Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Boleslovas Kalainis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarimo, kuriuo Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK VPS kelių policijos grupės vyresniojo specialisto S. R. 2012 m. balandžio 25 d. nutarimas panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 1 dalį I. M. atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012 m. balandžio 25 d. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK VPS kelių policijos grupės vyresniojo specialisto S. R. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 1 dalį 750 litų bauda už tai, kad ji 2011 m. gegužės 25 d. 13.45 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodama automobilį „Toyota Auris“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeisdama kelių eismo taisyklių 141.3 punkto reikalavimus, išvažiavo į lenkti skirtą eismo juostos atkarpą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu dviračiu, įvykio metu dviratininkui sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., 2 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla I. M. atžvilgiu nutraukta, nenustačius jo veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje kilo dėl įrodymų, t. y. ekspertizės akto, liudytojų, nukentėjusiojo, asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, parodymų vertinimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsnio 1 dalį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, kuris reiškia, kad visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes. Išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus, tačiau nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, yra pagrindas pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti.

ATPK 127 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) reglamentuota atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą. Kelių eismo taisyklių 141.3 punktas numato, kad prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad lenkti būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms. Pakruojo rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad I. M. nelenkė kitos transporto priemonės, todėl ji negalėjo pažeisti Kelių eismo taisyklių 141.3 punkto reikalavimų. Teismas byloje aiškinosi, ar I. M., išvažiuodama į priešpriešinę eismo juostą, nepažeidė kokių nors kitų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, konkrečiai Taisyklių 106 ir 134 punktų reikalavimų prieš pradedant važiuoti, prieš persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, o, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui (jeigu vairuotojas gali tai pastebėti), sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Pakruojo rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą, 2013 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad neginčijamų duomenų, jog I. M. 2011 m. gegužės 25 d. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nesurinkta. Teismas įvertino 2012 m. lapkričio 27 d. ekspertizės akte nurodytą didžiausią tikimybę, kad automobilio ir dviračio susidūrimo metu E. Ž. vairuojamas dviratis judėjo nuo Lygumų miestelio centro pusės ne mažesniu nei 1,3 metro atstumu nuo dešiniojo gatvės važiuojamosios dalies krašto ir automobilio „Toyota Auris“ išilginės simetrijos ašies atžvilgiu buvo pasuktas smailiu kampu iš dešinės į kairę (žiūrint iš automobilio vairuotojos vietos). Dėl šios tikimybinės išvados teismas nurodė, kad negali vadovautis liudytojų E. Š., S. Š., D. M., D. D., N. Č. parodymais, kad nukentėjusysis E. Ž. važiavo dešine kelio puse, 50–60 cm nuo važiuojamosios dalies krašto. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiam įrodymų vertinimui. Atlikus eismo įvykio ekspertizę, paskirtą Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, buvo padaryta 2012 m. balandžio 11 d. ekspertizės akto pirmą išvadą paneigianti išvada: nustatyta didžiausia tikimybė, kad dviratis automobilio „Toyota Auris“ išilginės simetrijos ašies atžvilgiu buvo pasuktas smailiu kampu iš dešinės į kairę (žiūrint iš automobilio vairuotojos vietos). Abi ekspertizės atliktos Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus vyriausiojo eksperto E. G., antroji ekspertizė atlikta įvertinus pateiktus papildomus duomenis, dviračio būklę. Motyvuojamoje ekspertizės akto dalyje, įvertinus dviračio ir automobilio apgadinimus, nustatytos tikimybės, kad automobilio variklio dangčio sugadinimas buvo padarytas kaire dviračio rankena, dviratis su variklio dangčiu nekontaktavo dešine vairo rankena, o automobilio „Toyota Auris“ priekinio bamperio dešinėje pusėje esančia sugadinimų vieta nekontaktavo su priekinių šakių dešiniuoju šonu (2 t., 104–147 b. l.). Pakruojo rajono apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo išvardytų liudytojų parodymais dėl jų neatitikties ekspertizės akto išvadoms. Teismas aktyviai rinko ir tyrė įrodymus, ir siekė nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes, ir padarė pagrįstą išvadą, kad I. M. paaiškinimo, kad dviratininkas išvažiavo iš už važiuojamąja kelio dalimi einančių pėsčiųjų, kai iki jo buvo likęs 5–6 metrų atstumas, ir vairuotoja neturėjo galimybės sustabdyti, paneigti nepavyko.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Pakruojo rajono apylinkės teismas, remdamasis ATPK 257 straipsnyje numatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į juos ir jais grindė savo sprendimą, tinkamai motyvavo nutarimą ir priėmė teistą bei pagrįstą sprendimą. Atsižvelgdamas į prieštaringus ir nenuoseklius I. M. kaltę pagrindžiančius įrodymus, teismas pagal savo vidinį įsitikinimą neturėjo pagrindo pripažinti I. M. kalta administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, padarymu, todėl pagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukė. Kadangi, kaip minėta, byloje esančios abejonės vertinamos asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, naudai, byloje iškilusias abejones dėl I. M. kaltės ir jos atsakomybės pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino būtent šio asmens naudai. Todėl nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu priimto sprendimo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad dėl minėto įvykio kaltu pripažintas ir dviratininkas E. Ž., nes jo globėjai 2011 m. liepos 29 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nurodant atsakomybę, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 181¹ straipsnyje, už tai, kad 2011 m. gegužės 25 d., apie 13.45 val., (duomenys neskelbtini) g., mažametis jos globojamas vaikas E. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), neturėdamas amžiaus, vairavo dviratį gatvėje, neužsidėjęs dviratininko šalmo ir sukėlė eismo įvykį, kolegija pasisako, kad V. Ž. turėjo įstatymu įtvirtintą teisę su pažeidimu ir 2011-07-29 administraciniu nurodymu nesutikti.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Institucijos apeliacinio skundo argumentais dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, senaties termino pasibaigimo momento. Skunde šis argumentas grindžiamas Lietuvos Respublikos ATPK 35 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kuriose numatyta, kad minėto straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais nuobauda negali būti skiriama, jei nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo praėjo daugiau nei dveji metai. Šioje teisės normoje įtvirtintas naikinamasis maksimalus administracinės atsakomybės taikymo terminas, negalintis pratęsti ATPK 35 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto maksimalaus nuobaudos skyrimo termino – vienerių metų nuo sprendimo nutraukti baudžiamąjį procesą dienos.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei minėtas teisės normas, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarimą I. M. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.