- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-29
- Bylos Nr.
- I-622-163/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00443-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Alona Romanovienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Alona Romanovienė, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant pareiškėjo R. K. atstovei R. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. prašymą atsakovams - Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei ir Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei trečiajam suinteresuotam asmeniui - Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. K. prašymu dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (b.l. 5-11) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (negautas pajamas), t.y. viso 967,41 Lt už 2007 ir 2008 metus.
Pareiškėjas nurodo, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Viešvilės užkardos Sargybų būrio pasieniečiu. Pažymi, jog atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė gera valia atsisako jam išmokėti teisėtai priklausančią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 208 straipsnio 2 dalimi, 298 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 byloje Nr. 144/07-17/08-25/08-39/08 Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai kreipiasi į teismą dėl atsisakomos išmokėti darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pažymi, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė iki šiol neišmokėjo darbo užmokesčio dalį, kai priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą (70 procentų). Teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Pareiškėjo įgaliota atstovė R. V. teismo posėdžio metu pareiškėjo R. K. prašymą palaiko ir prašo jį tenkinti pilnai prašyme nurodytų motyvų pagrindu. Papildomai paaiškino, kad ieškinio senatis nėra taikytina, nes pareiškėjas nepraleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatyto 3 metų senaties termino. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnį senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kada asmuo objektyviai sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo faktas sietinas su 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimu. Iki Konstitucinis Teismas nepripažino teisinio reguliavimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybės suvokti apie teisės pažeidimą, todėl senaties terminas nėra taikytinas ir pareiškėjui turi būti priteista visa jo prašoma priteisti suma.
Atsiliepimas
Atsakovas – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė atsiliepimu (b.l. 19-20) nesutinka su pareiškėjo prašymu ir prašo R. K. prašymą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstą, be to, prašo netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu, VSAT Pagėgių rinktinę byloje laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Jeigu teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, prašo priteistiną sumą mažinti už 2007-2008 metus, pritaikius senaties terminą, o taip pat nustatyti sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams, nes 2010 metų biudžetas jau yra patvirtintas ir lėšos dėl priteistinų išmokų, susijusių su darbo užmokesčio ribojimų panaikinimu, jame nebuvo numatytos. Nurodo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) veikla finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, asignavimų valdytojas yra VSAT vadas. Mano, jog VSAT Pagėgių rinktinės vadas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo finansinės galimybės nei teisinio pagrindo išskirti ir išmokėti daugiau lėšų, nei tai buvo nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Pabrėžia, jog tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui suteikta išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, todėl VSAT neturėjo pagrindo vykdyti įstatymo reikalavimų, motyvuojant teisės akto nekonstitucingumu. Teigia, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos ir atsakovas negali būti įpareigojamas sumokėti pareiškėjams neišmokėtų darbo užmokesčio dalių, nes teisiniai santykiai atsirado po Konstitucinio Teismo sprendimo, o 2009 metais darbo užmokesčio ribojimas pareiškėjo atžvilgiu jau nebuvo taikomas. Mano, kad atsakovu byloje turi būti Lietuvos valstybė, kadangi VSAT Pagėgių rinktinė tik vykdė įstatymo leidėjo priimtų teisės aktų reikalavimus.
Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės įgaliotas atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b.l. 24-27) prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant ir netenkinti pareiškėjo prašymo, motyvuojant tuo, jog atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl mano, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina. Pažymi, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2010-05-03, todėl vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007 m. gegužės 25 d., t.y. jei teismas nuspręstų, kad jo reikalavimai tenkintini – priteistinos sumos turi būti mažinamos už 2007 m. sausio-balandžio mėn. – 255,58 Lt ir gegužės mėn. – 85,40 Lt.
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įgaliotas atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams nedalyvaujant.
Teismas konstatuoja
Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį, t.y. viso 967,41 Lt už 2007 ir 2008 metų laikotarpį, taikant priedų ir priemokų ribojimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Viešvilės užkardos Sargybų būrio pasieniečiu.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių nuostatos), kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos bei reglamentuotas priedų ir priemokų sąrašas. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹,50¹ straipsniais įstatymu (2007 m. birželio 7 d. redakcija Nr. 1175) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Šioje byloje aktualus aptartas teisinis reglamentavimas, nes juo remiantis priedų ir priemokų suma buvo ribojama, t.y. neviršijant 70 procentų pareiginės algos.
Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 7 skirsnyje reglamentuojamas statutiniams valstybės tarnautojams mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos. Statute nebuvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, todėl 23 straipsnio 2 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų, t.y. šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su Statuto 29 ir 30 straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Pagrįstai reiškiamas reikalavimas dėl piniginės išmokos priteisimo, nes kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už atliktą darbą, nėra nustatyta.
Nagrinėjamoje byloje, remiantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra iš dalies pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktų darbuotojo asmeninio uždarbio kortelių (b.l. 13-15) matyti, jog 2007 ir 2008 metais buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog į nustatyta tvarka paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismas, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Konstitucinio Teismo nutarimas yra paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp proceso šalių dėl darbo užmokesčio susiklosčiusius teisinius santykius.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.
Pareiškėjo R. K. teisės buvo pažeistos 2007 m. sausio-gegužės, liepos-rugsėjo ir gruodžio mėnesiais, o taip pat 2008 m. kovo, rugpjūčio ir lapkričio mėnesiais. Prašymas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies teisme gautas 2010 m. birželio 4 d., todėl akivaizdu, kad 2007 metų sausio-gegužės mėnesiais pareiškėjui R. K. neišmokėtos priemokos negali būti priteisiamos (3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2010 m. birželio mėn. – skundo padavimo teismui dienos). Iš pareiškėjo R. K. pateiktų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių matyti, jog 2008 m. kovo, rugpjūčio, lapkričio mėnesiais jam nesumokėta 446,35 Lt suma. Pareiškėjas R.K. už 2007 metus prašo priteisti viso 422,63 Lt, tačiau jo prašymas dėl senaties termino taikymo tenkintinas iš dalies priteisiant 112,94 Lt (422,63 – 55,19 - 80,75 – 13,11 – 15,99 – 144,65).
Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl atsakovas įpareigojama pareiškėjui išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Dėl tinkamo atsakovo
Netenkintinas atsakovo prašymas pakeisti jų procesinę padėtį į trečiojo suinteresuotojo asmens. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra VSAT Pagėgių rinktinė, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamai atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. VSAT Pagėgių rinktinė.
Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo prašo atidėti sprendimo vykdymą, nes 2010 metų biudžetas jau yra patvirtintas, lėšų dėl priteistinų išmokų, susijusių su darbo užmokesčio ribojimų panaikinimu, jame nebuvo numatyta. Be to, finansiniai asignavimai šiemet ir taip ženkliai sumažinti, todėl įvykdžius teismų sprendimus ir institucijai išmokėjus priteistas išmokas, finansinė padėtis taptų itin komplikuota ir atsilieptų visiems įstaigos pareigūnams ir darbuotojams. Sprendimų vykdymą administracinėse bylose reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-202/2009 konstatavo, kad aplinkybė, jog Lietuvos valstybės ekonominė padėtis yra sunki nustatyta ir visuotinai žinoma, kas suponuoja būtinybę atidėti sprendimų vykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamoje byloje, todėl sprendimo vykdymas atidėtinas ir šioje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo R. K. prašymas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra iš dalies pagrįstas, todėl tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo R. K. prašymą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui R. K. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės priteisti 559,29 (penkis šimtus penkiasdešimt devynis litus ir dvidešimt devynis centus).
Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimo vykdymą atidėti iki 2011 m. sausio 1 d.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.