Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-21 · Administracinė byla Nr. I-3255-406/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-21
Bylos Nr.
I-3255-406/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00916-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
V. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3255-406/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00916-2016-9Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.;15.2.3.2;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 21 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

dalyvaujant pareiškėjui V. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 30000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5-8), patikslintame skunde (b.l. 13-17) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, t.y. gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas teismui nurodė, kad kameros plotą užėmė baldai taip pat sanitarinis mazgas, kameroje buvo nuo 3 iki 6 kalinamųjų, todėl nebuvo vietos net praeiti. Kamerose taip pat trūko ventiliacijos, nuteistieji rūkė, nors jis pats buvo nerūkantis, apšvietimas buvo blogas, skirtas laikas pasivaikščiojimui buvo tik 1 valanda, pasivaikščiojimo kimeliai maži, čiužiniai ir patalynė prastos būklės. Pažymėjo, jog kameroje nebuvo šilto vandens, todėl rūbus teko skalbti šaltu vandeniu, skalbimo priemonės nemokamai nebuvo išduodamos, kameros buvo blogos būklės. Dušu galėjo naudotis tik 10 minučių ir dušuose nebuvo pertvarų, dušų purkštuvai tinkamai nefunkcionavo. Nurodė, kad maistas buvo nekokybiškas ir jo trūkdavo, o iš artimųjų perdavimai buvo uždrausti, taip pat buvo uždrausti ilgalaikiai pasimatymai su artimaisiais, todėl nutrūko ryšys su šeima. Teigė, kad nebuvo išduodami nemokamai rūbai, avalynė, tualetinio popieriaus duodavo tik 1 rulonėlį, kurio užteko tik 4 dienoms, būtiniausi higienos reikmenys taip pat nebuvo išduodami, o artimiesiems perduoti drausdavo. Telefono bei pašto paslaugos apmokamos nebuvo, šiltais pledais naudotis neleido. Minėtais veiksmais atsakovas pažeidė Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3, 8, 13, 14 straipsnių nuostatas bei kitus teisės aktus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui sutriko ir pablogėjo sveikata, pasidarė dirglus, jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 30000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovas su skundu nesutiko. Atsakovas atsiliepime (b.l. 9-13) teigė, kad teisės aktai nustatė ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriuje ir ši teisės norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimas visiškai užtikrina higienos normų laikymąsi, reikalavimai įrengti atskirose patalpose sanitarinius mazgus Kauno tardymo izoliatoriui netaikomi, kadangi tam reikalinga atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus. Kameros yra ventiliuojamos per langus, o sanitariniuose mazguose veikia ištraukiamoji ventiliacija, o kamerose, kurių langai neatsidaro, veikia mechaninė ventiliavimo sistema. Kameros įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Akcentavo, kad nors pareiškėjas teigia, jog Kauno tardymo izoliatoriaus kameros Nr. 124 ir Nr. 335 yra blogos būklės, tačiau kameroje Nr. 124 jis visai kalinamas nebuvo, o kameros Nr. 335 būklė nepriekaištinga. Be to, gyvenamosiomis patalpomis privalo rūpintis patys nuteistieji. Pažymėjo, kad atvykusiems nuteistiesiems/suimtiesiems išduodami ir kas savaitę skalbiami lovos skalbiniai, Kauno tardymo izoliatoriuje yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto pasivaikščiojimo kiemelyje normos. Tardymo izoliatoriuje įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Įrengtos 3 dušų patalpos po tris vietas ir viena - keturių vietų, kurių plotai: 10,84; 10,12; 12,16 ir 14,23 kv. m. Nurodė, kad pareiškėjo skundo motyvai dėl maitinimo nepagrįsti, nurodytos neatitinkančios tikrovės aplinkybės, kadangi Kauno tardymo izoliatoriuje nuteistieji gauna nemokamą maitinimą, kurio normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Dėl maisto kokybės ar kaloringumo pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms institucijoms nėra pateikęs skundų. Pabrėžė, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo ir niekada nesikreipė dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis. Kauno tardymo izoliatoriuje suimtiesiems ir nuteistiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymas nesuteikiami, dėl trumpalaikių pasimatymų leidimų suteikimo sprendimą turi teisę priimti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Laikomas tardymo izoliatoriuje pareiškėjas laisvai galėjo pasivaikščioti kieme, pasinaudoti sporto kiemeliu, gauti knygų iš bibliotekos, lankytis kompiuterių salėje, gauti spaudą ir t.t. Atsakovo nuomone, Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) veiksmų, atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Kauno TI kamerose Nr. 124 ir Nr. 335 buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.

Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės (b. l. 29) bei atsakovo parengtos 2016 m. liepos 8 d. pažymos Nr. 11-3675 apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 30-33) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2014 m. spalio 20 d. ir kamerose Nr. 128, Nr. 139, Nr. 335 buvo laikomas iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. Pažymėtina, jog iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas kameroje Nr. 124 ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo, todėl jo teiginys dėl buvusių pažeidimų šioje kameroje neatitinka tikrovės. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Atsakovas Kauno TI atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kalinimo įstaigoje visada buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto. Tai patvirtina ir byloje esantys duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas aukščiau įvardintose kamerose ir jam teko 4,03 kv. m, 5,38 kv. m, 8,07 kv. m, 10,50 kv. m, 14,25 kv. m, 16,13 kv. m. Nors pareiškėjas nurodė, kad kamerose, kuriose jis atliko bausmę, plotas buvo tik apie 12-14 kv. m ir jose buvo laikomi 3-6 asmenys, tačiau atsakovo parengta 2016 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 11-3675 neginčijamai įrodo, kad kameros Nr. 128 plotas yra 10,50 kv. m ir šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, kameros Nr. 139 plotas yra 14,25 kv. m ir pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. vasario 5 d. taip pat bausmę atliko vienas, nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje Nr. 335, kurios plotas yra 16,13 kv. m ir joje buvo laikomi nuo 1 iki 4 asmenų, todėl pareiškėjo argumentas dėl per mažo kamerose gyvenamojo ploto yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, taip pat plotą, kurį sanitarinis mazgas, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, t.y. kamerose bei sanitariniame mazge nebuvo tinkamos ventiliacijos, kalinamieji rūkė, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, o pasivaikščioti skirtas laikas per trumpas, kameroje nebuvo karšto vandens, buvo netinkamas apšvietimas, tualetinio popieriaus ruloną gaudavo mėnesiui tik vieną, galimybė pasinaudoti dušu buvo suteikta tik kartą per savaitę ir tik 10 min., buvo tiekiamas netinkamos kokybės maistas, nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai, patalynė netinkamos naudoti būklės, higienos ir skalbimo priemonės nemokamai nebuvo išduodamos, langai neatsidarė, pašalpų jokių nesuteikė, todėl pareiškėjo nuomone, jam sutriko ir pablogėjo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, negali ramiai miegoti, atsirado dirglumas, t.y. patyrė neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13 ir 14 punktai numato kiekvienam suimtajam ir nuteistajam galimybę 10 min. pasinaudoti dušu ir esant atitinkamoms sąlygoms naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas 10 min. (b.l. 67-68). Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas, pažymėdamas tik tai, kad tam skirta per mažai laiko, tačiau galimybės naudotis dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę ir ilgiau nei 10 minučių teisės aktai nenumato. Pareiškėjo argumentai dėl duše neįrengtų pertvarų laikytini nepagrįstais, kadangi byloje esančios fotolentelės patvirtina, kad dušuose pertvaros yra (b.l. 70, 71). Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, kadangi Kauno TI kamerų langai atsidaro labai mažai, tačiau į bylą pateiktos kamerų lango fotolentelės (b. l. 57, 59) patvirtina, kad kameros įrengti langai, kurie gali būti pakankamai plačiai atidaryti. Be to, atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad tinkamai oro kokybei užtikrinti kamerose, kurių langai neatidaromi veikia mechaninė ventiliavimo sistema: šviežias oras į kamerą įpučiamas, netinkamas ištraukiamas ir neatidaromuose languose įrengtos ventiliacinės grotelės, ką ir patvirtina byloje esančios fotolentelės (b.l. 23, 60, 66). Bylos duomenys taip pat patvirtina faktą, kad sanitariniuose mazguose yra įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, užtikrinanti tinkamą kamerų oro kokybę (b.l. 62, 64). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameros blogos būklės, vietomis sienos ir lubos padengtos pelėsiu. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena tvarkos aprašo 6 punktą atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą ir tvarką (b.l. 73). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad kameros netinkamos būklės dėl atsiradusio pelėsio, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti, valyti, vėdinti kamerą. Nors pareiškėjas teigė, kad kameroje apšvietimas buvo blogas, tačiau pareiškėjo teiginiai yra per daug nekonkretūs, nenurodyta, kurioje konkrečiai kameroje visa tai buvo ir kuriuo paros metu jam netiko apšvietimas. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ suimtųjų ir nuteistųjų kamerose šviesiu paros metu būna išjungtos dirbtinio apšvietimo lempos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į įstaigos administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar, kad būtų įjungta šviesa dienos metu. Anot pareiškėjo, skirta tik viena valanda pasivaikščioti gryname ore, be to, pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži. Pažymėtina, jog suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Be to, atsakovas atsiliepime patvirtino, kad Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m., iš jų du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys (b.l. 24, 82, 85). Pareiškėjas pažymėjo, kad sporto kiemelis buvo tik vienas ir jis juo negalėjo naudotis, kadangi šis kiemelis skirtas tik kalinių elitui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų buvę apribotos teisės naudotis sporto kiemeliais, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl šių aplinkybių ištyrimo ir jo prašymas būtų atmestas. Atsakovo atstovas, atsiliepime pažymėjo, kad suimtiesiems ar nuteistiesiems sudaromos sąlygos ir galimybės naudotis kiemeliais su sporto įranga (b.l. 24). Iš į bylą pateiktos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-34 patvirtintos Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos 7.1 punktą pagal galimybes kiekvieną dieną pasivaikščiojimo kiemeliuose suimtieji gali užsiimti sportine veikla bei individualiu sportiniu ugdymu (b.l. 90). Pagal Kauno TI direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašo 6 punktą suimtieji ir nuteistieji sportuoti ir mankštintis į pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga išvedami registracijos eilės tvarka ne ilgiau kaip 1 valandai (b.l. 83). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą būti vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį su sporto įranga ir kad registracijos eilės tvarka nebūtų išvestas sportuoti.

Minėtų ir kitų byloje esančių įrodymų analizė nesudaro pagrindo išvadai, jog Kauno TI pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus (pažeidę teisės aktų nuostatas) organizuojant suimtųjų (nuteistųjų) naudojimąsi dušu, kamerų ventiliavimą, nuteistųjų pasivaikščiojimą gryname ore, ar pan., todėl pareiškėjo skundo motyvai dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, pasivaikščiojimo kiemelių, dušų įrengimo bei naudojimosi tvarkos, netinkamos kamerų būklės atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių minėtus skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 21 punktą, Pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šios nuostatos pažeidimo įrodymų byloje pareiškėjas nepateikė. Į bylą pateiktos fotolentelės patvirtina, kad sanitarinis mazgas įrengtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, t.y. įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų (b.l. 61-64). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tualetinio popieriaus gavo tik vieną ruloniuką per mėnesį, kurio užteko tik 4 dienoms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis. Remiantis šiuo įsakymu Kauno TI direktorius 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-248 patvirtino Suimtiesiems ir nuteistiesiems higienos priemonių išdavimo taisykles, kurių 2 punkte nurodytos normos vienam mėnesiui, t.y., kad vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, dantų šepetukas, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai iki 4 vnt., šveitimo milteliai (sanitarinis skystis) 1 vnt. (b.l. 76). Minėtų taisyklių 4 punkte pažymėta, kad kiekvieno mėnesio 1-5 dienomis suimtasis ar nuteistasis, norėdamas gauti aukščiau įvardintas priemones, rytinio patikrinimo metu turi žodžiu kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką, kurioje žinioje jis yra. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus, todėl skundo motyvai dėl netinkami įrengto sanitarinio mazgo bei higienos priemonių neišdavimo atmestini kaip nepagrįstas.

Skundo motyvas, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, todėl rūbus teko skalbti šaltu vandeniu, yra nepagrįstas, kadangi Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nėra reglamentuota, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl šio punkto pažeidimas nenustatytas.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia taip pat aplinkybėmis, jog buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl jo perkėlimo pas nerūkančiuosius ir kad jis buvo nerūkantis. Pažymėtina, tai, kad pareiškėjas atvykęs į Kauno TI pranešė, kad yra rūkantis (b.l. 26). Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir 2014 m. spalio 20 d. sveikatos priežiūros tarnybos specialisto įrašas „Rūko“ (b.l. 35), 2015 m. sausio 27 d. įrašas, kad pareiškėjas „...dūsta ir rūko“ (b.l. 41) ir pareiškėjo 2015 m. kovo 24 d. prašymas leisti pirkti cigarečių pakelį bei pirkimo čekis, jog pareiškėjas įsigijo cigarečių pakelį (b.l. 102). Atsižvelgiant į išdėstyta, šie skundo argumentai vertintini, kaip nepagrįsti ir atmestini.

Atmestini taip pat pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledus. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimu ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog būdamas Kauno TI negavo kokybiško maisto, todėl jo nuolat trūko, o artimiesiems perduoti maistą buvo draudžiama. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyti minėtų reikalavimų pažeidimai, todėl pareiškėjo argumentai dėl pilnaverčio maisto negavimo atmestini kaip nepagrįsti. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog esant didesniam poreikiui už teisės aktais numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės maisto produktus, juos galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas (b.l. 25, 48-56). Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nėra. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jo artimiesiems buvo draudžiama perduoti maisto produktus taip kompensuojant nepasitenkinimą teikiamu maistu, tačiau teismo posėdžio metu atkreipė teismo dėmesį į tai, kad jis neturi jokių artimųjų, giminaičių ir jo niekas nelanko. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, neturtinei žalai bei kaltiems veiksmams pagrįsti, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Atsakovo teigimu, dėl maisto kokybės ar koloringumo pareiškėjas nesikreipė į administraciją. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui taip pat nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo, atmestini kaip neįrodyti.

Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų tei­sių, glaudžiai besisiejančių su EŽTK 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbi­mą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858 – 889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Kauno TI) neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia.

Konkrečiu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimais giminaičiais. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, kad ilgalaikiai pasimatymai buvo nesuteikiami. Pažymėtina, jog tokių abstrakčių teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602 – 1105/2013 ir 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602 - 1174/2013).

Nuo 2009 m. balandžio 1 d. galiojančio Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Taigi, pagal Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas suimtiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams tardymo izoliatoriuje nesuteikiami (ABTĮ 57 str.). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl ilgalaikių-trumpalaikių pasimatymų suteikimo (b.l. 26). Be to, kaip jau minėta, pareiškėjas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad jo niekas nelanko, kadangi jis neturi giminaičių, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentas dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo yra nepagrįstas.

Pareiškėjas teigė, jog išduodami čiužiniai ir patalynė buvo blogos būklės.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose numatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam išduodama apvelkama patalynė (paklodė, užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei) bei kitas inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė, 2 rankšluosčiai, lėkštė, puodelis, šaukštas). Pagal Higienos normos HN 76:2010 65 punktą draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie nedezinfekuoto minkštojo inventoriaus, neplautos patalynės jam išdavimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui atvykus į Kauno TI buvo išduotas čiužinys bei patalynė ir pareiškėjas savo parašu patvirtino bei įrašė pastabą: „pretenzijų neturiu“, taip pat Kameroje dezinfekuotų daiktų apskaitos žurnalo išrašas patvirtina, kad čiužiniai, patalynė dezinfekuojami ir išduodami švarūs, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas nurodė, jog kalinimo Kauno TI metu, jam nebuvo skiriamos socialinės pašalpos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos.

Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Kauno TI administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius (nenurodė kada konkrečiai kreipėsi su prašymais dėl pašalpos skyrimo ir kokiems konkretiems būtiniausiems reikmenims įsigyti), todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Papildomai pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno TI nenustatyti, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. G. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas