikotarpiu iš Visagino PK areštinės jis buvo keletą kartų vežamas į Visagino miesto ligoninę ir polikliniką. Į šias įstaigas pareiškėjas ne tik buvo vežamas su uždėtais antrankiais, bet ir atvykus į ligoninę ir polikliniką, jis buvo lydimas policijos pareigūnų su uždėtais antrankiais, kurie buvo prisegti ilga grandine. Dėl to jis jautėsi ypač pažemintas, nes šių medicinos įstaigų koridoriuose nuolat būdavo daug žmonių, kurie matydavo, kaip pareigūnai veda jį su ilga grandine prisegtais antrankiais. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, išgyvenimus, pažeminimą, kurie turi būti įvertinti pinigais (b. l. 2, 63).
Teismo posėdyje S. G., iš esmės remdamasis skunde išdėstytais argumentais ir motyvais, prašė jo skundą tenkinti. Pareiškėjas akcentavo, kad ypač buvo pažemintas jo orumas, kai Visagino miesto ligoninėje ir poliklinikoje jis policijos pareigūnų buvo vedamas su ilga grandine prisegtais antrankiais, nes visa tai matydavo ne tik daug svetimų, bet ir pažįstamų, artimų žmonių. Pareiškėjui ypač skaudu buvo, kad visą šį jo pažeminimą matė motina. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų Visagino PK areštinės pareigūnų veiksmų jis patyrė didelius nepatogumus, buvo psichologiškai pažemintas, pažeistas jo orumas.
Atsiliepimas
Atsakovei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimais pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė atmesti kaip nepagrįstą. Utenos AVPK nurodė, kad Visagino PK areštinės pareigūnai, išvesdami pareiškėją iš areštinės bei lydėdami jį į gydymo įstaigas ir teismo posėdžius, vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, kuris neteko galios įsigaliojus 2015 m. vasario 10 d. įsakymui Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“. Nurodytos instrukcijos 44 ir 45 punktuose nustatyta, kad išvestą iš kameros asmenį lydi policijos areštinės pareigūnas (pareigūnai). Išvedant ir uždarant asmenis į kamerą, policijos pareigūnai turi imtis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta pabėgimo ar užpuolimo. Iš kamerų išvesti asmenys rankas privalo laikyti už nugaros (44 punktas), asmenis išvedus už policijos areštinės teritorijos ribų ar juos konvojuojant į teismo posėdžius, procesinių tyrimų veiksmų atlikimo vietas ir kt., jiems gali būti uždedami antrankiai (45 punktas). Be to, Utenos AVPK nurodė, kad 2012 m. – 2015 m. laikotarpiu pareiškėjo konvojavimas į Visagino miesto apylinkės teismą ir medicinos įstaigas buvo vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Konvojuojant specialiuoju automobiliu, pareiškėjui antrankiai buvo nuimami, kadangi transportas pritaikytas konvojavimui, o vežant kitais, konvojavimui nepritaikytais, tarnybiniais automobiliais, antrankiai buvo uždedami. Utenos AVPK tvirtino, kad taip konvojuodami pareiškėją, Visagino PK areštinės pareigūnai vykdė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (su pakeitimais) patvirtintose Konvojavimo taisyklėse įtvirtintus reikalavimus. Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra reglamentuota ir imperatyviai nėra nurodyta, kokie antrankiai (prailginti ar standartiniai) turi būti uždedami. Nagrinėjamu atveju pareigūnai pareiškėjui uždėjo prailgintus antrankius. Tvirtino, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė duomenų dėl savo sveikatos sužalojimo ar kitų aplinkybių. Nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti(b. l. 7-9, 69-71).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas S. G. 2015 m. balandžio 16 d. ir 2015 m. gegužės 18 d. Visagino PK areštinės pareigūnų buvo konvojuotas į Visagino miesto apylinkės teisme vykusius teismo posėdžius; 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. lapkričio 15 d., 2012 m. gruodžio 5 d., 2014 m. gruodžio 29 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2015 m. balandžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. – į Visagino mieste veikiančias viešąsias įstaigas Visagino ligoninę ir Visagino pirminės sveikatos priežiūros centrą (toliau - ir medicinos įstaigos) (b. l. 11-33).
Byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš Utenos AVPK Visagino PK pareigūnų veiksmų konvojuojant pareiškėją S. G. iš Visagino PK areštinės į Visagino miesto apylinkės teismą ir Visagino miesto medicinos įstaigas.
Žalos atlyginimą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK). Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, tokią žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-932/2011 ir kt.).
Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (su pakeitimais) (toliau – Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklės nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą.
Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pagal tą pačią teisės normą specialiosios transporto priemonės - specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimo taisyklių 113 punkte, galiojusiame iki 2015 m. sausio 8 d., buvo imperatyviai nurodyta, jog konvojuojamiesiems, konvojuojamiems transporto priemonėmis, kuriose nėra techniškai įrengtų kamerų, uždedami antrankiai rankas laikant už nugaros. Pagal Konvojavimo taisyklių 157 ir 158 punktus, konvojuojamajam tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone uždedami antrankiai, rankas laikant už nugaros, prisegami saugos diržai (jei įrengti). Antrankiai turi būti užrakinti tol, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą.
Nuo 2015 sausio 8 d. galiojančio Konvojavimo taisyklių XII skyriaus 221 punkte įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Šių taisyklių 223.3. punkte įtvirtinta, kad konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Jei tokia transporto priemone konvojuojami du ar daugiau konvojuojamieji, jie gali būti kartu surakinami antrankiais, vieno konvojuojamojo dešinę ranką prirakinant prie kito konvojuojamojo kairės rankos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 120 straipsnis reglamentuoja specialiąsias priemones, jų panaudojimo tikslą, ir ribas. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, kad BVK 121–123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti šias specialiąsias priemones: antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinių imtynių veiksmus, dujas, vandensvaidžius, tarnybinius šunis, šarvuočius ir kitą techniką. BVK 121 straipsnio 1 dalis numato, kad Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais: kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Pagal tą patį straipsnį, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis: kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo; kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu; kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti; konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis; konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį. Remiantis BVK 120 ir 121 straipsnių nuostatomis, daroma išvada, kad pareigūnai gali panaudoti antrankius konvojuojant asmenis specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nurodytų BVK nuostatų konstrukcija leidžia teigti, kad specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais ir jų naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Taikant šias priemones turi būti gerbiamos asmens teisės, pareigūnai negali veikti nesilaikydami teisės aktų numatytų reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteikiamais įgaliojimais, asmenims tokioje situacijoje turi būti užtikrinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, BVK 7 straipsnio 1 dalyje nurodomos deklaruojamos teisės, atsižvelgiama į tai, kad vykdant bausmę neturi būti siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2016).
Bylos duomenimis nustatyta, kad į Visagino miesto apylinkės teismo posėdį, vykusį 2015 m. balandžio 16 d., pareiškėjas S. G. buvo konvojuotas specialiuoju automobiliu „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o 2015 m. gegužės 18 d. - specialiai konvojuojamųjų pervežimui nepritaikytu tarnybiniu automobiliu. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 1 d. – 2015 m. gegužės mėn. laikotarpiu į medicinos įstaigas buvo konvojuojamas tiek specialiuoju automobiliu, tiek ir kitais policijos įstaigos specialiai konvojuojamųjų pervežimui nepritaikytais tarnybiniais automobiliais (b. l. 72-89 ).
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas specialiuoju transportu buvo konvojuojamas be uždėtų antrankių, o konvojuojant kitais policijos įstaigos tarnybiniais automobiliais, jam buvo uždedami antrankiai. Pareiškėjas tvirtino, kad antrankiai jam būdavo uždedami ir konvojuojant specialiąja transporto priemone.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 57 straipsnio 6 dalyje buvo įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodomus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies nuostatas, įrodymų vertinimas yra grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris suprantamas kaip įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Siekiant pašalinti aukščiau nurodytus prieštaravimus, teismo posėdyje kaip liudytojai buvo apklausti G. B., vykdęs Visagino PK areštinės viršininko pareigas, ir pareiškėjo motina E. G. Liudytojas G. B., teikdamas parodymus apie Visagino PK areštinėje laikomų asmenų konvojavimą, nurodė, kad Visagino PK disponavo specialiai konvojavimui pritaikyta transporto priemone „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir patvirtino, jog antrankiai būdavo naudojami tik konvojuojant asmenis, įskaitant ir pareiškėją, ne specialiuoju transportu. Liudytojas patvirtino, kad visi asmenys iš Visagino PK areštinės patalpų iki specialiojo automobilio yra vedami su antrankiais, automobilyje antrankiai yra nuimami, o atvykus į paskirties vietą, antrankiai vėl uždedami. Nagrinėjant bylą, aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti liudytojo G. B. parodymais ir dėl to jais nesiremti darant išvadas, nebuvo nustatyta. Liudytojas nurodė, kad jo santykiai su S. G. buvo normalūs, pareiškėjas tai paneigiančių aplinkybių nenurodė. Pareiškėjo motina E. G. paaiškino, kad ji ne kartą yra mačiusi, kaip pareigūnai lydėdavo pareiškėją į transporto priemones su uždėtais antrankiais ir kad prieš įlipant S. G. į automobilį, jam antrankiai nebuvo nuimami. Įvertinus šiuos parodymus, daroma išvada, kad E. G. nematė, kokius veiksmus policijos pareigūnai atliko specialiajame automobilyje. Teismas sprendžia, kad nurodyti liudytojos E. G. parodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas ir specialiojoje transporto priemonėje buvo laikomas ir konvojuojamas į paskirties punktą su uždėtais antrankiais. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai, kad konvojuojant specialiuoju transportu jis buvo laikomas su antrankiai, atmetami kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Tai reiškia, jog konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam, turinčiam pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų specialiuoju policijos automobiliu būtų kreipęsis į pareigūnus.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad Visagino PK areštinės pareigūnai, 2015 m. gegužės 18 d. konvojuodami pareiškėją į Visagino miesto apylinkės teismą, o 2015 m. balandžio 21 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. - į medicinos įstaigas specialiai konvojuojamųjų pervežimui nepritaikytu tarnybiniu automobiliu, pareiškėjo atžvilgiu teisėtai panaudojo specialiąją priemonę – antrankius.
Pareiškėjas teigė, kad 2015 m. balandžio 16 d. ir 2015 m. gegužės 18 d. teismo posėdžių metu jo atžvilgiu policijos pareigūnai neteisėtai naudojo specialiąją priemonę – antrankius.
Nuo 2015 sausio 8 d. galiojančiame Konvojavimo taisyklių 195 straipsnyje nurodyta, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (redakcija iki 2016 m. liepos 1 d.) nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Esant nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje nesprendžiama dėl pareiškėjo argumentų apie antrankių naudojimą teismo posėdžiuose.
Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimą atlyginti dėl itin didelio pažeminimo patirtą neturtinę žalą, teigė, kad 2012 m. – 2015 m. laikotarpiu, pristačius jį iš Visagino PK areštinės į Visagino miesto medicinos įstaigas, jose policijos pareigūnų buvo lydimas su uždėtais antrankiais, kurie buvo prisegti ilga grandine.
Minėta, kad Konvojavimo taisyklių 3 punktas konvojavimą apibrėžia kaip ginkluotą konvojuojamųjų lydėjimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymą į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pagal Konvojavimo taisyklių nuostatas, konvojuotojas turi teisę naudoti antrankius konvojuodamas konvojuojamąjį. Sprendžiant dėl antrankių panaudojimo, pažymima, kad tokia konvojuojamam asmeniui taikytina priemonė yra numatyta Konvojavimo taisyklėse. Todėl teisės taikymo požiūriu ji laikytina leistina priemone. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškinęs, kad savo pobūdžiu ši speciali asmens konvojavimo priemonė yra trumpalaikė, nes jos taikymo laikas apibrėžiamas ir yra ribojamas atitinkamo konvojavimo laiko. Be to, šios priemonės taikymas savo paskirtimi turi tikslą užtikrinti konvojuojamo asmens pristatymą į tam tikrą vietą esant sąlygoms, kai konvojuojamo asmens fizinis kontaktas su kitais, įskaitant ir pašalinius, asmenimis yra lengvai pasiekiamas ir konvojuojamo asmens neprognozuojamų veiksmų atvejais dėl to gali kilti neigiamų pasekmių tiek pačiam konvojuojamam asmeniui, tiek ir kitiems asmenims. Dėl šių priežasčių antrankių, kaip specialios priemonės, taikymas yra pateisinamas tam tikrų neigiamų ir visuotinai pavojingų reiškinių prevencijos požiūriu. Tokia priemonė yra adekvati ir proporcinga jos taikymo tikslams ir tuo pačiu ji negali būti traktuojama kaip niekuo nepamatuotas konvojuojamo asmens teisių ir laisvių suvaržymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-48/2012). Be to, teismas sprendžia, kad teisės aktai imperatyvių reikalavimų, kokio tipo antrankius naudoti, nenumato. Pagal Konvojavimų taisyklių nuostatas, galiojančias nuo 2015 m. sausio 8 d., yra išskiriama atskira grupė asmenų, kuriems skiriamas ypatingas dėmesys dėl jų konvojavimo su antrankiais, tai asmenys, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą (223.2. punktas). Bylos duomenimis nustatyta, kad Visagino PK viršininko 2015 m. balandžio 22 d. nutarimu pareiškėjas buvo priskirtas linkusių žalotis asmenų kategorijai (b. l. 52). Nurodyta aplinkybė leidžia teigti, jog pareiškėjo konvojavimas į gydymo įstaigas buvo susijęs su galimais fiziniais kontaktais su pašaliniais asmenimis, todėl siekiant išvengti neigiamų pasekmių tiek pačiam konvojuojamam asmeniui, tiek ir kitiems asmenims, tam tikros rūšies antrankių naudojimas nelaikoma neproporcinga priemonė ar konvojuojamo asmens teisių suvaržymas.
Apibendrinus nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, leidžiančių teigti, jog Visagino PK areštinės pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Nenustačius Visagino PK pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. CK 6.246 straipsnyje nurodytos vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla.
Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančių įrodymų visumą, sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmetamas. Darydamas šią išvadą teismas pažymi, kad pareiškėjas, kuriam buvo apribota laisvė, yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia
pareiškėjo S. G. (S. G.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.