Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Gintauto Koriagino ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės „Swedbank“, AB apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-25-91/2013 pagal ieškovės „Swedbank“, AB ieškinį atsakovei D. G., trečiajam asmeniui V. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismo atsisakymas tenkinti ieškinį solidariosios bendraskolės atžvilgiu tuo pagrindu, kad ieškovė nepareiškė reikalavimo kitam bendraskoliui V. G., prieštarauja solidariosios prievolės esmei ir CPK taisyklėms, kadangi kreditorius, esant solidariajai prievolei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, dėl ko ieškovė neprivalėjo reikšti ieškinio kredito gavėjui V. G.. Be to, V. G. šioje byloje negali būti atsakovu, kadangi banko reikalavimas jo atžvilgiu jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Hipotekos nutartimi esant išspręstam klausimui dėl skolos, kreditorius neturi procesinės galimybės tam pačiam skolininkui reikšti tapatų reikalavimą ginčo teisenos tvarka, kadangi toks ieškinys negali būti priimamas, o jį priėmus civilinė byla turi būti nutraukta. Teismas, spręsdamas dėl laidavimo sutarties galiojimo, neištyrė tikrųjų šalių ketinimų, o atliko tik formalų šalių susitarimų įvertinimą, kuris prieštarauja šalių veiksmams ir sprendimams, priimtiems sudarant kredito ir laidavimo sutartis. Atsakovės solidarioji pareiga kyla iš ieškovės ir atsakovės sudarytos laidavimo sutarties, kadangi toks atsakovės įsipareigojimų pasirinkimas buvo apspręstas kredito gavėjo ir atsakovės valios. Nors ieškovė, kaip kredito įstaiga, yra suinteresuota, kad asmenų, privalančių tiesiogiai įvykdyti įsipareigojimus, ratas būtų kuo platesnis, tačiau, sutuoktiniams pageidaujant, kad kreditas būtų suteiktas ir tiesiogiai įsipareigojimus prisiimtų tik vienas iš jų, bankas kreditą išdavė pagal sutuoktinių apsisprendimą, atsakovei esant solidariai atsakingai už suteiktą kreditą pagal tarp šalių sudarytą laidavimo sutartį. Laidavimo sutarties sudarymas labiau atitinka skolininko, kuris nenori tiesiogiai atsakyti pagal kredito sutartį, interesus, kadangi laidavimas sukuria tik sąlyginį įsipareigojimą bei žymiai mažesnius apribojimus laiduotojo turtui. Laidavimo įsipareigojimų sukūrimas nagrinėjamu atveju buvo suderintas visų teisinio santykio šalių, atitinka tikrąją šalių valią, laidavimo sutartis yra galiojanti, ginčo tarp šalių dėl šios sutarties ir jos kvalifikavimo nebuvo, todėl teismo sprendimu be pagrindo atliktas laidavimo sutarties galiojimo vertinimas yra neteisėtas.Ieškinio reikalavimai grindžiami tuo, kad atsakovė yra solidariai atsakinga ieškovei su trečiuoju asmeniu, kuris neįvykdė savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, todėl egzistuoja galiojanti ir vykdytina atsakovės solidarioji pareiga. Jei ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Taigi, net ir tuo atveju, jei byloje įstatymų nustatyta tvarka būtų išspręstas atskiras reikalavimas dėl laidavimo sutarties negaliojimo, tačiau pripažinta, kad atsakovė turi solidariąją prievolę, atsiradusią iš įstatymo, ieškinyje nurodytas teisinis ieškinio pagrindas – laidavimo sutarties nevykdymas - nesukurtų teisinio pagrindo netenkinti ieškinio dėl skolos priteisimo iš atsakovės.

Kadangi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1205-896/2012 buvo nuspręsta parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus, t. y. 0,1225 ha ploto žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurie bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso atsakovei ir jos sutuoktiniui, laikytina, kad ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą su savarankišku reikalavimu atsakovės atžvilgiu. Pripažįstama, jog hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka, t. y. iš neįkeisto turto atsiranda tik tada, kai, realizavus įkeistą turtą, jo nepakanka reikalavimui patenkinti. Hipotekos teisėjo nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo suteikia teisę hipotekos kreditoriui patenkinti savo reikalavimus skolininkui visa apimtimi nesikreipiant į teismą su nauju ieškiniu.Teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad laidavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, kadangi laiduotoja ieškovei laidavo už savo pačios prievoles, todėl esant niekiniam laidavimo sandoriui ieškovės reikalavimai, reiškiami laidavimo sutarties pagrindu, negalėjo būti tenkinami. Nagrinėjamu atveju laidavimo teisinių santykių nebuvo, kadangi atsakovė de facto sudarė ne laidavimo, bet kreditavimo sutartį, nes sudarant sutartis buvo išreikšta bendra sutuoktinių valia imti paskolą bendriems šeimos poreikiams tenkinti, t. y. nekilnojamajam turtui įsigyti bei jį naudoti pritaikyti gyventi, dėl ko solidarioji pareiga atsakovei atsakyti pagal prievoles atsirado pagal kreditavimo, bet ne laidavimo sutartį.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs analogišką bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009) ir konstatavęs, kad tokiomis aplinkybėmis pasirašytos laidavimo sutarties pagrindu kreditoriaus reikalavimai yra atmestini, dėl ko teismas, vadovaudamasis egzistuojančiu precedentu, pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus. Būtų nepateisinama tokia situacija, kuomet byloje priimtas sprendimas prieštarautų kasacinio teismo suformuotai praktikai.Apeliacinio skundo argumentas, jog patys sutuoktiniai išreiškė pageidavimą, kad atsakovė prievolėje dalyvautų kaip laiduotoja, yra nepagrįstas ir neatitinkantis tikrovės. Sudarant kredito sutartį būtent ieškovė iškėlė reikalavimą, kad kreditas įsigyti nekilnojamąjį turtą šeimos poreikiams tenkinti bus suteiktas tik su sąlyga, kad atsakovė pasirašys laidavimo sutartį, kurią vienašališkai parengė ir pateikė atsakovei pasirašyti ieškovė, nors jau tuo metu sutuoktiniams buvo paaiškinta, kad jie taps solidariaisiais skolininkais, kadangi įsigyjamas turtas bus naudojamas šeimos poreikiams.Apeliantė nepagrįstai teigia, jog jos reikalavimas turėtų būti tenkinamas nepriklausomai nuo to, kaip bylą nagrinėjantys teismai išspręs klausimą dėl laidavimo teisinių santykių egzistavimo, kadangi ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas yra ieškovo pareiga. Tik asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas, o kartu sudaro galimybes priešingai šaliai parengti atsikirtimo argumentus, taip užtikrinant šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Ieškovas reikalavimą grindė laidavimo sutartimi ir jos netinkamu vykdymu, todėl atsakovė, atsižvelgdama į tai, pateikė ir savo atsikirtimus. Ieškovės reikalavimas išspręsti ginčą arba laidavimo sutarties, arba kredito sutarties pagrindu laikytinas ieškovės siekiu iš dalies apeliaciniame procese pakeisti ieškinio dalyką, kas yra draudžiama. Ginčas nagrinėjamu atveju turi būti nagrinėjamas tik tuo pagrindu, kuris buvo suformuluotas ieškinyje, todėl teismui pripažinus, kad laidavimo santykiai neegzistavo ir laidavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, ieškinys negali būti tenkinamas.

Trečiasis asmuo V. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tik iš dalies, t.y. tik dėl laidavimo teisinių santykių tinkamai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, o bylos nenagrinėjimo paskolinių teisinių santykių aspektu, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Kolegijos vertinimu teismas, pripažinęs, kad atsakovė yra solidarioji bendraskolė ir nenagrinėjęs bylos šiuo aspektu, t.y. neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1d. 2p.), todėl sprendimas panaikintinas, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas, ar teismas teisingai taikė procesinės (ar tinkamai įvertino įrodymus, ar/ir nustatė faktines bylos aplinkybes) ir materialines teisės normas.

Dėl laidavimo sutarties.

Trečiasis asmuo V. G. 2005 m. rugsėjo 19 d. pasirašė su banku kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimui ir statybų užbaigimui su vėlesniais pakeitimais, patvirtino, kad sutartis sudaroma šeimos poreikiams tenkinti, neprieštarauja šeimos interesams. Atsakovė D. G. 2005 m. rugsėjo 19 d. pasirašė laidavimo sutartį, kuria laidavo už V. G. paimto kredito grąžinimą, patvirtino, kad ši sutartis neprieštarauja šeimos interesams. Sutarčiai sudaryti ir po to ją kvalifikuoti esminę reikšmę turi šalių valia ir ketinimai. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, nustatė, kad D. G. sudarė ne laidavimo, bet kredito sutartį. Su tokiu aiškinimu nesutinka ieškovė.

Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei sutarties sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Todėl vadovaujantis nurodytomis įstatymo nuostatomis, kiekviena sutartis turi būti teisingai teisiškai kvalifikuojama, t. y. jai turi būti taikomos tos teisės normos, kuriose reglamentuojami pagal sutarties esmę ir tikslą būtent iš tokios rūšies sutarčių atsirandantys civiliniai teisiniai santykiai. Vertindamas ir aiškindamas sutartis teismas turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių civilinių teisinių santykių subjektų ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti konkrečią sutartį. Sutarties elementai yra šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). Sutarties, kaip sandorio, šalių valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, pavyzdžiui, konkliudentiniais veiksmais, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (CK 1.64 straipsnio 1 dalis, 1.71 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamo ginčo atveju trečiasis asmuo V. G. pasirašė kreditavimo sutartį. Sudaryta sutartis yra konsensualinė, nes pagal ją šalių teisės ir pareigos atsirado nuo sutarčių sudarymo momento (CK 6.881 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis). Taip pat ji yra dvišalis sandoris, nes jai sudaryti buvo būtina dviejų šalių (kreditoriaus ir skolininko) priešpriešinė valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis, 6.154 straipsnio 1, 2 dalys, 6.160 straipsnio 1 dalis). Vertinant trečiojo asmens V. G. – skolininko pagal kreditavimo sutartį, – bei atsakovės D. G. ketinimus sudarant kreditavimo sutartį matyti, kad iš esmės atsakovės ir trečiojo asmens valia buvo tokia pat, t. y. bendra – gauti kreditą, už kurį jie galėtų kaip sutuoktiniai bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigyti žemės sklypą ir gyvenamąją patalpą, kurią susitvarkyti taip, kad galėtų tinkamai joje gyventi, t. y. užbaigti statybos darbus. Pasirašydami sutartinius dokumentus (tiek kreditavimo, tiek laidavimo sutartis) atsakovė ir trečiasis asmuo išreiškė bendrą, vieną ir tą patį norą, todėl laikytina, kad jie abu bendrai vienos iš sutarties šalių pusėje (kredito gavėjo pusėje) sudarė kreditavimo sutartį ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš kredito sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditus. Tokią išvadą padarė apylinkės teismas ir ši išvada yra pagrįsta ir teisinga. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad atsakovės pasirašyta sutartis pavadinta laidavimo sutartimi, nes ši sutartis iš esmės atitinka kreditavimo sutartims būdingus elementus – ja atsakovė išreiškė tikrąją valią ne laiduoti už savo sutuoktinio prievolę, bet prisiimti jo prievolę, t. y. joje dalyvauti kaip pagrindinė skolininkė bendrai su trečiuoju asmeniu (kitu pagrindiniu skolininku), bet ne kaip šalutinė, papildoma skolininkė pagal aksesorinę (šalutinę) laidavimo prievolę. Taigi, atsakovė savo veiksmais ir elgesiu išreiškė sutikimą ir valią būti ieškovo solidariąja bendraskole kartu su atsakovu, kaip kredito gavėjai, ir jiems sutarčių sudarymo metu atsirado solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laidavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, kadangi laiduotoja ieškovei laidavo už savo pačios prievoles, todėl esant niekiniam laidavimo sandoriui ieškovės reikalavimai, reiškiami laidavimo sutarties pagrindu, negalėjo būti tenkinami. Pažymėtina, kad ir pati atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog ji de facto sudarė ne laidavimo, bet kreditavimo sutartį, nes sudarant sutartis buvo išreikšta bendra sutuoktinių valia imti paskolą bendriems šeimos poreikiams tenkinti, t. y. nekilnojamajam turtui įsigyti bei jį naudoti pritaikyti gyventi, dėl ko solidarioji pareiga atsakovei atsakyti pagal prievoles atsirado pagal kreditavimo, bet ne laidavimo sutartį.

Dėl anksčiau nurodyto laikomas nepagrįstu apeliantės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laidavimo sutarties galiojimo, neištyrė tikrųjų šalių ketinimų, o atliko tik formalų šalių susitarimų įvertinimą, kuris prieštarauja šalių veiksmams ir sprendimams, priimtiems sudarant kredito ir laidavimo sutartis. Be anksčiau nurodyto, kaip matyti iš sutarčių – kredito ir laidavimo – tekstų, akivaizdu, kad sutarčių tekstus rengė bankas, beje šios aplinkybės niekas neginčija, iš sutartyse nurodyto, kad sutartys sudarytos sutuoktiniui sutinkant, kad kreditas bus naudojamas tik šeimos poreikiams tenkinti, iš atsakovės paaiškinimų, iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį, į apeliacinį skundą (t.1, b.l. 83-87, t.2, b.l. 18-23), akivaizdu, jog tikrasis atsakovės ketinimas buvo gauti paskolą kartu su sutuoktiniu V. G. bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Šalių susitarimų vertinimas neprieštarauja atsakovės veiksmams ir sprendimams, nes, kaip nurodė ji, ji ėmė kreditą būstui įsigyti, o dokumentus formino bankas ir kaip juos suformino, tokius ji juos ir pasirašė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, suteikiant kreditą, kredito suteikimo sąlygas diktavo būtent kredito davėjas, o ne kredito gavėjas. Pažymėtina, kad bankas šioje situacijoje laikomas stipresniąja šalimi, nes turi netgi nelyginamus su atsakovės turimais finansinius, teisinius resursus. Be to, yra suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009), kad tokiomis aplinkybėmis pasirašytos laidavimo sutarties pagrindu kreditoriaus reikalavimai yra atmestini, todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, kad ieškovės reikalavimas taikant laidavimo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas negali būti tenkinamas.

Kolegija taip pat nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, jog patys sutuoktiniai išreiškė pageidavimą, kad atsakovė prievolėje dalyvautų kaip laiduotoja, nes iš bylos duomenų seka, kad, sudarant kredito sutartį, būtent ieškovė iškėlė reikalavimą, kad kreditas įsigyti nekilnojamąjį turtą šeimos poreikiams tenkinti bus suteiktas tik atsakovei pasirašius laidavimo sutartį, kurią vienašališkai parengė ir pateikė atsakovei pasirašyti ieškovė. Kaip nurodo atsakovė, jau tuo metu sutuoktiniams buvo paaiškinta, kad jie taps solidariaisiais skolininkais, kadangi įsigyjamas turtas bus naudojamas šeimos poreikiams.

Kolegija nesutinka ir su argumentu, kad laidavimo įsipareigojimų sukūrimas buvo suderintas visų teisinio santykio šalių, atitinka tikrąją šalių valią, dėl anksčiau nurodytų argumentų, todėl jų nebekartoja.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantės argumentai, kad laidavimo sutartis yra galiojanti, ginčo tarp šalių dėl šios sutarties ir jos kvalifikavimo nebuvo, todėl teismo sprendimu be pagrindo atliktas laidavimo sutarties galiojimo vertinimas yra neteisėtas, yra nepagrįsti. Kaip seka iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį, ji jau atsiliepime nurodė, kad, pasirašydama banko parengtą laidavimo sutartį, išreiškė bendrą sutuoktinių valią imti paskolą bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Todėl jai atsirado solidarus įsipareigojimas pagal kreditavimo sutartį ir todėl ji negalėjo laiduoti pati už save. Todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, koks gi sandoris, įvertinus šalių valią buvo sudarytas tam, kad galėtų išspręsti, kas yra atsakingas už sandorio vykdymą.

Dėl bylos esmės.

I

Iš ieškinio pareiškimo (t.1, b.l. 57-60) seka, kad ieškinys pareikštas dviem juridiniais pagrindais – t.y. reikalavimas kildinamas iš laidavimo sutarties ir reikalavimas kildinamas iš paskolos teisnius santykius reglamentuojančių teisės normų. Todėl teismas, atlikęs laidavimo sutarties vertinimą, ir nustatęs, kad tarp šalių buvo sudaryta ne laidavimo, bet kreditavimo sutartis, šiuo aspektu bylos visiškai nenagrinėjo. Ieškinio reikalavimai grindžiami tuo, kad atsakovė yra solidariai atsakinga ieškovei su trečiuoju asmeniu, kuris neįvykdė savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad todėl egzistuoja galiojanti ir vykdytina atsakovės solidarioji pareiga. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat konstatavo, jog laidavimo sutartis yra sudėtinė kreditavimo sutarties dalis, todėl privalėjo bylą išnagrinėti ir šiuo aspektu, t.y. išspręsti atsakovės kaip solidarios skolininkės atsakomybės klausimą. Todėl kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad jeigu ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą.

Pažymėtina, kad šiuo atveju teismas bylos neišnagrinėjo visais ieškovės pareikštais teisniais pagrindais, tarp kurių yra ir nurodytas teisinis pagrindas CK 6. 870str., 6.873str., 6.874str., 6.881str. .

Kadangi bylos nurodytais pagrindais pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, o apeliacinės instancijos teismas peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimus ir juos įvertina teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, tai kolegija sprendžia, jog yra neatskleista bylos esmė ir todėl, neturėdama ką peržiūrėti, nes byla nurodytu juridiniu pagrindu, kuris grindžiamas paskolinius teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nėra nagrinėta; grąžina bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodydama, kad būtina spręsti atsakovės kaip solidarios bendraskolės atsakomybės klausimą. Pažymėtina ir dar viena svarbi aplinkybė, dėl kurios bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teismas negalėjo. Atsakovė atsiliepime į ieškinį (t.2, b.l. 83-87) nurodė, kad ginčija skolos paskaičiavimą, nes bankas nenurodė kokiu būdu buvo paskaičiuota skolos suma, nesutinka su hipotekos teisėjo nutartimi, nesutinka su prašoma priteisti suma. Todėl, nagrinėjant bylą atsakovės kaip solidariosios bendraskolės aspektu, būtina išsiaiškinti skolos dydį.

Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat sprendime nurodė, kad atsakovės kaip solidariosios skolininkės pareiga atsakyti pagal prievoles kyla ne tik iš pasirašytos laidavimo sutarties, bet ir CK 3.109 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tačiau ir vėlgi bylos šiuo aspektu nenagrinėjo, nors ieškovė nurodė faktines bylos aplinkybes ir teismas turėjo pareigą taikyti tokią materialinės teisės normą, kuri atitiko išdėstytą faktinį pagrindą.

Kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad teismo atsisakymas tenkinti ieškinį solidariosios bendraskolės atžvilgiu tuo pagrindu, kad ieškovė nepareiškė reikalavimo kitam bendraskoliui V. G., prieštarauja solidariosios prievolės esmei ir CPK taisyklėms, kadangi kreditorius, esant solidariajai prievolei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, dėl ko ieškovė neprivalėjo reikšti ieškinio kredito gavėjui V. G., juo labiau, kadangi banko reikalavimas jo atžvilgiu jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi.

Pirmiau nurodytų aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai pripažinti ginčijamą sprendimą nepagrįstu, todėl apeliacinis skundas remiantis pirmiau nurodytais motyvais ir argumentais tenkinamas iš dalies, sprendimas naikinamas, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti, grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.