Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė,

dalyvaujant nuotoliniu būdu pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Agnei Naktinienei,

nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui (apeliantei) I. G., suinteresuotų asmenų (apeliantų) atstovui advokatui Kęstučiui Galvičiui,

uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų I. G. ir T. G. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-5945-1004/2024 pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl teismo leidimo paimti vaikus iš jų tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą išdavimo, suinteresuoti asmenys T. G. ir I. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

15. Atskiraisiais skundais suinteresuoti asmenys T. G. ir I. G. prašo Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eS2-5945-1004/2024 panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, kurios reguliuoja teismo leidimo paimti vaiką iš tėvų išdavimo procedūros ir laikinosios vaiko globos priežiūros priemonių taikymą.

23. Pareiškėjo tvirtinimu, atsižvelgiant į tai, kad vaikų įstatyminiai atstovai Skyriaus specialistams nenurodė jokio giminaičio ar emociniais ryšiais susijusio asmens, kuris vaikais galėtų laikinai pasirūpinti, todėl vaikų laikinosios priežiūros priemonių, numatytų VTAPĮ 36⁴ straipsnio 1 dalies 1 arba 2 punkte, taikymas nebuvo galimas. Pareiškėjui paimant vaikus iš įstatyminių atstovų, nebuvo žinomos aplinkybės, kad vaikus galėtų prižiūrėti jų močiutė. Tokie argumentai išsakyti tik pirmosios instancijos teisme.

24. Pažymi, kad pareiškėjas, nustatęs vaikų apsaugos poreikį ir kad užtikrinti vaikams laikinosios priežiūros nėra galimybės, privalėjo nedelsdamas imtis veiksmų, įtvirtintų VTAPĮ 36³ straipsnio 1 dalyje, ir inicijuoti vaikų paėmimą iš įstatyminių atstovų.

25. Nurodo, kad iki sprendimo paimti vaikus iš įstatyminių atstovų laikinoji priežiūra nebuvo organizuota VTAPĮ 36⁴ straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka, vaikai nebuvo apgyvendinti su tėvais socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje, todėl apeliantų nurodytas argumentas, jog galima taikyti kelias priemones, numatytas VTAPĮ 36⁴ straipsnio 1 dalyje, nepagrįstas.

26. Pažymi, kad Skyriaus specialistų nebuvo svarstomas klausimas dėl VTAPĮ 36⁴ straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos laikinosios priežiūros priemonės taikymo, kadangi vertinta, jog abu įstatyminiai atstovai kelia grėsmę vaikų fiziniam bei psichiniam saugumui ir negalima laikinosios priežiūros organizuoti socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje, be to, T. G. nurodė artimiausiu metu išvyksiantis į užsienį ir negalintis vaikais pasirūpinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymas dėl leidimo paimti nepilnametes K. G. ir V. G. iš jų tėvų T. G. ir I. G. išdavimo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

32. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, nes CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

33. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Iš CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).

34. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį ir jo aplinkybes, įvertindamas pareiškėjo teikiamų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla, į tai, jog bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyko žodinio proceso tvarka ir byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti ir išdėstyti poziciją tiek žodžiu, tiek raštu, sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai priimtini ir vertintini su kitais byloje esančiais įrodymais.

35. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo iniciatyva 2024 m. birželio 19 d. nutartimi išreikalauti papildomi įrodymai (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024 m. birželio 27 d. raštas Nr. 7SD-7203; nepilnamečių vaikų K. G. ir V. G. 2024 m. birželio 27 d. nuomonės išklausymo aktai; Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus 2024 m. birželio 25 d. raštas dėl informacijos pateikimo) yra priimti ir taip pat vertintini su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

36. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Viena iš tokių tėvų valdžios ribojimo priemonių yra vaiko paėmimas iš šeimos, nes vaikas praranda galimybę augti tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą prižiūrimas, o šie praranda galimybę rūpintis vaiku, jį auklėti ir ugdyti. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

37. CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog esant CK 3.254 straipsnyje nustatytiems pagrindams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. CK 3.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui; 4) tėvai yra nežinomi (kol bus nustatyti tėvystės ar artimos giminystės ryšiai); 5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra neveiksnūs ar ribotai veiksnūs nepilnamečiai.

38. VTAPĮ 36³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi vieno iš šių veiksmų: 1) užtikrina vaikui laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 36⁴ straipsnio 1 dalį arba, 2) jeigu nėra galimybių taikyti vaiko laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 36⁴ straipsnio 1 dalį, paima vaiką iš tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą šio įstatymo 36⁵ straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalis).

39. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo leidimą paimti nepilnametes K. G. ir V. G. iš jų tėvų I. G. ir T. G.. Pirmosios instancijos teismas, byloje nustatęs, kad nepilnamečiai vaikai K. G. ir V. G. galimai patiria savo atstovų pagal įstatymą fizinį ir psichologinį smurtą arba vaikai yra smurto liudininkais, kad šiuo metu vaikų atstovai pagal įstatymą negali užtikrinti vaikams saugios aplinkos ir vaikų saugumui kyla realus pavojus, atsižvelgęs į nustatytus rizikos veiksnius, sprendė, kad tai sudaro pakankamą pagrindą išduoti teismo leidimą paimti vaikus iš jų įstatyminių atstovų. Teismas nevertino aplinkybių, kad suinteresuoti asmenys siūlo skirti galimą globos kandidatę – nepilnamečių vaikų močiutę, nes šios aplinkybės pareiškėjui paimant vaikus nebuvo žinomos.

40. Apeliantai savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, jog teismas nevertino galimybės vaikų laikinąja globėja skirti T. G. motiną L. G., vadovaujantis VTAPĮ 36³ straipsnio 1 dalimi, 36⁴ straipsnio 1-2 dalimis. Apeliantų tvirtinimu, jie yra pajėgūs pasirūpinti vaikais; nepilnametės K. G. ir V. G. nori gyventi šeimoje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pateiktus papildomus įrodymus bei pareiškėjo atstovės ir apelianto T. G. paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

41. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, 2024 m. balandžio 26 d. gavęs iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo vadybos pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą Nr. 7VTP-977, ir atlikęs nepilnamečių vaikų V. G. ir K. G. situacijos vertinimą (Nr. 7VSV-1486; Nr. 7VSV-1487), nustatė šiuos rizikos veiksnius: 26.1. vaikas patyrė ir (ar) patiria savo atstovų pagal įstatymą ir (ar) kitų kartu gyvenančių asmenų bet kokios formos smurtą arba vaikas yra patyręs smurtą artimoje aplinkoje, arba vaikas yra smurto artimoje aplinkoje liudininkas ir vaiko atstovai pagal įstatymą negali užtikrinti vaikui saugios aplinkos; 26.8. vaikas išreiškia pageidavimą būti paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą; 26.10. kiti objektyvūs rizikos veiksniai, susiję su vaiko funkcionavimu, vaiko atstovais pagal įstatymą, vaiko aplinka, kurie kelia realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojų, galintį sukelti (keliantį) reikšmingą žalą vaiko sveikatai; 26.12. Vaiko tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų atsisako priimti specialistų siūlomą pagalbą, reikalingą geriausiems vaiko interesams užtikrinti.

42. Pažymėtina, jog 2024 m. gegužės 8 d. Vaiko situacijos vertinimo anketose Nr. 7VSV-1486; Nr. 7VSV-1487 nurodyta, kad vaikų tėvas T. G. 2024 m. balandžio 26 d. ir 2024 m. gegužės 8 d. bendravimo su Skyriaus specialistu metu negalėjo nurodyti emociniais ryšiais su nepilnamečiais vaikais susijusio asmens, kuris galėtų vykdyti vaikų laikinąją priežiūrą. 2024 m. balandžio 26 d. T. G. informuotas, kad nepilnametėms V. G. ir K. G. bus užtikrinta saugi aplinka ir jos bus apgyvendintos pas budinčią globotoją. 2024 m. balandžio 26 d. I. G. Skyriaus specialistėms taip pat negalėjo nurodyti jokio emociniais ryšiais susijusio asmens, kuris galėtų užtikrinti saugią aplinką mergaitėms. Minėtose Vaiko situacijos vertinimo anketose taip pat pažymėta, kad įstatyminiai vaikų atstovai nenurodo asmens, kuris galėtų vykdyti vaikų laikinąją priežiūrą, todėl vaikų laikinosios priežiūros priemonės taikymas negalimas. Su anketomis I. G. ir T. G. supažindinti pasirašytinai. Pareiškėjas nurodė, kad po Vaiko situacijos vertinimo anketų surašymo I. G. Skyriaus specialistams žodžiu paaiškino, jog sutuoktinio mama guli ligoninėje ir vaikais pasirūpinti dėl sveikatos būklės tikrai negalės. Šias aplinkybes patvirtino ir apeliantas T. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

43. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog tiek nepilnamečius vaikus 2024 m. balandžio 26 d. paėmus iš jų įstatyminių atstovų ir apgyvendinus pas budinčią globotoją, tiek vėliau, atlikus vaikų situacijos vertinimą, I. G. ir T. G. Skyriaus specialistams nenurodė vaikų močiutės L. G., kaip emociniais ryšiais susijusio asmens, galinčio vykdyti laikinąją vaikų priežiūrą. Be to, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog vaikų paėmimo metu vaikų močiutė L. G. net ir neturėjo objektyvios galimybės vaikais pasirūpinti dėl savo sveikatos būklės.

44. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje papildomai pareiškėjo pateiktą informaciją bei apeliacinės instancijos teismo įpareigojimu Skyriaus specialistų išklausytą nepilnamečių vaikų nuomonę, sprendžia, jog šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu taip pat nėra pagrindo taikyti VTAPĮ 36³ straipsnio 1 dalyje, 36⁴ straipsnio 1-2 dalyse nurodytos laikinosios vaikų priežiūros priemonės pas emociniais ryšiais susijusį asmenį, t. y. vaikų močiutę L. G.. Pažymėtina, jog pati L. G., su ja susisiekus Skyriaus specialistui, nurodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini), todėl jai būtų sudėtinga užtikrinti vaikų ugdymosi įstaigų lankymą. Nors apeliantas T. G. teismo posėdžio metu nurodė, jog jo mama sutinka vaikus prižiūrėti ir globoti, tačiau jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, jog L. G. būtų kreipusis į Skyrių, teikusi prašymus dėl vaikų priežiūros (globos) ar kitokiu būdu išreiškusi norą nepilnametes V. ir K. G. pasiimti. Pažymėtina ir tai, jog iš 2024 m. birželio 27 d. Vaikų nuomonės išklausymo aktų Nr. 7VAIK-180 ir Nr. 7VAIK-181 matyti, kad nepilnametėms V. G. ir K. G. pas globėją gyventi patinka, su ja sutaria gerai, pas mamą grįžti nenori. K. G. išreiškė norą dar pagyventi pas globėją; nurodė, jog pas močiutę L. ji gyventi nenori. V. G. taip pat išreiškė norą gyventi pas globėją; močiutės nurodė neprisimenanti. Įvertinus nurodytas aplinkybes, spręstina, jog šiuo metu nepilnamečių V. G. ir K. G. laikinas apgyvendinimas pas budinčią globotoją geriausiai atitinka nepilnamečių vaikų interesus, o pagrindo taikyti vaikams laikinąją priežiūrą pas jų močiutę L. G., vadovaujantis VTAPĮ 36³ straipsnio 1 dalimi, 36⁴ straipsnio 1-2 dalimis, nėra pagrindo.

45. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, be kita ko, nurodo, kad nepilnamečių vaikų tėvai yra pajėgūs pasirūpinti vaikais; nepilnametės K. G. ir V. G. nori gyventi šeimoje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apelianto T. G. paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

46. Byloje pateikti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus duomenys apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-26523-23 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, kuriame nukentėjusiomis pripažintos V. ir K. G., o įtarimai pareikšti jų broliui K. G., patvirtina apie galimą riziką patirti psichologinį ir fizinį smurtą, grėsmę nepilnamečių V. G. ir K. G. saugumui šeimoje. Be to, pareiškėjo byloje pateikti duomenys patvirtina ir anksčiau ne kartą šeimoje fiksuotus galimus nesmurtinius ir smurtinius vaiko teisių pažeidimus nepilnamečių V. ir K. G. atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, jog iš byloje pateiktų duomenų taip pat galima spręsti, kad vaikų įstatyminiai atstovai netinkamai vykdo tėvų pareigas savo nepilnamečių vaikų V. G. ir K. G. atžvilgiu: T. G. dukrų gyvenime dalyvauja tik epizodiškai; rodo dukroms netinkamą bendravimo su vaikų motina pavyzdį; naudoja psichologinį ir galimai fizinį smurtą K. G. atžvilgiu; nors teigia, kad gali grįžti į Lietuvą, susirasti darbą ir dukromis rūpintis, tačiau nėra jokių duomenų, kad imtųsi realių veiksmų šiems planams įgyvendinti; nesidomi nepilnamečių vaikų ugdymu, nurodė nežinantis kokias ugdymo įstaigas dukros lanko; I. G. taip pat motinos valdžią naudoja priešingai vaikų interesams, kelia pavojų nepilnamečių K. ir V. G. sveikatai, emocinei ir fizinei raidai bei brandai. Pažymėtina, jog tai, kad I. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat rodo jos abejingumą ir pasyvią poziciją dėl byloje sprendžiamų klausimų. Byloje pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad tiek I. G., tiek T. G. atsisakė mobiliosios komandos pagalbos. Įvertintina ir tai, jog, remiantis vaiko nuomonės išklausymo aktais, pačios nepilnametės V. ir K. G. išreiškė nenorą grįžti pas mamą ir nurodė norinčios gyventi pas budinčią globotoją, pas kurią jos jaučiasi saugiai ir ramiai.

47. Nors apeliantas T. G. teismo posėdžio metu nurodė nuomojantis dviejų kambarių butą ir, grįžus iš (duomenys neskelbtini), galėtų su dukromis ten gyventi, taip pat nurodė galintis grįžti dirbti į Lietuvą ir čia auginti dukras, tačiau, apeliantui nepateikus jokių šias aplinkybes pagrindžiančių konkrečių objektyvių įrodymų, šie apelianto argumentai laikytini deklaratyviais ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nurodytu pagrindu.

48. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaiko paėmimas iš tėvų nėra bausmė tėvams, siekis paneigti jų valdžią vaikams, nutraukti jų tarpusavio ryšį, priešingai, tai yra pagalba, kuri teikiama siekiant vieno bendro tikslo – atkurti šeimos ryšius, juos sustiprinti, padėti tėvams išsiugdyti tinkamus vaiko auginimo ir auklėjimo, šeimos bendravimo įgūdžius, nes vaiko paėmimas iš tėvų leidžia sustabdyti neigiamą situaciją, užtikrinti vaikui saugią aplinką, o tėvams sudaro galimybę įvertinti tai, kas įvyko, padaryti išvadas, imtis aktyvių veiksmų, parodant realias pastangas ir ryžtą keistis.

49. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja grėsmė nepilnamečių vaikų fiziniam ir psichiniam saugumui, sveikatai bei gerovei, todėl pareiškėjo taikyta skubi priemonė (nepilnamečių vaikų paėmimas ir apgyvendinimas pas budinčią globotoją) šiuo konkrečiu atveju buvo proporcinga ir būtina priemonė vaikų sveikatai ir teisėms apsaugoti, todėl atitiko geriausius vaikų interesus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra pakankamas pagrindas išduoti teismo leidimą paimti vaikus iš jų įstatyminių atstovų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus papildomus duomenis, žodinio proceso metu išklausius pareiškėjo atstovės ir apelianto T. G. paaiškinimus, konstatuoja, jog nėra duomenų, kad faktinė situacija šeimoje šios nutarties priėmimo dieną būtų pasikeitusi, kas sudarytų pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

50. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad teismo leidimas paimti vaiką iš šeimos yra laikino pobūdžio, t. y. situacijai pasikeitus vaikas turi būti nedelsiant grąžinamas į šeimą, kitaip tariant, teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių (VTAPĮ 37 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamoje byloje šiuo atveju yra susidariusios tokios faktinės aplinkybės (t. y. nustatytas vaikų apsaugos poreikis pagal susiklosčiusias byloje aplinkybes), dėl kurių vaikai laikinai paimti iš tėvų, o paaiškėjus, kad aplinkybės, dėl kurių buvo iškilęs realus pavojus nepilnamečių vaikų fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, išnyksta arba išsprendus kitas rizikas, dėl kurių vaikai negalėjo būti grąžinami šeimai, vaikai būtų nedelsiant grąžinti tėvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokios pozicijos laikomasi ir EŽTT jurisprudencijoje, kurioje nurodoma, jog sprendimas perduoti vaiką globai turėtų būti laikomas laikina priemone, kurios taikymas turi būti nutrauktas, kai tik leidžia aplinkybės, ir kad bet kokios priemonės, kuriomis įgyvendinama laikinoji globa, turėtų atitikti galutinį tikslą – suvienyti biologinius tėvus ir vaiką (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (Nr.1), peticijos Nr. 10465/83, 81 punktas).

51. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias vaiko paėmimą iš jo atstovų pagal įstatymą, objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje esančių duomenų visumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti atskirųjų skundų motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o suinteresuotų asmenų T. G. ir I. G. atskirieji skundai atmetami kaip nepagrįsti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.