Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamoji L. A. kalta neprisipažino ir parodė, kad įvykis įvyko 2013-10-11, apie 15.00 val. prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės (duomenys neskelbtini). Ji pasiėmė sūnų G. iš stotelės. Prieš tai jis paskambino močiutei, nieko nekalbėjo, tik kūkčiojo ir verkė. Močiutė, J. D. jai paskambino ir pasakė, kad kažkas įvyko, nes G. nieko nekalba. Tada privažiavo močiutė, ji pasiėmė mažąjį vaiką į automobilį ir išvažiavo į stotelę. Stotelėje pamatė verkiantį sūnų. Jos klausė jo, kas atsitiko, bet jis nieko nesakė, tik kartojo B. vardą. Tada jos važiavo pas K. M., nes ji gyveno arčiausiai, tačiau jos nerado. Po to nuvyko pas B.. Duris atidarė B. brolis ir pasakė, kad jos nėra. Ji pradėjo skambinti B., nes ji yra sūnaus klasiokė. Ji pasakė jai, kad nori pasikalbėti, tačiau ji numetė telefono ragelį. Ji skambino dar kartą, bet ji pasakė, kad telefono baterija baigia išsikrauti. Tada ji vėl nuvyko pas B. brolį ir klausė jo, ar tikrai telefono baterija dažnai išsikrauna, o jis jai atsakė, kad taip negali būti, nes B. telefonas yra naujas. Vėliau ji pamatė B. prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės aikštelės. Ji pasistatė automobilį aikštelėje. Priėjo prie B. ir paėmė jai už rankos ir pasakė: „ einam išsiaiškinti“. Ji matė dar vieną mergaitę ir paklausė jos, ar ir ji kartu buvo. Ji atsakė, kad ji yra ne prie ko ir dėl visko kalta B.. B. bandė bėgti, tačiau išėjo taip, kad bėgo prieš ją. Tada ji ją paėmė už šaliko, nusivedė iki automobilio ir liepė atsiprašyti. B. buvo apie 1 m. atstumu nuo automobilio, tai ji kokį žingsnį ją ir pasivedė. Ir B., ir K., ji buvo paėmusi už rankos. Kai vedė B. prie automobilio, ji nesipriešino. O kai K. prisivedė prie automobilio, ji sakė, kad nieko nedarė ir ji ją paleido. Galimai galėjo patempti už šaliko ir paskui vedė už rankos. Kai B. šoko nuo bortelio, tai gal netyčia užmynė ant jos bato. Ji nepamena, kada rašė žinutę B.. Ji parašė, kad baigtų juoktis. Spalio 14 dienos SMS žinutės turinio, nepamena. SMS žinutės „ jei nemoki laikyti liežuvio už dantų, tai vėl kentėsi. Sėkmės“ nepamena, ar rašė, gal ir rašė. Savo veiksmus nepilnamečių atžvilgiu, t.y. paėmimą už rankų, galimai už rūbų, vertina, jog tai padarė netyčia. Ji netampė už plaukų nei B. G., nei K. M.. Ji galėjo galimai paimti, bet tempti netempė, o vedėsi už rankos. Kuokšto plaukų neišplėšė, nes tai padaryti buvo neįmanoma, kadangi kasa buvo supinta. Viskas truko apie 5 min. Aplinkinių nematė, tik senyvo amžiaus moterį. Kai ji kalbėjosi su mergaitėmis, jos mama sėdėjo automobilyje, ant galinės sėdynės, už keleivio nugaros. Mama turėjo matyti ir galimai girdėti pokalbį su mergaitėmis, nes G. durelės buvo atidarytos. Ji nevartojo nei vieno necenzūrinio žodžio ir neminėjo tokių, kurie nurodyti kaltinamajame akte. Kai ji paėmė B. už rankos, ji nesakė, kad jai skaudą ir nesipriešino. K. taip pat nesakė, kad jai skauda. Vien tik už šaliko nebuvo paėmusi. Ji buvo apsiavusi sportinio tipo batelius, B. G. buvo su pusiau ilgais, medžiaginiais batais, kurie nebuvo kieti. Pamena, kad paėmė ranką kartu su šaliku. G. prie jų nevedė, nes jis verkė, kūkčiojo, traukė ranką. Mergaitės neverkė.

Įstatyminė atstovė G. S. parodė, kad B. G. yra jos dukra. Iki įvykio pažinojo kaltinamąją ir jos sūnų, nes su kaltinamąja kartu mokėsi, o dukra kartu mokosi su jos sūnumi. Ji buvo procedūrose ir rado praleistus dukters skambučius. Apie įvykį sužinojo iš sūnaus. Jis jai pasakė, kad greičiau grįžtų, nes B. verkia. Sūnus sakė, kad buvo atvykusi kaltinamoji, kuri buvo viena. Sūnus sakė, kad ji buvo girta. Dukrą rado apsiverkusią, raudonu veidu, išdraskyta striuke, numindžiotais batais. Ji pasakojo, kad kaltinamoji tempė už šaliko, buvo net pakėlusi, mindžiojo batus. Kaklą skaudėjo labai ilgai, negalėjo pasukti, dėjo kompresus ir buvo likusios dėmės nuo šaliko. Skaudėjo kojas ir kojų priekiai buvo raudoni. Jie kreipėsi į medikus. Dukra sakė, kad A. sūnus pradėjo prie jų priekabiauti, ir joms nepatiko. Dukra pasakojo, kad kaltinamoji privažiavo, tampė už šaliko, mindžiojo batus ir keikėsi. Dukra nesuprato, dėl ko kaltinamoji taip pasielgė. Dukra buvo su K.. Nežino, ar dukra matė, ar K. pasakojo, bet ji minėjo, kad kaltinamoji tempė K., o A. autobusiuke juokėsi. Į policiją kreipėsi tą pačią dieną po įvykio, penkių minučių bėgyje. Pareigūnai matė apsiverkusią dukrą. Civilinis ieškinys - 1500 Lt. dėl neturtinės žalos, nes dukra patyrė išgyvenimus, baisų stresą, blogai jautėsi, bijojo viena eiti į mokyklą ir iš jos, negalėdavo viena miegoti, o po apklausos, iš viso negalėjo miegoti ir kitą dieną kreipėsi į gydytojus. B. minėjo, kad kaltinamoji tampė ją už plaukų bei sakė, kad skaudėjo. Dėl kojų kreipėsi balandžio 2 d., nes iki to laiko nepraėjo skausmas, o kai atsirado paūmėjimas, tai kreipėsi į gydytoją. Kreipėsi dėl kairės kojos. Po įvykio dukra neprašė kreiptis į medikus.

Įstatyminė atstovė E. R. parodė, kad įvykis buvo 2013-10-11. Su dukra susitiko apie 22.00 val. Apie įvykį nieko nežinojo, kol negrįžo iš Kauno klinikų į namus. Rado dukrą apsiašarojusią, drebančią. Dukra nurodė, kad ją nuskriaudė L. A.. Dukra ją pažinojo, nes jos yra kartu dirbusios viename pastate. Močiutė parodė dukters batus, kurie buvo baisūs. Dukra pasakojo, kad kaltinamoji tąsę už plaukų, už šaliko, gaudė, keikėsi, tempė į automobilį ir liepė laižyti batus. Duktė pasakojo, kad ji su B. sėdėjo ant suoliuko. A. pradėjo čiupinėtis. Jos išvadino jį „ durneliu“, apsistumdė ir viskas. Tokį kaltinamosios elgesį galėjo sąlygoti tai, kad jie ten pasistumdė. Dukra buvo nerami. Akivaizdžių sužalojimų nematė. Dukra įvardino tas vietas, kurias skaudėjo. Ji reiškia neturtinę žalą - 1500 Lt., nes jos dukra patyrė stresą, išgąstį ir skausmą. Dukra sakė, kad ją vaikėsi prie akmenų, net iki parduotuvės kampo. Viena pabėgo, o ji nespėjo pabėgti. Ji nežino, koks atstumas, bet ne du ir ne trys žingsniai. Dukra pasakojo, kad buvo močiutė ir senelis, bet jie nesutinka liudyti dėl savo garbaus amžiaus. Duktė juos pažįsta. Su dukra apie įvykį kalbėjosi vakare. Kartu buvo tėtis ir močiutė. Ji nežino, kiek B. matė kaltinamosios veiksmus K. atžvilgiu, bet duktė jai sakė, kad B. buvo kartu. Jie nesikreipė į medikus, nes didelės pagalbos nereikėjo. Po įvykio duktė lydėjo B. į namus.

Liudytojas F. S. parodė, kad kaltinamoji Lina atvyko į namus rudenį, 2013 metais, dienos metu. Tuo metu namuose jis buvo vienas. L. buvo atvykusi su sūnumi. L. ieškojo jo sesers B., tačiau kokiu tikslu, nesakė. Sūnus nebuvo išsigandęs. Po to dar klausė, ar B. telefonas yra išsikrovęs. Jis paskambino mamai ir klausė, kur yra B., bei davė L. pakalbėti, tačiau L. su jo mama nekalbėjo. Tą dieną sesuo nenorėjo bendrauti, užsidarė savo kambaryje. Jis matė, kad ji grįžo nusiminusi, apsiverkusi. Sesuo nebendravo ilgą laiką dėl įvykusio įvykio, tapo uždara, naktį verkdavo. Jis matė, kad kaltinamoji buvo atvykusi su automobiliu, kurio stiklai tamsinti ir kas sėdėjo viduje, jis nematė. Matė, kad buvo atvykusi tik kaltinamoji su sūnumi.

Liudytoja J. D. parodė, kad L. A. yra jos dukra ir sutinka duoti parodymus. Įvykis įvyko penktadienį, 2013 metų spalio mėnesį. Apie pusę trijų ji atvažiavo į (duomenys neskelbtini) pas dukrą į namus. Kai ji atvyko ir įėjo į kambarį ir išgirdo A. skambutį. Ji su dukra vyko pasitikti anūko A. į autobusų stotelę. Be to, jos dar paėmė dviejų metų neturintį vaiką ir jį pasodino gale į kėdutę, dukra vairavo automobilį, o ji sėdėjo gale. Jos sutiko G. pusiaukelėje. Jis kūkčiojo, raudojo, pradėjo lementi apie B. ir K.. Įvykio metu bendraujant su anūku, jai pavyko jį nuraminti ir anūkas įvykio aplinkybes pasakojo, bet labai padrikai, keliais žodžiais, pasakė, kad buvo litą atėmę, kad mindžiojo kojas, kad ausinukus norėjo paimti, o daugiausia, kad viena mergaitė laikė, o B. jam smūgiavo į galvą su ranka. Jis pasakė, kad laukė autobuso stotelėje, kad priėjo tos panelės iš mokyklos. Jos nusprendė, kad pirmiausia reikia pasikalbėti su tų mergaičių tėvais ir jos nuvažiavo į K. namus. Nuvykus pas K., jos nieko nerado, todėl dukra skambino B.. Tada jos nusprendė važiuoti pas B.. Dukra iššoko iš automobilio, nubėgo prie durų, kaip vėliau sužinojo, kalbėjosi su B. broliu F.. Dukra, sužinojusi, kad nėra mamos G., atėjo į automobilį ir dar skambino bei sužinojo, kad mergaitės yra prie parduotuvės. Jos privažiavo minėtą parduotuvę ir pamatė tas mergaites stovinčias. Dukra privažiavo ir įstrižai priešais tas mergaites sustojo. Dukra išlipo ir priėjo prie B.. K. tuo metu stovėjo šalia. Kažką jos ten pakalbėjo, persimetė keliais klausimas ar žodžiais, dukra atsisuko į tą kitą mergaitę, kažko paklausė ir ta mergaitė ėmė bėgti. Kai mergaitė ėmė bėgti, dukra bėgo, bet suklupo. Ta mergaitė taip pat sustojo. Dukra atsistojo, paėmė K. ties alkūne, ne už plaštakos ir atsivedė laikydama ją už tos vietos iki automobilio. Tuo metu, kai dukra atsisuko į K. paklausti, ar ji ten buvo, kažkaip, tai ta kita mergaitė B. nubėgo parduotuvės link. Kai atėjo jos dukra su K. prie automobilio, dukra truputį pravėrė duris, pasakė: „Atsiprašyk“. K. pradėjo šaukti, kad čia ne ji, čia viską darė B.. Po pasakymo K., kad čia ne ji, o B., dukra uždarė duris, atėjo į mašiną, atsisėdo ir išvažiavo. Ji nematė, kada dukra paleido K. už rankų. L. A. prieš K. nevartojo fizinio smurto, netampė už šaliko, netampė už plaukų.

Iš mažametės nukentėjusiosios K. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad jai yra 13 metų. Viskas įvyko 2013 m. spalio 11 d. arba 10 d. apie 15.00 val. prie ,, (duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, kuri yra (duomenys neskelbtini). Tą dieną ji buvo su drauge B. G.. Paskambino teta L., kuri pasakė, kad nori susitikti ir apie kažką pasikalbėti. B. išsigando ir padėjo ragelį. Tuomet jos ėjo link jos namų. Beeinant teta L. vėl skambino, bet jos paspausdavo ragelį, kad su ja nekalbėtų. Su B. atėjo pas ją, pasidėjo daiktus ir gavo žinutę: ,,dar kartą nekelsite ragelio - gali pasibaigti bloguoju“. Tuomet ji dar kartą paskambino ir jos pakėlė ragelį. Ji paklausė: ,,kur esi?“. B. atsakė, kad pas draugę. Ji liepė pasakyti vardą ir pavardę ir pasakė, kad privažiuos. Ji joms pasakė, kad ateiti prie ,, (duomenys neskelbtini)“ parduotuvės. Ji ir B. nuėjo prie parduotuvės. Ji atvažiavo, išlipo iš mašinos, priėjusi prie B. pradėjo tampyti už šaliko, mindžioti batus ir sakė: ,,žinai, kad mano sūnui batus suplėšei?“. Ji B. tampė už plaukų, šaliko, striukės, mindžiojo batus. Ji buvo paėjusi toliau. Ji jos paklausė, ar ir ji buvo. Ji L. pasakė, kad jis pats prie jų prilindo ir pradėjo bėgti, o ji ją vijosi. Kai prisivijo, pradėjo ją tampyti už plaukų, mindžioti batus ir smaugti už gerklės. Dėl to jai labai skaudėjo. Ji jai pasakė, kad jai skauda ir sakė: "paleiskite, jūs mane pasmaugsit", bet ji paleidusi paėmė jai už kasos ir vedėsi į mašiną sakydama "galėsi dabar laižyti mano sūnui batus ir atsiprašinėti ant kelių". Nuėjus prie mašinos, ji atidarė duris ir liepė savo sūnui parodyti batus. Jis iškišo savo batus, nusisuko į kitą pusę ir pradėjo juoktis. L. ją paleido, ji pradėjo bėgti, ji ją vijosi, bet ji pabėgo už parduotuvės. Kai L. pradėjo ją vytis, B. nubėgo į namo, esančio už parduotuvės, laiptinę. Kai ji pradėjo bėgti nuo L., jos su B. išsiskirstė. B. buvo labai išsigandusi. Jai buvo paėmusi už gerklės, jai labai skaudėjo, ji vos jos nepasmaugė. Ji jai sakė, kad skauda, sakė "paleiskite". Kai paleido, paėmė už kasos ir jai labai skaudėjo. Paėmusi už kasos, jai išrovė plaukus, kuriuos numetė ant žemės. Į gydytojus nesikreipė, nes nebuvo mėlynių, neskaudėjo. Visą dieną labai bijojo, buvo labai išsigandusi. Vėliau B. mama nuėjo į policiją parašyti pareiškimo, o ji bijojo, labai verkė. Kai jos su B. išėjo iš mokyklos, nuėjo į stotelę, kurioje buvo suoliukas. Iš "(duomenys neskelbtini) " su traškučiais ėjo G., o jos su B. sėdėjo ant suoliuko. Besėdint G. priėjo prie jų ir B. paėmė už kojos. B. jam pasakė: "paleisk". Jis atsistojo ir užmynė ant bato. B. jam užmynė atgal. Tuomet G. užmynė jai ant bato. Ji pasiūlė eiti toliau nuo suoliuko. Su B. nuėjo, atvažiavo autobusas ir į jį įlipo. Stotelė buvo prie prūdelio. G. yra B. klasiokas ir gyvena (duomenys neskelbtini), bet ji jo nepažįsta. Teta L. yra G. mama. Teta L. joms su B. sakė, kad jos suplėšė G. džinsus, nors jos nieko panašaus net nedarė. B. jam atgal užmynė ant bato ir viskas. L. A. jai mindžiojo batus. Jai grįžus į namus, jos batai buvo numurzinti. L. A. ne tik jai, bet ir B.i mindė batus, tampė už šaliko ir plaukų. Jai skaudėjo, kai ji mindžiojo batus, nes stipriai mynė. Mėlynių ant kojų nebuvo (1 t., b.l. 71-72)

Iš mažametės nukentėjusiosios B. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad su drauge sėdėjo ant suoliuko ir laukė autobuso. Iš ,, (duomenys neskelbtini) ‘' ėjo G. A.. Jis prisėdo prie jų ir pradėjo grabinėtis prie kojų. Jam pasakė, kad nelįstų. Jis nuėjo, bet vėliau ir vėl atsisėdęs šalia jų pradėjo lįsti. Jam pasakė, kad vėl nebelįstų. Atvažiavo autobusas. Autobuse jis sėdėjo netoli jų. G. išlipo prie parduotuvės, o jos išlipo prie mokyklos. Jai pradėjo skambinėti G. mama, kuri pasakė: ,,ateik prie "(duomenys neskelbtini) " parduotuvės, nes reikia pasišnekėti“. Jai atsijunginėjo telefonas. Ji jai pasakė, kad jai atsijunginėja telefonas, bet ji jai parašė žinutė: ,,Jei numetinėsi ragelį - blogai baigsis". Su K. ėjo link namų ir vėl paskambino G. mama, kuri pasakė ateiti prie ,, (duomenys neskelbtini)“ parduotuvės ir jos nuėjo. Skersai pasistačiusi mašiną ji išlipo ir susinervinusi ėjo link jų. G. A. buvo automobilyje. Priėjusi jo mama prie jos pradėjo jai imti už šaliko, mindžiojo batus ir sakė necenzūrinius žodžius. Ji nesuprato, kas vyksta ir kodėl. Ji paklausė K. ar ji taip pat lindo ir nubėgo paskui K.. Ji nieko nesupratusi nubėgo į gretimą namą, paskambino broliui, kuris paskambino jos mamai. Jai paskambino mama, ją nuramino ir vėliau nuvažiavo į policiją parašyti pareiškimą. Viskas vyko 2013 m. spalio 11 d. arba 10 d. dienos šviesiu metu, nes buvo po penkių pamokų. "(duomenys neskelbtini) " parduotuvė yra (duomenys neskelbtini). Ji buvo kartu su K. M. visą laiką. Kai moteris išlipo iš mašinos, ji žinojo, kad ji yra jo klasioko G. A. mama. Ji ant jos sakė "kalė" ir visokius kitokius žodžius. Ji net neįsivaizduoja, dėl ko ji taip elgėsi. Prieš tai tarp jos ir G. konflikto nebuvo. Jis visada prie jos lįsdavo, bet jam sakydavo "pasitrauk nuo manęs". Tą dieną jis lindo prie jos ir K.. G. mama tampė už šaliko ir tuo pačiu metu jai mindžiojo ant batų ir dėl to jai skaudėjo. Tuo metu K. stovėjo šalia. Kai ją paleido, nuėjo prie K.. Iš pat pradžių L. A. bėgo paskui K. ir L. A. parkrito ant akmenų. Tuomet K. sustojo, apsidairė ir G. mama greitai ją pačiupo. Ką ji darė K. - ji nematė. Ji greitai bėgo, kad kuo greičiau pasišalinti. Ką G. mama darė K., ji nežino, nes bėgo į gretimą namą. K. matė, ką jai L. A. darė. Kai pamatė, kad nebėra L. A. mašinos, atsargiai išėjo iš namo. Ją kvietė K. senelis, nes buvo palikusi daiktus. Kai ji atėjo, K. sėdėjo apsiverkusi. Vėliau ją pasiėmė mama. Ji pati išsigando ir jai tai buvo netikėta, nes mama jos niekada nemušdavo. Dar iki šiol su ja miega mama, nes jai yra baisu. Kai L. A. kartais ateidavo į mokyklą, jai būdavo baisu. L. A. jai mindė ant kojų su galine priekine kojos dalimi ir kulnais. Jos batai buvo ilgi ir lygūs, be kulniuko. Kai vyko pats įvykis, pašalinių asmenų buvo. Kai G. mama pradėjo lįsti prie K., senas žmogus ir moteris K. sakė "bėk, vaikeli, bėk". Aplinkiniai žmonės sureagavo. Kai G. mama ją tampė už šaliko, jai skaudėjo kaklą. Prie jos L. A. buvo kokias 3 minutes. Kiek laiko ji buvo prie K. ji nežino, nes greitai nubėgo į daugiabučio laiptinę ir laukė, kada viskas pasibaigs. Broliui paskambino, kai įbėgo į daugiabutį. Nematė kur tuo metu buvo K.. Nežiūrėjo pro langą, nes bijojo, kad gali pamatyti ją. Kai po įvykio susitiko su K., jos apie patį įvykį kalbėjosi. K. sakė, kad jai nuspardė visus batus, sakė, kad bijo išeiti į lauką, bijo važiuoti į mokyklą ir nesuprato, kas čia buvo. Iki įvykio į mokyklą važiuodavo su K. autobusu. Po įvykio į mokyklą ją nuveža mama, nes jai buvo baisu ir pati paprašė, kad ji ją nuvežtų. Dabar į mokyklą važiuoja pati. Pirmos dienos po įvykio buvo baisios, negalėdavo užmigti, miegodavo su mama. Dabar jaučiasi ramiau. L. A. jai buvo parašiusi grasinančią žinutę: "jei nemoki laikyti liežuvio už dantų, ruoškis, vėl kentėsi, sėkmės". Ji tą žinutę parašė 2013 m. spalio 14 d., kai buvo mokykloje. Žinutės išsaugojusi neturi, nes pasikeitė telefoną. Žinutę nufotografavo tyrėja. (1 t., b.l. 74-76)

Specialistas A. N. paaiškino, kad B. G. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjai yra nuoširdūs, vien dėl to, kad du kartus mergaitė buvo susigraudinusi, sruvo ašaros, netgi buvo siūlyta vandens jai atsigerti, kad lengviau būtų kalbėti. Tiek pirminėje apklausoje, kur yra nufilmuota, kurią jis vedė, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjos apklausoje, abiejų mergaičių parodymai iš principo sutapo visi, galbūt skiriasi labai mažos detalės, bet tai yra visiškai natūralu, nes nepilnamečių apklausose kuo dažniau vaikai yra apklausinėjami, tuo daugiau jie keičia parodymus, yra toks psichologinis polinkis. Vaikai viduje mano, kad atsakė į klausimą, o jeigu dar kartą klausia, tai reiškia atsakė neteisingai, ne taip kaip suaugę žmonės nori, todėl atsako į tą klausimą kažkaip kitaip. Kai vykdomos kelios apklausos mažamečių vaikų iki 10-11 metų, pradeda keisti tam tikras detales. Nuo 11 metų jie pradeda pakankami normaliai duoti parodymus, beveik nebekaitaliodami, tačiau detalės gali skirtis, kitais žodžiais kalbėti, bet iš principo jie sutampa. Tuose dviejose įrašuose mergaičių parodymai sutampa, esmė yra visa ta pati. Pirmoji apklausa visada būna teisingiausia, nes mažiausiai laiko būna praėję ir pasakoja daugiausiai detalių. Tiek pas ikiteisminio tyrimo tyrėją duoti parodymai apie aplinkybes ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti parodymai sutampa. Pirmoje apklausoje buvo tikslinantys klausimai, tokios yra iš pradžių mažamečių apklausos taisyklės, iš pradžių leisti viską patiems papasakoti, savais žodžiais, kada jie viską išpasakoja, paskui yra tikslinamos detalės ir apklausoje buvo tikslinamos detalės. O ikiteisminio tyrimo teisėja veda apklausą taip, kai ji mano reikalinga, kai teisėja veda apklausą, jis nesikiša, žiūri, kad vaikas gerai jaustųsi. Šituose dviejuose įrašuose matosi, kad daugiausia klausimų buvo atvirų, kad nedaryti poveikio vaikui, tiek vienos mergaitės, tiek kitos pirminėje apklausoje. Apklausų metu jis paprastai žiūri į akis, kur akys yra, jeigu akys yra į viršų, ar nedaug į dešinę į kampą, tai reiškia, kad vaikas bando prisiminti, vienos ir kitos mergaičių ir berniuko pirminėje apklausoje irgi taip pat akys buvo į viršų ir į dešinį kampą, jie įėjo į atmintį savo. Tiek pirmos apklausos metu ji sakė, kad jai skaudėjo sprandą, tiek antros apklausos metu lygtai tą patį sakė, kad tiktai sprandą. Kad mergaitė B. G. pas ikiteisminio tyrimo tyrėją nurodė, kad K. už kasos nusitempė kaltinamoji, po to pas ikiteisminio tyrimo teisėją jinai atsisako savo tokių žodžių ir nurodė, kad nematė ką darė su K., paaiškinti tokį nesutapimą gali labai paprastai, K. pasakojo. Dėl K. apklausos, nurodė, kad K. yra jautresnė, kaip vaikas ir kaip asmenybė, yra jautresnė už pirmąją mergaitę B.. Jis taip sprendžia iš reakcijos, kad ji daug labiau graudinosi, teko stabdyti apklausą. Tie prisiminimai, kas atsitiko, ji pasakodama iš karto susigraudina, tie prisiminimai veikiausiai suformavo nedidelę, bet psichinę traumą. Jos parodymai nuoširdūs, visiškai taip pat, kaip ir pirminėje apklausoje. Ji dėl savo psichinio jautrumo šiek tiek, bet labai nedaug yra linkusi hiperbolizuoti, t.y. jeigu skaudą, tai žiauriai skaudą, labai skaudą, ar dar kažkaip tai. Jeigu tempė, tai smarkiai tempė, stipriai. Nedidelis hiperbolizavimas yra jos asmenybės bruožas. K. M. parodymai yra nuoseklūs.

Liudytojas R. B. parodė, kad įvykis įvyko praeitų metų spalio mėnesį, priešais parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), po pietų. Jis ėjo kita puse gatvės, o tas įvykis buvo per gatvę. Jis matė, kaip šviesi moteris tampo paaugles, už striukės kažkur prie kaklo, lakstė, šūkavo, rėkavo. Kokius dar veiksmus moteris darė jis nematė, nes sustojęs nežiūrėjo. Moteris tampė vieną mergaitę, o kita mergaitė buvo toliau atsitraukusi, kiek suprato pabėgusi, kad jos nepagautų. Jis nepažinojo mergaičių, o mergaičių tėvus pažįsta tik iš matymo G., nes pro šalį eina jos namo, po įvykio nebendravo. Mergaičių nepažinojo ir negali jų įvardinti, jos 12-15 metų amžiaus. Tuo metu prie parduotuvės buvo vyresnio amžiaus moteris, kuri matė įvykį. Jis buvo iškviestas liudyti pagal skelbimą, kurio tyrinys buvo ,,kas matė įvykį susijusį su mergaičių tampymu prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, skelbimas su telefono numeriais prie parduotuvės buvo. Šitą skelbimą jis pamatė ne tą pačią dieną, o po kelių dienų. Jis paskambino skelbime nurodytu telefonu ir atsiliepė G.. G. paprašė paliudyti, ką jis matė.

Liudytoja J. M. parodė, kad B. mama, ar paskambino jai, ar buvo atėjusi į kabinetą ir pasakė, kad yra toks žmogus, kuris matė šitą įvykį, o ką liudytojas matė, ji apklausinėjo. Apklausiant liudytoją, jam buvo pateiktas klausimas: „Ką jūs matėte tą dieną?“, jis pradėjo pasakoti, ką jis matė, buvo užduotas klausimas, ar jis galėtų atpažinti moterį, kuri konfliktavo. Asmuo, duodamas parodymus, lyg nurodė jos amžių ir mergaičių amžių, atsimena, kad sakė, kad jis (duomenys neskelbtini) tokio įvykio dar nematė, kad tai išskirtinis įvykis, kad konfliktuotų taip. Liudytojas sakė, kad matė skelbimą. B. mama iškabino skelbimą, kad kas matė įvykį, kad galėtų atsiliepti. Liudytojas atvyko į apklausą vienas.

Liudytoja E. Č. parodė, kad ji yra mokytoja ir klasės vadovė. Ji girdėjo, kad įvyko kažkoks konfliktas tarp vaikų, po kurio įvyko konfliktas tarp tėvų. Ji paties įvykio nematė, nes jis įvyko ne mokykloje, ne pamokų metu. B. mama informavo apie įvykį ir išreiškė pageidavimą, kad mokykla nesikištų, nes sakė, kad kreipsis į teismą. Konfliktas buvo tarp vaikų, tarp B. ir G., buvo paminėta ir K., kitos klasės mergaitė, kuri buvo kartu. B. ir G. yra jos klasės auklėtiniai. Iki įvykio jų santykiai buvo draugiški, 5 klasėje kaimyniškai draugavo, nes gyvena tame pačiame miestelyje, jokių konfliktų nebuvo pastebėta, bent jau jai niekas nesiskundė. Lygtai tas pats buvo ir šeštoje klasėje, kad ji jokių nusiskundimų, nei iš vienos, nei iš kitos pusės mokykloje, tarp šitų dviejų vaikų nebuvo, nebent buvo kažkas, kas jai nėra žinoma. Jų klasėje bendravimas, tai nėra draugystė, bet priešiškumo vienas kitam ji nepastebėjo, yra paprastas pagarbus klasiokiškas bendravimas. Jeigu reikia dirbti grupėje, tai vaikai skirstomi grupėmis ir jei jie pakliūna į vieną grupę, tai jie ir atlieka darbą, nebuvo, kad jie atsisakytų dirbti kartu, ar dar kažkas. Kai sužinojo, kad įvykis įvyko, po to įvykio vaikų bendravimas mokykloje, ar pamokų metu, vienas kito mažiau stengiasi nepastebėti, gal neprieiti, turint tai galvoje, kad tai mergaitė ir berniukas. Tai mergaitės su berniukais mažiau bendrauja, daugiau bendrauja mergaitės su mergaitėm, berniukai su berniukais. Tai, kad būtų jie vengtų vienas kito, ji to nepastebėjo. Pykčio, priešiškumo vienas prieš kitą, ji kaip klasės auklėtoja nepastebėjo, tokio atviro, kas būtų aiškiai matoma. Patys vaikai klasėje nesipasakojo apie tą tariamąjį įvykį, absoliučiai nieko neminėjo. B. ir G. pažįsta dabar jau treti metai, per šiuos tris metus vaikų charakterius gali apibūdinti, G. yra pakankamai ramus, jeigu lyginti su kitais vaikais, tai jis yra ramesnis už kitus vaikus, santūresnis, jis pats retai eina į bendravimą, jeigu jį kalbini ir su juo pradedi pokalbį, tai jis yra pakankamai atviras ir bendraujantis, tikrai nekonfliktiškas. O B., yra gana rami mergaitė, klasėje kažkokių didelių konfliktų ir nesusipratimų niekada nėra iškilę. Jeigu ją lyginti su G., tai ji šiek tiek drąsesnė, vyresnė daugiau, atviresnio charakterio negu G.. Pats bendravimas jų su kitais bendraamžiais klasiokais, B. ir G. turi draugų klasėje, nei vienas nei kitas nėra klasės siela, bet jie pasirenka savo bendraamžius su kuo bendrauti. Penktoje klasėje G. gal labiau bendravo su telefonu, bet šeštoje klasėje jo asmenybė buvo išlaisvėjusi ir pavasarį pastebėjo, kad daug laiko leidžia lauke, kieme su vaikais žaidimų aikštelėje. Dabar jo bendravimas darosi laisvesnis, jis nepasirenką vieną kažkokį vaiką, jis bendrauja su visais, nėra, kad tik vieną draugą turėtų. O B. daugiau bendrauja su turbūt porą mergaičių, grupelėje, bet bendrauja kiek reikia mokymuisi, kiek reikia klasės gyvenimui, bendrauja ir su kitais. B. ir G. jos nuomonę yra nuoširdūs. Atvirų patyčių dėl kurių G. būtų skundęsis, bent mokykloje yra laikomasi tokios politikos, kad jei kas yra negerai, tai vaikas turi būtinai ateiti ir pasisakyti, jeigu nesako, tai jie ir nežino, kad būtų gauta tokių nusiskundimų, šeštoje klasėje tokių nusiskundimų nebuvo. Buvo penktoje klasėje G. močiutės skambutis, kad jį kažkas skriaudžia, ar kažkas iš jo pasijuokė. Jie tą atvejį ir su G. ir su tuo berniuku, kuris įvardintas buvo sprendę ir po to jokių nusiskundimų nebuvo, šitas skambutis buvo penktoje klasėje, o įvykis šeštoje klasėje. B. atžvilgiu nėra skundusi dėl patyčių jos atžvilgiu, tėvai nusiskundimų nei vieno vaiko, nei kito vaiko nėra išsakę dėl patyčių. G. ir B. santykiai yra neutralūs, iki įvykio nepastebėjo, kad būtų nesklandumų tarp jų bendravimo. B. G. skundėsi tik vieną kartą, kai jai rodė telefone žinutę, kurią parašė G. mama. B. elgesyje pokyčių pastebėjo, gal kažkiek ramesnė, uždaresnė tapo, kai ji sužinojo, kad įvykis įvyko, bet kardinalių pokyčių tikrai nepastebėjo. G. buvo jautrus nuo pat atėjimo į penktą klasę. Jis buvo gal labiau išsigandęs, gal mažiau mokantis eiti į kontaktą, gal toks labiau nuošalyje stovintis, jautriau reaguojantis. Šeštoje klasėje jis buvo prakutęs. Vėliau jis tapo atviresnis, labiau bendraujantis su vaikais.