- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-11
- Bylos Nr.
- I-1209-406/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02879-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Čekanauskas, Asta Urbonienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. K., MB “Milglutė“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės tarybos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo MB “Milglutė“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Mažoji bendrija „Miglutė“ teismui pateiktu skundu prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. (duomenys neskebtini) (b. l. 7-11).
Pareiškėjas ir jo atstovė nurodo, kad ginčijamo Tarybos sprendimo dalis, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje Ukmergės g. 34A, Kaune yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas ir, iš esmės pakartodami skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo tenkinti skundą. Teigia, kad prekybos vietose esančios patalpos priklauso nuosavybės teise pareiškėjams R. K. ir A. K., todėl ginčijamu sprendimu apribojama nuosavybės teisė ir tai yra savininkų teisių pažeidimas. Akcentuoja, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. pagrindu prekybos alkoholiniais gėrimais laikas gali būti apribotas tik egzistuojant dviem privalomoms sąlygoms, t. y. kai į savivaldybę savo iniciatyva kreipiasi šioje teisės normoje nurodyti subjektai su motyvuotais bei pagrįstais prašymais ir kai dėl įmonės veiklos, susijusios su prekyba alkoholiu nakties metu, padaroma itin daug teisės aktų pažeidimų. Nei viena iš minėtų sąlygų nenustatyta, todėl tvirtina, kad toks prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas visiškai be jokio teisinio pagrindo. Nei pareiškėjas, nei jo darbuotojai nuo MB „Miglutė“ prekybos alkoholiniais gėrimais veiklos pradžios nėra patraukti atsakomybėn už Alkoholio kontrolės įstatymo ar kitokius pažeidimus. Pažymi, kad pati įmonė laikosi visų imperatyvių Alkoholio kontrolės reikalavimų, o iki 2013 m. vasario mėnesio šią veiklą vykdžiusios H. Š. individualios įmonės padaryti pažeidimai negalėjo įtakoti pareiškėjui pritaikytų ribojimų. Taip pat mano, kad ginčijamas sprendimas ydingas savo turiniu – jis nemotyvuotas, nėra teisinio ir faktinio pagrindimo, nenurodyta apskundimo tvarka, sprendimas neįteiktas pareiškėjams, taigi jis neatitinka individualiam aktui keliamų pagrindinių reikalavimų ir priimtas pažeidžiant esmines procedūras. Nurodo, kad toks neteisėtas ir nepagrįstas pareiškėjo vykdomos veiklos apribojimas akivaizdžiai neproporcingas siekiamiems tikslams, žlugdo įmonės ūkinę komercinė veiklą, daroma labai didelė ekonominė žala, vedanti prie bankroto, be to, yra akivaizdžiai diskriminuojančio pobūdžio, pastatant įmonę į nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su kitais kavinių, barų savininkais, kurie tęsia tokio pobūdžio veiklą, taip iškreipiant bei pažeidžiant
2
sąžiningą konkurenciją. Nurodo, kad sprendimas nepagrįstas ir dėl to, kad juo ribojimai buvo taikyti ne konkrečiam juridiniam asmeniui, bet prekybos vietai, taip suvaržant pareiškėjų, kaip savininkų teises. Pabrėžia, kad dėl pažeidimų, kurie galėjo būti padaryti, kai šioje prekybos vietoje veikė kitas juridinis asmuo, pareiškėjas nėra atsakingas.
Šalies argumentai
Atsakovė Kauno miesto savivaldybės tarybos atstovė mano, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsakovo atstovė nurodo, kad ginčijamu sprendimu buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. sprendime nurodytose prekybos vietose. Kadangi šis sprendimas galioja visoje Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, nustatant konkrečius apribojimus atitinkamose miesto vietose, prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimų taikymas nesiejamas su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe, jų daiktinėmis teisėmis, ir tai nevienkartis teisės aktas, jis orientuojamas į ateitį, numatytas taikyti daugelį kartų, teigia, kad tai yra norminis aktas. Dėl to pareiškėjai nėra tie subjektai, kurie pagal ABTĮ 16 skirsnį gali teikti pareiškimą (prašymą) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pažymėjo, kad kadangi valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, privalu atsižvelgti į žmonių nuomonę, užtikrinti jos interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Atstovė teigia, kad ginčijamas norminis teisės aktas priimtas siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų – užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą, turto apsaugą, taip pat kitų konstitucinių vertybių apsaugą, atsižvelgus į eilę policijos raštų, taip pat įvertinus tarybos posėdžio metu pateiktą informaciją, miesto visuomenės valią - Kauno bendruomenių, kurios Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. prasme yra tinkamas subjektas, taip pat Kauno jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“ nuomones. Remiasi LVAT praktika ir mano, kad teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką visų pirma yra skirta mažinti alkoholio prieinamumą, su alkoholio vartojimu susijusią tiesioginę žalą sveikatai, taip pat moralinę, socialinę žalą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, bet ne vien tik nustatant teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus. Pažymėjo, kad ginčijamame akte numatytas prekybos laiko ribojimas ne įmonei, bet konkrečiai prekybos vietai yra teisėtas, nes toks ribojimas galimai prekybos vietai yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme ( 18 str. 3 d. 1 p.). Akcentavo, kad teisės aktai nenustato, jog prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas turi būti tik terminuotas, ar tokiame sprendime privalo būti nustatytas pereinamasis laikotarpis. Pažymėjo, kad ginčo prekybos vieta yra miesto dalyje, kurioje gyvenamasis kvartalas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šioje vietoje buvo registruota daug padarytų teisės pažeidimų, todėl vertintina kaip nesaugumo židinys ir šioje miesto teritorijoje būtina palaikyti rimtį, tvarką, užkirsti kelią įvairaus pobūdžio viešosios tvarkos ir kitiems teisės pažeidimams. Mano, jog sprendimas nepažeidžia konkurencijos įstatymo nuostatų reikalavimų, nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų, proporcingumo principas taip pat nepažeistas, nes aplinkinėse teritorijose neliko vietų, kuriose būtų prekiaujama alkoholiniais gėrimais po 22 val.
Motyvuojamoji dalis
Skundas pagrįstas ir tenkintinas.
Šioje administracinėje byloje administracinis ginčas tarp šalių kilęs dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (b.l. 92) dalies, kuria (duomenys neskelbtini) buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laikas nuo 22 val. iki 8 val., teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytų ribojimų taikymo.
Atsakovo atstovė teigia, kad ginčijamas Kauno miesto savavaldybės sprendimas – norminis aktas. Tokia atsakovo pozicija nepagrįsta. ABTĮ 2 str. 13 d. nustatyta, kad norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d. nurodoma, kad norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Individualus teisės aktas ABTĮ 2 str. 14 d. ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d. apibrėžiamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Iš šių įstatymuose įtvirtintų aktų apibrėžimų matyti, kad
3
Žemesnės instancijos teismas
norminio administracinio akto esminiai požymiai yra: akto turinys apima elgesio taisykles – teisės normas; šios normos skirtos individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis ABTĮ nuostatose nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar konkretus teisės aktas gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).
Individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad šis aktas turi būti pagrįstas teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos.
Ginčijamame sprendime neišreikštos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės). Šiuo sprendimu, institucijos valia pagal pasirinktus kriterijus nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas ne visoms tokioms Kauno mieste veikiančioms ir alkoholiniais gėrimais visą parą prekiaujančioms prekybos vietoms, bet tam tikras ribojimas tik daliai nekilnojamo turto adresais aiškiai identifikuotų (individualizuotų) konkrečių Kauno mieste prekybos vietų, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Taigi iš esmės ginčijamas administracinis aktas įtvirtina konkretaus pobūdžio nurodymus individualiais, rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei ir įtakoja ne visų, bet tik sprendime nurodytų dalies subjektų teisinį statusą, t. y. yra iš esmės skirtas reguliuoti tik atitinkamai išskirtų juridinių asmenų santykius ir yra susijęs tik su pasirinktinai konkrečiose miesto vietose vykdomos ūkinės veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas nepripažintinas norminiu teisės aktu, nes jo požymiai neatitinka ABTĮ 2 str. 13 d. ir Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 17 d. įtvirtintos norminio teisės akto sąvokos, tai individualus teisės aktas.
Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d., teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtina reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, kurioje buvo ginčijamas tas pats Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas ir kurioje iš esmės ratio decidendi sutampa. Šioje administracinėje byloje Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, remdamasis teismų praktika, konstatavo, kad ginčijamas sprendimas nelaikytinas norminiu teisės aktu ir suinteresuotų asmenų gali būti skundžiamas administraciniam teismui.
Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnyje yra įtvirtinti siektini šiuo įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo tikslai, tarp jų – ir mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui; nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. Įstatymas 3 straipsnyje nustato
4
principus, kuriais vadovaujasi valstybė, vykdydama alkoholio kontrolės politiką, tai: alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo skatinimo ribojimas (4 punktas); juridinių asmenų, kurie verčiasi alkoholio verslu, skatinimas prisidėti įgyvendinant valstybės alkoholio kontrolės politiką (6 punktas); laisvos nuo alkoholio gyvenamosios aplinkos planavimo rėmimas (10 punktas); socialinės aplinkos be alkoholio kūrimo skatinimas (11 punktas).
Siekiant įgyvendinti numatytus tikslus, Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtintos nuostatos, kurios vietos savivaldybių taryboms suteikia teisę, atsižvelgus į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, taip pat į gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais arba neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką analogiškose bylose yra pažymėjęs, kad Įstatyme visuma numatytų priemonių, kuriomis siekiama šiame įstatyme numatyto tikslo – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui (AKĮ 1 str. 1 d.), sudaro nuoseklią sistemą nuo licencijos išdavimo (ar atsisakymo išduoti licenciją) iki jos galiojimo panaikinimo, ir kiekvienas kompetentingo subjekto sprendimas šioje grandyje gali būti priimtas tik įvertinus įstatyme numatytas sąlygas. Teismas taip
pat pabrėžė, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas negali būti vertinamas vien kaip sankcija pažeidėjui už konkrečius teisės aktų pažeidimus, savo paskirtimi tai priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą. Teismas nurodė, jog savivaldybė neturi pareigos įrodinėti, ar pareiškėjas nusižengė įstatymo reikalavimams. Remiantis aukščiau aptartais argumentais, priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka nustatyti remiantis teisės normos dispozicijoje numatytomis sąlygomis viešojo intereso pažeidimą, kuris gali būti nustatomas remiantis faktiniais duomenimis, kuriems daugiau taikytinas tikėtinumo kriterijus esant juos buvus, negu priešingai (prekybos vieta, gyventojų nuomonė, policijos pasiūlymai). Subjektyvusis nustatomų aplinkybių aspektas dažniausiai pasireiškia kaip tam tikri visuomenės vertybiniai kriterijai (viešoji rimtis, saugi, kultūringa aplinka, kt.) (2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011).
Kolegija pažymi, kad atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinus teismų praktiką, vietos savivaldybės taryba, kaip viešas administravimo subjektas, veikdama bendruomenės interesais ir jos naudai bei vykdydama teisės aktais pavestas funkcijas bei numatytus uždavinius, privalo kompetencijos ribose reaguoti į Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardintų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų bei gali apriboti ūkio subjektui alkoholio pardavimo laiką, taip siekdama saugoti ir ginti viešąjį interesą. Tačiau ši Įstatymo savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas proporcingumo principas, Vietos savivaldos įstatymo įtvirtintas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai, kuriais apribojamos asmens teisės, turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o jais taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Taigi, pagal nurodytų principų ir teisės normų prasmę, siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko (LVAT 2008 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje
5
Nr. A146-1843/2008; LVAT 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1047-09). Kadangi tai ne imperatyvi norma, o savivaldybės diskrecija, todėl kiekvienu atskiru atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie konkretūs argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą konkrečiam ūkio subjektui. Adresatas į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jį gauti, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, apskundimo tvarka. Ši prievolė sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (LVAT 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013). Individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013). Todėl šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant dėl tokio akto atitikties minėtos įstatymo nuostatos reikalavimams, teismui privalu įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (ginčo atveju – MB „Miglutė) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Pabrėžtina, kad pareiškėjai ir teigia nesupratę iš sprendimo turinio, kuris beje jiems įteiktas nebuvo, jiems suprantamų prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo priežasčių bei motyvų.
Nors savivaldybių taryboms Įstatymas suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas savivaldybė privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant šių principų, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu. Pačioje tikrinamoje administracinėje byloje (ginčo sprendimą lydinčiuose dokumentuose) motyvacijos, dėl ko priimtas sprendimas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val., taip pat nėra ir tai yra esminis ginčijamo sprendimo trūkumas. Teisiniam vertinimui aptariamuoju aspektu galėtų būti reikšmingas Kauno miesto savivaldybės administracijos Licencijų ir paslaugų skyriaus aiškinamasis raštas „Dėl Prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, bet sprendimą dėl MB „Miglutė“ taikomų ribojimų pagrindžiančios motyvacijos nėra ir šiame dokumente, be kita ko, priešingai – jame yra išreikšti daugiau deklaratyvūs svarstymai dėl draudimo, eliminuojančio galimybę steigti rinkoje „pseudo barus“, parduodančius alkoholinius gėrimus nakties metu, nustatymo teisės aktuose. (b.l 95-97). Be kita ko, būtent šiame rašte minima pareiga paisyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o tai nebuvo įvykdyta. Beje, šiame rašte Kauno miesto savivaldybės tarybai
6
dėl prekybos alkoholiu laiko trumpinimo taip pat nėra nurodyta, kokiais kriterijais remiamasi bei kokiu pagrindu išskirtinos būtent 24 prekybos vietos ir tuo pačiu pareiškėjų prekybos vieta, kuo pasireiškia būtent minėtose prekybos vietose didesnis alkoholio įsigijimo ir vartojimo prieinamumas, viešojo intereso pažeidimas lyginant su kitomis prekybos vietomis. Taigi aplinkybių, objektyviai patvirtinančių, kad prekybos laiko alkoholiu trumpinimas sprendime nurodytose vietose yra tinkama priemonė siekiant mažinti alkoholio prieinamumą, nėra, taikoma priemonė pareiškėjų atžvilgiu viešuoju interesu nepagrįsta. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolo Nr. TP-14 taip pat nėra galimybės spręsti dėl apskųsto savivaldybės tarybos sprendimo motyvų (b.l. 65-69).
Aptariamu aspektu kolegija pažymi, kad Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (jau minėta administracinė byla Nr. A662-2144/2014), spręsdamas dėl to paties ginčijamo sprendimo teisėtumo Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatų aspektu pabrėžė, kad „Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-11-14 sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas“.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracija yra išdavusi licenciją, suteikusią MB „Miglutė“ teisę visą parą pardavinėti alkoholinius gėrimus, skirtus vartoti vietoje ir išsinešti adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 14). Pareiškėjas nurodo, kad prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą pradėjo 2013 m. kovo mėnesį. Kauno miesto savivaldybės meras 2013 m. spalio 25 d. raštais Nr. (33.195)R-5063 ir Nr. (33.202)R-5064 kreipėsi į Kauno apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą, Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijas, bendruomenių asociacijas, centrus, prašydamas skubos tvarka iki lapkričio 4 d. pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijai „pseudo barų“, prekiaujančių alkoholiniais gėrimais nakties metu ir keliančių grėsmė viešajai tvarkai (žodiniai ar rašytiniai gyventojų skundai, užfiksuoti viešosios tvarkos pažeidimai, nusikalstamos veikos ir pan.), prekybos vietų adresų sąrašą, taigi inicijavo atitinkamą procedūrą (b.l. 85, 86). Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 20-21-2860 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ pateikė prašomą informaciją, tiek nurodydamas Žaliakalnio policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje veikiančias įmones, kurios prekiauja alkoholiniais gėrimais ir nakties metu, tiek ir įvardindamas padarytus pažeidimus (b.l. 102, 103). Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, kad šiame rašte kalbama ne apie pareiškėjo, bet anksčiau veikusią H. Š. individualią įmonę ir jos padarytus pažeidimus. 2013 m. lapkričio 8 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Licencijų ir paslaugų skyrius parengė aiškinamąjį raštą Nr. 29-4-522 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais“ laiko apribojimo“, kuriame, beje, nurodyta tik prekybos vietoje padaryti pažeidimai, bet nėra detalizuota, kokie pažeidimai buvo padaryti MB „Miglutė“ veiklos laikotarpiu (b.l. 95-97) ir sprendimo projektą (b.l. 94). Kauno miesto savivaldybės Taryba 2013 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. T-607, kuriuo apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 8.00 val. iki 22.00 val. ir paminėtose prekybos vietose (b. l. 92). Eigulių seniūnija, kurios teritorijoje pareiškėjas vykdo ūkinę veiklą, nusiskundimų raštu nei iš seniūnaičių, nei iš gyventojų nėra gavusi (b.l. 108).
Iš bylos medžiagos matyti, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint AKĮ 18 str. 9 d. nurodytų atitinkamų subjektų - gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl aukščiau nurodytų veiksmų. Šią aplinkybę patvirtina ir jau minėtas aiškinamasi raštas, kuriame įvardintas sprendimo iniciatorius - meras. Tuo tarpu teismo vertinimu, LR Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. konstrukcija suponuoja išvadą, kad šioje teisės normoje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovai, visuomeninės organizacijos tik pritarė išimtinai mero iniciatyva jau parengtam bei pateiktam Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektui.
Akcentuotina, kad, kad jau aptartoje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 ši aplinkybė taip pat buvo vertinama, konstatuojant, kad sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuojančios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų atitinkamų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl aukščiau nurodytų veiksmų.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovo prekybos vieta yra šalia gyvenamųjų teritorijų, tačiau jokių duomenų, kad šių teritorijų gyventojai reikštų pretenzijas, nusiskundimus būtent dėl MB „Miglutė“ veiklos, taip pagrindžiant viešojo intereso pažeidimą, nėra, todėl ir išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą Kauno miesto savivaldybei ginti tokį viešąjį interesą ir imtis atitinkamų priemonių, nebuvo.
Atsakovo atstovė nurodo, kad Taryba klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo svarstė ir sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Kauno AVPK rašte nurodytus faktus visuomenės nuomonę. Bylos nagrinėjimo metu, teismo iniciatyva iš Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Eigulių policijos nuovados išreikalautos medžiagos (t. II, b.l. 3-19) matyti, kad nors konkrečių pareiškėjo, jo darbuotojų padarytų pažeidimų nėra konstatuota, tačiau su pareiškėjo prekybos vieta susijusių pažeidimų, kuriuos galimai įtakojo prekyba alkoholiniais gėrimais, yra nustatyta. Taigi, kolegijos vertinimu, pagrindo spręsti apie konkrečias negatyvias pasekmes bendruomenei, atskiriems jos nariams, kitas įvairaus pobūdžio problemas, kurias tiesiogiai įtakojo būtent pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiose patalpose vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais, yra, taip pat galima svarstyti apie pakitusią viešosios rimties ir tvarkos ar bendrą kriminogeninę situaciją ginčo prekybos vietos prieigose ryšium su prekyba alkoholiniais gėrimais. Pagal formuojamą teismų praktiką (byla Nr. A492-2814/2011), priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka, remiantis AKĮ 18 str. 9 d. dispozicijoje numatytomis sąlygomis, nustatyti viešojo intereso pažeidimą. Vis tik, kolegijos nuomone, ginčo atveju tokių faktinių duomenų, kuriais galėtų būti grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, analizės savivaldybė neatliko, tinkamo visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimo objektyviai nenustatė ir sprendimą priėmė skubotai, tinkamai nepagrįsdama būtent pareiškėjams taikomų poveikio priemonių. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju, nusprendžiant dėl aptariamų ribojimų taikymo ūkio subjektui nakties metu, svarbu buvo objektyviai ir patikimai nustatyti ir tai, ar viešosios tvarkos pažeidimai padaryti nakties metu. Toks vertinimas taip pat atliktas nebuvo.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir apibendrinus nurodytus duomenis, darytina išvada, kad Taryba, formaliai prisidengiant teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 8.00 val. iki 22.00 val. pareiškėjams priklausančioje prekybos vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini)priėmė, neatsižvelgus į konkrečią būtent MB „Miglutė“, (bet ne ankstesnės H. Š. individualios įmonės) vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, visapusiškai, objektyviai nevertindama visų reikšmingų veiksnių, neigiamai įtakojančių viešąją tvarką, rimtį ir saugumą MB „Miglutė“ veiklos laikotarpiu tiek teritorijoje, kurioje yra įsikūręs ginčo baras, tiek ir pačiame bare, t. y. iš esmės, kaip jau buvo pasakyta, nesant faktinio pagrindo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio
18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra, esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Kitaip sakant, konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad teisės aktu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Vertinant, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; antra, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginus su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas 1998 m. liepos 9 d. nutarime pažymėjo, kad alkoholio gamybai, importui, prekybai ar kitokiam realizavimui yra reikalingas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas. Tačiau ūkinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, kad būtų saugoma sąžininga konkurencija, ūkinės veiklos laisvė.
Šioje byloje, vertinant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. T-607, kuriame iš esmės yra išskirtos 24 prekybos vietos ir tuo pačiu tam tikra ūkine veikla užsiimančių asmenų grupė, kuriai apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, būtina nustatyti, ar pagal šią nuostatą asmenys, esantys iš esmės panašiose ar vienodose padėtyse, yra vertinami skirtingai, ir jei vertinami, ar toks skirtingas vertinimas yra objektyvus ir pateisinamas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovui tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti, jog jo nustatytas reguliavimas atitinka pirmiau nurodytus kriterijus ir todėl yra teisėtas (2013 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1503/2013).
Kaip jau buvo minėta, iš atsakovo sprendimo matyti, jog jis yra skirtas įgyvendinti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies, nurodančios, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo nurodytos ir nėra nustatytos aplinkybės, jog galiojantys teisės aktai diferencijuoja asmenis dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo. Atsakovo nurodytos aplinkybės, pagrindas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, pripažintinos deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, o teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis (ABTĮ 57 straipsnis, 86 straipsnio 2 dalis).
Atsakovas, grįsdamas savo argumentus, remiasi LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-382/2012. Pažymėtina, kad nurodytoje byloje ginčas buvo kilęs dėl norminio akto, kuriuo Kauno miesto savivaldybė sutrumpino prekybos laiką alkoholiniais gėrimais visuose Kauno miesto kioskuose ir paviljonuose, t. y. visiems ūkinės veiklos subjektams, apibrėžtiems rūšiniais požymiais. Tokiu būdu priemonė buvo pritaikyta vienos grupės subjektams, veikiantiems vienodomis sąlygomis ir šie subjektai vienas kito atžvilgiu nebuvo diskriminuoti, privilegijų neįgijo, pritaikyta priemonė atitiko lygybės įstatymui principą. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu atsakovas, nors kaip jis pats nurodo, ir įgyvendindamas Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies tikslus, tačiau prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne visoje Kauno miesto teritorijoje, bet pagal neaiškius, neapibrėžtus kriterijus pasirinko konkrečias vietas. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, atsakovas, taikydamas Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytą poveikio priemonę ne visoms, bet tik daliai rūšiniais požymiais neapibrėžtų prekybos vietų, lyginant su
kitais ūkinės veiklos subjektais, kurie prekiauja alkoholiu kitose prekybos vietose Kauno mieste, atliko veiksmus, nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve ir diskriminavo atskirus ūkio subjektus, dėl ko galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Išdėstyti argumentai patvirtina, kad atsakovas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės (Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d.), pažeidė šio Įstatymo 4 str. 2 d. ir konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus, kadangi nesant jokio teisėto ir pagrįsto objektyvaus pagrindo, apribojo pareiškėjui prekybos alkoholiniais gėrimais laiką.
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktą administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Tuo tarpu atsakovas, nuspręsdamas taikyti atitinkamą apribojimą pareiškėjo atžvilgiu, pažeisdamas VAĮ 8 str. reikalavimus, taip pat nesilaikydamas ir Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nustatytas sąlygų, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgus į valstybės ir savivaldybių vykdomą politiką alkoholio kontrolės srityje, prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas pareiškėjui nurodyta apimtimi nelaikytinas proporcingu ir nepagrįstai riboja šio verslo subjekto ūkinę veiklą. Tai, kad nenustačius objektyvių duomenų, leidžiančių nuspręsti dėl neigiamų padarinių, kylančių būtent dėl MB „Miglutė“ vykdomos veiklos ir prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, toks apribojimas buvo taikytas pasirinktinai pareiškėjui ir tai, kad kitų ūkio subjektų, toliau vykdančių analogišką prekybą alkoholiu Kauno mieste, siekiant tų pačių Įstatyme įtvirtintų ir siektinų teisinio reguliavimo tikslų, veikla nebuvo nustatyta apimtimi ribojama, leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl taikytų poveikio priemonių neproporcingumo pagrįstiems administravimo tikslams, palankesnių verslo sąlygų sudarymą atskiriems ūkio subjektams, tai nesiejant su viešojo intereso pažeidimu, bei tokiu būdu sumažinto pareiškėjo konkurencingumo rinkoje. Pabrėžtina tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo argumentus, jog buvo išsamiai, visapusiškai analizuota situacija visame Kauno mieste ir atsižvelgta į Konkurencijos įstatymo reikalavimus, draudžiančius priimti sprendimus, dėl kurių kitas ūkio subjektas įgyja pranašumą ar kurie gali veikti konkurencijos sąlygų skirtumus. Akivaizdu, kad neatlikus nurodytų veiksmų, atsakovas tik deklaratyviai siekė užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir jo realiai neužtikrino, nes ginčijamu aktu siekė apriboti tokio ūkio subjekto (pareiškėjo) vykdomą veiklą, nesant tam teisės aktuose numatytų sąlygų. Todėl dėl ginčijamo sprendimo susidariusi faktinė situacija, kai, kaip jau buvo minėta, be apribojimų buvo palikti veikti kiti ūkio subjektai, vykdantys analogišką ūkinę veiklą mieste, pažeidžia verslo interesų pusiausvyrą ir laisvę lygiomis sąlygomis konkuruoti, jau minėtą proporcingumo principą. Ginčo atveju reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, kad atsakovas byloje niekaip nepagrindė savo sprendimo konkurencijos ribojimo aspektu, o įrodinėjimo požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjo teiginiai liko nepaneigti. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A492-2814/2011), pabrėždamas, jog kai nėra pakankamai pagrįstas atsakovo sprendimas riboti pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką labiau, negu toje vietovėje jis nustatomas kitiems subjektams, ribojimas vertintinas kaip neproporcingas.
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat būtina pažymėti, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtų jų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuostatą, prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne konkretiems ūkio subjektams (įmonėms), bet iš esmės savo nuožiūra pasirinktoms 24 prekybos vietoms Kauno mieste, nurodant nekilnojamojo turto adresus. Atsakovo atstovė nurodė, kad tokiu būdu buvo siekiama, jog konkrečios įmonės neturėtų galimybės po alkoholio licencijos panaikinimo įsteigti naują įmonę ir vėl vykdyti tą pačią ūkinę veiklą toje pačioje veiklos vykdymo vietoje.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamame sprendime atsakovui nurodžius ne įmones, bet tik prekybos vietas, kurioms taikė prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus, tai leidžia pagrindo pripažinti, kad sprendimu nustatyti ribojimai galimai yra taikomi ne įmonei, bet konkrečiam nekilnojamajam turtui, jo savininkui (ginčo atvejui R. ir A. K.), kuriame vykdoma atitinkama ūkinė veikla. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, atsakovas akivaizdžiai viršijo teisės aktuose jam suteiktus įgaliojimus. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Nors Įstatymo 18 str. 9 d. nėra aiškiai nustatyta, kad atitinkami prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui, tačiau Alkoholio kontrolės įstatymo ir Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse įtvirtintų nuostatų analizė (Taisyklių 9.5 p., 27 p., 35 p. 48 p.) leidžia konstatuoti, kad savivaldybės tarybai suteikiama teisė AKĮ 18 str. 9 d. pagrindu apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką ne prekybos vietai, bet įmonei. Be kita ko, ir nuosekli teismų praktika tokios kategorijos bylose vienareikšmiai patvirtina faktą, jog esant būtent tokiam nustatytam teisiniam reguliavimui, prekybos alkoholiu ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, bet ne prekybos vietoms (nekilnojamajam turtui).
Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 str. esminio nuostatų pažeidimo taip pat pažeidus Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. nustatytas sąlygas, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. (duomenys neskelbtini), pagrįstas, todėl tenkintinas.
Teismas pabrėžia, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui, tinkamai įgyvendinus Viešojo administravimo įstatymo, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas bei objektyviai nustačius, kad būtent dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos kyla viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, saugios, kultūringos aplinkos neužtikrinimu šalia esančių gyvenamųjų namų gyventojams, pakartotinai spręsti dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų taikymo pareiškėjų atžvilgiu.
Pareiškėjas prašo iš kitos šalies priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 str. 1 d. nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Kadangi pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė teismo tokio prašymo, kuriame būtų aiškiai bei detaliai nurodytos ir pagrįstos visos su nagrinėjama byla susijusios jo prašomos turėtos išlaidos, todėl priimant sprendimą išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas. Teismas pabrėžia, kad vadovaujantis minėta įstatymo nuostata, pareiškėjas turi teisę tokį prašymą dėl išlaidų atlyginimo teikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.