- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-553-654/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-46514-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alenas Piesliakas, Audrius Cininas, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- L. S.
- Nukentėjusysis
- P. M.
- Civilinis ieškovas
- P. M.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Audriaus Cinino ir Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. gynėjo advokato R. Vitkaus apeliacinį skundą dėl 2019 m. birželio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo L. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant L. S. bausmės atlikimo laikotarpiu nebendrauti su nukentėjusiuoju P. M. ir neieškoti su juo ryšių, nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar lankymusi gydymosi įstaigose, pradėti dirbti arba tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. L. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo pradžios.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo P. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš L. S. jam priteista 200 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. L. S. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą kitam žmogui, o būtent: jis 2018 m. rugsėjo 14 d., apie 21.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, tyčia kumščiu sudavė vieną kartą P. M. į kairiąją galvos pusę smilkinio srityje, vieną kartą į dešiniąją galvos pusę smilkinio srityje, o bandant suduoti dar vieną smūgį į veido sritį ir P. M. ranka užsidengus veidą, tyčia sudavė į kairiąją ranką, tokiais savo veiksmais sukeldamas P. M. fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais L. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu L. S. gynėjas prašo panaikinti 2019 m. birželio 7 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje ir priimti naują nuosprendį, išteisinti L. S. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Skunde nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o kaltininko kaltumas turi būti įrodytas visiškai ir besąlygiškai. Šiuo atveju apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurie yra prieštaringi ir advokato vertinami kritiškai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad įvykis įvyko tamsiu paros metu, liudytojai T. A. Č. ir M. K. įvykio metu buvo atokiau prie automobilio ir išsiiminėjo daiktus. Šie asmenys negalėjo matyti įvykio eigos, todėl jų parodymai prieštaringi.
2.2. Nukentėjusysis P. M. apklaustas pirmą kartą parodė, jog nuteistasis jam sudavė du kartus, vieną į kairę galvos pusę, kitą į dešinę galvos pusę, o trečią smūgį jis blokavo ranka. Po pusantro mėnesio apklausiant jį pakartotinai nukentėjusysis parodė, jog nuteistasis jam sudavė du smūgius į kairį žandą, o trečią smūgį jis blokavo. P. M. skirtingai aiškina ir į kokią veido vietą buvo suduoti smūgiai, t. y. ar į smilkinį, ar į žandą. 2018 m. rugsėjo 25 d. apklaustas liudytojas T. A. Č. parodė, kad P. M. buvo suduoti du smūgiai į veidą, o trečią smūgį šis blokavo ranka. Apklausiant liudytoją pakartotinai jis nurodė, kad P. M. buvo suduotas vienas smūgis į galvą, o antrą smūgį jis blokavo ranka. 2018 m. lapkričio 9 d. apklaustas liudytojas M. K. parodė, jog nuteistasis P. M. bandė suduoti 5 smūgius, bet pataikė maždaug du kartus į kairią veido pusę, nes kitus smūgius nukentėjusysis nublokavo. Apklausiamas teisme šis liudytojas nurodė, kad P. M. savo ranka blokavo pirmą smūgį. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, o prieštaravimai nebuvo pašalinti teismo posėdžio metu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti šių asmenų parodymų patikrinimai vietoje, nebuvo atliktas eksperimentas.
2.3. Liudytoja V. G.-B. teisiamajame posėdyje parodė, kad pirminio patikrinimo metu bendravo su abiem pusėmis. Išsiaiškino konflikto aplinkybes. L. S. pripažino, kad buvo fizinis kontaktas, nes norėjo vyriškai išsiaiškinti santykius. Apelianto manymu, šie liudytojos paaiškinimai pilnai sutampa su nuteistojo parodymais, jog tarp jo ir P. M. įvyko konfliktas, abu mojavo rankomis, galėjo ir kontaktuoti, tačiau tyčia jam nesmūgiavo ir fizinio skausmo negalėjo sukelti.
2.4. Liudytojas T. A. Č. patvirtino, jog P. M. ir L. S. buvo susikibę rankomis, todėl tokiu atveju nėra abejonių, kad tarp šių asmenų įvyko fizinis kontaktas, kurio metu abu galėjo justi tam tikrą poveikį. Tyčios sukelti nukentėjusiajam skausmą nebuvo. Kadangi šioje byloje yra daug abejonių, teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Visos abejonės turėjo būti vertinamos L. S. naudai.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigiama, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, o esant abejonių teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Teisminiame procese įrodymai yra vertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas laikėsi šių taisyklių. Vertinant parodymus siekiant išsiaiškinti, ar jie yra patikimi, svarbūs du aspektai – parodymų nuoseklumas ir jų atitikimas kitiems byloje esantiems įrodymams. Nuosprendyje detaliai išanalizuoti nukentėjusiojo P. M. parodymai duoti įvairiu ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Nukentėjusiojo parodymai sulyginti su liudytojų parodymais ir nustatyta, kad jie iš esmės atitinka vieni kitus. Apylinkės teismas pažymėjo, jog paaiškinimuose yra neatitikimų dėl kai kurių įvykio detalių, tačiau pagrindiniai konflikto aspektai sutampa. Analizės rezultate pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra patikimi, papildo vienas kitą ir priimdamas nuosprendį teismas pagrįstai jais vadovavosi. Šių įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą dėl nusikalstamų veiksmų buvimo L. S. veiksmuose. Skunde nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi prielaidomis.
6. Skunde teigiama, jog liudytojai negalėjo matyti įvykio, nes buvo tamsu ir jie buvo atokiau nuo automobilio. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas, apelianto išsigalvotas ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Jis negali būti pagrįstas, nes patys liudytojai sako, kad įvykį matė, todėl nėra jokių argumentų teigti priešingai. Apklausti liudytojai paaiškino matę įvykį, nes stovėjo prie pat automobilio, kur buvo užpultas P. M. (vienas iš liudytojų traukė daiktus iš automobilio bagažinės). Nuteistasis savo parodymuose taip pat teigė, jog nukentėjusiojo draugai įvykio metu stovėjo šalia. Konfliktas truko pakankamai ilgai, kad prie pat stovėję liudytojai būtų galėję jį pamatyti. Nuteistasis pats patvirtino, kad konfliktas truko ne mažiau kaip 20 sekundžių, todėl visiškai neįtikėtina, kad šalia stovėję asmenys nebūtų matę nuteistojo neteisėtų veiksmų kai jis mušė jų draugą.
7. Skunde akcentuojami neatitikimai tarp liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų, dėl smūgių lokalizacijos, jų skaičiaus ir atremtų bei suduotų smūgių sekos. Apylinkės teismas pagrįstai šių netikslumų nevertino kaip nenuoseklių parodymų. Nors liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai dėl šių aspektų (smūgių lokalizacija ir seka) nevisiškai sutampa, tačiau visų trijų parodymais tiksliai nustatyta, kad L. S. sudavė smūgius P. M. į galvą. Pats nuteistasis pripažino, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo fizinis kontaktas. Nuteistojo subjektyvus vertinimas, jog šio fizinio kontakto metu jis negalėjo sukelti fizinio skausmo, nepaneigia, kad P. M. dėl suduotų smūgių jautė fizinį skausmą. Prieštaravimai dėl aplinkybių – kiek smūgių nukentėjusysis atrėmė, į kurią galvos dalį ir pusę buvo suduoti smūgiai, nepaneigia esminio fakto, kad L. S. sudavė smūgius P. M. į galvą ir sukėlė jam fizinį skausmą.
8. Paties nuteistojo išdėstyta įvykių versija dėl dengimosi nuo dujų balionėlio ir tuo metu ginantis padaryto fizinio kontakto yra visiškai nelogiška ir prieštarauja nustatytoms įvykio aplinkybėms. Nukentėjusysis ir liudytojai patvirtino, kad konflikto metu nukentėjusysis dujų balionėlio neturėjo ir jį paėmė iš automobilio tik po nukentėjusiajam suduotų smūgių. Dujų balionėlis įvykio metu nebuvo panaudotas, nes buvo ištrauktas jau po užpuolimo, kai L. S. grįžo į savo automobilį. Nuteistojo pozicija dėl ginimosi veiksmų prieštarauja jo elgesiui įvykio metu. L. S., pamatęs nukentėjusiojo automobilį pats sustojo, išlipo iš automobilio ir ėjo link nukentėjusiojo aiškintis, pirmas iniciavo konfliktą. Toks L. S. elgesys prieštarauja jo pateiktam situacijos vertinimui.
9. Skunde remiamasi liudytojos V. G.-B. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, teigiant, kad jie pilnai sutampa su nuteistojo parodymais ir patvirtina, kad tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis mojavo rankomis, galėjo kontaktuotis abu, tačiau L. S. tyčia nesmūgiavo ir negalėjo sukelti fizinio skausmo. Tokie skundo argumentai yra klaidingi, nes liudytojos parodymuose išdėstytos aplinkybės yra visiškai priešingos. Liudytojos parodymai nesutampa su nuteistojo parodymais ir nepatvirtina jo išsakytų aplinkybių. V. G.-B. apklausta teisme nurodė, kad įvykio patikrinimo metu ji bendravo su abiem pusėmis, išsiaiškino konflikto priežastis. L. S. pripažino, kad buvo fizinis kontaktas, tiesiog norėjo vyriškai išsiaiškinti santykius. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pagarsinus teismo posėdyje, liudytoja su jais sutiko. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad bendraujant su L. S. jis patvirtino, kad Fabijoniškėse su pareiškėju įvyko konfliktas, kurio metu jis pareiškėjui sudavė kelis smūgius. Negalėjo nurodyti kiek smūgių ir kur sudavė. Dėl savo elgesio labai gailėjosi, sakė, kad nori atsiprašyti pareiškėjo. Tokie liudytojos parodymai niekaip nepatvirtina, kad abu asmenys tik mojavo rankomis, galėjo kontaktuoti abu, o L. S. smūgių nesudavė ir fizinio skausmo nesukėlė. Priešingai, liudytoja nurodė, kad L. S. pripažino sudavęs smūgius ir dėl savo veiksmų gailėjosi.
10. Skunde pažymėta, kad liudytojas T. A. Č. patvirtino, jog P. M. ir L. S. buvo susikibę rankomis, todėl tokiu atveju nėra abejonių, kad tarp asmenų įvyko fizinis kontaktas, kurio metu galėjo būti juntamas poveikis. Skundo argumentas nepagrįstas. Liudytojas nurodė, kad asmenys buvo susikabinę, bet tai įvyko jau po smūgių sudavimo. L. S. pripažintas kaltu dėl smūgių sudavimo metu nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo, o ne dėl susikibimo metu padaryto fizinio poveikio, todėl aplinkybė dėl asmenų susikibimo nėra svarbi.
11. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla išnagrinėta tinkamai, L. S. kaltė ir tyčia padarant jam inkriminuotas veikas tinkamai nustatyta remiantis byloje esančiais įrodymais.
Vadovaujantis išdėstytu ir remiantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L. S. gynėjo advokato R. Vitkaus apeliacinį skundą atmesti.