Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Pakruojo rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėja patikslintą prašymą dėl lengvatų suteikimo mokant nekilnojamojo turto ir žemės mokestį pateikė 2022 m. spalio 28 d. ir prašė atleisti ją nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio sumokėjimo už 2021 metus bei atleisti nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio mokėjimo iki to laiko, kol ji pradės gauti savarankiškas pajamas ir turės galimybes mokėti valstybės nustatytus mokesčius savarankiškai.

29. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja nekilnojamąjį turtą, nuo kurio mokesčio mokėjimo prašė atleisti, įgijo 2021 m. vasario 9 d., o žemės sklypus, nuo kurių mokesčio mokėjimo prašė atleisti, įgijo 2014 m. vasario 27 d.

30. Taryba byloje ginčijamu Sprendimu Nr. T-271 nusprendė neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (nekilnojamųjų daiktų unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), mokesčio (179 Eur) už 2021 m., o Sprendimu Nr. T-274 nusprendė neatleisti pareiškėjos nuo 2021 m. žemės mokesčio (13 Eur) už žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) Skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad jie priimti vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 14 punktu, Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, Tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144 patvirtintu (įsigaliojusiu 2021 m. gegužės 5 d.), Aprašu, kurio 9.1 punkte nustatyta, jog mokesčių lengvatos neteikiamos, jei asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius.

31. Nagrinėdama šią bylą teisėjų kolegija visų pirma referuoja į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą oficialią konstitucinę doktriną dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo šiai bylai aktualios teisės aiškinimo bei taikymo praktiką analogiškoje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-574-492/2025).

32. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

33. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

34. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-574-492/2025, priimtoje byloje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms bei teisiniam jų įvertinimui (pareiškėjos bylose – seserys), todėl ja, kaip turinčia teismo precedento galią, remiamasi nagrinėjamoje byloje, pateikiami aktualūs teisės aiškinimai.

35.1. Kadangi mokesčio lengvatos yra vienas iš esminių mokesčio elementų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimus), savivaldybės (savivaldybių tarybos), naudodamosi Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe, yra saistomos tų pačių konstitucinių reikalavimų, kurių, nustatydamas apmokestinimo išimtis ir lengvatas, privalo paisyti įstatymų leidėjas, kaip antai pareigos užtikrinti konstitucinius teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principus, kurie yra ypač svarbūs nustatant mokesčius, taigi ir jų objektą, apmokestinimo išimtis ir lengvatas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimai). Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnis taip pat įtvirtina, jog mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti.

35.2. Mokesčio lengvatos, kaip vienas iš esminių mokesčio elementų, yra atitinkamos mokestinės prievolės turinio dalis, tiesiogiai susijusi su mokesčio mokėtojui tenkančios mokestinės prievolės apimtimi, jos vykdymu. Tai, be kita ko, reiškia, jog atitinkamų mokestinių teisinių santykių dalyvių atžvilgiu yra taikomos tos mokesčio lengvatą nustatančių mokesčių teisės aktų nuostatos, kurios galiojo konkrečios mokestinės prievolės atsiradimo momentu (momentu, kuriuo pagal įprastines apmokestinimo sąlygas atsiranda atitinkamos mokestinės prievolės).

35.3. Nagrinėjamu atveju tai, be kita ko, reiškia, jog sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo nuo ginčo mokesčių yra aktualios tos materialiosios šių mokesčių lengvatas ir jų taikymo sąlygas nustatančios teisės aktų nuostatos, kurios galiojo atitinkamų mokestinių prievolių atsiradimo pagal mokesčių įstatymus momentu, o ne prašymo sumažinti mokestį ar nuo jo visiškai atleisti pateikimo ir (ar) jo (prašymo) nagrinėjimo metu.

35.4. Su minėtais teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principais yra nesuderinamas aiškinimas, jog tai, kad mokesčio mokėtojo teisė į atitinkamu mokestiniu laikotarpiu (apmokestinimo momentu) galiojusiuose mokesčių teisės aktuose numatyta mokesčio lengvata yra įgyvendinama pasibaigus šiam (mokestiniam) laikotarpiui (nagrinėjamu atveju pagal 2011 m. aprašo ir 2021 m. aprašo nuostatas ginčo mokesčių lengvatos taikomos už praėjusius laikotarpius), kaip yra nagrinėjamu atveju, teikiant atitinkamą prašymą, lemia, kad taikomos tos mokesčio lengvatą ir jos taikymo pagrindus bei sąlygas nustatančios materialiosios mokesčių teisės aktų nuostatos, kurios galiojo prašymo pateikimo metu.

35.5. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog pagal bendrą taisyklę teisės aktų nuostatų (įskaitant tas, kuriomis yra nustatoma, keičiama ar panaikinama mokesčio lengvata) galiojimas yra nukreiptas į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit). Ši taisyklė nėra absoliuti, ir, kaip iš esmės yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, be kita ko, 2013 m. vasario 15 d. nutarime, teisėkūros subjektai gali numatyti, kad naujai priimtų mokesčių teisės aktų nuostatos taikomos iki jų įsigaliojimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams, su sąlyga, jog šiomis nuostatomis yra sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nėra pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit).

35.6. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą pripažinęs, jog tinkamas vacatio legis (laikotarpis nuo teisės akto oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo, taikymo pradžios) mokesčių teisės srityje yra svarbi garantija, kad asmenys (pirmiausia mokesčių mokėtojai) galėtų ne tik iš anksto susipažinti su naujais mokesčių įstatymų reikalavimais, bet ir prie jų priderinti savo turtinius interesus bei ekonominės veiklos perspektyvas. Darant mokesčių įstatymų pakeitimus nukrypimas nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis konstituciškai pateisinamas tik skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę lemiančiu siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai).

35.7. Šių, be kita ko, iš konstitucinių teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų kylančių reikalavimų, privalu laikytis ir savivaldybių taryboms naudojantis Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje numatyta teise nustatyti (papildomas) mokesčių ir rinkliavų lengvatas. Be to, kiek tai yra susiję su vacatio legis trukme, nėra jokio objektyvaus pagrindo vertinti (teigti), jog pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalį (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija) ir Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) priimamų mokesčių lengvatas nustatančių, keičiančių ar naikinančių savivaldybių tarybų sprendimų įsigaliojimui turėtų būti taikomi trumpesni terminai, nei nustatyti Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) – „Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, naujus mokesčio tarifus, mokesčio lengvatas, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigalioja ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos (...)“.

35.8. Pagal Konstituciją reikalavimas nustatyti tinkamą vacatio legis mokesčių įstatymų įsigaliojimui gali būti netaikomas, kai mokesčių įstatymais ne nustatomos papildomos pareigos ar apribojimai asmenims, o yra lengvinama mokesčių mokėtojų padėtis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gegužės 13 d nutarimas).

36. Sprendžiant dėl Tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. T-271, kuriuo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2021 metus, teisėtumo ir pagrįstumo pažymėtina, kad šis mokestis skaičiuojamas mėnesiais, kuriais apmokestinamasis nekilnojamasis turtas mokesčio mokėtojui priklausė nuosavybės teise (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 str. 1 d., 12 str. 6 d.); mėnesiais yra taikomos ir mokesčio įstatyme numatytos lengvatos (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 str. 4 d.). Remiantis šios Nutarties 35.4 punkte nurodytomis taisyklėmis, nagrinėjamu atveju yra aktualios tos mokesčio lengvatą nustačiusios mokesčių teisės aktų nuostatos, kurios galiojo apmokestinimo momentu, t. y. mėnesiais, kada apmokestinamasis turtas priklausė mokesčio mokėtojui.

37. Minėta, kad pareiškėja ginčo nekilnojamąjį turtą įgijo 2021 m. vasario mėnesį. Šio turto įgijimo metu atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio Savivaldybės teritorijoje pagrindus ir sąlygas nustatė 2011 m. aprašas (taip pat galiojo Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų taikymo karantino Lietuvoje laikotarpiu tvarkos aprašas, patvirtintas Tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144, kuris buvo taikomas tik ekonominę veiklą vykdantiems asmenims ir nenumatė mokesčio lengvatų tokiems mokesčio mokėtojams, kaip pareiškėja).

38. 2021 m. aprašas ir jį patvirtinęs Tarybos 2021 m. balandžio 29 d sprendimas Nr. T-144 Teisės aktų registre paskelbtas 2021 m. gegužės 4 d.; šiame Tarybos sprendime nėra nustatyta jokių (specialių) taisyklių dėl jo ar juo patvirtinto 2021 m. aprašo nuostatų (jų dalies) įsigaliojimo ir (ar) taikymo laike.

39. Kiek tai yra susiję su byloje nagrinėjamu atveju, 2011 m. aprašo 4 punkte fiziniams asmenims nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų pagrindai ir taikymo sąlygos skyrėsi nuo nustatytų 2021 m. aprašo 6.1 ir 9 punktuose.

40. Vadovaujantis 2011 m. aprašo 4 punktu fiziniams asmenims mokesčių lengvatos galėjo būti suteikiamos, jeigu mokesčio mokėtojui per paskutinius dvejus kalendorinius metus savivaldybės taryba nebuvo suteikusi mokesčių lengvatų ir asmens pajamos, tenkančios vienam šeimos nariui per paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo datos, yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dydį ir atitinka vieną iš kriterijų: mokesčio mokėtojo šeima neteko maitintojo; mokesčio mokėtojo šeimoje yra neįgalių asmenų, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis; mokesčio mokėtojas yra nepilnametis asmuo ar asmuo, sukakęs senatvės pensijos amžių.

41. Pagal 2021 m. aprašo 6.1 papunktį fiziniams asmenims nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos teikimo pagrindas – „nenumatytos, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo sąlygos (...)“; taip pat numatyta, kad lengvatos neteikiamos, be kita ko, 2021 m. aprašo 9.1–9.3 papunkčiuose nurodytais atvejais, t. y., kai: asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar Savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius; asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai išnuomoti kitiems asmenims; asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai yra apleisti ir nenaudojami.

42. Taigi, kiek tai yra susiję su 2011 m. aprašo 4 punkte nurodytais mokesčio mokėtojais (priimdamas ginčijamus sprendimus atsakovas nevertino pareiškėjos atitikties šio punkto reikalavimams), 2021 m. aprašo nuostatomis yra iš esmės keičiamos aptariamų nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų taikymo sąlygos; nėra ir jokio pagrindo pripažinti, jog 2021 m. aprašo nuostatomis, tarp jų ir 9.1 papunktyje nurodytu reikalavimu, yra lengvinama 2011 m. aprašo 4 punkte nurodytų mokesčių mokėtojų padėtis.

43. Remiantis šios Nutarties 35 punkte nurodytomis taisyklėmis, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pagal 2011 m. aprašo nuostatas mokesčio lengvatos taikymas siejamas su atitinkamais (kalendoriniais) metais (4, 6.3 ir 6.5 p.), nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, jog nagrinėdamas ir atmesdamas (netenkindamas) pareiškėjos prašymą dėl jos atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2021 metus, atsakovas nepagrįstai vadovavosi 2021 m. apraše nustatytais šios mokesčio lengvatos taikymo pagrindais ir sąlygomis.

44. Dėl nurodytų argumentų Tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. T-271 naikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl jos atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2021 metus.

45. Dėl Tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 274, kuriuo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo žemės mokesčio už 2021 metus, akcentuotina, kad, vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, mokestį moka asmuo, buvęs žemės savininku mokestinio laikotarpio birželio 30 dieną. Ginčui aktualiu šiuo apmokestinimo momentu, t. y. 2021 m. birželio 30 d., Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) minimas žemės mokesčio lengvatas (jų pagrindus ir taikymo sąlygas) nustatė 2021 m. aprašas, kurio 9.1 punkto pagrindu atsakovas ir atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.

46. Iki įsigaliojant 2021 m. aprašui Taryba nebuvo nustačiusi papildomų, t. y. Žemės mokesčio įstatyme nenumatytų, žemės mokesčio lengvatų (šio mokesčio sumažinimo ar atleidimo nuo jo), taikomų tokiems šio mokesčio mokėtojams, kaip pareiškėja. Tai reiškia, jog, kiek tai yra susiję su žemės mokesčio lengvatomis, būtent 2021 m. aprašas įtvirtino pareiškėjai palankesnį reguliavimą, kaip tai suprantama, be kita ko, pagal šios Nutarties 35.8 punkte paminėtą oficialiąją konstitucinę doktriną.

47. Atsižvelgusi į tai, kad mokesčio lengvata (mokesčio sumažinimu ar atleidimu nuo jo) yra nukrypstama nuo bendro principo, jog mokestį moka visi mokesčio mokėtojai, dėl ko šią išimtį apibrėžiančios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-748-602/2015), taip pat konstatavus, jog pareiškėja netenkino 2021 m. aprašo 9.1 papunktyje nustatytos žemės mokesčio lengvatos taikymo sąlygos, teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymo dalį dėl atleidimo nuo žemės mokesčio mokėjimo.

48. Dėl nurodytų argumentų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą panaikinti Tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 274, todėl apeliacinio skundo dalis dėl šios Regionų administracinio teismo sprendimo dalies atmetama.

49. Dėl pareiškėjos prašymo atsakovui atleisti nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio mokėjimo iki to laiko, kol ji pradės gauti savarankiškas pajamas ir turės galimybes mokėti valstybės nustatytus mokesčius savarankiškai, teisėjų kolegija pažymi, kad, nesant atitinkamų ginčo mokesčių lengvatas nustatančių Tarybos priimtų mokesčių teisės aktų nuostatų, nėra teisinio pagrindo tokiam prašymui pateikti, todėl ir jo svarstymas iš esmės neturėtų teisinių pagrindų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Pareiškėjos A. K. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. T-271 „Dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio“ ir įpareigoti atsakovą Pakruojo rajono savivaldybės tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. K. 2022 m. spalio 28 d. patikslintą prašymą atleisti ją nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2021 metus.

Likusią skundo dalį atmesti.“.

Nutartis neskundžiama.