Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Vinco Taučkėlos ir atsakovės Almos Taučkėlienės apeliacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vinco Taučkėlos ieškinį atsakovei Almai Taučkėlienei dėl santuokos nutrakimo dėl sutuoktinės kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, ir pagal atsakovės Almos Taučkėlienės priešieškinį ieškovui Vincui Taučkėlai dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija – Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tretysis asmuo AB DnB Nord bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas V. Taučkėla atsiliepimu į atsakovės A. Taučkėlienės apeliacinį skundą (t. 2, b.l. 195-197) prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovės turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas. Mano, jog teismas pagrįstai sprendė, jog abu sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs, nesielgė pagarbiai vienas kito atžvilgiu, dažnai konfliktavo, į tai įtraukdami nepilnamečius vaikus, todėl dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai. Be to, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nustatyt ieškovo kaltę remiantis tik vaikų, kurie yra priešiški ieškovo atžvilgiu, paaiškinimais, nesant byloje kitokių tą patvirtinančių įrodymų, nėra pakankamo pagrindo. Pažymi, jog atsakovė nutyli aplinkybę, kad po santuokos nutraukimo jai atitenka 28 kv.m. ploto rūsys, kuriuo ji nekliudomai gali naudotis. Tuo tarpu teismo sprendimu gyvenamajame name jam yra priteistas tik vienas kambarys. Esant tokiai situacijai, jam priteistą viralinę jis turi naudoti kaip virtuvę, o garažą – pagal jo tiesioginę paskirtį, juo labiau, kad atsakovei yra priteistas garažas, esantis prie gyvenamojo namo. Pažymi, kad atsakovės paskaičiavimai dėl jam priteistos kompensacijos nepagrįsti, kadangi teismas, padalindamas santuokoje įgytą turtą, jau atsižvelgė į tą aplinkybę, kad dalį lėšų – 16 700 Lt bendram turtui įsigyti davė atsakovė motina. Taip pat nurodo, jog atsakovė, prašydama padalinti bankui negrąžintą paskolos sumą tarp šalių lygiomis dalimis, nepagrįstai, nesant kreditoriaus sutikimo, siekia vienašališkai pakeisti paskolos sutarties sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo V. Taučkėlos apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės A. Taučkėlienės iš dalies tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis - laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias apsprendžia apeliaciniame skunde nurodomi nesutikimo su priimtu teismo sprendimu motyvai ir teisiniai argumentai, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Kolegija, išklausiusi šalių ir atstovų paaiškinimus dėl skundų argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas apie sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, apie santuokoje įgyto turto sutuoktiniams padalijimą bei kiekvienam jų tenkančią dalį jame, apie ieškovo pareigą dalyvauti vaikų išlaikyme, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą ir iš jos kylančias teisines pasekmes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei faktines aplinkybes, dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai argumentavo (CPK 185 str.). Tačiau apskaičiuodamas mokėtinos kompensacijos dydį, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybės ir netinkamai identifikavo ją gauti iš kito sutuoktinio turintį asmenį, dėl to padarė klaidingą išvadą, kad šią kompensaciją apeliantui V. Taučkėlai privalo sumokėti apeliantė A. Taučkėlienė, taip pat nevisiškai tinkamai nustatė abiejų sutuoktinių pareigas kreditoriui, kas sudaro teisines prielaidas iš dalies pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.)

Dėl sutuoktinių kaltės

Atsakovė A.Taučkėlienė skundžia teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo, tvirtindama, jog sutuoktinio pareigas šeimoje yra pažeidęs vien ieškovas. Šeimos santykiai yra grindžiami abipusiu šeimos narių pasitikėjimu, meile, pagarba ir rūpinimusi vienas kitu. Šių moralinių pareigų turinys atskleistas CK 3.26-3.28 str. nuostatuose, t.y. sutuoktinių santykiai turi atitikti jų lygiateisiškumo, lojalumo ir pagarbos vienas kitam, pagarbos sutuoktinio artimiesiems giminaičiams principus. Lojalumas - tai sutuoktinių veikimas tiek šeimoje, tiek už jos ribų kito sutuoktinio bei šeimos interesais, savo interesų nesupriešinimas su kito sutuoktinio interesais, protinga tolerancija ir pakantumas, be kurių šeimos gyvenimas neįmanomas. Sutuoktinis turi toleruoti kito sutuoktinio pasirinktą profesiją ar užsiėmimą, jo pomėgius, rūpintis vienas kito ne tik materialine, bet ir psichologine, dvasine būkle. Abipusės pagarbos pareiga įpareigoja sutuoktinius paisyti vienas kito nuomonės, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu sutarimu, nevartoti vienas prieš kitą ir kitus šeimos narius fizinės prievartos, smurto, negrasinti, nedaryti psichologinio spaudimo.

Nagrinėjamojoje byloje nėra objektyvių ir visiškai patikimų įrodymų, kuris iš sutuoktinių pirmas pažeidė tokias sutuoktinio pareigas, kuris yra kaltesnis, o kuris mažiau kaltas dėl nesutarimų šeimoje ir tarpusavio ginčų, taigi ir dėl santuokos iširimo, kurio elgesys buvo to priežastimi. Šalys pateikia tik savo samprotavimus bei neigiamus vienas kito elgesio, kaip šeimoje netinkamo, vertinimus. Vaikai taip pat buvo įtraukti į jų ginčus, todėl vaikų paaiškinimai negali būti tas vienintelis kriterijus, kuris apspręstų vieno ar kito sutuoktinio kaltę dėl šeimos iširimo. Pirmosios instancijos teismas tenkino A. Taučkėlienės prašymus ir reikalavo iš policijos duomenų apie netrinkamą sutuoktinio V. Taučkėlos elgesį šeimoje, tačiau policijoje jokių duomenų apie tai nesama (t.1, b.l. 54, 68). Jokie kiti tiesiogiai su šeima nesusiję asmenys (bendradarbiai, kaimynai, namo bendraturtis ir pan.) atsakovės teiginių apie nederamą teisės požiūriu ieškovo elgesį nepatvirtino, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikti duomenys yra ieškovo elgesį ir nubaudimą administracine tvarka susiję su įvykiais jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Todėl šie dokumentai taip pat nepatvirtina vien ieškovo kaltės dėl šeimos išrimo. Kolegija, vertindama šių apeliantės argumentų pagrįstumą, atsižvelgia ir į tokias aplinkybes, kad iš šeimos būsto išsikraustė būtent ieškovas, kuris tapo ir santuokos nutraukimo iniciatoriumi, o atsakovė, priešingai, norėjo susitaikyti, net pasibaigus tam teismo nutartimi nustatytam terminą dar kartą prašė skirti susitaikymui naują terminą, kas taip pat leidžia teisėjų kolegija abejoti visišku jos paaiškinimų apie ypatingai blogą ieškovo elgesį su ja patikimumu Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino abiejų šalių elgesį kaip neatitinkantį priimtino elgesio standartų ir pagrįstai sprendė, jog dėl konfliktų šeimoje yra kaltos abi šalys. Šioje dalyje apeliantės A. Taučkėlienės skundo argumentai atmestini kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.

Dėl santuokoje įgyto turto padalinimo ir kompensacijos

Abu sutuoktiniai kvestionuoja teismo sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, o atsakovė nesutinka ir su kreditorinių įsipareigojimų paskirstymu. Kadangi apeliaciniais skundais nei viena iš šalių neišreiškė nesutikimo su kilnojamojo turto padalijimu, kolegija dėl šios rūšies turto jiems padalijimo nepasisako, aptardama tik nekilnojamųjų daiktų padalijimo klausimus. Kolegija ieškovo V. Taučkėlos apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus, o su atsakovės A. Taučkėlienės skundo argumentais iš dalies sutinka. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įtvirtintą teisinį reglamentavimą (CK 3.117 str., 3.123 str.), į nepilnamečio vaiko (A. Taučkėlaitės) interesus, kas įstatymų leidėjo valia yra priskiriama prie kriterijų, leidžiančių paneigti bendro turto dalių lygybės prezumpciją, pagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Nors tai sprendime aiškiai nenurodyta, pagal žemės sklypo dalių padalijimą galima spręsti, kad teismas priteisė atsakovei didesnę bendrojo turto dalį (2/3 jo dalis), o ieškovui – mažesnę (1/3 dalį). CK 3.127 str. 3 d. nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, taip pat būtina atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Padalijant turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios sutuoktinių dalys, kad nepažeistų sutuoktinių kreditorių teisių (CK 1.5 str., 1.137 str.).

Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalinimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę), suformuluoti pasiūlymus dėl padalinimo būdo turi patys sutuoktiniai (CPK 12 str., 178 str., 382 str. 4 p.). Nagrinėjamos bylos atveju, priešingai nei tvirtinama ieškovo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino konkrečias faktines aplinkybes ir kiekvienos iš šalių pareikštus reikalavimus dėl turto padalijimo būdo, taip pat apskaičiuodamas priteistino turto vertę kiekvienam iš sutuoktinių, rėmėsi byloje esančiais jų vertę nustatančiais dokumentais (VĮ Registrų centro duomenimis), kurie visiškai sutampa tiek su ieškovo, tiek su atsakovės procesiniuose dokumentuose pateiktais vertinimais. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti teismo samprotavimai apie galimą ūkinių pastatų – viralinės bei garažo – didesnę vertę, nei nurodyta VĮ Registrų centro pažymoje, realiai neįtakojo idealiųjų ar realiųjų dalių nustatymo kiekvienai iš šalių, apie didesnę (kitokią nei ieškinyje ar dokumentuose nurodyta) priskiriamo ieškovui turto, t.y. viralinės bei garažo vertę neužsimenama teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Abu šie nekilnojamojo turto objektai įkainoti taip, kaip dokumentuose - viralinė 3730 Lt verte, garažas 1928 Lt verte (t.1, b.l. 14-16, 75-79, 123). Tai reiškia, kad apelianto V. Taučkėlos argumentai, kad teismas ėmėsi turto vertintojo funkcijų ir tuo pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas labiau deklaratyvūs, nei teisiškai pagrįsti, o tokie pirmosios instancijos teismo spėjimai dėl didesnės vertės iš esmės nepadarė jokios įtakos turto padalijimui.

Kolegija nesutinka su apeliantės A. Taučkėlienės skunde suformuluotu prašymu, kad jai natūra turi būti paskirtas garažas, kuri ji ketina naudoti pagal kitą – ūkinio pastato paskirtį. Viena vertus, V. Taučkėlos tvirtinimas, kad šis pastatas jam reikalingas naudojimui tuo tikslu, kuriuo pastatas įregistruotas – garažui, nepaneigtas, juo labiau, kad pačiai atsakovei paskirtas kitas, turintis funkcinį ryšį su namu, garažas, po juo dar yra ir rūsio patalpa, tai akivaizdžiai matyti iš namo plano (t.1, b.l. 109-110). Jokių kitų svarių argumentų, galinčių patvirtinti atsakovės poreikius būtent jai naudotis šiuo garažu, atsakovė neįrodė, nors tą lemia šalių rungimosi bylos procese principas (CPK 12 str., 178 str.).

Kita vertus, teismas, spręsdamas dėl konkretaus turto padalijimo natūra būdo, yra saistomas pačių šalių pasiūlymų, tokio pasidalijimo abiems priimtinumo ir interesų derinimo taisyklės, taip pat kartu atsižvelgdamas į nuostatą, kad civilinėje byloje bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia būtent asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo (arba atsakovo, reiškiančio priešieškinį) procesiniuose dokumentuose nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p., 143 str. 3 d.). Taip pat būtina atsižvelgti į kiekvienai iš šalių nustatomą idealiąją turto dalį, kad realioji kuo maksimaliau ją atitiktų. Ieškovas prašė jam paskirti tik nedidelę dalį gyvenamųjų patalpų – 17,46 kv.m. ploto kambarį antrame namo aukšte, pažymėtą indeksu 2-7 (t.1, b.l. 111) (pirmojo namo aukšto gyvenamosios patalpos sutuoktiniams nuosavybės teise nepriklauso), kompensuojant trūkstamą plotą kitais – ūkinės paskirties pastatais, viename kurių jis apsigyveno. Todėl tai, kad atsakovė apeliaciniame teisme linkusi nesutikti su tokiu teismo nustatytu padalijimo būdu, nors pati, pažymėtina, jokių pasiūlymų dėl patalpų ir atskirų objektų padalijimo (kitokio bendro turto padalijimo varianto) nepareiškė, apsiribodama pastebėjimu, kad ieškovas esą nepagrįstai neprašo priteisti jam namo bendrojo naudojimo patalpų, vertintina kaip naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str.), ir vien dėl šios priežasties su šiuo prašymu susiję skundo argumentai negali apspręsti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumo ar jos nepagrįstumo.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turtą sutuoktiniams padalino racionaliu ir protingu būdu, atsižvelgdamas į susiklosčiusius faktinius santykius (ieškovas išsikėlė iš gyvenamojo namo ir apsigyveno ūkinės paskirties pastate) bei suformuluotus pasiūlymus, kurių visiškai nepaisyti šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo. Būtina pabrėžti ir tai, kad toks padalijimas maksimaliai artimas kiekvienam jų tenkančios idealiosios dalies aspektu – 1/3 ir 2/3 dalys.

Tačiau apylinkės teismas nevisiškai tinkamai sprendime išdėstė argumentus, susijusius su kompensacijos apskaičiavimu bei atsakovės įpareigojimu sumokėti ieškovui 6000 Lt už jai tenkančią didesnę turto dalį. Iš teismo nurodytų motyvų net negalima padaryti logiškos išvados, kodėl teismas taip nusprendė. Padalinto sprendimu šalims žemės sklypo vertė pagal sutuoktiniams nustatytas 1/3 bei 2/3 idealiąsias dalis yra nustatyta teisingai (t.1, b.l. 12-13), atitinkamai 6777 Lt vertės sklypo atiteko ieškovui, 13 573 Lt vertės sklypo dalis atiteko atsakovei, taigi šioje dalyje nėra nustatyta dalių proporcijų bei verčių neatitikimų. Vertinant gyvenamojo namo bei kiemo statinių paskirstymą, privalu atsižvelgti ir į teisiškai reikšmingą faktą, kad šį turtą sutuoktiniai įsigijo už skolintas lėšas (t.1, b.l. 40-43). Ir nors dalį paskolos už atsakovę grąžino jos motina E. Karalkevičienė (t.1, b.l. 34), tokia aplinkybė neleidžia pripažinti, kad 16 700 Lt sumą atitinkanti paskolos dalis jau savaime sumažina dalintino turto masę, kaip tai traktuoja atsakovė A. Taučkėlienė. Jos motyvai, kad ši suma atitinka 41,75 proc. paskolos, todėl dalintino turto lieka ne 66/100 dalys namo ir priklausinių, o tik 58,25 proc. iš šio turto, teisiškai nepagrįsti, dalintino turto apimtis – 66/100 dalys namo ir statinių – lieka nepakitusi. Padidėjusi šio turto vertė, lyginant su buvusia pirkimo - pardavimo metu 1996-01-10 (t.1, b.l. 14-16), yra rinkoje vykusių objektyvių pokyčių rezultatas, todėl susieti 2002 m. dalies paskolos grąžinimą su padidėjusia dėl objektyvių priežasčių nekilnojamojo daikto verte taip, kaip tai traktuoja atsakovė, išvesdama tiesiogines proporcijas tarp paskolos dydžio ir ženklai anksčiau įsigyto turto vertės, negalima.

Kartu kolegija pripažįsta, kad 16 700 Lt suma, skirta paskolos įmokoms už atsakovės vardu įgytą šeimos turtą iš dalies apmokėti, yra atsakovės asmeninės, motinos dovanotos lėšos. CK 3.89 str. 1 d. 2 p. nustatytos tokio turto priskyrimo asmeninio sutuoktinių turto kategorijai prezumpcijos ieškovas byloje nenuginčijo, o mokėjimo dokumente (t.1, b.l. 34) dovanotoja E. Karalkevičienė šios sumos gavėju taip pat įvardino tik savo dukterį A. Taučkėlienę, o ne abu sutuoktinius (CK 3.89 str. 2 d.). Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja ji patvirtino asmeniškai apdovanojusi dukterį, kad ši ja pasirūpintų senatvėje, būtent dukteriai paskyrusi tuos pinigus (t.2, b.l. 75). Todėl ieškovo paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme apie neva dovanotas pinigines lėšas būtent šeimai yra teoriniai ir nepagrįsti jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 12 str., 177 str.4 d, 178 str.). Dar daugiau, jis pats ieškinyje nurodė apie ganėtinai komplikuotus tarpusavio santykius bei įtampą šeimoje, kuri dar 2004 m. sukėlė jam chroninio pobūdžio ligą - arterinę hipertenziją. Dėl šios priežasties šeimos apdovanojimo versija mažai tikėtina ir atmestina. Vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčų dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Taigi įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė, su priešinga apelianto V. Taučkėlos pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad, padalinant santuokoje įgytą turtą bei sudarant sutuoktinių turto ir skolų balansą, nurodytoji 16 700 Lt suma, itin ženkliai (kone pusiau) sumažinusi sutuoktinių atsakomybės prieš kreditorių AB DnB NORD banką naštą (apimtį) ir įskaityta į bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto būsto vertę, padidina būtent atsakovei A. Taučkėlienei priteistinos turto dalies vertę ir turi būti kitos šalies kompensuojama. Tą lemia įtvirtintas teisinis reglamentavimas – jeigu prijungus turtą, kuris yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė, padidėja turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, vertė, tai sutuoktinis, dėl kurio asmenine nuosavybe esančio turto padidėjo bendro turto vertė, turi teisę gauti kompensaciją iš bendro turto. Šiuo konkrečiu atveju, kaip nurodyta aukščiau, bendrajai nuosavybei įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės (dovanotos) atsakovės A. Taučkėlienės lėšos (CK 3.98 str. 1 d. ir 2 d.).

Taigi nagrinėjamojoje byloje susiklostė tokia faktinė situacija: sutuoktiniams padalintina jiems priklausančios gyvenamojo namo 66/100 dalys ir jo priklausiniai (t.1, b.l. 1-16); natūra ieškovui atiteko 9625 Lt vertės gyvenamojo namo dalis, 3770 Lt vertės viralinė bei 1928 Lt vertės garažas, iš viso 15 283 Lt vertės turto; atsakovei natūra atiteko 72 479 Lt vertės gyvenamojo namo dalis ir 66/100 kitų statinių dalis (likusios jų 44/100 dalys priklauso namo bendraturčiui R. Veržbickui), kurios vertė yra 313 Lt, iš viso turto 72 792 Lt sumai. Šio nekilnojamojo turto pagal ieškovui nustatytą 1/3 idealiąją dalį priklausytų 29 258,33 Lt sumai (skaičiuojant nuo viso likusio nekilnojamojo turto 88 075 Lt vertės, išskyrus žemę, nes žemės vertė sutuoktiniams paskirstyta teisingai pagal atitekusią kiekvienam jų dalį), atitinkamai atsakovei – 58 716,66 Lt sumai. Taigi paskirstant šį turtą natūra, ieškovui atiteko 14 075,33 Lt mažiau, nei priklausytų pagal idealiąją dalį (29 258,33 Lt – 15 283 Lt), o atsakovei – 14 075,33 Lt daugiau, nei priklausytų pagal idealiąją dalį (72 792 Lt – 58 716,67 Lt). Priimant domėn paskolos 16 700 Lt sumą, padidinusią bendrojo turto – namo - vertę, kurią ieškovas turėtų atsakovei kompensuoti, jai priklausytų iš sutuoktinio 2624,67 Lt piniginė kompensacija (16 700 Lt - 14 075,33 Lt)..

Be to, sutuoktiniams buvo padalintas ir kitas turtas, dėl kurio padalijimo būdo, t.y. kam kurie daiktai atitenka, bei verčių apeliacinės instancijos teisme ginčo nėra. Tačiau šis turtas taip pat turi būti vertinamas, siekiant teisingai apskaičiuoti kompensacijos sumą. Taigi sutuoktiniai dalijosi kito turto už bendrą 2000 Lt sumą (ieškovui paskirta daiktų už 185 Lt, atsakovei už 1815 Lt); pagal idealiąsias dalis ieškovui priklausytų šio turto už 666,67 Lt (2000 Lt : 3), o atsakovei už 1333,33 Lt. Tai reiškia, kad ieškovui iki jam priklausančios turto dalies nepakanka 481,67 Lt sumos, todėl šia dalimi sumažintina atsakovės naudai mokėtina kompensacija, ir A. Taučkėlienei iš V. Taučkėlos iš viso priteistina 2143 Lt (2624,67 Lt – 481,67 Lt) dydžio piniginė kompensacija už jos asmeninėmis lėšomis sumažintą paskolos sumą, įsigyjant bendrą turtą.

Dėl įsipareigojimų kreditoriui

Jau buvo nurodyta, kad sutuoktiniai bendram šeimos turtui (gyvenamajam būstui) įsigyti atsakovės vardu paėmė iš banko AB DnB NORD 40 000 Lt paskolą, įkeisdami įsigytą turtą bankui (t.1, b.l. 41-43). Bylos duomenimis neišmokėta paskolos suma yra 4500 Lt. Tai sudaro prielaidas pripažint, kad sutuoktiniai buvimo santuokoje metu tapo solidariaisiais bendraskoliais. Nutraukiant santuoką, turi būti padalijamas tiek turto aktyvas, tiek ir pasyvas. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo motyvai šioje ginčo dalyje bei pats sprendimas padalinti kreditorinį įsipareigojimą yra prieštaringi. Nors teismas, vien vertus, šios prievolės solidarumo nekvestionuodamas ir, atsižvelgdamas į kreditoriaus nuomonę atsiliepime, jog prievolė liktų solidari, dėl to pasisakė sprendime, kita vertus, sprendimo rezoliucinėje dalyje pareigą grąžinti paskolos likutį nustatė vienai sutuoktinei – A. Taučkėlienei. Todėl kolegija, iš dalies sutikdama su apeliantės skundo argumentais dėl prievolės bendrumo, nesutinka su tuo, kad šiuo atveju egzistuoja teisinis pagrindas pakeisti prievolės rūšį iš solidariosios į dalinę, skolą padalijant sutuoktiniams pusiau. Prievolės solidarumas suteikia teisę kreditoriui reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek visą ją, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Padalijant bendrą turtą solidariosios sutuoktinių prievolės pobūdis nesikeičia, jeigu nesutinka kreditorius. Pasisakydamas šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas, tokia teisės aiškinimo taisyklę suformulavo ir apibendrindamas teismų praktiką nutarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010-05-28 nutarimas c.b. Nr. 3K-P-186/2010). Kaip minėta, šioje byloje sutuoktinių kreditorius išsakė savo poziciją dėl prievolės solidarumo (t.1, b.l. 38-39), taigi iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies pašalintinas A. Taučkėlienei nustatytas įpareigojimas vienai sumokėti likusią skolos dalį.

Dėl išlaikymo skolos nepilnamečiams vaikams išdėstymo

Kolegija nevertina nei priteisto išlaikymo dydžio pagrįstumo, nei už ankstesnį laikotarpį nustatytos susidariusio įsiskolinimo sumos, nes tai nėra apeliacijos dalykas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 4800 Lt išlaikymo įsiskolinimą bei leisdamas jį V. Taučkėlai išmokėti jį per 10 mėnesių, iš esmės jau įvertino abiejų šalių interesus bei apelianto turtinę padėti, objektyvias ieškovo galimybės sumokėti vaikams neteikto išlaikymo skirtumą. Apeliantas neįrodė išimtinių, ekstraordinarių aplinkybių, kurios leistų dar labiau nukrypti nuo abiejų sutuoktinių ir jų vaikų interesų pusiausvyros ir dar ilgesniam terminui išdėstyti šios sprendimo dalies vykdymą. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas dar 2009-12-09, dėl jo peržiūrėjimo apeliacinės instancijos teisme sprendimo įsiteisėjimo momentas jau savaime nusikėlė daugiau nei dešimčiai mėnesių, taigi rezultatas, kuriuo buvo siekiama skundu, t.y. leisti sumokėti išlaikymo vaikams skolą per dvejus metus, jau beveik įvykęs.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas, abiejų sutuoktinių reikalavimus patenkinęs tik iš dalies, ženklia dalimi atleido kiekvieną jų nuo mokėtino valstybei žyminio mokesčio dalies. Kadangi apmokėtoji žyminio mokesčio dalis nepadengia priteisto kiekvienam jų turto vertės, o atstovavimo išlaidos taip pat buvo panašios (ieškovo 1600 Lt, atsakovės 1440 Lt), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nekompensuoti nei vienai šaliai bylinėjimosi išlaidų dalies. Apeliantų turėtų pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeistinas.

Vertinant dėl apeliacinės instancijos teisme apeliantės A. Taučkėlienės patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimo, taikomos tos pačios CPK nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims taisyklės – CPK 93 str. 2 d. ir 3 d. Kolegija pažymi, kad apeliantės A. Taučkėlienės apeliacinį skundą patenkinus turtinių reikalavimų dalyje, laimėta ginčo sumą yra 8143 Lt (6000 Lt + 2143 Lt), o nuo jos apskaičiuotinas žyminis mokestis - 244,29 Lt.(8143 Lt x 3 proc.). Apeliantė, paduodama skundą, sumokėjo 189,84 Lt, nuo likusios mokėtinos sumos teismo nutartimi buvo atleista (t.2, b..l. 178, 182), taigi jai iš ginčą apeliacinės instancijos teisme pralaimėjusios šalies – ieškovo V. Taučkėlos priteistina 189,84 Lt žyminio mokesčio.

V. Taučkėla taip pat teismo nutartimi buvo atleistas nuo dalies žyminio mokesčio (t.2, b,l. 177), taigi likusi atsakovės nesumokėta valstybei žyminio mokesčio dalis iš jo nepriteistina.

Tačiau pripažinus ieškovo V. Taučkėlos apeliacinį skundą nepagrįstu, iš šio apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 11,30 (t.2, b.l. 202) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria ieškovui Vincui Taučkėlai priteista 6000 Lt piniginė kompensaciją iš atsakovės Almos Taučkėlienės už šiai tenkančią didesnę turto dalį, išdėstant mokėjimą per 12 mėnesių, panaikinti, ir kompensacijos klausimą išspręsti priešingai: priteisti iš ieškovo Vinco Taučkėlos 2143 (dviejų tūkstančių šimto keturiasdešimt trijų) litų piniginę kompensaciją ieškovės Almos Taučkelienės naudai.

Sprendimo dalies, susijusios su sutuoktinių kreditorinių įsipareigojimu padalijimu, pirmąjį sakinį, kuriuo buvo nustatyta, kad pagal 1996-01-14 paskolos sutartį AB DnB NORD bankui 4500 Lt sumą ir toliau grąžina atsakovė Alma Taučkėlienė, panaikinti, paliekant galioti teismo išaiškinimą, kad prieš kreditorių AB DnB NORD bankas pagal 1996-01-14 paskolos kredito sutartį, šalys, t.y. A.Taučkėlienė ir V.Taučkėla atsako ir toliau kaip solidarūs skolininkai.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vinco Taučkėlos 189 (vieną šimtą aštuoniasdešimt devynis) litus 84 centus bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų Almos Taučkėlienės naudai.

Priteisti iš Vinco Taučkėlos 11 (vienuolika) litų 30 centų pašto išlaidų valstybės naudai.