- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-26
- Bylos Nr.
- 1A-34-337/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-15-3-00011-2014-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Valdas Meidus, Artūras Ridikas
- Kaltinamasis
- J. B., M. B.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
Teisėja Nida Solovjovienė Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.;
2015 m. vasario 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo – privataus kaltintojo V. I. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) bei M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) buvo išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d., nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).
V. I. civilinis ieškinys J. B. ir M. B. dėl 26,80 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtas.
Iš V. I. J. B. priteista 2000 Lt jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. B. ir M. B. privataus kaltintojo V. I. pagal BK 154 str. 2 d. buvo kaltinami tuo, kad jie 2014-07-14 (duomenys neskelbtini) krašto laikraštyje „Š.“ paskleidė apie V. I. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri paniekino ir pažemino jį bei pakirto pasitikėjimą juo, t. y. laikraščio 4 psl. patalpino sekančio turinio žinutę „Gerbiamas p. V. I. ir p. Z. V., už atliktus statybinius darbus žmonėms reikia atsiskaityti. Gerbiami biržiečiai statybininkai, neužkibkite ant žymių žmonių kabliuko. Čia ne kaimo bobutes apgaudinėti. Noriu perspėti visus statybininkus, einančius pas tuos žmones dirbti, - gali užsakovai su jumis neatsiskaityti. Taip atsitiko su mumis. J. M. B.“.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. I. prašo skundžiamą Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti M. B. ir J. B. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 2 d. Tvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, kadangi priimtas ne įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, bet pasirėmus iš esmės tik kaltinamųjų ir šališkais, melagingais, nukentėjusiam priešiškai nusiteikusių liudytojų, L. I. ir V. T. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
Mano, jog teismo nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 str., 3, 4 ir 5 d. reikalavimus, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, darydamas išvadas dėl įrodymų pakankamumo, patikimumo ir liečiamumo kaltinamųjų kaltei pagrįsti, privalėjo imtis priemonių visapusiškai patikrinti ne tik kaltinamųjų versiją dėl bylos aplinkybių, bet ir įvertinti visus kitus bylos duomenis, sugretinant juos tarpusavyje, neteikiant prioriteto vieniems prieš kitus, bei vertinti duomenų viseto įrodomąją reikšmę, iš jo konteksto neišskiriant atskirų faktų ar teiginių. To pirmosios instancijos teismas neatliko. Taip pat teismas, pažeisdamas BPK 305 str., nuosprendyje nepasisakė dėl konkrečių teismo nustatytų aplinkybių.
Apeliantas cituoja BK 154 str. dispoziciją, būtinuosius veikos objektyviuosius požymius bei teigia, jog M. ir J. B. veika atitinka šį straipsnį, kadangi paskelbtoje publikacijoje, pateikti kaltinamųjų teiginiai apie V. I. vertintini kaip nauja informacija, konstatuojamojo pobūdžio žinios apie tikrai egzistuojančius faktus. Pasak apelianto, tai rodo tiek bendra viso teksto prasmė, tiek jame naudojami pasakymai: už atliktus statybinius darbus žmonėms reikia atsiskaityti. Kreipinys į gerbiamus biržiečius statybininkus, su perspėjimais, pasisakoma dėl apgautų kaimo bobučių. Pakartotinai perspėjami visi statybininkai, ketinantys einanti dirbti pas Z. V. ir V. I., konstatuojama, kad Z. V. ir V. I. neatsiskaitė su kaltinamaisiais B.. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad M. ir J. B. suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši informacija žemina nukentėjusiojo garbę, ir to norėjo.
Be to apie M. B. paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją teisme papasakojo nešališkas liudytojas A. N., kurio parodymai sutapo su pačios kaltinamosios parodymais. Taip pat pažymi, jog 2014-07-15 M. B. 10 minučių rėkdama skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kurios klausytis neišvengiamai turėjo teisme apklausti liudytojai: A. N. ir Š. M.. Po to minėti liudytojai atsisakė toliau klausytis M. B. skleidžiamo šmeižto, t.y. M. B. nusikalstama veika buvo nutraukta nepriklausomai nuo jos valios, iš ko seka, kad nebuvo savanoriškai atsisakyta pabaigti nusikalstamą veiką. Ir jau 2014-07-17 (duomenys neskelbtini) krašto laikraštyje „Š.“, buvo patalpinta šmeižikiška, tikrovės neatitinkanti žinutė, kuria buvo siekiama paniekinti ir pažeminti nukentėjusįjį ir pakirsti pasitikėjimą juo.
Taip pat apeliantas tvirtina, jog J. B. pradėdamas darbus (duomenys neskelbtini) g. jau turėjo informacijos, kad V. I. gali neatsiskaityti, taigi turėjo būti atidus ir įvertinęs gautą informaciją sutartimi užsitikrinti, kad nebūtų pažeisti jo interesai. Tačiau J. B. vengė sudaryti civilinę sutartį, pats samdė darbams R. V., savo pažįstamą K. S., neturėdamas tam nei nukentėjusiojo prašymo, nei sutikimo. Apeliantas cituoja liudytojų R. V., Z. V., K. S. parodymus ir tvirtina, jog jie paneigia J. B. duotus parodymus. Taip pat J. B. polinkį meluoti akivaizdžiai iliustruoja prie bylos prijungtas Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK 2014-07-31 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kur užfiksuota, kaip J. B. duodamas parodymus nurodo, kad jis užsakinėjo medžiagas V. I. vardu. Tą patį melą jis pateikė ir teisme, tokius kaltinimo apgaudinėjimus nuginčija byloje pateikti rašytiniai įrodymai, pateikti teismui Z. V. iš ko akivaizdu, kad J. B. nieko neužsakinėjo V. I. vardu, už nieką neatsiskaitinėjo ir eilinį kartą melavo teismui siekdamas išvengti atsakomybės. Tvirtina, kad jis su J. B. jokių tęstinu civilinių santykių neturėjo ir skolingas statybininkams J. ir M. B. neliko. Apie norą paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją teisme paliudijo ir patys kaltinamieji – J. B. nurodė, kad talpindamas žinutę norėjo, kad visi žinotų, kad (duomenys neskelbtini) yra toks žmogus o M. nurodė, kad talpino žinutę, tam, kad nebūtų apgautų naujų žmonių. Taip pat, pasak apelianto, paskleista informacija apie bobučių apgaudinėjimą duoda pagrindą manyti, kad jis teistas už sukčiavimą, t.y. nukentėjusysis kaltinamas padaręs BK 182 str. numatytą nusikaltimą, nors nukentėjusysis už sukčiavimą nėra teistas.
Taigi, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliantas daro išvadą, jog M. ir J. B. paskleidė apie jį ne nuomonę (nes nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, tuo tarpu nauja informacija turi konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys), o naujas tikrai egzistuojančias žinias (faktus), tarp jų – ir apie nusikaltimo, numatyto BK 182 str., padarymą (dėl bobučių apgaudinėjimo). Ir šią tikrovės neatitinkančią informaciją jie skleidė tyčia, neturėdami jos tikrumą patvirtinančių duomenų, suvokė, kad tokios žinios yra žeminančios bei niekinančios nukentėjusįjį ir galinčios pakirsti pasitikėjimą juo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintieji J. ir M. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Biržų rajono apylinkės teismo 2014-11-04 nuosprendį palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš V. I. jų turėtas 1000 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, jog apeliaciniu skundu visiškai nesutinka, mano, kad teismo priimtas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas – teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepadarė jokių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Mano, kad apelianto teiginiai dėl BK 154 str. 2 d. numatytos veikos požymių yra deklaratyvūs ir todėl atmestini.
Tvirtina, jog teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad jie ginčo žinutėje nurodė jiems žinomą ir tikrovę atitinkančią informaciją, todėl ją laikyti šmeižimu nėra jokio teisinio pagrindo. Šiems esminiams teismo argumentams paneigti apeliantas nepateikia jokių argumentų. Iš esmės savo apeliacinio skundo turiniu jis dar kartą patvirtina, jog ginčo žinutėje yra tikrovę atitinkanti informacija – kad J. B., dirbo pas apeliantą ir Z. V. bei, kad jie liko pilnai neatsiskaitę. Teigia, kad jų veiksmuose nėra ir būti negali objektyviųjų ir subjektyviųjų nurodytos nusikalstamos veikos požymių, nes apie žinutėje nurodytus faktus jie žinojo, kadangi patys juose dalyvavo, teismo posėdžių metu šios aplinkybės visiškai ir be jokių abejonių pasitvirtino. Taip pat, pasak išteisintųjų, apeliantas skunde nurodo kažkokias kitokias aplinkybes, kurios nebuvo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas bei savo skundą iš esmės grindžia prielaidomis apie tam tikras aplinkybes ir tik prielaidų pagrindu daro atitinkamas išvadas dėl jų kaltės. Be to, apeliantas būdamas skolingas J. B. už atlikus darbus, apeliaciniame skunde pateikia argumentus, kurie rodo netinkamą apelianto požiūrį į savo turimų teisių ir pareigų įgyvendinimą. Pažymi ir tai, kad apeliantas skunde remiasi atitinkamų liudytojų parodymais, tačiau juos nepagrįstai iškreipia ir interpretuoja savo naudai. Būtent byloje apklaustų liudytojų parodymai neginčijamai patvirtino faktus, kad J. B. buvo pasamdytas apelianto atitinkamiems statybos darbams atlikti, kad tikrai pas jį dirbo ir, kad tikrai jis liko iki galo neatsiskaitęs. Todėl, pasak išteisintųjų, visiškai nepagrįsti ir neteisėti apelianto teiginiai, kad jie tikrovės neatitinkančią informaciją skleidė tyčia, neturėdami jos tikrumą patvirtinančių duomenų, suvokė, kad tokios žinios yra žeminančios bei niekinančios nukentėjusįjį ir galinčios pakirsti pasitikėjimą juo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nukentėjusysis – privatus kaltintojas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintintieji bei jų gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, tai yra tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu J. B. bei M. B. pagal BK 154 str. 2 d. išteisino pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliantas skundu iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių – teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi iš esmės tik kaltinamųjų J. B. bei M. B. parodymais bei nenuosekliais ir prieštaraujančiais bylos medžiagai liudytojų, taip pat priešiškai nusiteikusių prieš nukentėjusįjį, parodymais, tai yra iš esmės savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtu duomenų visetu. Šioje dalyje pažymėtina, jog įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Ta aplinkybė, kad apeliantas yra kitokios nuomonės, negu skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, nėra pagrindas aukštesnės instancijos teismui pagrįstai suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Kaip jau ir minėta, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, o išvadas dėl J. B. bei M. B. nekaltumo ir nepadarytos nusikalstamos veikos grindė betarpiškai teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apygardos teismui V. I. nenurodo jokių naujų faktinių aplinkybių, kurių pagrindu aukštesnės instancijos teismas galėtų suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio motyvais.
Apeliantas taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė BPK 305 str. reikalavimus, nepasisakydamas dėl konkrečių teismo nustatytų aplinkybių, būtent, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, dėl liudytojo V. T. nurodyto fakto apie turimą važtaraštį, kuriame matytųsi kokiu adresu buvo vežtos malkos bei kas buvo užsakovas, tačiau pažymėtina, jog šios aplinkybės yra šalutinės, niekaip nesusijusios su šioje byloje nagrinėjamo ginčo esme, todėl teiginiai dėl minėto straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti.
Privatus kaltintojas V. I. tvirtina, jog J. ir M. B. laikraštyje „Š.“ paskelbę pranešimą, jog „Gerbiamas p. V. I. ir p. Z. V., už atliktus statybinius darbus žmonėms reikia atsiskaityti. Gerbiami biržiečiai statybininkai, neužkibkite ant žymių žmonių kabliuko. Čia ne kaimo bobutes apgaudinėti. Noriu perspėti visus statybininkus, einančius pas tuos žmones dirbti, - gali užsakovai su jumis neatsiskaityti. Taip atsitiko su mumis. J.M. B.“, paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Kolegija pažymi, kad BK 154 str. 2 d. nustatyta atsakomybė tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios, prasimanytos ar klaidingos žinios. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją, tai yra asmens tikslas buvo apšmeižti kitą asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, privatus kaltintojas teigia, jog J. B. jokiems statybos darbams, adresu (duomenys neskelbtini), atlikti nesamdė, taigi ir paminėtame pranešime nurodyta informacija apie neatsiskaitymą už atliktus statybinius darbus yra neatitinkanti tikrovės.
Išteisintasis J. B. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, jog dar 2014 m. žiemą V. I. jo klausė, ar jis galės atlikti statybinius darbus, o gegužės viduryje jį nusivežė į savo mamos sodą ir parodė sodo namelį, kurį sakė, jog reikės perkelti į (duomenys neskelbtini), todėl šiuo adresu paprašė padaryti pamatus šiam nameliui pastatyti. Viską parodė ir nurodė ką daryti V. I.. Iš karto sutarė, kad darbai kainuos 3600 Lt, tik iš šios sumos bus atimta sunaudotų medžiagų kaina. V. I. jam per du kartus sumokėjo avansą 900 Lt. Atlikus darbus kartu su V. I. susėdę viską suskaičiavo, V. I. pasakė, kad už medžiagas jis sumokėjo 1200 Lt, todėl atėmus šią sumą ir sumokėtą avansą, V. I. liko jam skolingas 1500 Lt. Kadangi V. I. tuo metu pinigų neturėjo, pasakė, kad atsiskaitys birželio mėn. iki Joninių, tačiau po to ėmė sakyti, kad pinigų dar neturi ir atsiskaitys iki liepos 15 d. Kuomet liepos 15 d. jis pabandė vėl susisiekti su I., šis su juo nebebendravo. Visas šias aplinkybes jis pasakė savo žmonai. Jokios kalbos apie tai, kad V. I. tik kažkam tarpininkauja ar darbai atliekami kažkieno kito, o ne jo užsakymu, nebuvo. Vėliau kalbant su V. I. ir Z. V. dėl atsiskaitymo už atliktus darbus buvo pasakyta, kad už darbus atsiskaitys tada, kai jis jiems įrodys, kad reikėjo būtent tiek stulpelių, kiek jų buvo padaryta. (89-91 b.l.). Analogiškai darbų aplinkybes aiškina ir išteisintoji M. B., kuri taip pat nurodė, kad V. I. sutartą dieną neatsiskaičius su jos vyru J. B., ji nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) bei V. I. priminė apie tai, kad darbai atlikti, o jis žadėjo iki liepos 15 d. atsiskaityti, nes vyras jai buvo sakęs, kad šis jam liko skolingas 1500 Lt, tačiau V. I. Z. V. liepė eiti į kambarį, o jai pasakė, kad „su šūdais nebendrauju“ ir tuo pokalbis su juo baigėsi. Grįžusi su vyru nutarė, kad reikia paskelbti laikraštyje apie tai, kad V. I. neatsiskaito už atliktus darbus, kad jis nebegalėtų apgauti kitų žmonių ir kiti nuo jo nenukentėtų (91-93 b.l.). Liudytojas R. V., dirbęs kartu su J. B., parodė, kad dėl darbo su juo tarėsi J. B., nurodė, kad dirbs pas V. I.. Už atliktą darbą jiems per du kartus buvo sumokėta 900 Lt – pats matė, kaip 400 Lt sumą V. I. padavė J. B. o 500 Lt buvo padėti vokelyje, tačiau jis nematė kas tai padarė. Pabaigus darbus jis, J. B., V. I. bei Z. V. kalbėjosi apie apmokėjimą už darbą, skaičiavo, kiek jie liko jiems skolingi. Likusi suma (1400 Lt) turėjo būti sumokėta po Joninių (105-106 b.l.). Taigi, kaip matyti, esminių prieštaravimų tarp išteisintojo J. B. bei drauge su juo adresu (duomenys neskelbtini) dirbusio R. V. parodymų nenustatyta, jų nurodomos įvykių aplinkybės sutampa – dėl darbų atlikimo aplinkybių, pinigų išmokėjimo, šiais parodymais nėra pagrindo abejoti. Tuo labiau, jog išteisintojo J. B. parodymus, priešingai nei skunde teigia apeliantas, patvirtina ir liudytojų K. S. bei Z. V. parodymai. Pažymėtina, jog pats V. I. teismo posėdžio metu pripažino tik taręsis su J. B. dėl statybos darbų atlikimo nurodytu adresu bei, kad jam parodė vietą ir nurodė, kokius darbus jam reikės atlikti. Aplinkybės, jog būtent V. I. dėl statybinių darbų atlikimo (duomenys neskelbtini) tarėsi su J. B., teismo posėdyje patvirtino ir apklausta liudytoja Z. V..
Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad išteisintasis J. B. buvo įsitikinęs, jog dirba pas V. I. su Z. V., kaip ir jo žmona M. B., taip pat, kad su J. B. už atliktus statybinius darbus pilnai nebuvo atsiskaityta. Išteisintasis J. B. bei jo sutuoktinė – išteisintoji M. B., kaip ir minėta, baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus, kuriuos, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, patvirtina ir liudytojų R. V., K. S., taip pat iš dalies ir Z. V. bei paties V. I. parodymai.
Apeliantas tvirtina, jog teismas rėmėsi jam priešiškų liudytojų A. I. bei V. T. nenuosekliais parodymais. Šie apelianto teiginiai nepagrįsti. Pažymėtina, jog liudytojas V. T. apie bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes nieko negalėjo nurodyti, o liudytojos A. I. parodymai apie tai, kad adresu (duomenys neskelbtini) gyvena V. I. su moterimi vardu Z. bei, kad J. B. dirbant šiuo adresu, V. I. iš jų skolinosi prisijungimui elektrą, tik papildo byloje esančių duomenų visetą.
Taip pat, apelianto teigimu, liudytojų A. N. ir Š. M. parodymai patvirtina buvus M. B. planą paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie jį. Tačiau liudytojai A. N. ir Š. M., apklausiami teismo posėdžio metu, atitinkamai parodė, jog „adresu (duomenys neskelbtini) gatvėje kaltinamoji sakė, jog Z. su V. neatsiskaito ir nesumoka pinigų, sakė, kad paduos juos į teismą, parašys į laikraščius“, taip pat, jog „vasarą atvežė smėlį pas V., kai tuo tarpu į kiemą įėjusi moteris, tai buvo kaltinamoji, ėmė rėkti ant V. sakydama, kad jis nesumoka pinigų“ (107 b.l.). Taigi, būtent šių liudytojų parodymai tik patvirtina, jog M. B. reiškė reikalavimą V. I. bei Z. V. dėl jos vyrui neišmokėtų pinigų, tai yra, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, M. B. buvo įsitikinusi, jog V. I. su jos vyru pilnai neatsiskaitė. Tuo labiau, kad tiek išteisintieji, tiek pats privatus kaltintojas posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodę, jog anksčiau konfliktų tarp jų nėra kilę (90, 92-93 b.l.). Taigi, duomenų, jog išteisintieji būtų turėję pagrindą apkalbėti nukentėjusįjį ar jį pažeminti, sumenkinti kitų žmonių pasitikėjimą juo ar pan., nėra nustatyta, tokių aplinkybių nenurodė ir pats privatus kaltintojas.
Įvertinus tai konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog J. ir M. B., į laikraštį įdėdami pirmiau minėto turinio pranešimą, nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri galėjo paniekinti, pažeminti V. I. bei pakirsti pasitikėjimą juo. Informacija apie tai, kad V. I. ir Z. V. nėra atsiskaitę su J. B. už atliktus darbus nėra akivaizdžiai pramanyta ar melaginga – tarp bylos šalių kilo konfliktas dėl atsiskaitymo už darbus, todėl negalima daryti išvados, jog paskleisdami šią informaciją J. ir M. B. žinojo, jog ji neatitinka realybės ir darė tą sąmoningai, siekdami pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Tuo labiau, jog iš bylos duomenų – išteisintųjų parodymų bei pačios žinutės laikraštyje turinio, matyti, jog išteisintųjų tikslas buvo įspėti kitus žmones, kad šie nenukentėtų. Byloje nenustatyta jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog J. ir M. B. tyčia siekė paniekinti ar pažeminti V. I. arba pakirsti pasitikėjimą juo, kadangi savo pateiktai informacijai jie pagrindą, nors ir subjektyvų, turėjo ir pateiktą informaciją laikyti šmeižimu nėra jokio teisinio pagrindo.
Taip pat, pasak apelianto, paskleista informacija apie bobučių apgaudinėjimą duoda pagrindą manyti, kad jis teistas už sukčiavimą, tai yra nukentėjusysis kaltinamas padaręs BK 182 str. numatytą nusikaltimą, nors nukentėjusysis už sukčiavimą nėra teistas. Šioje dalyje pažymėtina, jog tikrovės neatitinkančia informacija nelaikytina tai, jog paties apelianto vertinimu, minėtame pranešime nurodoma apie jo galimai padarytus nusikalstamus veiksmus, kadangi, kaip matyti Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, teismuose buvo nagrinėjama ne viena baudžiamoji byla, kurioje V. I., be kitų veikų, buvo kaltinamas ir pagal BK 182 str. Aplinkybė, jog nukentėjusysis nebuvo nuteistas dėl sukčiavimo, išteisintųjų veikos kvalifikacijai reikšmės neturi. Kaip jau ir buvo minėta, tyčios turinį šmeižimo bylose sudaro suvokimas apie skleidžiamos informacijos neteisingumą ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-9/2012).
Taigi, atsižvelgdama į visas pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus byloje įrodymus, išsamiai ir objektyviai juos įvertino, teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos. Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Priėjus išvadą, kad J. ir M. B. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo V. I. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., pagrįstai paliktas nenagrinėtas.
Taip pat pažymėtina, jog skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje – nurodant J. B. ir M. B. suformuotą kaltinimą, buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, tai yra nurodyta, jog, anot nukentėjusiojo, tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista 2014-07-14 laikraštyje, tačiau iš bylos duomenų ir paties nuosprendžio matyti, jog yra kalbama apie 2014-07-17 dienos įvykius.
BPK 105 str. 6 d. numato, jog, kuomet kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas apeliacinės instancijos teisme. Išteisintieji atsiliepime į apeliacinį skundą bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš nukentėjusiojo – privataus kaltintojo V. I. prašo priteisti 1000 Lt (289,62 Eur) išlaidų, turėtų gynėjo pagalbai apmokėti, atlyginimą (140 b.l.). Atsižvelgiant į tai, kad J. B. ir M. B. iškelti kaltinimai pripažinti nepagrįstais, dėl šių kaltinimų jie išteisinti, todėl jo išlaidos, susijusios su gynėjos darbo apmokėjimu, pripažįstamos proceso išlaidomis. Pažymėtina, ir tai, jog nagrinėjant bylas apeliacinės instancijos teisme, išteisintasis privalo turėti gynėją (BPK 322 str. 1 d.), taigi, atmetus V. I. apeliacinį skundą, iš jo J. ir M. B. yra priteisiamos turėtos 289,62 Eur (1000 Lt) išlaidos už gynėjo dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiojo – privataus kaltintojo V. I. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš V. I. 289,62 Eur (1000 Lt) J. B. jo turėtų išlaidų gynėjo pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.