Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. J. V. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu V. J. V. nubaustas pagal ATPK 174 str. 200 Lt bauda už tai, kad jis 2011 m. rugpjūčio 1 d. 15.30 val. Šilutės r. sav. Švėkšnos mstl. Bažnyčios g., prie bažnyčios esančioje aikštelėje viešoje vietoje garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais, taip pažeisdamas viešąją tvarką bei žmonių rimtį. Šį nutarimą V. J. V. apskundė teismui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju V. J. V. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagal ATPK 174 str. ATPK 272 str. 2 d. nustatyta, jog nagrinėjant šio kodekso 174 str. numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas yra privalomas. Jeigu pagal policijos arba teisėjo šaukimą šis asmuo vengia atvykti, policijos pareigūnas jį gali atvesdinti. Jeigu pagal policijos ar teisėjo šaukimą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vengia atvykti ar būti policijos atvesdinamas, administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Taigi įstatymas šios kategorijos bylose numato papildomas garantijas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, t.y. byla nagrinėjama asmeniui nedalyvaujant tik tada, jei nustatomas vengimas atvykti į bylos nagrinėjimą. Iš byloje sukauptos medžiagos matyti, jog Šilutės rajono policijos komisariatas administracinio teisės pažeidimo bylą V. J. V. atžvilgiu išnagrinėjo ir administracinę nuobaudą paskyrė pastarajam nedalyvaujant, nors ir nebuvo nustatyta, kad V. J. V. būtų vengęs atvykti į policiją. Tokie policijos veiksmai vertintini kaip administracinio proceso ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių pažeidimas. Vienok apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šie pažeidimai iš esmės buvo pašalinti ir apelianto procesinių teisių suvaržymai buvo atstatyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes duoti paaiškinimus ir pasinaudoti kitomis ATPK 272 str. numatytomis procesinėmis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisėmis V. J. V. galėjo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tuo pašalinant visas klaidas, kurios buvo padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje.

ATPK 174 str. numatyta atsakomybė už nedidelį chuliganizmą, tai yra necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. J. V. apeliaciniame skunde iš esmės kelia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo klausimą ir neigia padaręs minėtą pažeidimą, argumentuodamas tuo, kad išvirtęs iš invalido vežimėlio jis šaukėsi praeivių pagalbos ir neturėjo jokios motyvacijos kokiais tai veiksmais pažeisti viešąją tvarką.

ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. J. V. veikoje yra ATPK 174 str. nustatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Šią pagrįstą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais – tai policijos pareigūnų A. B. ir G. Z. tarnybiniais pranešimais bei minėtų policijos pareigūnų teismo posėdžio metu duotais parodymais.

Apklausiamas teismo posėdžio metu (b.l. 37-38) V. J. V. parodė, jog nepamena, ar įvykio metu buvo Švėkšnoje, nepamena, kad būtų keikęsis ar kabinėjęsis prie žmonių, prie bažnyčios jis nesikeikia. Jis nesikeikia, nebent garsiai kalba ir tokiu būdu išreiškia savo skausmą, ką kiti gali suprasti kaip keikimąsi. Apeliaciniame skunde V. J. V. pripažino buvęs įvykio vietoje, tačiau nurodė, jog iškritęs iš neįgaliojo vežimėlio jis šaukėsi praeivių pagalbos ir jokios motyvacijos kokiais tai veiksmais pažeisti viešąją tvarką neturėjo. Tačiau tokią apelianto versiją paneigia teismo posėdžio metu (b.l. 37-38) duoti liudytojų policijos pareigūnų G. Z. ir A. B. parodymai. Liudytojas policijos pareigūnas G. Z. parodė, jog nuvykus į aikštelę prie bažnyčios pastebėjo V. J. V., kuris gulėjo ant žemės šalia neįgaliojo vežimėlio ir keikėsi necenzūriniais žodžiais. Prie bažnyčios yra parduotuvė, ten buvo žmonių, kurie galėjo girdėti, kaip V. J. V. keikiasi. V. J. V. praeivius apšūkavo necenzūriniais žodžiais, elgėsi agresyviai. V. J. V. praeivių neprašė, kad šie jam padėtų. Liudytojas policijos pareigūnas A. B. parodė, kad iš budėtojo buvo gauta informacija, jog Švėkšnoje prie bažnyčios neįgalus žmogus kabinėjasi prie praeivių ir elgiasi agresyviai, įžūliai. Jam su kolega nuvykus į įvykio vietą, V. J. V. rado ant grindinio, o šalia buvo vežimėlis. Jis gerai girdėjo, kaip V. J. V. keikėsi necenzūriniais žodžiais, buvo agresyvus. Buvo pašalinių žmonių, pašaliniai visa tai galėjo girdėti. Policijos pareigūnai V. J. V. pasiūlė pagalbą, tačiau šis agresyviai atsakė. Liudytojų policijos pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka pirminiuose paaiškinimuose - tarnybiniuose pranešimuose (b.l. 21, 22) užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Tarnybiniuose pranešimuose minėti policijos pareigūnai nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, kaip ir teismo posėdžio metu, t.y. kad 2011-08-01 15.30 val. nuvykus į Švėkšnos mstl. prie bažnyčios, nes buvo gautas pranešimas, kad minėtoje vietoje vyriškis neįgaliųjų vežimėlyje įžeidinėja praeivius, prie bažnyčios esančioje aikštelėje pastebėjo vyriškį, gulintį šalia neįgaliojo vežimėlio ant grindinio, kuris garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais bei įžeidinėjo praeivius. Apeliacinis teismas, įvertinęs byloje esančius V. J. V. kaltinančius įrodymus, sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų G. Z. bei A. B., betarpiškai stebėjusių daromą pažeidimą, girdėjusių, kaip V. J. V. viešoje vietoje vartojo necenzūrinius žodžius, parodymais, kurie šiuo atveju yra kertiniai ir kuriais vienareikšmiškai paneigta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens keliama versija, neva jis iškritęs iš neįgaliojo vežimėlio šaukėsi pagalbos ir jokių necenzūrinių žodžių nevartojo. Netikėti ar abejoti šiais liudytojų policijos pareigūnų parodymais apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnai gali būti šališki. Teismo posėdžio metu liudytojai G. Z. ir A. B. nurodė (b.l. 37, 38), jog tarpusavio santykių su V. J. V. nėra. Apeliantas taip pat nurodė (b.l. 38), jog pareigūnų asmeniškai jis nepažįsta. Liudytojai policijos pareigūnai teismo posėdžio metu prisiekė sakyti tiesą, savo parodymų teisingumą patvirtino parašu. Tokių aplinkybių, kurios objektyviai pagrįstų pareigūnų šališkumą, jų suinteresuotumą melagingu V. J. V. apkaltinimu, nenurodė ir apeliantas. Tuo tarpu V. J. V., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, teikia versiją, kuri prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams, todėl atmestina kaip nepagrįsta ir vertintina kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliantas skunde kelia klausimą, kas nagrinėjamu atveju buvo įžeisti – praeiviai ar policijos pareigūnai. Jei pastarieji, mano, jog turėjo būti taikoma visai kita ATPK norma, jei praeiviai - byloje bent vienas asmuo turėjo būti apklaustas ir šias aplinkybes patvirtinti. Pažymėtina, jog ATPK 174 str. numatytas pažeidimas – nedidelis chuliganizmas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais: necenzūriniais žodžiais ar gestais viešosiose vietose, įžeidžiamu kibimu prie žmonių ar kitais panašiais veiksmai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors administracinio teisės pažeidimo protokolas V. J. V. buvo surašytas už garsų keikimąsi necenzūriniais žodžiais bei praeivių užgauliojimą viešoje vietoje, Šilutės rajono policijos komisariato 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu jis nubaustas tik už garsų keikimąsi necenzūriniais žodžiais viešoje vietoje. Kad apeliantas viešoje vietoje vartojo necenzūrinius žodžius, teismo posėdžio metu patvirtino tiek liudytojas policijos pareigūnas G. Z. (b.l. 37), tiek liudytojas policijos pareigūnas A. B. (b.l. 38), kurių parodymais, kaip aukščiau aptarta, apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti. Šių patikimais laikomų parodymų, teismo vertinimu, pakanka V. J. V. kaltei įrodyti. Kadangi apeliantas administracine tvarka už įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar jų užgauliojimą nenubaustas, nebuvo pagrindo pirmosios instancijos teisme nustatinėti faktą, ar praeiviai dėl V. J. V. veiksmų buvo įžeisti, ar apeliantas kokiais savo veiksmais įžeidžiamai kibo prie praeivių. Nenustatyta, kad pareigūnams nuvykus į įvykio vietą, V. J. V. necenzūrinius žodžius būtų vartojęs pastarųjų atžvilgiu. Policijos pareigūnai parodė (b.l. 37, 38), jog V. J. V. necenzūriniais žodžiais apšūkavo praeivius, nei vienas pareigūnas nenurodė, jog necenzūriniai žodžiai buvo pavartoti jų (policijos pareigūnų) atžvilgiu, todėl pagrįstai V. J. V. veiksmai – garsus keikimasis necenzūriniais žodžiais viešoje vietoje - kvalifikuoti pagal ATPK 174 str. (Nedidelis chuliganizmas), o ne pagal ATPK 187 str. (<...> pareigūno <...> garbės ir orumo įžeidimas).

Apeliantas skunde nurodo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas jo girtumas, o tik nurodyta, kad tai padaryti jis atsisakė, kelia klausimą, ar praktiškai jis galėjo tai padaryti. Apeliacinis teismas pažymi, jog kiekvienas asmuo turi teisę atsisakyti pasitikrinti savo neblaivumą (girtumą), policijos pareigūnai, nustatinėdami pažeidimą padariusio asmens neblaivumą (girtumą), prievartos naudoti negali, todėl abejoti pareigūnų parodymais, kad V. J. V. kategoriškai atsisakė pasitikrinti neblaivumą (girtumą), nėra jokio pamatuoto pagrindo. Tai, kad byloje nėra alkotesterio parodymų, medicininės apžiūros akto ar kitų duomenų, patvirtinančių policijos pareigūnų parodymus apie V. J. V. neblaivumą įvykio metu, dar neduoda pagrindo priešingai išvadai. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena nustatoma ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties asmens parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais. Pirmosios instancijos teisme V. J. V. pats pripažino esąs alkoholikas, nurodė alkoholiui pirkti panaudojantis ir žmonių paaukotus pinigus. Pažymėtina, jog traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 174 str., minėto straipsnio dispozicija nereikalauja, kad būtų nustatytas nusižengimą kvalifikuojantis požymis, t.y., kad pažeidimą padarė neblaivus asmuo. Taip pat pažymėtina, jog nors policijos pareigūnai ir nurodė (b.l. 21, 22, 37, 38), kad įvykio metu iš V. J. V. burnos sklido stiprus alkoholio kvapas, elgėsi lyg būtų girtas, ši aplinkybė nėra inkriminuota kaltinime bei nėra pripažinta apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad V. J. V. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai. Apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad V. J. V. veikoje yra ATPK 174 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Apeliacinio skundo argumentai V. J. V. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinis teismas pažymi, jog nors Šilutės rajono policijos komisariato nutarimas priimtas 2011 m. rugpjūčio 2 d. ir skundas dėl minėto nutarimo per įstatymo nustatytą terminą paduotas nebuvo, Šilutės rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi pripažino, kad terminą V. J. V. skundui dėl Šilutės rajono policijos komisariato 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo paduoti praleido dėl svarbių priežasčių ir suteikė galimybę V. J. V. pasinaudoti įstatymo suteikiamomis garantijomis apskųsti jo atžvilgiu priimtą nutarimą, ką pastarasis ir padarė. ATPK 313 str. 1 d. nustatyta, jog baudą patrauktas administracinėn atsakomybėn asmuo turi sumokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos, o apskundus tokį nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos. Iš to seka, jog nagrinėjamu atveju V. J. V. jam Šilutės rajono policijos komisariato 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu, kuris iš dalies buvo pakeistas Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartimi, skirtą baudą (be jokių papildomų vykdymo išlaidų) turi galimybę savanoriškai susimokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą apeliacinės instancijos teisme dienos. Ir tik pasibaigus ATPK 313 str. str. 1 d. nustatytam terminui nutarimą įvykdyti geruoju, nutarimas skirti baudą gali būti vykdomas priverstinai (ATPK 304 str. 3 d.). Taigi nagrinėjamu atveju nėra įstatyminio pagrindo reikalauti iš nubaustojo atlyginti ne dėl jo kaltės atsiradusias antstolio turėtas priverstinio vykdymo išlaidas. Kilus ginčui dėl vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko, jis turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. J. V. skundo netenkinti ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.