Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-09 · Administracinė byla Nr. I-2266-244/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-11-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-04-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-09
Bylos Nr.
I-2266-244/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00885-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
D. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2266-244/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00885-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska

dalyvaujant pareiškėjui D. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. vasario 26 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Skunde nurodoma, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo aprūpintas higienos reikmenimis (tualetiniu popieriumi, muilu, dezodorantu, dantų pasta ir šepetėliu). Kamerose buvo prasta ventiliacija, jautėsi drėgmė, dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodo, kad ploto reikalavimas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialines reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K teigimu, asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, be to, tam tikrose patalpose sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintą Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), higienos reikmenys, avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, kadangi skundžiamuoju laikotarpiu jis buvo mokus. Lukiškių TI-K pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau šiuo atveju tai negalėjo lemti neturtinės žalos kilimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. vasario 26 d. ir dėl to kilusios 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje D. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. vasario 26 d. (b. l. 9 – 16). Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, o būtent asmenų skaičių kamerose bei kamerų plotą, daro išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam teko ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, taigi minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Lukiškių TI-K nurodė, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos (b. l. 80 – 83), taip pat nurodė, kuriose patalpose jos yra įrengtos. Lukiškių TI-K taip pat pateikė informaciją (b. l. 21 – 22), kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius duomenis darytina išvada, kad pareiškėjas 84 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas sienele arba užuolaida, arba nesant sanitariniam mazgui atskirtam nuo prižiūrėjimo akutes.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo prasta ventiliacija, jautėsi drėgmė.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 buvo patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015). Higienos norma 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas Lukiškių TI-K atlieka periodinius patikrinimus. Įvertinus patikrinimų aktų duomenis darytina išvada, kad pažeidimų Lukiškių TI-K, susijusių su netinkama ventiliacija bei drėgme tose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, bei tuo laikotarpiu, nenustatyta (b. l. 23 – 78). Byloje esančiais duomenimis nenustatyta, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrinta tinkama santykinė oro drėgmė ar ventiliacija, priešingai, pateikti patikrinimo aktai patvirtina, kad Lukiškių TI-K šiais aspektais nepažeidė Higienos normos reikalavimų. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliai, per langus, langai yra pritaikyti vėdinimui, tinkamai vėdinant kameras yra išvengiama didelio drėgmės susidarymo, pelėsio (b. l. 21 – 22).

Pažymėtina, kad ir pareiškėjas pateiktame skunde konkrečiai nenurodo, kuriose kamerose ir kuriais laikotarpiais jam nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija ar santykinė oro drėgmė, be to, dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Lukiškių TI-K būtų keliama nepagrįstai didelė pareiga pateikti atsikirtimus į abstraktaus pobūdžio pareiškėjo argumentus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo aprūpintas higienos reikmenimis - tualetiniu popieriumi, muilu, dezodorantu, dantų pasta ir šepetėliu.

Pagal Aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.) 1 punktą, šis Aprašas nustato suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas. Aprašo 4 punkte numatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant Aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms.

Pažymėtina, jog byloje esančiais įrodymais nenustatyta, jog pareiškėjas, dėl to, kad būtų negavęs minėtų reikmenų atvykęs į kalinimo įstaigą, su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į administraciją.

Aprašo 5 punkte įtvirtinta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Kaip matyti, higienos reikmenys nemokamai išduodami tik nemokiems asmenims. Pagal Aprašo 13 punktą, laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Taigi, suimtasis (nuteistasis) laikomas mokiu, jeigu per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumų. Pažymėtina, kad bazinė socialinė išmoka sudaro 38 Eur, taigi 0,5 jos dydžio sudaro 19 Eur.

Kaip matyti iš byloje esančio Prašymų pirkti būtiniausias prekes registravimo žurnalo išrašo (b. l. 84), pareiškėjas periodiškai kreipdavosi su prašymais išduoti būtiniausias prekes, tačiau Lukiškių TI-K administracija pagrįstai pareiškėjui neišduodavo būtiniausių higienos prekių, nes pareiškėjas per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau nei 19 Eur. Darytina išvada, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo mokus, todėl jam pagrįstai nebuvo išduotos būtinosios higienos priemonės pagal Aprašo 13 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs aukščiau nustatytą pažeidimą, o būtent, kad pareiškėjui 84 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei LVAT praktikoje iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 300 Eur ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 100 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. D. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. D. 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska