- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-05
- Bylos Nr.
- e2A-408-943/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09327-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Egidija Tamošiūnienė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- L. J.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovui V. M. dėl žalos atlyginimo už neįvykdytas prievoles, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Sanforma“, Saulė M. B., K. M. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas L. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo V. M. subsidiariai 16 461,20 Eur dydžio avansinio mokėjimo dalį ir 5 proc. metines procesines palūkanas už BUAB „Sanforma“ neįvykdytus įsipareigojimus.Ieškovas nurodė, kad kartu su sutuoktine kreipėsi į UAB „Sanforma“ dėl santechnikos prekių užsakymo. 2015 m. rugsėjo 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Sanforma“ įsipareigojo šalių suderintais terminais pristatyti potinkines santechnikos prekių dalis, o visas likusias prekes perduoti užsakovams iki 2016 m. kovo 1 d., kurių bendra vertė sudarė 42 826,96 Eur, o ieškovas įsipareigojo sumokėti avansinį mokėjimą – 10 000 Eur iki 2015 m. rugsėjo 8 d. ir 11 400 Eur iki 2015 m. lapkričio 1 d. Užsakovai savo įsipareigojimus vykdė tinkamai ir BUAB „Sanforma“ sumokėjo 21 400 Eur, o BUAB „Sanforma“ pristatė prekių tik už 2 488,80 Eur bei grąžino 2 450 Eur sumą. Atsakovas pristatė tik dalį prekių, todėl užsakovai pranešimu informavo UAB „Sanforma“ apie nurodytos sutarties vienašališką nutraukimą ir reikalavo grąžinti avansiniu mokėjimu sumokėtas sumas, tačiau nei BUAB „Sanforma“, nei V. M. likusios avansinio mokėjimo dalies užsakovams negrąžino. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartimi patvirtintas trečios eilės kreditoriaus L. J. 16 783,66 Eur dydžio finansinis reikalavimas, tačiau bankroto administratorius nurodė, kad mažai tikėtina, jog įmonės turto užteks kreditorių reikalavimų patenkinimui.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo V. M. 16 461,20 Eur dydžio avansinio mokėjimo bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas iš atsakovo V. M..Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, sudarydamas 2015 m. rugsėjo 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir toliau vykdydamas minėtą sutartį, veikė kaip UAB „Sanforma“ vadovas, o ne kaip jos akcininkas, todėl nagrinėjamu atveju spręstina dėl jo, kaip bendrovės vadovo, atsakomybės.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad UAB „Sanforma“ finansinė padėtis buvo sunki faktiškai jau nuo 2013 m., o 2015 m. gerokai pablogėjo. Teismo vertinimu, ginčo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta aplaidžiai vertinant įmonės būklę, viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, pažeidžiant fiduciarines įmonės vadovo pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai ieškovo atžvilgiu, taip pat suklaidinant (nepranešimu apie turimus finansinius sunkumus) ieškovą apie UAB „Sanforma“ faktinę finansinę būklę ir realias galimybes tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.Teismas nurodė, kad tarp aukščiau aptartų atsakovo veiksmų visumos ir ieškovui padarytų nuostolių (žalos), iš esmės praradus galimybę atgauti BUAB „Sanforma“ sumokėtą avansinį mokėjimą dėl pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimų patenkinimo bankroto byloje, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, dėl ko atsakovui kyla pareiga atlyginti ieškovui padarytą 16 461,20 Eur žalą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas V. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo L. J. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo kaip bendrovės vadovo jo reikalaujamą sumą negalėjo būti tenkintas, nes ieškovas atsakomybės pagrindą kildina iš CK 2.87 straipsnio 7 dalies pažeidimo, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką tiesioginis ieškinys šiuo pagrindu nėra galimas, nes vadovo veiksmai nebuvo nukreipti konkretaus kreditoriaus atžvilgiu.Teismas neatsižvelgė, kad didžiąją dalį (daugiau nei 80 procentų) 2013 m. įmonės balanso turto vertės sudarė gauti išankstiniai mokėjimai iš klientų, todėl ši suma turėjo būti vertinta kaip bendrovės apyvartinės lėšos. Siekiant tinkamai įvertinti bendrovės ekonominę situaciją, balansų įvertinimas turėjo būti pavestas apskaitos ir mokestinio audito specialistams, tačiau teismas savarankiškai atliko preliminarią balansų analizę, kurios pagrindu priėmė neteisingą sprendimą.Nagrinėjamu atveju nėra visų vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, nes nėra įrodyti atsakovo, kaip bendrovės vadovo, neteisėti veiksmai siekiant padaryti žalą konkrečiam kreditoriui. Šiuo atveju atsakovas veikė išimtinai bendrovės interesais, t. y. siekė gauti pelno ir toks elgesys visiškai atitiko protingos verslo rizikos standartus. 2014 m. įmonė užbaigė pelningai, todėl prasta bendrovės 2013 m. finansinė padėtis dar neįrodo, kad bendrovės vadovas siekė padaryti žalą konkrečiam kreditoriui, nes atsakovo vadovaujama įmonė veikia nuo 1999 m. ir yra sudariusi ne vieną panašų sandorį siekiant sugeneruoti apyvartinių lėšų. Paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti. Atsakovas, vykdydamas sutartines pareigas, užsakė dalį prekių ir jas pristatė ieškovui, tuo tarpu įvykdyti likusią užsakymo dalį sutrukdė susiklosčiusios aplinkybės, kai visi kreditoriai vienu metu kreipėsi į teismus. Be to, prie šios situacijos prisidėjo ir ieškovas, reikalaudamas patalpų nuomotojo Domus Galerija nutraukti sutartį su atsakovo vadovaujama bendrove, ko pasekoje, atsakovas neteko galimybės tęsti veiklą ir įvykdyti užsakymą. Atsakovo atsakomybę eliminuoja ir tai, kad pats ieškovas sutarties nevykdė sąžiningai, nes antrą avanso dalį turėjo sumokėti iki 2015 m. lapkričio 1 d., tačiau antroji įmoka buvo sumokėta tik 2015 m. gruodžio 15 d. Ieškovas L. J. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovo neteisėti ir nesąžiningi veiksmai buvo nukreipti išimtinai į ieškovą, nes atsakovas iš užsakovų sutiko priimti 11 400 Eur avansinį mokėjimą pagal antrąją užsakymo dalį žinodamas, kad bendrovės turtas yra areštuotas ir šių piniginių lėšų negalės panaudoti prekių užsakymui pagal ginčo sutartį. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Neteisėti veiksmai buvo nukreipti išimtinai į ieškovą, nes šiais neteisėtais veiksmais nebuvo sukeltas bendras bendrovės nemokumas ar mokumo sumažėjimas.Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas bendrovės finansinių dokumentų analizę atliko netinkamai, nepasitelkęs apskaitos ar mokestinio audito specialistų. Iš bendrovės balanso ir pelno ataskaitų matyti, kad 2013–2015 m. bendrovės turtinė padėtis buvo sunki, jai trūko apyvartinių lėšų. Atsižvelgiant į tai, atlikti bendrovės ekonominės situacijos ekspertizę nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovas tikėjosi, kad jam pavyks tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, neatleidžia jo nuo atsakomybės, nes vadovui taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo principai. Atsakovas, būdamas verslo subjekto vadovu, turėjo įvertinti prisiimamą riziką ir informuoti apie tai ieškovą, tačiau šios pareigos neįvykdė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį bankrutavusios įmonės vadovui
Šioje byloje nagrinėjamas bankrutavusios bendrovės vadovo (atsakovo) apeliacinis skundas byloje pagal bankrutavusios bendrovės kreditoriaus tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo.Aktualioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. Visų pirma, tiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas CK 6.263 straipsnio pagrindu tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui, o jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, t. y. veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017). Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties, pripažinus bankrotą tyčiniu, turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad BUAB „Sanforma“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, todėl antroji nurodyta tiesioginio ieškinio pareiškimo galimybė yra neaktuali. Atsižvelgiant į tai, pareikštas ieškinys nagrinėtinas kaip kreditoriaus tiesioginis ieškinys buvusiam bendrovės vadovui dėl individualios žalos, kuri atsirado dėl neteisėtų veiksmų nukreiptų specifiškai į ieškovą, atlyginimo.
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų
Tam, kad būtų konstatuota atsakovo prievolė atlyginti žalą, pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles turi būti nustatytos šios sąlygos: neteisėta veika (veiksmai, neveikimas), žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju turi būti nustatyti atsakovo specifiniai neteisėti veiksmai, kurie lėmė žalos ieškovui, o ne visiems BUAB „Sanforma“ kreditoriams, atsiradimą.Ieškovas laikosi pozicijos, kad atsakovas, būdamas BUAB „Sanforma“ vadovu bei žinodamas apie šios įmonės sunkią finansinę padėtį, su ieškovu ir jo sutuoktine sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią gavo 50 proc. avansinį mokėjimą (21 400 Eur), tačiau sutartų prekių pristatė tik už 2 488,50 Eur. Ieškovo vertinimu, atsakovas turėjo pareigą avansu gautas lėšas panaudoti prekių užsakymui, tačiau to nepadarė ir dalį pinigų panaudojo atsiskaityti su kitais kreditoriais. Be to, antrojo avansinio mokėjimo metu BUAB „Sanforma“ buvo taikytas turto areštas, todėl atsakovas priimdamas ieškovo ir jo sutuoktinės antrąją avanso dalį žinojo, kad šių lėšų negalės panaudoti prekių užsakymui. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sutartis su ieškovu buvo sudaryta aplaidžiai vertinant įmonės būklę, viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, pažeidžiant fiduciarines įmonės vadovo pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai ieškovo atžvilgiu, taip pat nepranešimu apie turimus finansinius sunkumus suklaidinant ieškovą apie BUAB „Sanforma“ faktinę finansinę būklę.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinės atsakomybės sąlygos vadovo atžvilgiu nustatytos netinkamai, todėl ieškinys atsakovo atžvilgiu tenkintas nepagrįstai.Visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pažeidė fiduciarines vadovo pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai ieškovo (kreditoriaus) atžvilgiu. Bendrovės vadovas turi pozityvią pareigą teikti pirmumą bendrovės, kuriai vadovauja, interesams, ir susilaikyti nuo savo interesų tenkinimo bendrovės sąskaita. Tai vienas esminių lojalumo pareigos, apibrėžtos CK 2.87 straipsnio 2 dalyje ir Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje, elementų. Tačiau CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens organų narių fiduciarinės pareigos ne konkrečiam kreditoriui ar juridinio asmens organų nariui, o tik pačiam juridiniam asmeniui. Vadinasi, atsakovas neturi (neturėjo) fiduciarinių pareigų ieškovo atžvilgiu, todėl jų pažeisti taip pat negalėjo. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad fiduciarinių pareigų (ne)pažeidimo vertinimas yra nesusijęs su byloje nagrinėtinu klausimu dėl individualios žalos konkrečiam kreditoriui padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas šią išvadą nepagrįstai priskyrė kaip patvirtinančią atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo aplinkybę. Atsižvelgiant į tai, vertinimas, ar atsakovas sudarydamas sandorį su ieškovu pažeidė fiduciarines pareigas, šioje byloje apskritai yra neaktualus, todėl teisėjų kolegija dėl šio klausimo detaliau nepasisako.Antra, teisėjų kolegija pažymi, kad BUAB „Sanforma“ finansinė būklė kaip civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai – gali būti aktuali nagrinėjant žalos atlyginimo klausimą konkrečiu ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, o ne sprendžiant individualios žalos konkrečiam kreditoriui atlyginimo klausimą. Atsižvelgdama į teismų praktiką (žr. šios nutarties 13 punktą), teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje turi būti vertinama, ar atsakovas V. M. atliko aktyvius nesąžiningus (neteisėtus) veiksmus, kuriais ieškovui padarė žalą. Kaip matyti iš ieškovo ieškinio bei kitų procesinių dokumentų ir paaiškinimų, duotų teismo posėdžių metu, ieškovas iš esmės siekia įrodyti, jog atsakovas, būdamas BUAB „Sanforma“ akcininku ir vadovu, žinodamas BUAB „Sanforma“ finansinę būklę padarė žalą ieškovui, nes priėmė jo užsakymą, kurio negalėjo tinkamai įvykdyti. Teismo nuomone, sprendžiant klausimą dėl kreditoriui padarytos žalos atlyginimo, būtina atsižvelgti į tai, kad vadovas neturi pareigos apsaugoti kreditorių nuo nuostolių, kurie galimi sąžiningai bei rūpestingai vadovaujant bendrovei, todėl ne bet kokių nuostolių atsiradimo faktas kreditoriui reiškia, kad teisiškai reikšminga žala buvo padaryta.Bylos duomenys patvirtina, kad sutarties su ieškovu sudarymo metu UAB „Sanforma“ nebuvo iškelta bankroto byla, įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą, o tarp šalių iš esmės nėra ginčo, jog sutartis su ieškovu buvo neįvykdyta dėl BUAB „Sanforma“ bankroto bylos iškėlimo, o ne kitų veiksnių. Bylos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas V. M. būtų atlikęs neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, nukreiptus konkrečiai į ieškovą bei kurie išskirtų ieškovą iš kitų trečios eilės kreditorių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kaip atsakovo neteisėtus veiksmus nurodė aplinkybę, jog atsakovas neinformavo ieškovo apie BUAB „Sanforma“ finansinius sunkumus, todėl tokiu būdu suklaidino ieškovą dėl BUAB „Sanforma“ faktinės finansinės būklės. Byloje nenustatyta, jog atsakovas pats surado ieškovą kaip klientą, jog siekė tokią sutartį sudaryti ar siekė gauti avansu sumokėtas lėšas, ieškovo užsakymas buvo priimtas prieš tai suderinus tiek prekių specifikaciją, tiek jų kainą. Ieškovas neįrodinėjo ir byloje apskritai nėra duomenų, jog ieškovas prieš sutarties sudarymą būtų domėjęsis BUAB „Sanforma“ finansine būkle, taip pat kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, pridėtos prie šios civilinės bylos, ieškovo ir jo sutuoktinės apsisprendimą sudaryti sutartį su BUAB „Sanforma“ lėmė tai, jog ši bendrovė pateikė geriausią pasiūlymą (mažiausia kaina), todėl UAB „Sanforma“ finansinė būklė nelėmė ieškovų galutinio apsisprendimo sudaryti sutartį. Atsakovo veiksmų neteisėtumo nepatvirtina ir ta aplinkybė, jog avansu priimtos piniginės lėšos nebuvo panaudotos išimtinai ieškovo užsakymo įvykdymui. Avanso paėmimas tokios situacijoje vertintina kaip įprasta komercinė praktika tokio pobūdžio veikloje, o avansu iš pirkėjų gautos lėšos gali būti naudojamos kaip apyvartinės bendrovės lėšos nediferencijuojant jų pagal lėšų gavimo šaltinį. Tokio pobūdžio veiksmus, kuriais grindžiamas tiesioginis kreditoriaus ieškinys bendrovės vadovui, pripažįstant pakankamais nustatyti vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, būtų sukurta situacija, kai iš esmės visi bankrutavusios bendrovės kreditoriai galėtų reikalauti žalos atlyginimo iš bendrovės vadovo. Tikėtina, jog dauguma bankrutuojančių subjektų kreditorių, sudarydami įvairaus pobūdžio sutartis, nėra informuojami apie sunkią įmonės fiansninę padėtį. Teisėjų kolegijos nuomone, informacijos apie sunkią finansinę padėtį nepateikimas ar nutylėjimas pats savaime, nenustačius kitų bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų, nukreiptų tiesiogiai į konkretų kreditorių (kliento suradimas bendrovės vadovo iniciatyva, skatinimas sudaryti sutartį, iš kliento gautų piniginių lėšų panaudojimas ne bendrovės interesais ir pan.), nėra pakankamas tiesioginei bendrovės vadovo atsakomybei bendrovės kreditoriui kilti. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo kaip BUAB „Sanforma“ vadovo atlikti veiksmai – ieškovo užsakymo prekių teikimo priėmimas, sutarties, kurios dėl sunkios bendrovės padėties vėliau negalėjo įvykdyti, sudarymas nesudaro pagrindo neteisėtiems atsakovo veiksmams bei individualiai ieškovo žalai konstatuoti. Priešingai – ieškovas teismui paaiškino, kad atsakovas dalį užsakytų prekių pateikė ieškovui, grąžino dalį sumokėto avanso (2 500 Eur) iš bendrovės kasos, vadinasi, atsakovas dėjo pastangas sutartiniuose teisiniuose santykiuose veikti sąžiningai ir tik dėl įmonės sunkios finansinės padėties negalėjo įvykdyti užsakymo ar grąžinti ieškovui jo sumokėtą visą avansą.Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas kaip įmonės vadovas turi fiduciarines pareigas konkrečiam kreditoriui, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl individualios žalos kreditoriui padarymo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą bei netinkamai aiškino ir taikė kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.