Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Aloyzas Kruopys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistosios D. S. gynėjo advokato Stasio Zabitos skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nutarties, kuria patenkintas Panevėžio apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus prašymas dėl D. S. atskirais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo.

Teisėjas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta bylos medžiaga ir išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teisme 2015 m. gegužės 21 d. gautas Panevėžio apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus viršininko R. D. teikimas, kuriuo prašoma subendrinti D. S. paskirtas bausmes Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartimi vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, prie Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtos trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis vienerių metų laisvės atėmimo bausmės paskirtos Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu ir D. S. nustatyta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtą subendrintą bausmę įskaityta bausmė atlikta pagal Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu.

Skunde pažymima, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2014 išnagrinėjęs D. S. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinį skundą dėl baudžiamųjų bylų išskyrimo į kelias ir dėl kelių D. S. nuosprendžių priėmimo bei jų bendrinimo ir dirbtinių teistumų suformavimo, atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013 yra nurodęs, jog nepritartina tokiai teismų praktikai, kai asmeniui, per neilgą laikotarpį padarius kelias nesudėtingas nusikalstamas veikas, šių veikų ikiteisminis tyrimas išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas ir tai suponuoja kelių atskirų nuosprendžių priėmimą. Jeigu tokia teisinė situacija, kuri yra nulemta atitinkamų valstybės institucijų veikimo (neveikimo), vis tik susidaro, tai ji negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo aspektu. Pažymi, jog apygardos teismas skundžiama nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę subendrino su bausme, paskirta už vėliau padarytą nusikalstamą veiką, tačiau anksčiau priimtu nuosprendžiu, kas yra visiškai nepriimtina. Teigia, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė prieštarauja ne tik protingumo principui, bet ir logikai, kadangi terminuotas laisvės atėmimas buvo paskirtas už tokią pačią nusikalstamą veiką, kuri buvo padaryta 2004-2008 metais ir dėl kurios priimtas nuosprendis įsiteisėjo vėliau, nei ankstesniu nuosprendžiu už nusikalstamas veikas, padarytas 2009-2011 metais, už kurias paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant trejiems metams. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog baudžiamojoje byloje susidarė nepriimtina ir neteisinga procesinė padėtis, kadangi už vėliau padarytas veikas paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas, o už anksčiau, tai yra prieš dešimt metų, padarytas veikas buvo paskirtas realus laisvės atėmimas. Pažymi, jog ikiteisminiai tyrimai pradėti praktiškai analogišku metu, tačiau buvo išskaidyti į atskiras bylas. Toks bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, kadangi Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ir jos atlikimas po ilgo laiko tarpo praranda savo paskirtį.

Skunde teigiama, jog apygardos teismas priimdamas skundžiamą nutartį nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 347 straipsniu, kadangi teismams nuosprendžiai buvo žinomi, o apeliacinės instancijos teismas atsisakė bendrinti nuosprendžius, nes tai gali pasunkinti nuteistosios teisinę padėtį, kas iš esmės skundžiama nutartimi ir buvo padaryta.

Skunde gynėjas pažymi, jog apygardos teismas subendrindamas bausmes vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, tačiau teismas paskirdamas galutinę subendrintą bausmę neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, kuriame nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Skundžiama nutartimi paskyrus galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, buvo pažeistas teisingumo principas. Įstatymo leidėjas nedraudžia taip pat ir asmeniui nuteistam už kelių nusikalstamų veikų padarymą taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas, jeigu subendrinta galutinė bausmė neviršija 4 metų.

Atsiliepimų į skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. S. gynėjo advokato Stasio Zabitos skundas atmetamas.

Skunde nepagrįstai teigiama, jog Panevėžio apygardos teismas nutartimi negalėjo subendrinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirtų bausmių, kadangi dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. ir dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžių Lietuvos Aukščiausiajam Teismui yra paduotas kasacinis skundas. Lietuvos Respublikos BPK VII dalis „Nuosprendžio ir nutarties vykdymas“ reguliuoja klausimus, susijusius su teismo priimtų ir paskelbtų nuosprendžių ir nutarčių vykdymu. Lietuvos Respublikos 336 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jei paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos. Taip pat Lietuvos Respublikos BPK 342 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įsiteisėjusį nuosprendį, išskyrus šio Kodekso 337 straipsnyje numatytus atvejus, pateikia vykdyti jį priėmęs teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo arba nuo bylos grąžinimo iš apeliacinės instancijos teismo dienos. Išimtys, kai nuosprendis nėra pateikiamas vykdyti per įstatymo nustatytą trijų dienų terminą yra numatytos Lietuvos Respublikos BPK 337 straipsnyje, tačiau jame nėra numatyta, jog įsiteisėjęs nuosprendis negali būti perduodamas vykdyti, kai dėl jo yra paduotas kasacinis skundas, todėl yra nepagrįstas gynėjo skundo argumentas, kad šiuo atveju negalėjo būti subendrintos įsiteisėjusiais nuosprendžiais paskirtos bausmės ir, kad tokia bausmė negali būti vykdoma. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi taip pat atmetė nuteistosios D. S. prašymą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžio vykdymo sustabdymo.

Iš skundo nagrinėjimui pateiktos bylos medžiagos ir skundžiamos nutarties matyti, kad išnagrinėjęs Panevėžio apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus teikimą, teismas subendrino nuteistajai D. S. pagal du neįvykdytus nuosprendžius paskirtas bausmes ir paskyrė jai galutinę subendrintą bausmę. Lietuvos Respublikos BPK 347 straipsnis reglamentuoja kelių neįvykdytų nuosprendžių vykdymą. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 347 straipsniu, nes iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu D. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį, 208 straipsnio 2 dalį. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžio priėmimo metu aukščiau paminėtas Panevėžio apygardos teismo nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs (buvo paduotas apeliacinis skundas), todėl minėtais nuosprendžiais paskirtos bausmės negalėjo būti subendrintos, nes Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis įsiteisėjo tik 2014 m. rugsėjo 12 d. Pagal baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, keliais įsiteisėjusiais nuosprendžiais neįvykdytos bausmės turi būti subendrintos ir turi būti nustatyta galutinė subendrinta bausmė. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi tai ir buvo padaryta, todėl negalima konstatuoti, kad nuteistosios teisinė padėtis buvo pasunkinta, nes prie jai paskirtos didesnės laisvės atėmimo bausmės buvo pridėta kitu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis.

Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu D. S. nuteista už nusikalstamas veikas padarytas laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., tai yra iki Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio priėmimo, todėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartimi D. S. pagal du nuosprendžius paskirtos bausmės teisingai subendrintos, taikant Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatas. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apygardos teismas prie Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtos trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės ir D. S. nustatė galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas, subendrindamas bausmes teisingai parinko dalinį bausmių sudėjimo būdą, o ne bausmių apėmimo būdą, kadangi šiuo atveju nėra Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytų bausmės apėmimo taikymo pagrindų. Skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo teigti, jog apygardos teismas netinkamai taikė dalinio bausmių sudėjimo bendrinimo būdą reglamentuojančias BK nuostatas ir D. S. paskyrė aiškiai per griežtą, taigi neteisingą, galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Teismas turi diskrecinę teisę nuspręsti, kokias paskirtų bausmių už atskirus nusikaltimus dalis pridėti prie griežčiausios iš paskirtų bausmių, baudžiamasis įstatymas to nenurodo. Nei skundžiamą nutartį priėmęs teismas, nei aukštesnės instancijos teismas, spręsdami bausmių bendrinimo klausimus įsiteisėjusių teismo nuosprendžių vykdymo metu, neturi teisinio pagrindo abejoti bylą iš esmės išnagrinėjusių teismų sprendimų dėl paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, pagrįstumu, todėl skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas subendrindamas atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes taip pat turėjo vadovautis ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžių pasisakė dėl paskirtų bausmių rūšies ir jų dydžių.

Skunde taip pat prašoma D. S. taikyti naujai įsigaliojusio Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas ir nustatytos galutinės subendrintos bausmės vykdymą atidėti. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu nuteistajai D. S. buvo paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataiso namuose. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu nuteistajai D. S. apygardos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki vienerių metų. Minėtu nuosprendžiu Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad nėra galimybės D. S. taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatų. Lietuvos Respublikos BPK 361 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Minėtų Lietuvos Respublikos BPK nuostatų pagrindu negali būti keičiama teismo priimto procesinio sprendimo esmė. Nuosprendžio esmė gali būti keičiama tik nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine ar kasacine tvarka (Lietuvos Respublikos BPK VI, VIII dalys), todėl skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas subendrinęs atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes be pagrindo netaikė paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis yra pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją pakeisti ar panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios D. S. gynėjo advokato Stasio Zabitos skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.