- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-10
- Bylos Nr.
- I-6499-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01120-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.1Civilinės atsakomybės samprata
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 1.21Bylos dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo ar vidaus administravimo srityje
- 1.37.2.3Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis
- 3.6Teismo išlaidos
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui E. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (teismui išsiųstas 2016 m. kovo 17 d. (b. l. 6)), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–5).
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nuo 2012 m. spalio mėn. d. iki 2013 m. vasario mėn. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) apgailėtinomis sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pasak pareiškėjo, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, negu nustatyta teisės aktuose (pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą asmeniui laisvės atėmimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 m² kameros ploto). Akivaizdu ir tai, kad ploto normos asmeniui sumažinimas su 5 m² iki 3,6 m² yra bausmės griežtinimas ir stiprinimas. Kameros plotas – 15 m², joje įrengtas stalas (užima 1,5 m² grindų ploto), 2 dviaukščiai gultai (užima 4 m² grindų ploto), sanitarinis mazgas (užima 4 m² grindų ploto). Tokioje patalpoje sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai yra nepakeliama. Kamerose buvo šalta, drėgna, jose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui. Be to, gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiais asmenimis. Visa tai žemina žmogaus orumą. Pažymėtina, kad pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis, tyčiniais veiksmais sudaro konfliktines situacijos tarp įkalintų asmenų. Konfliktinės situacijos dažnai iškyla ir esant psichologinėms ir fiziniams nepatogumams dėl per mažo vienam asmeniui skiriamo (atitenkančio) ploto.
2.2. Atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūros ir kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Taigi, pasityčiojama iš žmogaus, jo daiktų ir pažeminami asmens orumas ir garbė.
2.3. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Konvencijos 3 straipsniu, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (bylomis Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, Kudla prieš Lenkiją, Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Valašinas prieš Lietuvą, Savenkovas prieš Lietuvą), Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A766-122/2010, Nr. A502-1774/2011, Nr. A502-913/2011. Nr. A146-1622/2012), nurodo, kad patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kt., šią neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir šios institucijos pareigūnų netinkamo elgesio bei nuolatinių provokacijų, todėl jam priteistina prašomas neturtinės žalos atlyginimas – 700 Eur.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo taikyti 3 m. senaties terminą, skundo netenkinti, taip pat priteisti iš pareiškėjo 3,00 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 10–17).
1. Atsakovės atstovas remiasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, taip pat LVAT administracine byla Nr. A261-1027/2011 ir prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą.
2. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir įsakymas Nr. 124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
3. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
4. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės), 11.1 punktu, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos, ir nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po vieną (tik labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po 2).
5. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.
Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi BVK 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.
6. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.
7. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri buvo kasmet pratęsiama, pagal sutartį ši įmonė nuolat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus; nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sutartis dėl paminėtų paslaugų buvo sudaryta su UAB „Dezinfa“.
8. Dėl kamerų remonto
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
9. Dėl kamerų įrengimo
Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas įtvirtintas TI taisyklėse, pagal jų 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, įrengtos atitinkamo dydžio lentynos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
10. Dėl sanitarinio mazgo ir šalto vandens tiekimo
Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m.
11. Dėl ventiliacijos, vėdinimo
Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
12. Dėl asmens apžiūros sąlygų
12.1. Asmens apžiūros vykdomos pagal Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, jo vykdomos, siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius / nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros.
12.2. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą ir išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata. Visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje, prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama, po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą, prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.
12.3. Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad suimtasis (nuteistasis) su savimi turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar kitų daiktų, kūne gali būti nusikalstamų veikų darymo įrankiai ar priemonės, suimtajam (nuteistajam) gali būti atlikta kūno ertmių apžiūra. Sprendimą atlikti suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą nutarimu priima laisvės atėmimo vietos direktorius, kai jo nėra – direktoriaus budintysis padėjėjas. Suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą atlieka laisvės atėmimo vietos asmens sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas. Draudžiama kūno ertmių apžiūrą atlikti prieš suimtojo ar nuteistojo valią. Suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūros atsisakymas yra laisvės atėmimo vietos administracijos reikalavimų nevykdymas.
13. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Pažymėtina, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
14. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
15. Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo
Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis ir LVAT praktika dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo. Teismo nutartyje Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą, šią medžiagą, kurią Lukiškių TI-K turėjo parengti, vykdydamas minėtą teismo nutartį, sudaro 50 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarime Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Lietuvos statistikos departamento 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas sudaro 0,06 Eur. Taigi, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 3,00 Eur (50 x 0,06 Eur).
III
Teismo posėdyje pareiškėjas E. V. rėmėsi skundu ir prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas E. V. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas šiose kamerose (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 10–17)):
– 2012 m. spalio 16 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110 (plotas – 7,48 m²), ryte kameroje buvo 2, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. spalio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 338 (plotas – 7,72 m²), ryte kameroje buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. spalio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 280 (plotas – 7,82 m²), ryte kameroje buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. spalio 19 d. kameroje Nr. 280 ryte buvo 4, vakare – 3 asmenys;
– 2012 m. spalio 20 d. – 2012 m. spalio 22 d. kameroje Nr. 280 ryte buvo 3, vakare – 3 asmenys;
– 2012 m. spalio 23 d. išvyko į Alytaus areštinę;
– 2012 m. spalio 30 d. atvyko iš Alytaus areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105 (plotas – 7,38 m²), ryte kameroje buvo 4, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. spalio 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 183 (plotas – 7,94 m²), ryte kameroje buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. lapkričio 1 d. – 2012 m. lapkričio 18 d. kameroje Nr. 183 ryte buvo 4, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. lapkričio 19 d. kameroje Nr. 183 ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. lapkričio 20 d. kameroje Nr. 183 ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. lapkričio 21 d. – 2012 m. gruodžio 3 d. kameroje Nr. 183 ryte buvo 4, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. gruodžio 4 d. išvyko į Alytaus areštinę;
– 2012 m. gruodžio 11 d. atvyko iš Alytaus areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111 (plotas – 7,45 m²), ryte kameroje buvo 2, vakare – 5 asmenys;
– 2012 m. gruodžio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 181 (plotas – 7,94 m²), ryte kameroje buvo 1 asmuo, vakare – 3 asmenys;
– 2012 m. gruodžio 13 d. kameroje Nr. 181 ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. gruodžio 14 d. – 2012 m. gruodžio 16 d. kameroje Nr. 181 ryte buvo 4, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. gruodžio 17 d. kameroje Nr. 181 ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. gruodžio 18 d. išvyko į Alytaus areštinę;
– 2012 m. gruodžio 28 d. atvyko iš Alytaus areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121 (plotas – 7,38 m²), ryte kameroje buvo 4, vakare – 2 asmenys;
– 2012 m. gruodžio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 148 (plotas – 8,02 m²), ryte kameroje buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2012 m. gruodžio 30 d. – 2013 m. sausio 6 d. kameroje Nr. 148 ryte buvo 4, vakare – 4 asmenys;
– 2013 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 148 ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2013 m. sausio 8 d. išvyko į Alytaus areštinę;
– 2013 m. sausio 22 d. atvyko iš Alytaus areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109 (plotas – 7,31 m²), ryte kameroje buvo 5, vakare – 5 asmenys;
– 2013 m. sausio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 347 (plotas – 7,49 m²), ryte kameroje buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2013 m. sausio 24 d. – 2013 m. sausio 28 d. kameroje Nr. 347 ryte buvo 4, vakare – 4 asmenys;
– 2013 m. sausio 29 d. išvyko į Alytaus areštinę;
– 2013 m. vasario 5 d. atvyko iš Alytaus areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 113 (plotas – 6,43 m²), ryte kameroje buvo 2, vakare – 5 asmenys;
– 2013 m. vasario 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 133 (plotas – 7,94 m²), ryte kameroje buvo 3, vakare – 4 asmenys;
– 2013 m. vasario 7 d. – 2013 m. vasario 19 d. kameroje Nr. 133 ryte buvo 4, vakare – 4 asmenys;
– 2013 m. vasario 20 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių;
– 2013 m. birželio 12 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119 (plotas – 7,31 m²), ryte kameroje buvo 1 asmuo, vakare – 3 asmenys;
– 2013 m. birželio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 319 (plotas – 7,78 m²), ryte kameroje buvo 2, vakare – 3 asmenys;
– 2013 m. birželio 14 d. išvyko į Pravieniškių PN-AK;
– 2013 m. rugsėjo 25 d. atvyko iš Pravieniškių PN-AK ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106 (plotas – 7,38 m²), kameroje buvo 1 asmuo;
– 2013 m. rugsėjo 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 319 (plotas – 7,78 m²), kameroje buvo 2 asmenys;
– 2013 m. rugsėjo 27 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. kameroje Nr. 319 buvo 4 asmenys;
– 2013 m. spalio 1 d. kameroje Nr. 319 buvo 3 asmenys;
– 2013 m. spalio 2 d. išvyko į Pravieniškių PN-AK.
2. Remiantis Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2016 m. kovo 24 d. pažyma Nr. 24-3174 „Apie E. V. prašymus ir skundus dėl laikymo sąlygų“, pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 2 d. prašymų ir skundų Lukiškių TI-K direktoriui neteikė (b. l. 20).
3. Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vykdytojas) 2012 m. sausio 3 d. sudarė sutartį Nr. 102 iki 2012 m. gruodžio 31 d., pagal kurią: vykdytojas įsipareigojo, be kita ko, savo lėšomis ir darbo jėga atlikti užsakovo šioje sutartyje nurodytų patalpų priežiūrą, siekdamas išaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, juos naikinti, atlikti tyrimus, nustatydamas kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir nustatyti kenkėjų kontrolės priemones, užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir savo medžiagomis bei darbo jėga užtikrinti jų naikinimą, užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, intensyviai naikinti kenkėjus jų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (b. l. 55–, 58). 2012 m. sausio 3 d. sutartis Nr. 102 buvo pratęsta 1 metams, t. y. nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 3 d. (b. l. 60).
II
1. Pareiškėjas E. V. prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas E. V. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, 3,6 kv. m. plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes E. V. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (b. l. 10-17).
3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
4. Pareiškėjas E. V. į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. spalio 16 d. (b. l. 10-17), o skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. kovo 17 d. (b. l. 6). Atsakovė šioje administracinėje byloje prašo taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, t. y. pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas, 1.127 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo įgijo teisę į ieškinį. Teismas pabrėžia, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 nuostatos dėl kamerų ploto reikalavimų buvo pažeistos laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. kovo 16 d. (be to, tie laikotarpiai buvo itin trumpi, nes pareiškėjo dažniausiai nebuvo Lukiškių TI-K (b. l. 10-17)), tačiau reikalavimams dėl žalos priteisimo nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. kovo 16 d. taikytinas senaties terminas. Teismas pabrėžia, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas E. V. praleido ieškinio senaties terminą žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. kovo 16 d., todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo šia apimtimi tenkinti nėra teisinio pagrindo.
5. Kartu pareiškėjas E. V. Lukiškių TI-K buvo ir vėliau, t. y. nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (su pertraukomis) (b. l. 10-17). Apibendrinant kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas E. V. (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą), darytina išvada, jog tuo laikotarpiu kamerose trūko ploto laikomiems asmenims iš viso 7 paras (atsiliepimas (b. l. 10–17)). Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
6. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Lukiškių TI-K stengiamasi palaikyti tvarką: Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vykdytojas) 2012 m. sausio 3 d. sudarė sutartį Nr. 102 iki 2012 m. gruodžio 31 d., pagal kurią: vykdytojas įsipareigojo, be kita ko, savo lėšomis ir darbo jėga atlikti užsakovo šioje sutartyje nurodytų patalpų priežiūrą, siekdamas išaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, juos naikinti, atlikti tyrimus, nustatydamas kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir nustatyti kenkėjų kontrolės priemones, užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir savo medžiagomis bei darbo jėga užtikrinti jų naikinimą, užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, intensyviai naikinti kenkėjus jų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (b. l. 55–, 58). 2012 m. sausio 3 d. sutartis Nr. 102 buvo pratęsta 1 metams, t. y. nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 3 d. (b. l. 60). Be to, byloje nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 2 d. prašymų ir skundų Lukiškių TI-K direktoriui neteikė (b. l. 20). Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai iš pareiškėjo tyčiojosi, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Teismas daro išvadą, jog didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu, tačiau, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kompleksiškai įvertina ir kitus smulkesnius pažeidimus, kurie turi įtakos nustatant žalos dydį.
7. Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (7 paras pareiškėjas E. V. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui padaryta žala sveikatai, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“)) bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 70 eurų, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje už 169 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1500 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 70 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.
8. Atsakovė prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau, tenkinus pareiškėjo skundą iš dalies, šis prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (su pertraukomis netinkamai laikytas 7 paras).
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.