- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-07-13
- Bylos Nr.
- 1A-175-491/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33396-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Nuteistasis
- T. J.
- Advokatai
- Kristina Rutkauskienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Valdo Ciesiūno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Pritaikius BK 92 straipsnį, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams ir pagal BK 82 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 92 straipsnio 2 dalį jam paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą tutinę žalą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
T. J. buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 2 d. 19 val. iki 2017 m. liepos 3 d. 5.30 val., (duomenys neskelbtini), išdaužė A. S. priklausančio automobilio „Ford S-Max“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinį lango stiklą 190 Eur vertės, taip pateko į automobilį ir iš automobilio salono pagrobė galvučių raktų komplektą 100 Eur vertės, žiedinių raktų komplektą 50 Eur vertės, navigaciją be pavadinimo 110 Eur vertės, akinius „Ray Ban“ 80 Eur vertės, akinius nuo saulės be pavadinimo 15 Eur vertės, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam A. S. 545 Eur turtinę žalą.
Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistojo T. J. gynėja advokatė K. Rutkauskienė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – T. J. išteisinti, arba skirti jam areštą, kurio trukmė būtų mažesnė nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis nepilnamečiui.Gynėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, todėl turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis. Skunde gynėja pabrėžia nekaltumo prezumpcijos principą baudžiamajame procese, tai, kad visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltininko naudai bei kad pareiga įrodyti nusikalstamos veikos požymių buvimą tenka ne kaltininkui, o baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas T. J. kaltę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, šių principų nesilaikė, kadangi savo išvadas motyvavo vertindamas T. J. parodymus kaip prielaidas bei grindė samprotavimais apie tai, jog jis neturi pragyvenimo šaltinio ir buvo teistas už analogiškas veikas. Gynėja mano, kad bylos įrodymai – tai nukentėjusiojo parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, specialisto išvada, leidžia teigti tik tai, kad nukentėjusiojo automobilis buvo apgadintas, tačiau negalima teigti, kad iš šio automobilio buvo pagrobti nukentėjusiojo išvardinti daiktai, kad juos pasisavino būtent T. J. bei kad jis buvo įvykio vietoje ir atliko konkrečius jam inkriminuotus veiksmus. Nuteistasis T. J. sutiko, kad galėjo išdaužti nukentėjusiojo automobilio stiklą, tačiau neigė iš automobilio ėmęs kokius nors daiktus. Todėl vien tai, kad T. J. buvo įvykio vietoje, dar neįrodo, jog jis iš nukentėjusiojo automobilio pagrobė jo daiktus. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymų apie iš jo automobilio pagrobtus daiktus, jų vertę nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, nukentėjusysis nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių nurodytų daiktų įsigijimą, taip pat jo parodymai yra nenuoseklūs – jis nurodė skirtingas daiktų įsigijimo aplinkybes ir jų vertę, ikiteisminiame tyrime ją nurodydamas kur kas didesnę nei teisiamajame posėdyje. Pažymi, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nepateikė neginčijamų išvadų, kokiu būdu T. J. kraujas atsirado ant automobilio priekinės panelės. Atmesdamas T. J. parodymus, teismas nustatytas aplinkybes pagrindė prieštaringomis išvadomis. Cituodama skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, gynėja nurodo, jog tai, kad pareigūnai įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksavo automobilio priekinėje dalyje stiklo šukių, dar nereiškia, kad jų ten nebuvo (protokole nėra nurodyta, kad buvo šukių ieškota ir jų toje vietoje nerasta). Antra, pats teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad išdauždamas automobilio galinio lango stiklą, T. J. naudojo nenustatytą įrankį, pripažinęs, jog jas paneigė pats T. J. ir nėra jokių duomenų jas patvirtinančių. Apžiūrint nukentėjusiojo automobilį, buvo rasta T. J. kraujo – kas rodo, jog jis susižalojo braudamasis į automobilį bei sustiprina abejones, kad jis naudojosi kokiu nors nenustatytu įrankiu.Gynėjos tvirtinimu, negalima atmesti nuteistojo T. J. parodymų, kad jo kraujas galėjo užtikšti ir jam būnant automobilio išorėje tuo metu, kai buvo išdaužtas langas, ką patvirtina kraujo pėdsakai ne tik automobilio viduje, bet ir išorėje. Be to, nors aplinkybė, jog ant priekinės automobilio panelės rastas T. J. kraujo lašas, leidžia daryti prielaidą, kad jis buvo automobilio salone, tačiau neleidžia kategoriškai teigti, kad jis paėmė kaltinime nurodytus daiktus, kadangi kraujo pėdsakas rastas ne konkrečiai nukentėjusiojo nurodytose vietose, kur neva buvo padėti jo pasigesti daiktai. Gynėja pažymi, kad nukentėjusiojo automobilis buvo viešoje vietoje, kurioje laisvai galėjo vaikščioti kiti asmenys, iš nukentėjusiojo automobilio daiktai galėjo būti pagrobti nuo 2017 m. liepos 2 d. 19 val. iki 2017 m. liepos 3 d. 5.30 val., t. y. per pakankamai ilgą laikotarpį. Šios aplinkybės rodo, kad ne nuteistasis, o kiti asmenys galėjo pagrobti nukentėjusiojo daiktus. Atkreipia dėmesį, kad pagal nuteistojo T. J. parodymus, po įvykio jis jokių svetimų daiktų pas save namuose nerado, ikiteisminio tyrimo metu pagrobti daiktai nei pas nuteistąjį, nei pas kitus su juo susijusius asmenis taip pat nebuvo rasti.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė išdaužto automobilio galinio lango stiklo vertę – 190 Eur, kadangi pats nukentėjusysis parodė, kad išdaužtą langą pakeitė kitu, kurį įsigijo už 120 Eur. Todėl T. J. šiuo atveju negalėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, nes sugadinto turto vertė nesiekia 3 MGL.Taip pat gynėja nesutinka su nuteistajam T. J. paskirta laisvės atėmimo bausme ir nurodo, kad teismas, nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies. Pažymi, kad skirdamas bausmę teismas vertino tik tai, kad T. J. yra ne kartą teistas, tačiau nevertino jo veikos pavojingumo (pagrobto turto vertė tik nežymiai viršijo 5 MGL sumą), tai, kad T. J. turi sveikatos sutrikimų, veiką padarė būdamas nepilnametis, neatsižvelgė į sudėtingas jo gyvenimo sąlygas (jo mama sunkiai serga ir negalėjo juo tinkamai pasirūpinti), be to, ankstesniais teismų nuosprendžiais jam buvo skiriamos tik su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Todėl, pasak gynėjos, įvertinus nuteistojo asmenybę, jo auklėjimo sąlygas, padarytos veikos pavojingumą, yra pagrindas manyti, kad ir švelnesnės bausmės – arešto, mažesnio nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis nepilnamečiui, paskyrimu nuteistajam galima pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus ir jis bus pakankamai nubaustas. Teismo posėdyje gynėja prašė jos apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusysis ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistojo T. J. gynėja, kuri prašo T. J. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį arba jam pagal šią teisės normą paskirti areštą, mažesnį nei baudžiamajame įstatyme numatytas jo vidurkis nepilnamečiui. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šio apeliacinio skundo esmės.
Dėl T. J. kaltės
Apeliaciniame skunde gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas T. J. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nesant tam neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, nepašalinęs visų abejonių, jo kaltę grindė netiesioginiais įrodymais ir prielaidomis, padarė niekuo nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės, todėl nuosprendis naikintinas. Tačiau kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, jog nukentėjusiojo A. S. turtą iš jo automobilio pagrobė T. J., todėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl nuteistojo T. J. kaltės padarius minėtą nusikalstamą veiką, vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma : iš dalies paties nuteistojo parodymais, nukentėjusiojo A. S. parodymais, automobilio apžiūros protokolu, specialisto išvadomis bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Visus šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išanalizavęs bei sugretinęs tarpusavyje padarė jų visetu pagrįstą išvadą, kad T. J. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Šioje baudžiamojoje byloje tiesioginių įvykio liudytojų nebuvo. Tačiau, byloje yra pakankamai netiesioginių įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pripažindamas nuteistąjį kaltu. Teismų praktikoje pažymima, kad teismas savo išvadas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2011, 2K-642/2012, 2K-287/2013). Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas laikėsi.Nuteistasis T. J. iš esmės neginčijo aplinkybės, kad naktį iš 2017 m. liepos 2 d. į liepos 3 d. jis galėjo išdaužti nukentėjusiojo A. S. automobilio „Ford S-Max“ galinio lango stiklą. Ši aplinkybė nustatyta ir kitais byloje esančiais bei pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais – automobilio apžiūros protokolu (1 t., 25-32 b. l.), specialisto išvadomis (1 t., 36-38, 43-45 b. l.), iš kurių matyti, jog ant automobilio „Ford S-Max“ bagažinės durelių apatinės dalies bei ant jo priekinės panelės, šalia „Multimedia“ įrenginio, buvo rasti T. J. kraujo lašai. Tačiau nuteistasis teigia, kad jis nukentėjusiojo A. S. daiktų iš jo automobilio „Ford S-Max“ nepagrobė. Pasak nuteistojo, jis tiksliai nepamena tos nakties įvykių dėl girtumo, tačiau ryte prie savęs nerado svetimų daiktų, jo rankos nebuvo sužalotos. Tokią nuteistojo versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir įvertino kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad nuteistasis T. J. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. iš nukentėjusiojo A. S. automobilio „Ford S-Max“ pagrobė jo daiktus – galvučių raktų komplektą, žiedinių raktų komplektą, navigaciją, akinius „Ray Ban“ ir akinius be pavadinimo, leidžia spręsti byloje esančių įrodymų visuma.Pagal nukentėjusiojo A. S. parodymus (1 t., 52 – 53, 201 b. l.; 2 t., 23 b. l.) nustatyta, kad 2017 m. liepos 2 d. apie 19 val. jis savo automobilį „Ford S-Max“ pastatė kieme taip, kad jį galėjo matyti pro savo buto langus, įjungė automobilio signalizaciją. Apie vidurnaktį eidamas į tualetą pro langą dar matė, kad jo automobilio žibintai nedegė. Ryte apie 5.50 val., eidamas į virtuvę, pastebėjo, kad jau degė jo automobilio kairės pusės posūkio signalas. Nuėjęs prie automobilio pastebėjo, kad išdaužtas jo galinio lango stiklas, sulankstytas lango rėmas, salone viskas sujaukta, vairuotojo durelės nebeužrakintos, šalia automobilio ant žemės mėtėsi raktas iš jo raktų komplekto ir smulkūs varžteliai. Supratęs, kad į automobilį buvo įsibrauta, jo daugiau nelietė ir iš karto pranešė policijai. Visų apklausų metu ikiteisminiame tyrime bei teismuose nukentėjusysis A. S. nuosekliai parodė, kokių daiktų jis pasigedo ir kur jie buvo laikomi automobilyje. Jis parodė, kad iš automobilio „Ford S-Max“ buvo pagrobta : galvučių raktų komplektas juodoje dėžėje 100 Eur vertės, žiedinių raktų komplektas pilkoje dėžutėje 50 Eur vertės, navigacija be pavadinimo 110 Eur vertės, akiniai nuo saulės „Ray Ban“ 80 Eur vertės, akiniai nuo saulės be pavadinimo 15 Eur vertės. Priešingai nei skunde nurodo gynėja, jokių prieštaravimų nukentėjusiojo A. S. parodymuose dėl iš jo pagrobtų daiktų ir jų verčių nėra, o atvirkščiai – jie vienas kitą tik papildo. Iš tiesų, nukentėjusysis A. S. pareiškime bei pirminės apklausos metu negalėjo tiksliai nurodyti visų iš jo automobilio pagrobtų daiktų, tačiau jis nurodė tuos daiktus – du raktų komplektus dėžutėse bei akinius nuo saulės, kurių pasigedo automobilyje jį iš karto vizualiai apžiūrėjęs iki kol į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai. Jau po kelių dienų – 2017 m. liepos 5 d., nukentėjusysis buvo susitvarkęs savo automobilį ir apklausos metu išvardino visus iš automobilio pagrobtus jo daiktus – be prieš tai paminėtų, navigaciją, kurios pavadinimo neprisiminė, ir akinius nuo saulės „Ray Ban“. Todėl vien tai, kad nukentėjusysis A. S. apklausų metu atskleidė vis daugiau aplinkybių apie iš jo automobilio pagrobtus daiktus, nesudaro pagrindo jo parodymais netikėti. Beje, nors nukentėjusysis negalėjo pateikti iš jo pagrobtų daiktų kvitų, dėžučių ar pateikti kitokių įrodymų, pagrindžiančių jų vertes bei kad jis šiuos daiktus tikrai turėjo, tai taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad jis buvo nesąžiningas apklausų metu. Kaip minėta, nukentėjusiojo parodymai iš esmės buvo nuoseklūs ir tikslūs viso proceso metu, teisiamajame posėdyje jis tik patikslino iš jo pagrobtų daiktų vertes. Dar daugiau, apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. S. dar išsamiau parodė tikslias vietas, kur iš jo pagrobti daiktai buvo laikomi automobilyje. Jis parodė, kad raktų komplektai buvo dėžutėse, kurios buvo padėtos bagažinėje, vieni akiniai nuo saulės buvo daiktadėžėje, kiti – užkišti skyriuje, esančiame automobilio salono priekio viršuje, navigacija buvo daiktadėžėje arba dėtuvėje tarp sėdynių. Todėl tokios aplinkybės, kad nukentėjusysis ne iš karto galėjo nurodyti iš automobilio pagrobtus daiktus ir juos nurodė jį išsamiau apžiūrėjęs bei sutvarkęs, leidžia kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, neabejoti tuo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 2 d. 19 val. iki 2017 m. liepos 3 d. 5.30 val. iš nukentėjusiojo A. S. automobilio „Ford S-Max“ buvo pagrobti jo išvardinti daiktai. Dėl nukentėjusiojo nurodytų šių daiktų verčių pažymėtina, kad jos nėra akivaizdžiai nerealios, todėl ir su jomis kolegija neturi pagrindo nesutikti. Tuo labiau, duomenų, kad nukentėjusysis turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį T. J., byloje nėra, iki įvykio nukentėjusysis T. J. nepažinojo.Apeliaciniame skunde gynėja nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nustatyta automobilio „Ford S-Max“ galinio lango stiklo verte, nurodydama, kad pagal paties nukentėjusiojo A. S. parodymus jis šio lango stiklą įsigijo už 120 Eur. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad išdaužto automobilio galinio lango stiklo pakeitimas kitu nukentėjusiajam kainavo 190 Eur, kas ir sudaro šio lango vertę. Kolegija su tuo iš esmės sutinka. Pagal teismų praktiką turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais : pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-693/2007, 2K-298-697/2016). Pagal jau minėtus nukentėjusiojo A. S. parodymus nustatyta, kad automobilio galinio lango stiklą jis įsigijo už 120 Eur, jo įdėjimas kainavo – 70 Eur, t. y. šiuo atveju turto atkūrimo kaštai sudaro 190 Eur sumą, ką visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo nuosprendyje. Esminis klausimas čia yra tai, ar laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 2 d. 19 val. iki 2017 m. liepos 3 d. 5.30 val. nukentėjusiojo A. S. aukščiau paminėtus daiktus iš jo automobilio „Ford S-Max“ pagrobė būtent nuteistasis T. J., ar tai galėjo padaryti bet koks kitas asmuo. Šiuo klausimu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad daugiau niekas kitas, o tik nuteistasis, išdaužęs automobilio „Ford S-Max“ galinio lango stiklą ir pro jį patekęs į automobilio vidų, iš jo pagrobė nukentėjusiojo daiktus. Tokia išvada, visų pirma, darytina dėl to, kad ne tik automobilio „Ford S-Max“ išorėje, t. y. ant jo bagažinės durelių apatinės dalies, bet ir šio automobilio salono viduje, šalia „Multimedia“ įrenginio, buvo rasti T. J. kraujo lašai. Tai patvirtina automobilio apžiūros protokolas (1 t., 25-32 b. l.), specialisto išvados (1 t., 36-38, 43-45 b. l.). Apeliaciniame skunde ši aplinkybė nėra ginčijama, tačiau kategoriškai teigiama, kad T. J. kraujo lašas automobilio viduje atsirado nuteistajam daužant automobilio galinio lango stiklą. Kolegija su tuo nesutinka. Iš automobilio apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusiojo A. S. automobilis „Ford S-Max“ yra pakankamai ilgas. Aiškiai matyti, kad įvykio metu ant automobilio galinės vidurinės sėdynės buvo uždėta galvos atrama. Vadinasi, net ir darant prielaidą, kad T. J. kraujo lašas šalia automobilio „Multimedia“ įrenginio atsirado jam daužant šio automobilio galinio lango stiklą, prieš tai jau aptartos aplinkybės leidžia manyti, kad nuteistasis turėjo taip susižaloti, kad jo kraujo srovė trykštų pakankamai ilgą atstumą bei dar kelyje sutikusi kliūtį – automobilio sėdynės galvos atramą, užtikštų ir šalia automobilio „Multimedia“ įrenginio. Tačiau kolegija sprendžia, kad tokia įvykių eiga byloje esančių įrodymų visumoje yra ne tik kad neįtikėtina, bet prieštaruja ir elementariausiai logikai jau vien dėl to, kad T. J. kraujo turėjo būti rasta ir visame automobilio salone, ypač ant automobilio galinės sėdynės galvos atramos, priekinės panelės viršaus. Tačiau tokių duomenų automobilio apžiūros protokole neužfiksuota, apie tai neparodė ir nukentėjusysis A. S., kuris po įvykio taip pat apžiūrėjo savo automobilį bei susitvarkė jo vidų. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad T. J. kraujo lašas ant automobilio „Multimedia“ įrenginio paprasčiausiai negalėjo atsirasti niekaip kitaip, o tik nuteistajam būnant automobilio viduje, jo priekyje. Be to, kadangi automobilio apžiūros metu neužfiksuota jokių duomenų, iš kurių būtų galima apręsti, jog į automobilį „Ford S-Max“ T. J. įsibrovė sugadinęs jo durelių užraktą ar kitu būdu, atsižvelgiant į nukentėjusiojo A. S. parodymus, kad jis automobilį iš vakaro užrakino su signalizacija, o ryte automobilio vairuotojo pusės dureles rado atrakintas, darytina išvada, kad nuteistasis T. J. į šį automobilį įlipo per išdaužtą jo galinio lango stiklą. Padarius išvadą, kad nuteistasis T. J. buvo nukentėjusiojo A. S. automobilio „Ford S-Max“ salone, kolegija sprendžia, kad jis ten buvo ne šiaip sau, o tikslu surasti ir pagrobti jame buvusius daiktus, ką jis ir padarė. Tai pagristai pirmosios instancijos teismas nustatė skundžiamame nuosprendyje. Sunku patikėti, kad nuteistasis T. J., išdaužęs automobilio „Ford S-Max“ galinio lango stiklą, pro jį įlipęs į automobilio vidų, po to iš automobilio paprasčiausiai pasišalino. Tiesa, pagal nustatytas bylos aplinkybes, iš nukentėjusiojo A. S. automobilio jo daiktai buvo pagrobti laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 2 d. 19 val. arba dar tiksliau – nuo liepos 3 d. 00.00 val., kadangi pagal nukentėjusiojo parodymus dar tada nedegė automobilio kairės pusės posūkio signalas, iki 2017 m. liepos 3 d. 5.30 val. Tačiau, įvertinus tai, kad vagystė iš automobilio įvyko naktį, automobilis buvo pastatytas pakankamai nuošalioje vietoje, tad visiškai neįtikinama, kad be paties nuteistojo T. J. į šį automobilį per išdaužtą jo galinio lango stiklą įlipo dar kitas asmuo. Nors nuteistojo T. J. gyvenamojoje vietoje krata nebuvo atlikta ir iš nukentėjusiojo A. S. automobilio pagrobtų daiktų pas jį nebuvo rasta, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo tikslinga daryti, kadangi galimai šią veiką padaręs asmuo – T. J., buvo nustatytas tik 2017 m. gruodžio 4 d. policijos komisariate gavus specialisto išvadą, jog ant automobilio rasti kraujo lašai yra jo. Atsižvelgiant į tai, kad nuo įvykio iki galimai veiką padariusio asmens nustatymo buvo praėję beveik 5 mėnesiai, realiai nebebuvo jokio pagrindo šių daiktų pas T. J. ieškoti, kadangi labai tikėtina jog, siekiant kuo greičiau jais atsikratyti ir iškeisti į pinigus, jie jau buvo realizuoti – parduoti, iškeisti, išmainyti ar pan., kas šiuo atveju reikšmės neturi. Tokiu būdu, priešingai gynėjos skundo teiginiams, aukščiau aptarti nukentėjusiojo parodymai, automobilio apžiūros protokolas, specialisto išvados patvirtina, kad nuteistasis T. J., išdauždamas A. S. automobilio „Ford S-Max“ galinio lango stiklą, per jį įsibrovė į šį automobilį bei pagrobė iš jo nukentėjusiojo išvardintus daiktus, jog niekas kitas be jo į automobilį nebuvo patekęs, todėl nuteistasis bei jo gynėja apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai tokias aplinkybes neigia. Kolegija pripažįsta, kad visi aukščiau paminėti įrodymai ir jais nustatyti faktai, kuriuos tarpusavyje sujungus nuoseklia ir logiška grandine, leidžia daryti išvadą, kad A. S. turtą iš jo automobilio pagrobė T. J., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisingai, pagal įsibrovimo į saugyklą požymį, T. J. pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Dėl bausmės
Gynėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nuteistajam T. J. buvo paskirta per griežta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, nes jo veika nėra itin pavojinga (pagrobto turto vertė tik nežymiai viršija 5 MGL sumą), jis turi sveikatos sutrikimų, veiką padarė dar būdamas nepilnamečiu, augo sudėtingomis sąlygomis (jo mama sunkiai serga ir negalėjo juo tinkamai pasirūpinti).Kolegija, vertindama šiuos gynėjos apeliacinio skundo argumentus, visų pirma sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino T. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis šią veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Nagrinėjamu atveju visas nusikalstamas veikas, už kurias T. J. buvo nuteistas tiek skundžiamu nuosprendžiu, tiek ankstesniais nuosprendžiais, jis padarė būdamas dar nepilnamečiu. Vadinasi, jis negali būti pripažintas recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalies prasme bei savo ruožtu jam negali būti inkriminuojama baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Dėl šių priežasčių ši nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalinama keičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 27 straipsnio 1 dalies ir 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto, pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Nepaisant to, kolegija nemato pagrindo pripažinti, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam T. J. paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga, t. y. per griežta. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, T. J. už nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri nesiekia baudžiamajame įstatyme numatyto šios bausmės vidurkio, bei taikė BK 92 straipsnį ir bausmės vykdymą jam atidėjo 2 metams, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemones. Kolegija sprendžia, kad pagal bylos aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės skyrimo nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į tai, kad jis net ir būdamas dar labai jauno amžiaus jau yra teistas jau 2 kartus vien už analogiškas nusikalstamas veikas. Šios veikos buvo padarytos pakartotinai, naują nusikalstamą veiką jis padarė dar atlikdamas bausmę pagal ankstesnį teismo nuosprendį. Negana to, anksčiau T. J. vengė vykdyti jam ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės apribojimo bausmę, todėl ši bausmė jam buvo pakeista į areštą pagal BK 48 straipsnio 10 dalį. Taigi, visiškai teisus pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, jog T. J. anksčiau paskirtos bausmės bei poveikio priemonės esminės įtakos jo nusikalstamam elgesiui neturėjo. Pažymėtina, kad vėl ir vėl nusikalsdamas nuteistasis negali tikėtis tokio pat ar net švelnesnio baudžiamumo, nes tai tiesiog neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Be šio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad T. J. diagnozuotas socializuoto elgesio sutrikimas, kad jis priklausomybės ligų kabineto įskaitoje neregistruotas, mokymosi įstaigos charakterizuojamas kaip visiškai jos nelankantis. Taigi, pagal bylos duomenis nuteistąjį T. J. galima charakterizuoti iš esmės neigiamai, teigiamo užimtumo jis nesiekia, nusikaltimus daro siekdamas įgyti lėšų. Nors bylos duomenimis T. J. augo sudėtingomis gyvenimo sąlygos, tačiau tai negali visiškai pateisinti nuolatinio ir sistemingo jo nusikalstamų veikų darymo. Iš Informacijos apie vaiko gyvenimo ir auklėjimo sąlygas matyti, kad T. J. buvo atskirtas nuo motinos dėl jos ligos, jo tėvui laikinai apribota valdžia, jo rūpintoja paskirta sesuo. T. J. lanko mamą socialinės globos namuose, su tėvu bendrauja telefonu, sesers namuose jam sudarytos visos sąlygos ilsėtis ir mokytis, sesuo domisi jo ugdymu, stengiasi tenkinti jo poreikius, bendrauja su jo mokytojais, pagal galimybes stengiasi jį auklėti, keisti jo elgesį teigiama linkme (1 t., 92-93 b. l.). Pagal paties nuteistojo žodžius, jam patinka gyventi sesers namuose, jis juose jaučiasi gerai. Tai rodo, kad T. J. palaiko emocinį ryšį su šeima, nėra nuo jos atskirtas, sesuo pakankamai aktyviai domisi jo gyvenimu, jam suteiktos sąlygos augti ir tobulėti. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad T. J. nusikalstamam elgesiui įtaką padarė vien tai, kad jis augo sudėtingoje aplinkoje, ir jį dėl to reikėtų bausti švelniau. Atsižvelgdama į visas šias išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad gynėjos skunde nurodomos aplinkybės dėl nuteistajam T. J. paskirtos bausmės jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, todėl dar kartą į jas atsižvelgti ir jų pagrindu dar labiau sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nėra jokių priežasčių. Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. J. paskirdamas 1 metų laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėdamas nepažeidė baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės skyrimo taisyklių, jam paskirta bausmė yra teisinga, atitinka jo asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 3 d. nuosprendį pakeisti :
Pašalinti iš nuosprendžio T. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad veiką jis padarė būdamas recidyvistu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.