Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant vertėjai Eleonorai Pikul, pareiškėjui M.-P. W. (M.-P. W.), atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovei Viktorijai Grigaliūnaitei, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos atstovui Dainiui Jasui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M.-P. W. (M.-P. W.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Faktinės bylos aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2011-03-08 iki 2012-04-04 dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, periodiškai kartu su 3-5 asmenimis 7 m² ploto kamerose. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas. Taigi, byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, draudžiama kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje P. prieš Graikiją).

Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nebepateikiamos minimalaus kalinimo vietų kamerų ploto normos. Tačiau vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktais duomenimis (b. l. 8-10), nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011-03-09 ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 105, plotas - 7,38 m² (vakare buvo - 4 asmenys); 2011-03-10 – 2011-05-05 laikotarpiu perkeltas į kamerą Nr. 300, plotas - 7,78 m² (ryte, vakare 2 - 4 asmenys kameroje); 2011-05-06 – 2011-05-12 perkeltas į kamerą Nr. 324, plotas - 7,68 m² (ryte, vakare 3 - 4 asmenys kameroje); 2011-05-13 – 2011-05-19 perkeltas į kamerą Nr. 374, plotas - 7,23 m² (ryte, vakare 2 - 3 asmenys kameroje); 2011-05-20 – 2011-07-21 perkeltas į kamerą Nr. 331, plotas - 7,21 m² (ryte, vakare 2 - 4 asmenys kameroje); 2011-07-22 – 2011-11-27 perkeltas į kamerą Nr. 299 A, plotas - 7,45 m² (ryte, vakare 3 - 4 asmenys kameroje); 2011-11-28 išvyko į Plungės areštinę; 2011-12-01 atvyko iš Plungės areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 105, plotas - 7,38 m² ( vakare - 2 asmenys kameroje); 2011-12-02 – 2012-01-17 perkeltas į kamerą Nr. 299 A, plotas - 7,45 m² (ryte, vakare 2 - 4 asmenys kameroje); 2012-01-18 išvyko į Plungės areštinę; 2012-01-20 atvyko iš Plungės areštinės ir iki 2012-01-22 buvo patalpintas į kamerą Nr. 123, plotas - 7,42 m² (vakare - 2 asmenys kameroje); 2012-01-23 – 2012-3-02 perkeltas į kamerą Nr. 299 A, plotas - 7,45 m² (ryte, vakare 2 - 4 asmenys kameroje); 2012-03-03 – 2012-03-13 perkeltas į kamerą Nr. 325, plotas - 7,64 m² (ryte, vakare 2 -3 asmenys kameroje); 2012-03-14 – 2012-04-04 perkeltas į kamerą Nr. 320, plotas - 7,76 m² (ryte, vakare 2 - 4 asmenys kameroje). Prie atsiliepimo pridėta pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopija, iš kurios matyti jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas (b. l. 14-15). Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas, išskyrus 2011-03-10 ryte, 2011-05-13 ryte, 2011-05-18 ryte, 2011-05-20 ryte, 2011-08-23 vakare, 2011-08-24 ryte, 2011-09-07 ryte, 2011-09-16 ryte, 2011-11-07 ryte, 2011-12-01 vakare, 2011-12-20 ryte, 2012-01-05 ryte, 2012-01-09 ryte, 2012-01-16 ryte, 2012-01-20 vakare, nuo 2012-01-21 iki 2012-01-22, 2012-01-23 ryte, 2012-02-13 ryte, 2012-03-02 ryte, 2012-03-03 ryte, 2012-03-14 ryte ir 2012-03-15 ryte periodą, buvo kalinamas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui - 3,6 kv. m. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų atsakovo patalpose, buvo sudarytos Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2009-21-24 paslaugų teikimo sutartis (duomenys neskelbtini), galiojusi iki 2011-12-31 (b. l. 16-19, 20) bei 2012-01-03 paslaugų teikimo sutartis (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 1212-12-31 (b. l. 21-24).

Teismas vertina, kad nors pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo, tačiau tai, kad jis apie metus laiko buvo laikomas mažose kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad jis kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant Konvencijos reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens motyvai, kad neįmanoma laikytis visų reikalavimų dėl didelio kalinamų asmenų skaičiaus, nešalina atsakomybės už Konvencijos pažeidimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (administracinė byla Nr. A756-122/2010, byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtais veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko pažymėjo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalyje pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas - asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. CK 6.250 str. 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į bylų dėl žalos atlyginimo privatinį pobūdį, šiose bylose Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje suformuluotas aktyvaus teisėjo vaidmens renkant įrodymus principas turi būti taikomas rezervuotai, įrodymų pateikime teismui paliekant rungtyniškumo principą. Įrodymų dėl padarytos žalos surinkimas yra ne tik teismo, bet ir prašančiojo žalos atlyginimo pareiga. Realios fizinės žalos padarymo faktas šioje byloje nebuvo įrodytas, tačiau akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-06-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2017-12 ir kt.).

Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiama į tai, kad nors pareiškėjas beveik metus laiko buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytus kameros ploto reikalavimus, tačiau į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo jis kreipėsi tik 2012-09-18, t. y. praėjus pakankamai ilgam - 5 mėnesių laikotarpiui po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, skundas, grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, kas leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo jam itin didelė ir reikšminga, todėl laikytina, kad teisės pažeidimo padarymo pripažinimas savaime būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A-444-619/2008; Nr. A-556-669/2010; Nr. A-858-1490/2012; A-756-143/2012). Teismas pripažįsta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkinamas (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str.,

nusprendė:

pareiškėjo M.-P. W. (M.-P. W.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M.-P. W. (M.-P. W.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Pareiškėjo M.-P. W. (M.-P. W.) reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.