- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-19
- Bylos Nr.
- eI2-1597-811/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04250-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Violeta Petkevičienė (pirm.), Jovita Einikienė, Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Norlida“
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Jolantos Malijauskienės ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Norlida“, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-05116 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – Sprendimas).
Nurodo, kad jam Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki (duomenys neskelbtini). Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Norlida“ (toliau – Bendrovė) direktoriui paskyrė administracinę nuobaudą – 1 000 Eur baudą pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą administracinį nusižengimą.
Pažymi, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas iki administracinės nuobaudos Bendrovės direktoriui skyrimo. Prieš atvykdamas į Lietuvos Respubliką teigia negalėjęs kad dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
Dėsto argumentus, susijusius su nelegalaus darbo požymiais, ir aplinkybes, susijusias su pareiškėjo įdarbinimo Bendrovėje procedūra ir teigia, kad Bendrovės vadovas, buvo įsitikinęs, kad darbuotojų įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai yra sutvarkyti, duomenys apie įdarbintus asmenis nustatyta tvarka ir terminais buvo perduoti Sodrai, Departamentui, Lietuvos transporto saugos administracijos Paslaugų departamentui. Pareiškėjo teigimu, nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, todėl dėl galimai piktavališkų, aplaidžių ar tyčinių apgaulės paslaugų teikėjo veiksmų, jis negali būti atsakingas.
Atkreipia dėmesį, kad nebuvo padaryta žala valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams, sumokėti visi mokesčiai, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, nebuvo pažeistos darbuotojų teisės, negauta jokių nusiskundimų iš darbuotojų. Mano, kad formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės negali užtraukti administracinės atsakomybės.
Teigia, kad Sprendime nurodyta, jog nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo padarymo. Vadovaujasi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata ir teigia, kad šiuo atveju darbdavys yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas. Mano, kad Bendrovės vadovo laikymas asmenų darbdaviu ir įstatymo normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamam teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.
Atkreipia dėmesį į tai, kad į administracinės bylos nagrinėjimo procesą skiriant administracinę nuobaudą Bendrovės vadovui nebuvo įtrauktas pareiškėjas, nors priimtas nutarimas daro įtaką jo teisėms ir pareigoms, nes jis netenka teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje. Be to, 53 Bendrovėje dirbančių vairuotojų iš 60 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių. Vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į trūkstamų specialybių sąrašą, todėl, šiuo metu dirbantiems įmonėje asmenims panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, Bendrovė greičiausiai neras kitų darbuotojų Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kurių leidimai bus panaikinti, nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Sprendimas paremtas formalaus nusižengimo padarymu, užsieniečiai darbuotojai buvo susiplanavę, jog artimiausius metus dirbs ir gyvens Lietuvoje, t. y. turėję teisėtus lūkesčius, neteks šios teisės, dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių, kurioms iš esmės jie negalėjo daryti įtakos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad pareiškėjo darbdavys buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu Sprendimu pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teigia, kad Įstatymo normos formuluotė nenumato, kad jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, leidimas laikinai gyventi gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas vienerių metų laikotarpiui (iki (duomenys neskelbtini)), tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi galios visą šį laikotarpį nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai, jog minėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą.
Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, todėl Departamentui nėra suteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygas, priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra numatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų nevykdymo, todėl Departamentas turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, taigi Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių.
Pažymi, kad pareiškėjo darbdavio (Bendrovės vadovo) kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“), padarymo yra konstatuota įsiteisėjusiame Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarime dėl administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020, kuris nebegali būti ginčijamas, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra neteisingos ir neturi teisinės reikšmės.
Teigia, kad pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek Bendrovės atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo naikinti Sprendimą.
Nurodo, kad šiuo atveju Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia Sprendimo teisinio pagrindo.
Teigia, kad, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, Departamentas neturėjo pareigos nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl Bendrovė privalo priimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus ir mano, kad skundo argumentai dėl Bendrovei kylančių teisinių pasekmių nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Norlida“ atsiliepimo į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Departamentas pareiškėjui 2020 m. liepos 3 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki (duomenys neskelbtini).
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 pripažino Bendrovės direktorių kaltu padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje administracinį nusižengimą ir paskyrė administracinę nuobaudą – 1 000 Eur baudą. už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą administracinį nusižengimą
Vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Departamentas Sprendimu panaikino iki (duomenys neskelbtini) galiojusį pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini).
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 19 punkto a papunktį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Pažymėtina tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 19 a papunkčio nuostata, susijusi su leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimu nustačius, kad darbdavys baustas dėl nelegalaus darbo, imperatyvi. Bendrovės vadovui administracinė nuobauda paskirta už nelegalų darbą, už kurį atsakomybė įtvirtinta ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 įsiteisėjęs, šioje nagrinėjamoje byloje jo teisėtumas ir pagrįstumas nevertinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su nepagrįstu Bendrovės vadovo nubaudimu, pareiškėjo neįtraukimu į administracinės bylos nagrinėjimą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalies nuostatą už nelegalų darbą baudžiami darbdaviai ar kiti atsakingi asmenys. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamuoju atveju nubaustas Bendrovės vadovas, kuris Bendrovės vardu vykdė su personalo valdymu susijusias funkcijas, t. y. įdarbindavo darbuotojus. Taigi, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad šiuo atveju darbdavys yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas. Kaip minėta, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 įsiteisėjęs, administracinė nuobauda skirta darbdaviui, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo argumentai, susiję aplinkybe jog jam leidimas laikinai gyventi išduotas iki Bendrovės vadovo patraukimo administracinėn atsakomybėn, su jo lūkesčiais gyventi ir dirbti Lietuvoje, su Bendrovės galimybėmis susirasti darbuotojų bei vykdyti įsipareigojimus neturi įtakos priimto Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi į tokius argumentus pagal teisės aktus neprivalu atsižvelgti Departamentui sprendžiant klausimą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.
Pareiškėjo argumentai, susiję su Sprendimo prieštaravimu teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės, teisingumo ir kitiems principams laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Kaip minėta, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata yra imperatyvi, Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygas priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Departamentas iš esmės tinkamai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1-4 dalimis, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.