Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K apgailėtinomis sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, negu nustatyta teisės aktuose (pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą asmeniui laisvės atėmimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto). Akivaizdu, kad ploto normos asmeniui sumažinimas nuo 5 kv. m iki 3,6 kv. m yra bausmės griežtinimas. Kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai yra nepakeliama. Kamerose buvo šalta, drėgna, jose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui. Be to, gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiais asmenimis. Visa tai žemina žmogaus orumą. Pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis, tyčiniais veiksmais sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Konfliktinės situacijos dažnai iškyla ir esant psichologiniams bei fiziniams nepatogumams dėl per mažo vienam asmeniui skiriamo (tenkančio) ploto. Atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K, asmens ir jo daiktų apžiūros bei kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Taip pasityčiojama iš žmogaus, jo daiktų, pažeminami asmens orumas ir garbė. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kt.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 10–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pritaikyti ieškinio senaties terminą, taip pat priteisti iš pareiškėjo 3 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.Pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri buvo kasmet pratęsiama, pagal sutartį ši įmonė nuolat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus; nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sutartis dėl paminėtų paslaugų buvo sudaryta su UAB „Dezinfa“.Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, įrengtos atitinkamo dydžio lentynos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Lukiškių TI‑K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui, ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 83‑93) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 70 Eur neturtinės žalos atlyginimui už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (su pertraukomis netinkamai laikytas 7 paras), likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. spalio 16 d., o skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. kovo 17 d. Atsakovas šioje administracinėje byloje prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nuostatos dėl kamerų ploto reikalavimų buvo pažeistos laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. kovo 16 d. (tie laikotarpiai buvo itin trumpi, nes pareiškėjo dažniausiai nebuvo Lukiškių TI-K). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. kovo 16 d., gynė savo teises neapdairiai, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti jo skundą šia apimtimi. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo ir vėliau, t. y. nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (su pertraukomis). Šiuo laikotarpiu kamerose laikomiems asmenims trūko ploto iš viso 7 paras. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Nagrinėjamoje byloje teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodyti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lukiškių TI-K stengiamasi palaikyti tvarką: Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2012 m. sausio 3 d. sudarė sutartį Nr. 102, kuri galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d. Ši sutartis buvo pratęsta 1 metams, t. y. iki 2014 m. sausio 3 d. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 2 d. prašymų ir skundų Lukiškių TI-K direktoriui neteikė. Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai iš pareiškėjo tyčiojosi ar kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas padarė išvadą, jog didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu, tačiau kompleksiškai įvertino ir kitus smulkesnius pažeidimus, kurie turi įtakos nustatant žalos dydį.Teismas atsakovo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmetė kaip nepagrįstą, nes pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 97–100) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą, taip pat pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.Pareiškėjas teigia, kad asmens teisė nepatirti nežmoniško elgesio (Konvencijos 3 str.) yra absoliuti, todėl jai negali būti taikomi jokie apribojimai, t. y. reikalavimams atlyginti žalą dėl šios teisės pažeidimo jokie senaties terminai netaikomi. Jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos (dėl per mažo kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui) prilygo kankinimui, kas ir turėtų būti pripažinta teismo sprendimu.Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 107–110) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepriteisė, todėl šias išlaidas turėtų priteisti apeliacinės instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2194‑520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.Išdėstytų nuostatų pagrindu teigtina, kad apeliacija dėl netinkamo senaties instituto taikymo yra nepagrįsta, todėl atmestina.EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes (7 paras pažeistas kalinimo plotas, trūkumas tvarkos kamerose, kalinimo laikotarpiu nebuvimas pareiškėjo nusiskundimų administracijai) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, lemia, kad, šiuo konkrečiu atveju, negalima konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos jam sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteista suma, šiuo konkrečiu atveju, laikytina pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjo prašomos sumos priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija. Vien tai, kad priteista suma neturtinei žalai atlyginti pareiškėjui atrodo maža, nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui didesnę piniginę kompensaciją.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRičardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius