- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-10
- Bylos Nr.
- 2A-326/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytas Milius, Nijolė Piškinaitė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dagevitra“ atstovei Gintarei Gražulevičiūtei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-597-619/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dagevitra“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB ,,Dagevitra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus apskrities VMI ir prašė teismo pripažinti įskaitymus, atliktus 2009 m. kovo 23 d. tarp BUAB „Dagevitra“ ir VMI, įskaityti pridėtinės vertės mokestį (PVM) (ieškovas buvo skolingas VMI 16 204 Lt) ir gyventojų pajamų mokestį (GPM) (ieškovas buvo skolingas VMI 2 374 Lt) į pelno mokestį (VMI buvo skolinga ieškovui 18 578 Lt), taip pat įskaityti PVM (ieškovas buvo skolingas VMI 357 Lt), į socialinį mokestį, kurį atsakovas VMI buvo skolingas BUAB „Dagevitra“ dėl susidariusios ieškovo permokos niekiniais ir negaliojančiais; taikyti restituciją ir priteisti iš VMI ieškovo naudai 18 935 Lt ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Dagevitra“ 2009 m. kovo 20 d. elektroniniu būdu pateikė prašymą VMI įskaityti pelno ir socialinio mokesčio permokas, 2009 m. kovo 23 d. gavo patvirtinimą, tokiu būdu 2009 m. kovo 23 d. buvo sudarytas susitarimas įskaityti PVM, kurį ieškovas buvo skolingas 16 204 Lt sumoje ir GPM, kurį ieškovas buvo skolingas VMI 2 374 Lt sumoje į pelno mokestį, kurį VMI buvo skolinga ieškovui 18 578 Lt. Taip pat abi šalys Susitarimu nutarė įskaityti PVM, kurį ieškovas buvo skolingas VMI 357 Lt sumoje į socialinį mokestį, kurį atsakovas VMI buvo skolingas BUAB „Dagevitra“ dėl susidariusios ieškovo permokos 357 Lt sumoje. 2009 m. kovo 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas iškėlė ieškovui bankroto bylą, įmonės nemokumas konstatuotas jau 2009 m. sausio 31 d., taigi, susitarimas atliktas ieškovui esant nemokiam. Lietuvos Apeliacinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį. Kadangi susitarimas atlikti įskaitymą sudarytas įmonei esant nemokiai, juo pažeistos ieškovo kreditorių teisės, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 straipsnio pagrindais.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančiu įskaitymą, atliktą 2009 m. kovo 23 d. tarp šalių, taikė restituciją ir priteisė ieškovui iš atsakovo 18 935 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo 18 935 Lt sumos nuo 2009 m. gruodžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Dagevitra“ teisme gautas 2009 m. sausio 22 d., Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartimi UAB „Dagevitra“ iškelta bankroto byla, nutartis nukreipta skubiam vykdymui, teismo nutartis dėl bankroto bylos įsiteisėjo 2009 m. gegužės 12 d., išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Nurodė, kad bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-917/2003). Byloje sandoris ginčijamas actio Pauliana pagrindu siekiant apginti visų BUAB „Dagevitra“ kreditorių interesus, todėl reikia išsiaiškinti ar yra sąlygų viseto ginčijamam įskaitymo sandoriui nuginčyti CK 6.66 str. pagrindu (LAT 2006 10 16 d. nutartis Nr. 3K-3521/2006, LAT 2009 04 28 d. nutartis 3K-3-105/2009). Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui turėjo susidariusias mokestines nepriemokas, t. y. 16 561 Lt PVM nepriemoką pagal laiku nepateiktą 2009 m. vasario 25 d. PVM deklaraciją ir 2 374 Lt GPM nepriemoką pagal laiku nepateiktas 2009 m. vasario 17 d. ir 2009 m. kovo 2 d. GPM deklaracijas. Mokesčių permokos įskaitymas yra vienas iš būdų įvykdyti mokestinę prievolę arba padengti susidariusią mokestinę nepriemoką (MAĮ 87 str.), todėl teismas sprendė, kad UAB ,,Dagevitra“ pareiga sudaryti sandorį buvo nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo pagrindu (MAĮ 40 str.), nustatančiu mokestinės prievolės savalaikį ir tikslų įvykdymą. Teismas konstatavo, kad tam, kad sandorį būtų galima nuginčyti CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu, būtina įrodyti, kad trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Teismas, išanalizavęs šalių pateiktus argumentus, sprendė, jog ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo. Dėl nurodytų aplinkybių, teismas laikė, jog nėra nustatyta sąlygų viseto įskaitymo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu.
Kartu teismas nurodė, kad Laikinasis mokėjimų tvarkos įstatymo (neteko galios 2009 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. XI-293 nuo 2009 07 01 d.) 3 straipsnis nustatė mokėjimų eilės tvarką, kai juridinis asmuo visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vykdydamas pinginius įsipareigojimus, mokėtojas nustatytos eilės laikosi nepaisydamas, kada piniginiai mokėjimai atsirado. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad ieškovas turėjo pirmos eilės – darbuotojų ir kitų nei atsakovas antros eilės kreditorių, kurių reikalavimai egzistavo įskaitymų atlikimo metu, jie yra nepatenkinti ir bankroto byloje. Pažymėjo, kad įsiskolinimas darbuotojams yra fiksuojamas jau nuo 2007 m., 2008 m., įskolinimas SODRAI - nuo 2009 m. vasario 17 d. Šio įstatymo nuostatos taikytinos ir atliekant įskaitymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis Nr. 2A-655/2009). Taigi, įskaitymo sandoriu buvo pažeista ieškovui imperatyviai taikytina įstatyme nustatyta mokėjimų eilės tvarka ir taip pažeistos kitų kreditorių teisės. Dėl nurodytų aplinkybių, teismas įskaitymo sandorį pripažino negaliojančiu dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis Nr. 3K-3-361/2009, 2009 m. balandžio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-105/2009).
Teismas taip pat nurodė, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija, ieškovui iš atsakovo priteistina 18 935 Lt bei 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 18 935 Lt sumos nuo 2009 m. gruodžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.). Atsakovas, turėdamas galiojantį kreditorinį reikalavimą, turi teisę jį pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovo teiginius, jog byloje turi būti taikoma išankstinė neteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka pagal MAĮ 144, 145 straipsnius, laikytini nepagrįstais, prieštaraujančiais ĮBĮ 10 straipsnio 1 daliai, 14 straipsnio 3 daliai, 15 straipsnio 2 daliai, pagal kurias bankroto byla nagrinėjama CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ įtvirtintas išimtis, ir visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai, taip pat ir su darbo santykiais bei mokesčiais susiję reikalavimai, turi būti perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Nurodytose teisės normose nenustatyta galimybės atskirai nuo nagrinėjamos bankroto bylos inicijuoti mokestinį ginčą, nagrinėtiną Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka. Tokie atsakovo nurodyti teiginiai prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pagal kurią iškėlus bankroto bylą ar bankroto byloje kilus mokestiniam ginčui bylą, visi ginčai (taip pat ir mokestiniai) nagrinėjami bankroto byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
MAĮ 145 straipsnis nustato privalomą ikiteisminę mokestinių ginčų, taigi ir ginčų dėl mokesčių permokos įskaitymo, nagrinėjimo procedūrą. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą, šiuo atveju - į teismą, nagrinėjantį ieškovo bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismą). Pažymėtina, jog ĮBĮ normos nepanaikina reikalavimo inicijuoti ikiteisminę mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūrą MAĮ nustatyta tvarka. Kadangi ieškovas nepasinaudojo privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra, dėl ko pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu. BUAB ,,Dagevitra“ 2008 m. gruodžio 31 d. metinio balanso duomenimis ieškovo turto vertė – 1 437 853 Lt. Bankroto administratoriaus pateikto 2009 m. gegužės 12 d. balanso duomenimis ieškovo turto vertė bankroto bylos iškėlimo dienai – 342 338 Lt, iš šių balansų matyti, jog ieškovas, atsiskaitęs iš dalies su valstybės biudžetu įskaitymu, turėjo pakankamai ekonominę vertę turinčio turto, kad galėtų padengti įsiskolinimą darbuotojams ir VSDFV Vilniaus skyriui. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas ginčijame sprendime konstatuoja, jog įmonės turto pakako padengti pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimus, todėl įskaitymu nebuvo pažeisti kreditorių interesai ir teisės, tačiau padarė prieštaringą išvadą, jog įskaitymu buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, kadangi BUAB ,,Dagevitra“ atsiskaitė iš dalies su valstybės biudžetu pirmiau nei su savo darbuotojais ar VSDFV. Tais atvejais, kai skolininkas turi pakankamai lėšų atsiskaityti su pirmesnės eilės kreditoriais, numatytais Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje, tačiau atsiskaito tik su vėlesnės eilės kreditoriais, toks sandoris negali būti pripažįstamas kaip prieštaraujantis imperatyvioms šio įstatymo nuostatoms. Įstatymas taikomas tiktai tuomet, kai mokėtojas visiems piniginiams įsipareigojimams vykdyti vienu metu neturi pakankamai lėšų. Įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė neturėjo piniginių srautų, byloje nėra. Teismas sprendime nurodo, jog atsakovas, sudarydamas mokesčių permokos įskaitymą, vadovavosi išskirtinai Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsniu ir Mokesčio permokos grąžinimo taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu ,,Dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)“ Nr. VA-186, kurios nenustato atsakovui reikalavimo išanalizuoti mokesčių mokėtojo finansinę būklę bei jo kreditorių sąrašą, įsipareigojimų dydį. Taigi, atsakovo veiksmai buvo sąžiningi. Mokesčių permokos įskaitymo mokestinei nepriemokai padengti pripažinimo negaliojančiu ab initio pasekmė - restitucija, t. y. atsakovas, būdamas sąžininga šalis, įpareigojamas grąžinti įskaitytą mokesčių permokos sumą bei papildomai sumokėti įstatymo nustatytas palūkanas. Siekdamas išvengti tokio administracinių teisinių santykių nestabilumo bei potencialios didelės žalos valstybės biudžetui, atsakovas iš esmės yra teismo įpareigojamas, prieš atlikdamas mokesčių permokos įskaitymą, išanalizuoti kiekvieno mokesčių mokėtojo finansinę būklę bei jo kreditorių sąrašą, įsipareigojimų dydį, nors, kaip pažymėjo pats teismas sprendime, atsakovas neturi tokios teisinės pareigos, todėl tai iš esmės prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokiu atveju priteistinos 5 proc. dydžio palūkanos
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą, ieškovas BUAB ,,Dagevitra“ prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo tokius nesutikimo su skundu argumentus:
ĮBĮ ir MAĮ nustato, kad ieškinys nagrinėtinas ĮBĮ tvarka, todėl netaikytinos MAĮ nuostatos.Ginčo nagrinėjimas MAĮ nustatyta tvarka prieštarautų CPK nustatytiems principams. MAĮ nenustato privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos dėl mokesčio mokėtojo prašymu atlikto įskaitymo kilusio ginčo. Net jeigu ir būtų privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka pagal MAĮ, ji negalima, nes būtų nepagrįstai susiaurinta ĮBĮ taikymo sritis, o tai pažeistų kreditorių interesus, o MAĮ ir ĮBĮ normų kolizijos atveju privalo buti taikomos ĮBĮ normos. Pasak apelianto, Laikinasis mokėjimų tvarkos įstatymas būtų taikomas tada, kai įmonė turto pakankamai nebeturi atsiskaityti su kreditoriais (tai reiškia kai skolos viršija visą įmonės turtą). Tokiu atveju įmonė būtų faktiškai nemoki ir būtų taikomas ĮBĮ, todėl Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 1 str. 2 d. nuostata netektų prasmės.BUAB „Dagevitra“ neturėjo pakankamai piniginių lėšų atsiskaityti su savo kreditoriais, nes bendra darbuotojų ir SODRA reikalavimo teisė buvo 109 277,74 Lt, o pagal bankroto administratoriui pateiktą 2009-05-12 d. balansą, ieškovo pinigai sudarė tik 19 082 Lt (žr. Priedas Nr. 3 prie dubliko). Taigi piniginės lėšos buvo nepakankamos įvykdyti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimus, todėl buvo būtina laikytis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 str. 1 d. nustatytos tvarkos, nes kitaip būtų pažeidžiami minėto įstatymo pirmos ir antros eilės kreditorių teisės. Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo imperatyvios nuostatos pažeidimo atveju, nėra būtina įrodinėti atsakovo nesąžiningumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl mokesčių permokų grąžinimo
Mokesčių permokas, jų įskaitymą ir grąžinimą reglamentuojančio MAĮ 82 straipsnyje nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės įvykdymo būdai, vienas iš jų – turimos permokos (skirtumo) įskaitymas mokestinei nepriemokai padengti. MAĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Tačiau įstatymo leidėjas yra nustatęs atvejus, kada įskaitymo teisė gali būti ribojama. Šis įskaitymo draudimų sąrašas nėra baigtinis – pagal CK 6.134 straipsnio 6 dalį įskaitymas draudžiamas ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad reikalavimų įskaitymo draudimai gali būti susiję su įmonės bankroto būkle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta UAB ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2009). CK 6.140 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Remiantis šia ĮBĮ nuostata nurodytos MAĮ 82, 87 straipsnių nuostatos dėl mokesčių permokų įskaitymo mokestinei nepriemokai padengti netaikytinos įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nes jų taikymas prieštarautų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, kuriame nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors minėta kasacinio teismo praktika apibrėžia mokesčių administratoriaus veiksmus įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau pripažįstant mokesčių administratoriaus viešuosius įgalinimus atlikti teritorinės mokesčių inspekcijos ir įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymą, tokios teisės vykdymas yra sustabdomas įmonės bankroto atveju iki bus išnagrinėta bankroto byla teismine tvarka. Bylos duomenys patvirtina, kad 2009 m. kovo 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas iškėlė ieškovui bankroto bylą. Nors ši nutartis įsiteisėjo 2009 m. gegužės 12 d., nuo 2009 m. kovo 20 d. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 2 punkto tvarka buvo areštuotas visas UAB ,,Dagevitra“ nekilnojamasis ir kitas ilgalaikis materialusis turtas bei nurodyta, kad toks areštas galioja iki šios nutarties įsiteisėjimo dienos.
Be to, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Taigi bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nustatytas bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos bankas v. AB ,,Tauro bankas“, bylos Nr. 3K-7-95/2001, Teismų praktika 15, p. 242-245; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Edisa“ v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta UAB ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2009; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Aumida“ v. Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-178/2010; kt.).
Įmonės bankroto atveju, kai negalimas mokesčių permokų įskaitymas, yra aktuali ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui; nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Taigi tokiu atveju, kai įmonei iškeliama bankroto byla, mokesčių administratorius praranda galimybę MAĮ 87 straipsnyje nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir privalo grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas tam, kad jos kartu su kitu turtu būtų paskirstytos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą, turint omenyje tai, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų) pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos. Taigi įmonės bankroto atveju, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, dėl mokesčių nepriemokų mokesčių administratorius teikia savo kaip kreditoriaus reikalavimus įmonės bankroto byloje.
Dėl išankstinės mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarkos
ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Remiantis šia ĮBĮ nuostata apelianto nurodytos MAĮ 145 straipsnio nuostatos, numatančios privalomą ikiteisminę mokestinių ginčų, taigi ir ginčų dėl mokesčių permokos įskaitymo, nagrinėjimo procedūrą, netaikytinos įmonei iškėlus bankroto bylą, nes jų taikymas prieštarautų jau minėtai ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatai, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui – centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas dėl mokestinio ginčo būtų visiškai netikslingas ir perteklinis, juo nei bankroto administratorius siūlydamas tvirtinti kreditorių reikalavimus, nei bankroto bylą nagrinėjantis teismas tvirtindamas tokius reikalavimus, negalėtų remtis (CPK 1 str., ĮBĮ 1 str.), nes, kaip minėta, nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio ĮBĮ.
Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrįstai atsisakė grąžinti ieškovui mokesčių permokas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš apelianto nepagrįstai laiku negrąžintas mokesčių permokas (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.).
Dėl palūkanų priteisimo
Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto procesines palūkanas – 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo CK 6.37, 6.210 straipsnių pagrindu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2004 m. birželio 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje AB „Klaipėdos energija“ v. Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcija, bylos Nr. A10-310/2004; 2010 m. sausio 18 d. nutartis, priimta administracinėje byloje UAB „Eitomis“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. A-438-232/2010) yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą piniginei prievolei įvykdyti praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, t. y. šioje teisės normoje nustatyta tik bendro pobūdžio taisyklė tokio pobūdžio nuostoliams skaičiuoti, iš kurios nustatyta ir išimtis – „jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio“. Kaip pagrįstai nurodė apeliantas, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Justiniškių sporto centras“ v. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-261/2010), nurodantis, kad palūkanų mokėjimas už laiku negrąžintą mokesčio permoką yra neatskiriamas nuo mokesčio permokos ir yra sudėtinė mokesčių grąžinimo instituto, įtvirtinto MAĮ 38 straipsnyje, dalis. Taigi ginčas tiek dėl palūkanų už mokesčio permokos negrąžinimą laiku, tiek dėl šios mokesčio permokos grąžinimo yra mokestinis ginčas. Dėl to žalos dydis dėl negautų pajamų turi būti nustatomas pagal MAĮ 87 straipsnio 9 dalies ir 99 straipsnio taisykles. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo, kad pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, kai iš mokesčių administratoriaus prašoma priteisti palūkanas už laiku negrąžintą mokesčio permoką mokesčių mokėtojui, jos apskaičiuojamos ir priteisiamos specialiojo – MAĮ pagrindu, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui iš apelianto 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta; palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui. Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį; delspinigių dydis nustatomas šią palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų (MAĮ 99 str.).
Pagal byloje esančius duomenis, ši civilinė byla iškelta 2009 m. gruodžio 8 d. (CPK 137 str. 1 d.).
Remiantis finansų ministro 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 1K-309, 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1K-428 patvirtintas delspinigių už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą mokestį dydis – 0,05 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną, 2010 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1K-052, 2010 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 1K-186 patvirtintas delspinigių už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą mokestį dydis – 0,04 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną, o 2010 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1K-277, 2010 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1K-368, 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 1K-081, 2009 – 0,03 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną. Kadangi šis dydis yra kintamas, nes nustatomas konkrečiam ketvirčiui, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui priteistinos iš apelianto konkrečios palūkanos už laiku negrąžintas mokesčių permokas nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2009 m. gruodžio 8-osios iki Apeliacinio teismo nutarties šioje byloje priėmimo dienos – 2011 m. birželio 10 d. pagal Mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsnyje nustatytą apskaičiavimo būdą, iš viso – 4 280,26 Lt. Kita palūkanų už laiku negrąžintas mokesčių permokas dalis, t. y. nuo Apeliacinio teismo nutarties priėmimo dienos iki pirmosios instancijos teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimo įvykdymo, t. y. iki priteistų mokesčių permokų grąžinimo (MAĮ 87 str. 9 d.), apskaičiuotina teismo sprendimo vykdymo proceso metu pagal finansų ministro atitinkamam metų ketvirčiui nustatytą delspinigių už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą mokestį dydį.
Taigi pirmosios instancijos teismui netinkamai taikius teisės normas, reglamentuojančias palūkanas už laiku negrąžintą mokesčio permoką, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimo dalį dėl palūkanų ieškovui BUAB „Dagevitra“ iš atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priteisimo pakeisti ir šią Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimo dalį išdėstyti taip:
,,Priteisti ieškovui BUAB „Dagevitra“ iš atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 4 280,26 Lt (keturis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt litų 26 ct) palūkanų už laiku negrąžintą mokesčio permoką nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2009 m. gruodžio 8 d. - iki Lietuvos apeliacinio teismo nutarties šioje byloje priėmimo dienos – 2011 m. birželio 10 d. imtinai. Palūkanų už laiku negrąžintą mokesčių permoką dalį nuo 2011 m. birželio 11 d., iki Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimo įvykdymo apskaičiuotina teismo sprendimo vykdymo proceso metu pagal finansų ministro atitinkamam metų ketvirčiui nustatytą delspinigių dydį“.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.