Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M. ir G. M. (G. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

2013 m. balandžio 26 d. (pagal gavimo datą) pareiškėjų advokatas L. Z. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą prijungti prie bylos pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir pažymoje nurodytas išlaidas priteisti iš atsakovo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimų Nr. 13P-7023 ir Nr. 13P-7025, kuriais pareiškėjams A. M. ir G. M. atsisakyta skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, taip pat dėl VSDFV 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimų Nr. (6.5)I-5214 ir Nr. (6.5)I-5215, kuriais VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimai Nr. 13P-7023 ir 13P-7025 pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

Nustatyta, kad pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, čia jie gyveno ir dirbo (A. M. Lietuvoje išdirbo apie 25 metus, o G. M. Lietuvoje išdirbo apie 38 metus) bei čia jie įgijo teisę į senatvės pensiją. Senatvės pensijos pareiškėjams buvo paskirtos būtent Lietuvoje – A. M. buvo paskirta 1992 m. birželio 5 d., o G. M. – 1993 m. rugpjūčio 24 d. Tačiau pareiškėjai 1997 m. kovo 18 d. iš Lietuvos Respublikos išvyko nuolat gyventi į Ukrainą. Laikotarpiu nuo 1997 m. kovo 18 d. iki 2003 m. liepos 3 d. pareiškėjai buvo išvykę gyventi į Ukrainą, slaugyti tėvo mamos. Pareiškėjams persikėlus nuolat gyventi į Ukrainą, VSDFV Klaipėdos skyrius, remdamasis 1994 m. rugsėjo 27 d. Susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės “Dėl bendradarbiavimo pensijinio aprūpinimo srityje” nuostatomis, nuo 1997 m. balandžio 1 d. pensijos mokėjimą nutraukė. Nuo šios datos pensija pareiškėjams buvo paskirta ir mokama Ukrainoje. Grįžę į Lietuvą, pareiškėjai kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo, tačiau atsakovas senatvės pensiją mokėti atsisakė. Šis atsisakymas buvo apskųstas VSDFV, tačiau buvo patvirtintas VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimas.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2003 m. lapkričio 17 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos A. M. skundą atsakovui VSDFV Klaipėdos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims VSDFV, VSDFV Užsienio pensijų skyriui atmesti. Teismas nustatė, kad 1992 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 2111 A. M. buvo paskirta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Jos mokėjimas nutrauktas 1997 m. balandžio 1 d., senatvės pensijos gavėjui išvykus gyventi į kitą šalį. Sugrįžus gyventi į Lietuvą, sprendimas atnaujinti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimą nepriimtas. Teismas nurodė, kad 1997 m. kovo 18 d. pareiškėja A. M. išvyko į Ukrainą, t.y. nuolatine gyvenamąja vieta pasirinko pastarąją šalį. Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad prieš išvykstant buvo parduotas Lietuvos Respublikoje turėtas nekilnojamasis turtas (liudytojos L. Ž. parodymai), be to pareiškėja išsiregistravo ir gavo leidimą emigruoti. Teismas konstatavo, kad pagal išvykimo laikotarpiu galiojusį 1994 m. rugsėjo 27 d. Susitarimą tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės “Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje” pareiga skirti ir mokėti pensiją atiteko Ukrainai (Susitarimo 1 str., 2 str., 5 str.; galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 17 str., 570 str.).

Analogiškai buvo nagrinėjama byla ir dėl kito pareiškėjo – G. M., kurio skundą atsakovui VSDFV Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui VSDFV Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2004 m. balandžio 13 d. sprendimu taip pat atmetė.

Aptarti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimai buvo apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. kovo 12 d. (prijungta administracinė byla Nr. I-382/2003) ir 2004 m. rugsėjo 2 d. (prijungta administracinė byla Nr.I-25/2004) nutartimis atmetė pareiškėjų A. M. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2003 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-382/2003 ir 2004 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-25/2004, kuriais pareiškėjų skundai buvo netenkinti. Šiose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog pareiškėjams 1992 m. ir 1993 m. Lietuvoje buvo paskirtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos. Pareiškėjai 1997 metais iš Lietuvos Respublikos išvyko gyventi į Ukrainą, todėl 1997 m. kovo 1 d. VSDFV Klaipėdos skyrius pareiškėjams persikėlus gyventi į Ukrainą, pensijos mokėjimą nutraukė. Pareiškėjai 1997 m. kovo 1 d. atsakovo sprendimo neskundė. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai Susitarimo, galiojusio nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 2002 m. vasario 8 d. pagrindu įgijo teisę gauti Ukrainos valstybės pagal jos įstatymus paskirtą ir mokamą pensiją, todėl nuo 1997 m. balandžio 1 d. pensija pareiškėjams buvo paskirta ir mokama Ukrainoje. Pagal nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusios Sutarties nuostatos, pareiškėjams persikėlus gyventi į Lietuvos Respubliką, senatvės pensijos mokėjimą turi tęsti pensiją paskyrusi šalis – Ukraina. Be to, teismas nustatė, kad pensija buvo paskirta ir mokama pagal Ukrainoje galiojančius įstatymus ir buvo tebemokama pareiškėjams grįžus į Lietuvą bylos nagrinėjimo metu (kas reiškia, jog Ukraina laikėsi 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusios Sutarties nuostatų, o ne ankstesnio Susitarimo).

Pareiškėja A. M. 2007 m. liepos 25 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A3-209/2004, kuris buvo išnagrinėtas ir priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą. Analogiškas prašymas buvo pateiktas ir pareiškėjo G. M., tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi jį taip pat atmetė.

Nustatyta, kad pareiškėjai 2011 m. vėl kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų paskyrimo. VSDFV Klaipėdos skyrius 2011 m. gegužės 20 d. priėmė ginčijamus sprendimus 13P-7023 ir 13P-7025, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjams skirti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Šie sprendimai 2012 m. liepos 30 d. skundais buvo apskųsti VSDFV, kuri, išnagrinėjusi skundus, 2012 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimus Nr. (6.5)I-5214 ir Nr. (6.5)I-5215, kuriais VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimai Nr. 13P-7023 ir 13P-7025 pripažinti teisėtais. Tiek VSDFV Klaipėdos skyrius, tiek VSDFV priimant ginčijamus sprendimus rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A3-209/2004 bei A5-699/2004, kuriose konstatuota, kad teismo nutartis nagrinėjamu klausimu yra galutinė ir neskundžiama.

Pareiškėjai su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami 1) panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimus Nr. 13P-7023 ir 13P-7025, kuriais atsisakyta pareiškėjams skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją; 2) panaikinti VSDFV 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimus Nr. (6.5)I-5214 ir Nr. (6.5)I-5215, kuriais VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimai Nr. 13P-7023 ir 13P-7025 pripažinti teisėtais ir pagrįstais; 3) įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, nusprendė jį tenkinti ir panaikinti ginčijamus sprendimus bei įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos paskyrimo. Teismas sprendė, jog remiantis Susitarimu, pareiškėjams persikėlus nuolat gyventi į Ukrainą, Ukraina jiems paskyrė pensiją ir vėliau, įsigaliojus Sutarčiai, Ukraina pagal šios Sutarties 33 straipsnio 1 dalį, neturėjo teisės peržiūrėti paskirtos pensijos pareiškėjams, t. y. išlaikyti visas asmenų teises, kurios jiems buvo suteiktos iki Sutarties pasirašymo, tačiau tai nereiškia, jog remiantis šia Sutarties nuostata, pareiškėjai įgijo pareigą gauti pensiją iš Ukrainos. Teismo vertinimu, toks aiškinimas (kad pareiškėjai turi pareigą pensiją gauti iš Ukrainos) neatitiktų tarptautinių teisės aktų, kuriais siekta įgyvendinti efektyvią ir veiksmingą socialinę apsaugą persikeliant iš vienos valstybės į kitą. Remiantis Susitarimu ir Sutartimi pareiškėjai įgijo galimybę pensiją gauti iš Ukrainos, ją perskaičiavus bei paskyrus pensiją pagal pragyvenimo lygį. Kadangi pensininkai, kurie dirbo ir įgijo stažą Lietuvoje, nepaisant to, kad buvo išvykę į užsienį, turi teisę į pensiją Lietuvoje netaikant Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio, todėl jiems nėra pagrindo taikyti šį straipsnį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams šio straipsnio taikymas teismo nuomone yra nelogiškas, kadangi pareiškėjų teises į pensiją saugo Lietuvos Respublikos įstatymai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais, tačiau sprendžia, kad teismas priėmė iš esmės teisingą galutinį sprendimą.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjų prašymai dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo jau buvo nagrinėti VSDFV Klaipėdos skyriuje, kurio priimti sprendimai patvirtinti VSDFV ir apskųsti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Sprendimai dėl pareiškėjų įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus pareiškėjų apeliacinius skundus. Išnagrinėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojo Sutarties nuostatos, pagal kurias pareiškėjams persikėlus gyventi į Lietuvos Respubliką, senatvės pensijos mokėjimą turi tęsti pensiją paskyrusi šalis – Ukraina, dėl to pareiškėjų skundai dėl įpareigojimo skirti ir mokėti jiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas Lietuvoje, laikyti nepagrįstais. Ankstesnių procesų metu taip pat tapo žinoma, kad pareiškėjai atsisakė Ukrainoje jiems paskirtos pensijos.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, priėmęs ginčijamą 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą, pažymėjo, kad ginčas jau buvo nagrinėtas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir dėl jo priimtos 2004 m. kovo 12 d. ir 2004 m. rugsėjo 2 d. nutartys ir laikė, kad šiose nutartyse nustatyti faktai pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tokie faktai turi prejudicinę galią nagrinėjant kitą administracinę bylą tarp tų pačių asmenų. Dėl to teismas nagrinėtoje byloje konstatavo, kad vertins tik faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, kiek nepasisakė minėtas bylas apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad prejudiciniais faktais galima remtis panašiose bylose, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, tačiau ne bylose, kuriose ginčas kyla tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tokiu atveju galioja res judicata principas, kurio negalima tapatinti su ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neįrodinėtinais faktais, turinčiais prejudicinę galią.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo). Jeigu byla yra jau nagrinėjama teisme, teismas nutraukia bylą nustatęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo) (ABTĮ 101 str. 2 p.). Šios ABTĮ normos įtvirtina res judicata principo taikymą administraciniame procese.

Šis principas yra pripažįstamas ir plačiai taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. gegužės 31 d. sprendime byloje Esertas prieš Lietuvą (Nr. 50208/06), remdamasis ankstesne praktika bei teisės viršenybės ir teisinio tikrumo principais, pažymėjo, kad kai yra galutinis sprendimas, kuriuo atliktas situacijos vertinimas, toks sprendimas negali būti kvestionuojamas. Res judicata principas suponuoja, kad šalys negali reikalauti galutinio sprendimo peržiūrėjimo, vien tik dėl naujo ginčo įvertinimo. Res judicata ribojimo poveikis pasireiškia dėl ad personam ir dėl pačios bylos esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje A822-2263/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą pripažino res judicata galios principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Iš tiesų, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje A62-1119/2011).

Atkreiptinas dėmesys, jog teismo sprendimo res judicata (lot. – teismo galutinai išspręstas klausimas), be kita ko, lemia tai, jog tapataus skundo reiškimas tampa negalimas, kas laikytina negatyviuoju res judicata poveikiu. Taigi, sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu (lot. – lites finiri oportet), ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai (lot. – res in iudicium deducta), o sprendimu nustatyti faktai ir aplinkybės šalių turi būti priimami kaip tiesa (lot. – res judicata pro veritate accipitur). Pažymėtina ir tai, jog res judicata principas grindžiamas idėja, jog tai, kad bylinėjimasis turi turėti baigtinumo aspektą yra visuomeninis interesas (lot. – reipublicae ut sit finis litium) bei tuo, jog niekas neturėtų būti antrą kartą įtraukiamas į tą patį ginčą (lot. – nemo debet bis vexaripro eadem causa) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje AS602-11/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ įtvirtintą draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, savo formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu, būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Laikomasi nuomonės, kad teismas nebegali priimti ir nagrinėti pakartotinio skundo dėl to paties administracinio akto, tirti to paties administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo bei priimti kitokį teismo sprendimą, nei buvo priimtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nes tokiu būdu būtų iš esmės paneigta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia (teismo sprendimo nenuginčijamumas, išimtinumas, prejudicialumas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-184/2007).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas turi ex officio tikrinti, ar teismo sprendimas, priimtas kitoje byloje, neturi res judicata galios. Skiriami materialieji ir procesiniai res judicata padariniai. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys, kad jo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys negali pakartotinai reikšti tapataus reikalavimo (negatyvusis res judicata poveikis). Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje (pozityvusis res judicata poveikis) (Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė, II tomas, Vilnius: Justitia, 2005, p. 167). Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus paminėtas negatyvusis res judicata poveikis, reiškiantis, kad šalys negali pakartotinai reikšti tapataus reikalavimo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nors pareiškėjų bylos buvo išspręstos įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. kovo 12 d. ir 2004 m. rugsėjo 2 d. nutartimis patvirtino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2003 m. lapkričio 17 d. ir 2004 m. balandžio 13 d. sprendimų teisėtumą), jie dėl iš esmės tapačių reikalavimų (dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo ir įpareigojimo VSDFV Klaipėdos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus) padavė skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris pagal šį skundą, išnagrinėjo bylą ir priėmė 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą.

Vertinant nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes aptartos praktikos kontekste, pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendime, nagrinėdamas VSDFV Klaipėdos skyriaus ir VSDFV sprendimų teisėtumą, nagrinėjo iš esmės tą patį klausimą, kuris buvo sprendžiamas ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. sprendimais, kurie įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą, – ar pareiškėjai, grįžę gyventi į Lietuvą iš Ukrainos, pagal galiojančias tarptautines sutartis ir Lietuvos nacionalinius teisės aktus turėjo teisę į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją Lietuvoje ir ar pagrįstai jiems buvo atsisakyta ją skirti. Iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo rezoliucinės dalies matyti, jog teismas įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. sprendimais pareiškėjų skundai dėl įpareigojimo skirti ir mokėti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją atmesti. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje priėmė pagal savo esmę priešingą sprendimą tam, kas buvo išspręsta Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. sprendimais. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pareiškėjas inicijavo ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir juo siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių kaip ir anksčiau priimtame sprendime.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pasisako dėl skundžiamų VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimų Nr. 13P-7023 ir Nr. 13P-7025 ir VSDFV 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimų Nr. (6.5)I-5214 ir Nr. (6.5)I-5215, kuriais VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimai Nr. 13P-7023 ir 13P-7025 pripažinti teisėtais ir pagrįstais, vertinimo. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2013 - m. gegužės 31 d.) 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Šioje normoje patvirtinama tiek res judicata principo reikšmė, tiek galutinio administracinio sprendimo, kurio peržiūrėjimas nesant pagrindo prieštarautų teisėtumo principui, reikšmė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje A602-1333/2013).

Pastebėtina ir tai, kad administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą. Nagrinėjamoje byloje viešojo administravimo subjektas savo priimtais sprendimais įgyvendino Viešojo administravimo įstatymo minėtą normą –14 straipsnio 3 dalies 3 punktą, t.y. konstatavo, kad yra priimti galutiniai administraciniai sprendimai, kurių teisėtumas yra patikrintas administraciniame teisme, todėl nenagrinėjo prašymų iš naujo, t.y. nepriėmė naujų administracinių sprendimų, tačiau ši išvada buvo padaryta nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu išnagrinėti, ar antrą kartą pareiškėjams kreipiantis į VSDFV Klaipėdos skyrių ir VSDFV dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo, nebuvo naujų aplinkybių ar pasikeitusio teisinio reguliavimo, kuris leistų spręsti, jog viešojo administravimo subjektas turėjo svarstyti ginčijamą klausimą iš naujo ir priimti sprendimą atsižvelgdamas į naujas aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad po 2003 m. viešojo administravimo subjektų priimtų teisėtų sprendimų, teisinis reguliavimas keitėsi. Pareiškėjai kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių dėl naujų sprendimų priėmimo po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d. Nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvai taikomos Europos Sąjungos teisės normos bei Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Toks pasikeitimas reguliavime gali būti nurodomas kaip pagrindas svarstyti ginčijamą klausimą iš naujo ir priimti naują sprendimą. Ginčo santykius, pagal byloje nustatytas aplinkybes, reguliuoja Lietuvos ir Ukrainos dvišalė sutartis. Pažymėtina, kad 1994 m. birželio 14 d. Liuksemburge buvo sudaryta Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis tarp Europos Bendrijų ir jų narių ir Ukrainos (įsigaliojo nuo 1998 m. kovo 1 d.) (toliau – ir Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis). Vėliau ši sutartis buvo papildyta protokolais, pagal kuriuos prie jos prisijungė naujos Europos Sąjungos valstybės narės. Lietuvai sutartis įsigaliojo nuo 2006 m. vasario 1 d., priėmus 2004 m. balandžio 29 d. Dublino protokolą. Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje aptariamos įvairios sritys, tarp jų ir koordinavimas socialinės apsaugos srityje (Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties 25-29 straipsniai). Kadangi aptariama sutartis Lietuvai įsigaliojo nuo 2006 m. vasario 1 d., viešojo administravimo subjektas, priimdamas ginčijamus sprendimus 2011 m. ir 2012 m., turėjo svarstyti sutarties taikymo galimybę, atsižvelgiant į faktą, kad jei Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje išdėstytos normos palankesnės pareiškėjams nei Lietuvos ir Ukrainos sudarytoje dvišalėje sutartyje nustatytos normos, jis turėjo svarstyti tų palankesnių normų taikymą. Kadangi kompetenciją priimti sprendimą skirti ar neskirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją turi teisę priimti VSDFV teritoriniai skyriai, o ne teismas, viešojo administravimo subjektas turi iš naujo svarstyti pareiškėjų prašymus, įvertindamas aptartą pasikeitusį reguliavimą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) didžiosios kolegijos 2005 m. balandžio 12 d. sprendimą byloje C?265/03 Igor Simutenkov prieš Ministerio de Educacion y Cultura, Real Federacion Espanola de Futbol. Šioje byloje ESTT nagrinėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pateiktą dėl Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, nustatančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Rusijos Federacijos partnerystę, pasirašyto 1994 m. birželio 24 d. Korfu, 23 straipsnio 1 dalies išaiškinimo. Prašyme buvo keliamas klausimas, ar Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo nuostata gali būti tiesiogiai taikoma. ESTT šiuo aspektu akcentavo, kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką su trečiosiomis valstybėmis sudaryto Bendrijų susitarimo nuostata taikoma tiesiogiai, jei atsižvelgiant į jos tekstą, susitarimo tikslą ir pobūdį joje nustatytas aiškus ir tikslus įpareigojimas, kurio vykdymas arba veikimas nepriklauso nuo kito akto priėmimo (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Gloszczuk, C‑63/99, Rink. p. I‑6369, 30 punktas ir 2003 m. gegužės 8 d. sprendimo Wahlergruppe Gemeinsam, C‑171/01, Rink. p. I‑4301, 54 punktas). Teismas konstatavo, kad nagrinėtame straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio reikalavimas nustato konkretaus tikslo įpareigojimą, todėl iš esmės asmuo gali juo remtis valstybės narės teisme reikalaudamas netaikyti diskriminuojančių nuostatų, nes nėra būtina priimti jokių papildomų įgyvendinimo priemonių (2002 m. sausio 29 d. sprendimo Pokrzeptowicz-Meyer, C‑162/00, Rink. p. I‑1049, 22 punktas ir minėto sprendimo Wahlergruppe Gemeinsam 58 punktas). Nagrinėjamoje byloje viešojo administravimo subjektas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjų prašymus, turėtų atsižvelgti ir įvertinti Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties nuostatas, ar atsižvelgiant į jų tekstą, susitarimo tikslą ir pobūdį jose nustatytas aiškus ir tikslus įpareigojimas, kurio vykdymas arba veikimas nepriklauso nuo kito akto priėmimo. Tokiu atveju būtų galima konstatuoti, jog atitinkamos nuostatos yra taikomos tiesiogiai.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2012 m. gruodžio 31 d. sprendime rėmėsi tarptautinėmis sutartimis – 1966 m. Tarptautinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu (Lietuvai įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d.) bei 1961 m. Europos socialine chartija (Lietuvai įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio 1 d.). Akivaizdu, kad šios tarptautinės sutartys pirmosios instancijos teismo negalėjo būti laikomos pasikeitusiu reguliavimu, nes galiojo ir pirminių VSDFV Klaipėdos skyriaus ir VSDFV sprendimų priėmimo metu. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendime taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatomis. Įvertinus aptartas aplinkybes, galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pasikeitusias aplinkybes ir teisinį reguliavimą, nurodydamas teisės aktus, kurie galiojo ir pirminių administracinių sprendimų priėmimo metu, tačiau neatkreipdamas dėmesio į pasikeitusį reguliavimą, susijusį Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą remdamasis neteisingais motyvais.

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamus sprendimus vertino kaip neteisėtus, tačiau nurodė neteisingus sprendimo priėmimo motyvus. Iš esmės teisingas sprendimas negali būti panaikintas formaliais pagrindais. Dėl to, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Pareiškėjo atstovas pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodo, jog, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, patirta 770 Lt išlaidų, skirtų advokato užmokesčiui. Paminėtu atveju bylinėjimosi išlaidų priteisimą teismas, pagal analogiją taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – ir CPK), gali išspręsti savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1206/2012).

CPK 96 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

Atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka inicijavo trečiasis suinteresuotas asmuo ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atmestas trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinis skundas, spręstina, kad į valstybės biudžetą iš trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV priteistinas advokato užmokestis už pareiškėjui suteiktą antrinę teisinę pagalbą, t. y. 770 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos į valstybės biudžetą 770 Lt (septynis šimtus septyniasdešimt litų), patirtų nagrinėjant administracinę bylą A602-1180/2013 apeliacine tvarka.

Nutartis neskundžiama.