Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Dalios Gumuliauskienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Viktorijai Budvytytei-Bedalienei, dalyvaujant pareiškėjams A. M. ir G. M., pareiškėjų atstovui advokatui Leonidui Zubanovui, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Dainai Sodienei, vertėjai Lilijai Dautarienei, 2012 m. gruodžio 10 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M. ir G. M. (G. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimų Nr. 13P-7023 ir 13P-7025 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimų Nr. (6.5)I-5214 ir Nr. (6.5)I-5215 panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 101), atstovas į teismo posėdį neatvyko.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimų Nr. 13P-7023 ir Nr. 13P-7025, kuriais atsisakyta pareiškėjams A. M. ir G. M. skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, taip pat dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimų Nr. (6.5)I-5214 ir Nr. (6.5)I-5215, kuriais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimai Nr. 13P-7023 ir 13P-7025 pripažinti teisėtais ir pagrįstais, panaikinimo. Panaikinus ginčijamus sprendimus, pareiškėjai prašo įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių atlikti veiksmus, t.y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo.

Faktinės bylos aplinkybės ir ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Ši įstatyminė nuostata lemia, kad faktai, nustatyti teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, turi prejudicinę galią nagrinėjant kitą administracinę bylą tarp tų pačių asmenų. Remiantis minėta nuostata, prieš tai minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 12 d. ir 2004 m. rugsėjo 2 d. priimtose nutartyse nustatytos aplinkybės teismui turi prejudicinę galią, todėl dar kartą neįrodinėjamos. Todėl teismas, nagrinėjamoje byloje vertindamas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, gali pasisakyti tiek, kiek nepasisakė prieš tai minėtas bylas apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Iš ginčijamų VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimų Nr. 13P-7023 (b.l.17-18) ir Nr. 13P-7025 (b.l. 19-20) turinio matyti, kad jie priimti vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi „Dėl socialinės apsaugos“, 2004 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-209-2004 ir 2004 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-699-2004, kuriose konstatuota, jog apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjams, persikėlus gyventi į Lietuvos Respubliką, senatvės pensijos mokėjimą turi tęsti pensiją paskyrusi šalis – Ukraina. Remdamasis minėtomis nuostatomis, VSDFV Klaipėdos skyrius netenkino pareiškėjų prašymų ir neskyrė senatvės pensijų. Sprendimuose pažymėjo, jog pareiškėjams turi būti taikoma Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis „Dėl socialinės apsaugos“, todėl remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 4 dalimi bei Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties „Dėl socialinės apsaugos“ 33 straipsnio 1 dalimi, pensijos mokėjimą turi tęsti ją paskyrusi valstybė, t.y. Ukraina.

Pareiškėjai, nesutikdami su tokiais VSDFV Klaipėdos skyriaus priimtais sprendimais, pasinaudodami išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, juos apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba), kuri 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimais Nr.(6.5)I-5214 ir Nr.(6.5)I-5215 pareiškėjų skundų netenkino (b.l. 6-7, 8-9).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, 1994 m. rugsėjo 27 d. tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės pasirašytas susitarimas dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje, galiojęs nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. iki 2002 m. vasario 8 d. (toliau – ir Susitarimas), Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi 2002 m. vasario 8 d. (toliau – ir Sutartis).

Dėl ginčijamų teritorinio VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo

Iš ginčijamų VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimų Nr. 13P-7023 (kuriuo atsisakyta skirti senatvės pensiją A. M.) ir Nr. 13P-7025 (kuriuo atsisakyta skirti senatvės pensiją G. M.) turinio matyti, kad jie buvo priimti vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 43 straipsnio 4 dalimi bei Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties „Dėl socialinės apsaugos“ 33 straipsnio 1 dalimi. Sprendimuose pažymėta, kad pareiškėjams neskiriamos pensijos, nes vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo įstatymo nuostatomis pareiškėjams turi būti taikoma tarptautinė sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos dėl socialinės apsaugos.

Teisę į pensinį aprūpinimą bei socialinę paramą gina ne tik Lietuvos Respublikos įstatymai, tačiau ir tarptautiniai teisės aktai. 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 9 straipsnyje numatyta, kad valstybės, šio Pakto dalyvės, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į socialinį aprūpinimą. Šį tarptautinį dokumentą Lietuvos Respublika ratifikavo 1992 m. Socialinio aprūpinimo principinės nuostatos įtvirtintos ir kitame tarptautinės teisės akte – 1961 m. Europos socialinėje chartijoje, kurią Lietuva pasirašė 1997 m. rugsėjo 8 d. Chartijos 12 straipsnyje skelbiama: „Siekdamos garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinį aprūpinimą, Susitariančios šalys įsipareigoja: [...] 4. Imtis priemonių sudarant atitinkamus dvišalius ir daugiašalius susitarimus ar kitais būdais ir laikantis sąlygų, išdėstytų tokiuose susitarimuose, kad būtų garantuota: a. kitų Susitariančių šalių piliečių vienodos teisės su savo šalies piliečiais į socialinį aprūpinimą, taip pat išsaugojimą lengvatų, teikiamų pagal socialinio aprūpinimo įstatymus, nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinį aprūpinimą, kilnojimosi Susitariančių šalių teritorijose“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartį, administracinėje byloje Nr. A146-2600/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A146-635/2009).

Remiantis šiomis tarptautinių teisės aktų nuostatomis, Lietuvos Respublika pasirašydama ir ratifikuodama šias sutartis, įsipareigojo imtis atitinkamų priemonių, t.y. sudaryti dvišales sutartis, kad būtų garantuotos susitariančių šalių piliečių vienodos teisės į socialinį aprūpinimą, išsaugotos lengvatos, teikiamos pagal socialinio aprūpinimo įstatymus, nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinį aprūpinimą, kilnojimosi susitariančių šalių teritorijose. Todėl Lietuva, įgyvendindama šias tarptautinių sutarčių nuostatas, pasirašė ne vieną susitarimą socialinės apsaugos srityje, tame tarpe ir dvišalį Susitarimą tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje, o vėliau ir dvišalę Sutartį dėl socialinės apsaugos. Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Ukrainos Vyriausybė, siekdamos sureguliuoti persikeliančių nuolat gyventi iš vienos šalies valstybės teritorijos į kitos šalies valstybės teritoriją asmenų pensinį aprūpinimą 1994 m. rugsėjo 27 d. pasirašė Susitarimą dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje, kuris ratifikuotas 1994 m. gruodžio 13 d., įsigaliojo nuo 1995 m. rugsėjo 1 d., o 2001 m. balandžio 23 d. tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos buvo pasirašyta Sutartis dėl socialinės apsaugos, kuri ratifikuota 2001 m. rugsėjo 27 d., įsigaliojo 2002 m. vasario 8 d. Šios Sutarties 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisę gauti pensiją ir pašalpą asmuo įgyja pagal šią Sutartį ir tos šalies teisės aktus, pagal kuriuos įgytas draudimo (darbo) stažas, suteikiantis teisę gauti pensiją ar pašalpą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį numatyta, jog jei Sutartyje nenumatyta kitaip, negalima atsisakyti skirti pensijos ir pašalpos, taip pat žalos atlyginimo, į kuriuos asmuo įgyja teisę pagal vienos šalies teisės aktus, ir paskirtųjų negalima sumažinti, sustabdyti arba nutraukti jų mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos šalies teritorijoje. Šios Sutarties 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pensijos, paskirtos iki šios Sutarties įsigaliojimo, neperžiūrimos, o Sutarties 34 straipsnyje nurodoma, kad nuo šios Sutarties įsigaliojimo momento nustoja galioti 1994 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės susitarimas dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje, tačiau pagal šią Sutartį įgytos asmenų teisės išlieka.

Teisėjų kolegija, remdamasi prieš tai minėtais tarptautiniais teisės aktais – dvišaliu Susitarimu tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje bei Sutartimi dėl socialinės apsaugos – daro išvadą, jog priimti teisės aktai tarptautiniame lygmenyje dėl socialinės apsaugos, siekiant įgyvendinti kuo efektyvesnį socialinę paramą gaunančių asmenų aprūpinimą ne tik nacionalinėje valstybėje, tačiau ir už jos ribų. Dvišalis Susitarimas ir Sutartis tarp Lietuvos ir Ukrainos buvo pasirašyti siekiant garantuoti asmenų teises į pensiją, kurie įgijo darbo stažą vienoje valstybėje, o persikėlė gyventi į kitą. Susitarimas ir Sutartis tarp Lietuvos ir Ukrainos buvo priimti kiekvienai iš šalių įsipareigojant saugoti kitos valstybės asmenų teises į pensiją ir socialinę apsaugą, prilyginant vienos šalies piliečių, taip pat jų šeimos narių, nesvarbu, kokia jų pilietybė, gyvenančių kitos Šalies teritorijoje, teises ir pareigas jos pačios piliečių teisėms ir pareigoms (Sutarties 4 straipsnis). Šį įsipareigojimą patvirtina ir Sutarties preambulė, kurioje nurodoma, kad Sutarties šalys susitaria ir pasirašo šią sutartį siekdamos plėtoti bendradarbiavimą socialinės apsaugos srityje ir vykdydamos 1994 m. rugsėjo 27 pasirašyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės susitarimo dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityse įsipareigojimus. Be to, Sutarties šalys taip pat įsipareigojo įgytas asmenų teises iki šios Sutarties sudarymo išsaugoti, t.y. Sutarties 34 straipsnyje nurodyta, kad nuo šios Sutarties įsigaliojimo momento nustoja galioti 1994 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos susitarimas dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje, tačiau pagal šią Sutartį įgytos asmenų teisės išlieka. Taigi Sutarties šalys įsipareigojo viena kitai išlaikyti asmenų teises, kurios buvo iki šios Sutarties įsigaliojimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog dvišale Sutartimi tarp Lietuvos ir Ukrainos pareiškėjų teisė į socialinę apsaugą, t.y. senatvės pensiją nebuvo suvaržyta, o išplėsta pareiškėjų naudai ir kitoks aiškinimas paneigtų tarptautinių teisės aktų nuostatas ir principus, kuriais buvo siekiama įgyvendinti efektyvią ir veiksmingą socialinę apsaugą ne tik nacionalinėje šalyje, tačiau ir už jos ribų. Kaip jau minėta prieš tai, Europos socialinės chartijos 12 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kuria valstybės įsipareigojo sudaryti įvairius dvišalius ir daugiašalius susitarimus tam, kad efektyviai ir veiksmingai būtų įgyvendintos teisės į socialinę apsaugą nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinį aprūpinimą, kilnojimosi susitariančių šalių teritorijose. Lietuva Susitarimu ir Sutartimi tarp Lietuvos ir Ukrainos išplėtė asmenims galimybę laisvai judėti tarp šių šalių, neprarandant socialinių teisių ir garantijų, įgytų vienoje iš šalių. Pažymėtina, jog Sutartimi Lietuva ir Ukraina įsipareigojo viena kitai išsaugoti asmenų teises į pensiją ir socialinę pašalpą, šiems dirbus ir stažą įgijus vienoje sutarties šalyje, o vėliau persikėlusiems gyventi į kitą sutarties šalį. Vertinant nagrinėjamos bylos kontekste, Ukraina Lietuvai įsipareigojo užtikrinti iš Lietuvos į Ukrainą atvykstančių asmenų visas socialines garantijas, kurias jie įgijo Lietuvoje, o Lietuva asmenų, įgijusių socialines garantijas Ukrainoje. Todėl remiantis Susitarimu, pareiškėjams persikėlus nuolat gyventi į Ukrainą, Ukraina jiems paskyrė pensiją ir vėliau, įsigaliojus Sutarčiai, Ukraina pagal šios Sutarties 33 straipsnio 1 dalį, neturėjo teisės peržiūrėti paskirtos pensijos pareiškėjams, t.y. išlaikyti visas asmenų teises, kurios jiems buvo suteiktos iki Sutarties pasirašymo, tačiau tai nereiškia, jog remiantis šia Sutarties nuostata, pareiškėjai įgijo pareigą gauti pensiją iš Ukrainos.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai įgijo valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą Lietuvoje, tačiau vėliau išvyko gyventi į Ukrainą, todėl įsigaliojus Sutarčiai, remiantis Sutarties 33 straipsnio 1 dalimi ir 34 straipsniu, gyvendami Ukrainoje pareiškėjai išlaikė visas teises į pensiją Ukrainoje, kuri jiems buvo paskirta persikėlus nuolatinai ten gyventi. Pareiškėjų paaiškinimu nustatyta, kad sugrįžę gyventi į Lietuvą, jie pensiją toliau norėjo gauti iš Lietuvos valstybės, bet ne iš Ukrainos, nes Lietuvoje jiems buvo paskirta žymiai didesnė pensija, todėl kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių dėl pensijos mokėjimo, tačiau VSDFV Klaipėdos skyrius ankstesniais priimtais sprendimais ir ginčijamais 2011 m. gegužės 20 d. sprendimais atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus. VSDFV Klaipėdos skyrius, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų prašymus, rėmėsi būtent Sutarties nuostatomis teigdamas, kad turi būti taikoma Sutartis, o ne nacionalinis teisės aktas. VSDFV Klaipėdos skyrius teigdamas, jog turi būti taikoma tarptautinė Sutartis, pareiškėjams nurodo, jog jie turi pareigą pensiją gauti iš Ukrainos. Kaip jau buvo minėta, toks aiškinimas neatitiktų tarptautinių teisės aktų, kuriais siekta įgyvendinti efektyvią ir veiksmingą socialinę apsaugą persikeliant iš vienos valstybės į kitą, nes Sutartis nustatė socialinę apsaugą ne tik nacionalinėje valstybėje, tačiau ir už jos ribų. Remiantis Susitarimu ir Sutartimi pareiškėjai įgijo galimybę pensiją gauti iš Ukrainos, ją perskaičiavus bei paskyrus pensiją pagal pragyvenimo lygį (žr. prijungtos administracinės bylos Nr. I-382/2003, b.l. 82-83 ir prijungtos administracinės bylos Nr. I-25/2004 priedą) Todėl nustačius, jog grįžę į Lietuvą pareiškėjai netenka galimybės gauti pensiją pagal Lietuvos pragyvenimo lygį, tai reikštų, kad minėtais tarptautiniais teisės aktais ir Sutartimi buvo priimti atitinkami judėjimo ir socialinės apsaugos suvaržymai, kas šiuo atveju prieštarautų minėtiems tarptautiniams teisės aktams ir susitarimams.

Kaip jau buvo minėta, Sutarties 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisę gauti pensiją ir pašalpą asmuo įgyja pagal šią Sutartį ir tos šalies teisės aktus, pagal kuriuos įgytas draudimo (darbo) stažas, suteikiantis teisę gauti pensiją ar pašalpą. Iš šios Sutarties nuostatos akivaizdžiai seka, kad pensija įgyjama remiantis šia Sutartimi ir pagal atitinkamos šalies teisės aktus. Pažymėtina, jog pareiškėjai darbo stažą įgijo (b.l. 85-86, 90-93) Lietuvoje, o ne Ukrainoje, todėl pagal šio straipsnio 1 dalį pareiškėjai neįgijo teisės gauti pensiją iš Ukrainos. Be to, iš Sutarties 4 straipsnio nuostatos galima daryti išvadą, jog ši Sutartis yra taikoma tik tuo atveju, jei asmuo yra kitos šalies pilietis, kadangi Sutarties 4 straipsnyje teigiama, kad vienos šalies piliečių, taip pat jų šeimos narių, nesvarbu kokia jų pilietybė, gyvenančių kitos šalies teritorijoje, teisės ir pareigos, taikant šios šalies teisės aktus, prilyginamos jos pačios piliečių teisėms ir pareigoms. Kadangi pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, prilyginti pareiškėjų teises ir pareigas Lietuvos piliečiams negalima, nes pareiškėjai, būdami Lietuvos piliečiais, turi visas teises ir pareigas, kurios yra numatos visiems Lietuvos piliečiams Lietuvoje. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog ši Sutartis yra taikoma ne Lietuvos piliečiams, o šiuo atveju Ukrainos piliečiams ar asmenims įgijusiems darbo stažą Ukrainoje ir atvykusiems į Lietuvą.

Sistemiškai aiškindama Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog 43 straipsnis iki 2007 m. gruodžio 20 įstatymo redakcijos Nr. X-1393 buvo taikomas tik tuomet, kai pensininkas yra persikėlęs gyventi į kitą valstybę, kadangi ankstesnės įstatymo redakcijos 43 straipsnio pavadinimas numatė, jog šis straipsnis taikomas pensininkams persikėlus gyventi į užsienį. Taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi ginčijamų VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimų priėmimo metu, su vėlesniais pakeitimais ir galiojanti šiuo metu) numatė ir numato, kad pensija toliau mokama, pensininkui grįžusiam į Lietuvą, nepriklausomai nuo to, ar jis turi Lietuvos pilietybę. Vadinasi, ši įstatymo nuostata saugo pensininkų, išvykusių į užsienį teises į pensiją bei grįžusių iš užsienio pensininkų, neturinčių Lietuvos pilietybės. Teigti, jog ši teisės norma yra taikoma visiems pensininkams, grįžusiems iš užsienio ir esantiems Lietuvos piliečiams, nėra pagrindo. Kadangi pensininkai, kurie dirbo ir įgijo stažą Lietuvoje, nepaisant to, kad buvo išvykę į užsienį, turi teisę į pensiją Lietuvoje netaikant Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio, todėl jiems nėra pagrindo taikyti šį straipsnį. Kaip jau buvo minėta, dvišaliai susitarimai tarp šalių ir kiti tarptautiniai teisės aktai saugo pensininkų teises į pensiją, kai nacionalinis įstatymas nenumato tokios teisės, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjams šio straipsnio taikymas yra nelogiškas, kadangi pareiškėjų teises į pensiją saugo Lietuvos Respublikos įstatymai, todėl vadovautis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 4 dalimi ir pensijas mokėti remiantis tarptautine Sutartimi, nėra jokio pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis įtvirtina, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, ne kartą yra pažymėjęs, jog šiomis nuostatomis yra išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui,t.y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d, 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Be to, ne kartą Lietuvos Respublikos Konstitucinis tesimas yra išaiškinęs ir tai, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Taigi, Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Iš paminėtų nuostatų akivaizdu, jog pareigą pareiškėjais rūpintis ir senatvės pensiją mokėti įgijo ne Ukraina, o Lietuva. Šiuo atveju Ukraina, Susitarimo ir Sutarties pagrindu įsipareigojo rūpintis atvykusiais Lietuvos piliečiais ir asmenimis, kurie įgijo socialines garantijas Lietuvoje. Tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjams išvykus iš Lietuvos, Lietuva neteko pareigos pareiškėjais rūpintis jiems sugrįžus iš Ukrainos. Nagrinėjamoje byloje atsakovas teigia, jog turi būti vadovaujamasi tarptautine sutartimi ir pensijas pareiškėjams turi mokėti Ukraina, todėl atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus. Jei sutiktume su atsakovo pozicija, vadinasi, Lietuva galėtų kitoms šalims perduoti visas savo pareigas, kurias ji turi savo piliečiams, t.y. rūpintis piliečiais, teikti socialinę paramą ar išmokėti pensijas. Teisėjų kolegija vertinimu, šitoks aiškinimas neatitiktų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-529 redakcijoje, galiojusioje nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 28 d., ginčijamų VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimų priėmimo metu) 1 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu draudimu. Taip pat šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose buvo nustatyta, kad asmuo įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, kai jis atitinka visas šias sąlygas: 1) sukanka šio įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių; 2) turi minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2009 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XI-2137 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. rugpjūčio 11 d.) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtino nuostatą, jog teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, asmenys, kuriems taikomi Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai, taip pat asmenys, nurodyti šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse, kurie visi šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu.

Taigi, remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi ir šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, pareiškėjai atitinka šio įstatymo sąlygas pensijai gauti, kadangi jie atitinka nustatytą minimalų amžių pensijai gauti (b.l. 57, 58), yra Lietuvos Respublikos piliečiai (b.l. 57, 58) ir visą valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą įgijo Lietuvoje (A. M. stažas 26 metai, b.l. 95, o G. M. stažas 35 metai, b.l. 88).

Vertindama rašytinę bylos medžiagą teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2002 m. kovo 1 d. rašte Nr. 306-05-526 „Dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos taikymo“ (b.l. 62-63) nurodyta, kad tais atvejais, kai asmuo po 1992 m. sausio 1 d. Ukrainoje nedirbo, socialinio draudimo pensiją šiam asmeniui skiria ir moka teritorinis socialinio draudimo skyrius. Analogiškai pasisakė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba 2011 m. balandžio 14 d. rašte Nr. (10.32) S2-9281 nurodydama, kad tais atvejais, kai asmuo po 1992 m. sausio 1 d. neįgijo stažo dirbdamas Ukrainoje, pensiją šiam asmeniui skiria ir moka VSDFV teritorinis skyrius. Minėtame rašte pažymėta, kadangi A. M. ir G. M. neturi darbo stažo Ukrainoje po 1992 m. sausio 1 d., sprendimą dėl pensijos skyrimo/atsisakymo skirti pensiją turi priimti VSDFV teritorinis skyrius pagal pareiškėjų gyvenamąją vietą (b.l. 54-55).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijami VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. priimti sprendimai Nr. 13P-7023 ir Nr. 13P-7025 yra neteisėti, todėl naikintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir VSDFV Klaipėdos skyrius įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo.

Panaikinus minėtus sprendimus, yra teisinis pagrindas panaikinti ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimus Nr. (6.5)I-5214 ir Nr. (6.5)I-5215, kuriais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimai Nr. 13P-7023 ir Nr.13P-7025 pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjų A. M. ir G. M. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 20 d. sprendimus Nr. 13P-7023 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo pensiją A. M.“ ir Nr. 13P-7025 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo pensiją G. M.“.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimus Nr. (6.5)I-5214 ir Nr. (6.5)I-5215 „Dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų“

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.