Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-2019-343/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Data: 2013-10-23
Bylos Nr.: 2A-2019-343/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-21-3-01793-2012-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Algimantas Kukalis (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Rūta Palubinskaitė (pran.)
Atsakovas: UAB „Netekimas“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Atnauja“

Kategorijos

42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-2019-343/2013(Proceso Nr. 2-21-3-01793-2012-3)Procesinio sprendimo kategorijos: 42.6; 42.8; 114.11; 121.21; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Netekimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4111-285/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Atnauja“ ieškinį atsakovei UAB „Netekimas“ dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovės UAB „Netekimas“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Atnauja“ dėl susitarimo pratęsti nuomos sutartį pripažinimo galiojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškiniu (t. 1, b.l. 1-6) ieškovė prašė iškeldinti atsakovę UAB „Netekimas“ iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų – laidojimo namų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinių pastatų – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), su visais atsakovei priklausančiais daiktais, įpareigojant šias patalpas perduoti ieškovei per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodydama, kad 2007 m. rugpjūčio 1 d. tarp šalių buvo sudaryta ilgalaikio materialinio turto terminuota nuomos sutartis Nr. 07/04, pagal kurią ieškovė perdavė (išnuomojo) atsakovei pirmiau nurodytą ilgalaikį materialųjį turtą laidojimo paslaugoms vykdyti. Šalys sutarties 5 punkte susitarė, kad nuomos terminas nustatomas laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. Kadangi nuomos terminas baigėsi, o atsakovė, paraginta ieškovės, iš nuomojamų patalpų neišsikraustė, jų neatlaisvino ir neperdavė ieškovei, laikytina, kad atsakovė ieškovei priklausančiomis patalpomis naudojasi be teisinio pagrindo, tuo pažeisdama ieškovės, kaip teisėtos savininkės, teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis. Ieškovė dar 2011 m. liepos 11 d. pranešimu informavo atsakovę, kad, pasibaigus nuomos sutarties terminui, neketina sudaryti naujo susitarimo dėl nuomos sutarties atnaujinimo bei prieštarauja dėl tolimesnio nuomininkės naudojimosi turtu.

Priešieškiniu (t. 2, b.l. 7-10) atsakovė prašė pripažinti galiojančiu ieškovės ir atsakovės susitarimą pratęsti iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. papildomam 5 metų laikotarpiui 2007 m. rugpjūčio 1d. tarp uždarosios akcinės bendrovės „Atnauja“ ir UAB „Netekimas“ sudarytos ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 07/04, pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė „Atnauja“ išnuomojo UAB „Netekimas“ ilgalaikį materialųjį turtą - laidojimo namus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) galiojimą. Atsakovė nurodė, jog ieškovės pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi papildomu šalių susitarimu ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties galiojimas buvo pratęstas iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovei pirmiau nurodytos patalpos buvo perduotos 2007 metų pradžioje nesudarant jokios sutarties, 2007m. gegužės 2 d. tarp šalių buvo sudaryta panaudos sutartis ir tik vėliau buvo sudaryta ginčo nuomos sutartis. Atsakovei perduotos patalpos buvo apleistos ir pagal tuometinį patalpų stovį laidojimo paslaugų veiklos nebuvo įmanoma vykdyti, dėl ko buvo tariamasi dėl investicijų į ginčo patalpas. Šalių susitarimas buvo toks, kad ateityje ieškovė pirmiau nurodytas patalpas parduos atsakovei, o nuomos laikotarpis bus tęsiamas tiek, kiek pageidaus atsakovė. Nors šalių sudarytoje sutartyje buvo numatytas konkretus nuomos terminas, tačiau vėliau šalys susitarimu nuomos sutartį pratęsė papildomam 5 metų laikotarpiui sutartyje įrašę prierašą „sutartis, pasibaigus terminui, pratęsiama abiems šalims raštiškai susitarus iki penkių metų.“ Nors ieškovė kategoriškai neigia tokį susitarimą, tačiau nurodyto prierašo sutartyje buvimas visos situacijos ir faktinių aplinkybių kontekste būtent ir patvirtina, kad šalys sutarties terminą pratęsė. Šalių sudarytos sutarties 13 p. buvo numatyta, kad, pasibaigus nuomos sutarties terminui, su nuomininku, tinkamai vykdžiusiu sutarties įsipareigojimus, sutartis gali būti atnaujinta, dėl ko ieškovei nebuvo jokio reikalo daryti analogiško sutarties prierašo iš esmės reiškiančio tą patį, ką ir sutarties 13 punktas. Ieškovė nenurodo, kokie įvykiai, priežastys ar kitos svarbios aplinkybės įtakojo tokio įrašo atsiradimą, kadangi sutarties prierašas atsirado abiejų šalių suderinta laisva valia sutarus sutartį pratęsti. Kadangi atsakovei perduoti pastatai buvo apleisti, o jų remontas reikalavo didelių investicijų, kurios per 5 metus negalėjo atsipirkti, šalys susitarė, kad atsakovė atliks pastatų remontą, tačiau nuomos sutarties terminas bus pratęstas ilgesniam laikotarpiui tokiomis pačiomis sąlygomis, dėl ko sutartyje ir atsirado pirmiau nurodytas įrašas. Nors pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas atsakovė, ketindama pratęsti nuomos sutarties terminą, apie tai turėjo informuoti ieškovę, tačiau šalims pasiekus susitarimą atsakovei nekilo abejonių, jog šalių susitarimas bus vykdomas. Nesant tokio šalių susitarimo atsakovė nebūtų atlikusi tokio mąsto remonto ginčo patalpose, kadangi į ginčo patalpas atsakovė yra investavusi daugiau nei 150 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu (t. 3, b.l. 80-86) ieškinį patenkino, nusprendė iškeldinti atsakovę UAB „Netekimas“, juridinio asmens kodas 134926739, iš ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Atnauja“, juridinio asmens kodas 159808353, nuosavybės teise priklausančių patalpų – laidojimo namų, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato - garažo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), su visais atsakovei priklausančiais daiktais, įpareigojant šias patalpas perduoti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Atnauja“ per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovės UAB „Netekimas“ ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Atnauja“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas – 200 Lt žyminio mokesčio ir 8 304,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 35,27 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas, pažymėjęs, kad byloje ginčas iš esmės kilęs dėl 2007 m. rugpjūčio 1 d. šalių sudarytoje nuomos sutartyje atlikto papildomo įrašo teisinio vertinimo ir šio įrašo aiškinimo, nurodė, kad esminio ginčo byloje dėl šio įrašo padarymo aplinkybių nėra, nes byloje nustatyta, kad įrašas buvo padarytas sutarties galiojimo laikotarpiu – 2007 metų pabaigoje ar 2008 metų pradžioje, ir įrašą viename iš sutarties egzempliorių padarė ieškovės tuometinis vadovas S. N.. Teismas papildomą sutarties įrašą aiškindamas lingvistiškai nurodė, kad sakinyje yra vartojamas sudėtinis tarinys su praleista tarinio jungtimi, o tais atvejais, kai tarinio jungtis praleista, laikoma, kad ji yra esamojo laiko, dėl to formuluojant nepraleidus tarinio jungties įrašas būtų toks: „Sutartis, pasibaigus terminui, yra pratęsiama [...]“. Teismas laikė, kad sakinio struktūros vartojimas su praleista tarinio jungtimi nurodo būdą, bendro pobūdžio taisyklę ar tvarką, pagal kurią yra atliekami tam tikri veiksmai, todėl teismas nepagrįstu laikė atsakovės argumentą, kad pats įrašas nurodo veiksmo rezultatą, t. y. kad sutartis jau yra pratęsta atliekant patį įrašą. Teismas nurodė, kad sutarties sąlygų keitimas ar papildymas pačioje sutartyje atliekant papildomą įrašą komerciniuose santykiuose, kai šalis sieja bendradarbiavimo ir pasitikėjimo santykiai, yra galimas ir priimtinas, tačiau toks įrašas turi atitikti kai kuriuos kriterijus, t. y. iš tokio įrašo turi būti suprantama ir aišku, kaip po jo atlikimo pasikeičia šalis siejančių teisinių santykių turinys, t. y. iš papildomo įrašo turi būti aišku, kokios sutarties sąlygos yra keičiamos, kurios jų nustoja galioti ir kokios naujos sąlygos atsiranda. Taip pat iš tokio įrašo turi būti aišku, nuo kada įvyksta teisių ir pareigų turinio pasikeitimas. Teismas taip pat laikė, kad iš daromo papildomo įrašo turi būti aišku, kad kitos sutarties sąlygos lieka galioti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutarties 5 punkte nuomos termino pabaiga nurodyta kalendorine data – 2012 m. liepos 31 d., sprendė, kad papildomas įrašas, kuris galėtų būti pripažintas savarankišku sandoriu, turėtų nurodyti, kad sutartis nuo jos pasibaigimo yra tęsiama konkrečiam, aiškiam ir apibrėžtam terminui. Teismas sprendė, kad sąvoka pratęsiama iki penkių metų lingvistiškai nėra tapati sąvokai pratęsiama penkeriems metams, nes nurodomas laikotarpis nėra pakankamai apibrėžtas. Vertindamas šalis siejančius santykius ir jų verslo praktiką, tokią sąvoką teismas laikė maksimaliu terminu, kuriam šalys galėjo sudaryti naują nuomos sutartį arba atskiru susitarimu pratęsti galiojančią. Teismas, įvertinęs tiek paties įrašo formuluotę, tiek sutarties 13 punktą, konstatavo, kad tam, jog sutartis būtų pratęsta ar atnaujinta, yra reikalingas papildomas rašytinis šalių susitarimas aiškiai apibrėžiantis šalių teisių ir pareigų turinio pasikeitimus. Teismas, neapsiribodamas tik lingvistiniu sutarties aiškinimu, įvertino ir aplinkybes, kuriomis šis įrašas buvo padarytas. Teismas laikė, kad atsakovei sutarties sudarymo metu – 2007m. rugpjūčio 1 d., buvo aiški ir žinoma nuomojamo turto būklė, kadangi iki tol atsakovė tris mėnesius ginčo patalpomis naudojosi panaudos pagrindais ir tęsė personalinės įmonės „Uldita“ pradėtus remonto darbus, todėl atsakovė galėjo ir turėjo paskaičiuoti reikalingas investicijas ir jų grąžą, ir, sudarant nuomos sutartį su ieškove, tartis dėl sutarties sąlygų. Teismas nenustatė jokių nuomojamo turto būklę atspindinčių esminių aplinkybių, kurios atsakovei paaiškėjo papildomo įrašo padarymo metu 2007 metų pabaigoje – 2008 metų pradžioje, dėl ko sprendė, kad atsakovė, esant aiškiam šalių susitarimui apie padaromų pastato pagerinimų nekompensavimą, pati apsisprendė, kokio pobūdžio pagerinimai atliktini ir kokio dydžio investicijas daryti. Teismas nurodė, kad atsakovė, darydama didesnes investicijas, nei jų protinga ir prognozuojama grąža per sutarties galiojimo laikotarpį, veikė savo rizika ir savo patirtomis išlaidomis negali grįsti reikalavimo dėl pagrįstų lūkesčių tęsti nuomos teisinius santykius ilgiau nei numatyta šalių pasirašytoje nuomos sutartyje. Teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodytų padarytų investicijų mąstas yra 166 000 Lt, tačiau rašytiniai įrodymai patvirtina tik pusę šios sumos realių išlaidų, o taip pat dalis išlaidų perkant statybines medžiagas padarytos iki nuomos sutarties sudarymo. Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, sprendė, kad visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę darant papildomą sutarties įrašą, jį suprato kaip preliminarų susitarimą, kad sutartis papildomu susitarimu bus pratęsta. Teismas nurodė, kad preliminaraus susitarimo objektas yra šalių aptartas pagrindinio susitarimo sudarymas ateityje. Teismas šalių nuomos sutartyje padaryto papildomo įrašo nepripažino savarankišku sandoriu, kuriuo šalys būtų sutarę pratęsti nuomos terminą papildomam penkių metų laikotarpiui, ir laikė jį preliminariu susitarimu. Nurodytu šalių preliminariu susitarimu nuomos sutartis nei buvo pratęsta, nei buvo atnaujinta, todėl teismas sprendė, kad nuomos teisiniai santykiai tarp šalių yra pasibaigę, dėl ko atsakovė yra netekusi teisės naudotis ieškovei priklausančiu turtu ir iš užimamų patalpų turi būti iškeldinta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (t. 3, b.l. 89-97) atsakovė UAB „Netekimas“ prašo panaikinti 2013 m. liepos 4 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją apeliantė grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akivaizdžiai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Įrodymai byloje įvertinti formaliai, neprotingai, neteisingai, aiškiai palaikant ieškovę. Toks įrodymų visumos vertinimo principo nepaisymas reiškia ne tik CPK 177, 178, 185 straipsnių pažeidimą, bet ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės principų nepaisymą.Teismas nuomos sutarties papildomo įrašo prasmę aiškino subjektyviai, neteisingai, pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles, teisingumo ir protingumo principus, nevertindamas kitų įrodymų visumos, t. y. asmenų, dalyvavusių tokio susitarimo sudaryme, parodymų, šalių veiksmų iki ir po įrašo atlikimo, dėl ko nepagrįstai nustatė, kad minėtu susitarimu nebuvo pratęstas sutarties terminas.Liudytojų V.V. V., M. S., G. L. parodymai patvirtina, kad įrašas padarytas 2008 metų pradžioje, nustačius, kad patalpoms suremontuoti dar reikia papildomų investicijų, dėl ko atsakovė paprašė papildomų garantijų dėl tolimesnės nuomos. Ieškovės direktorius pasirašė, kad sutartis pratęsta dar 5 metams ir patikino, kad jokių problemų dėl to nebus, t. y. ginčo įrašas padarytas kaip garantija tolimesniems nuomos santykiams užtikrinti. Tuo tarpu liudytojai S. N. ir B. L. taip pat patvirtino, kad įrašas buvo padarytas kaip garantija, užtikrinant, kad atsakovė turės pirmumo teisę sudarant nuomos sutartį, kadangi į nuomojamus pastatus investavo savo lėšas, tačiau tai nebuvo susitarimas dėl nuomos sutarties termino pratęsimo. Nurodytos aplinkybės tik patvirtina buvus šalių susitarimą pratęsti nuomos sutarties galiojimą dar penkerių metų laikotarpiui, o ieškovės vadovų parodymai, kad susitarimu nebuvo siekiama jokių pasekmių, yra ne tik kad nepagrįsti, bet ir nesąžiningi. Šie asmenys, turėdami aukštąjį išsilavinimą, negalėjo nesuvokti daromo įrašo tikslo ir jo pasekmių.Nesuprantama teismo išvada, kad: „atsakovas, norėdamas užsitikrinti, kad dedamos investicijos turės grąžą, inicijavo papildomo įrašo sutartyje atsiradimą, nes sutartyje yra numatyta, kad padaryti pagerinimai atsakovui nekompensuojami“. Tokia teismo išvada prieštarauja visų byloje apklaustų asmenų parodymams ir rašytiniams įrodymams. Nurodyta teismo išvada leidžia manyti, kad įrašas sutartyje buvo atliktas tikslu susigrąžinti išlaidas, investuotas į remontą, tačiau šioje byloje apie jokią investicijų grąžą nebuvo kalbama.Byloje nustatytina, kad nuomojamos patalpos iki perdavimo atsakovei buvo labai apleistos, netinkamos naudotis pagal paskirtį bei reikalingos remonto. Nors byloje esantys įrodymai šį faktą patvirtino, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė, apsiribodamas pareiškimu, kad: „atsakovas, esant aiškiam šalių susitarimui apie padaromų pastato pagerinimų nekompensavimą, pats apsisprendė, kokio pobūdžio pagerinimai atliktini ir kokio dydžio investicijas daryti“. Šalys aplinkybę dėl pastatų būklės ir remonto būtinybės pripažino, todėl teismui paneigus šalių patvirtintas aplinkybes, akivaizdu, jog teismas nesigilino į bylą, į joje esančius įrodymus, nevertino įrodymų visumos, dėl ko liko neatskleista bylos esmė.Teismas akivaizdžiai stengėsi sumenkinti atsakovės atliktų remonto darbų nuomojamose patalpose vertę nurodydamas, kad rašytiniai įrodymai patvirtina tik pusę šios sumos realių išlaidų. Atliktų darbų apimtis ir vertė nėra ginčo objektas, tačiau atliktų pagerinimų vertė yra svarbi vertinant šalių susitarimą dėl nuomos sutarties pratęsimo. Nors teismas nenustatinėjo, tačiau byloje neginčytinai nustatytina, kad atsakovė 2007 - 2008 metų laikotarpiu suremontavo išnuomotus laidojimo namus, atliko žymius turto pagerinimus, ką patvirtina šalių parodymai, liudytojai, foto nuotraukos, dėl to teismo argumentas, kad jis nenustatė jokių nuomojamo turto būklę apibūdinančių esminių aplinkybių yra nepagrįstas, neatitinka tikrovės bei patvirtina, kad teismas buvo šališkas ir visiškai nevertino įrodymų, kurie nenaudingi ieškovei.Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo apeliacinės instancijos teismo išaiškinimais šioje byloje. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi panaikino Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą už akių ir atnaujino bylos nagrinėjimą nurodydamas, kad teismas nevertino atsakovės nurodytos aplinkybės, jog šalys sudarė papildomą susitarimą, kuris numatė, kad sutartis, pasibaigus terminui, pratęsiama penkeriems metams bei atsakovės teiginio, jog šalys dėl nuomos termino pratęsimo susitarė dėl atsakovės investicijų į nuomojamą turtą. Remiantis apeliacinės instancijos teismo išaiškinimu byloje buvo būtina vertinti nuomos sutarties sąlygas, papildomus įrašus, šalių veiksmus iki ir po sutarties sudarymo, tačiau teismas šiuos nurodymus ignoravo, kas sąlygojo neteisingo sprendimo byloje priėmimą.Sutarties šalys gali susitarti dėl bet kokių sutarties keitimo ar nutraukimo pagrindų ir sąlygų, neprieštaraujančių imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Teismas netinkamai aiškino šalių susitarimą ir įrašą sutartyje dėl sutarties pratęsimo. Nors teismas nutartyje nurodė sutarčių aiškinimo metodus – teleologinį, lingvistinį – gramatinį, sisteminį, tačiau iš teismo sprendimo motyvų nėra aišku, kokiu metodu teismas vadovavosi, dėl ko manytina, jog teismas nesivadovavo nei vienu iš paminėtų sutarčių aiškinimo metodu, todėl liko neaiškūs ir neišnagrinėti tikrieji sutarties šalių ketinimai. Nagrinėjamu atveju aiškinant šalių susitarimą teleologiniu sutarčių aiškinimo metodu, t. y. aiškinantis sutarties šalių siekiamą tikslą, akivaizdu, jog atsakovė, investuodama dideles lėšas, turėjo tikslą užsitikrinti, kad jos investicijos atsipirks, o ieškovė, padarydama prierašą dėl sutarties pratęsimo, siekė, kad atsakovė pagerintų jos nuosavybę ir suvokė, kad tokio dydžio investicijos per penkerius metus negali atsipirkti, dėl ko sutiko pratęsti sutartį dar penkeriems metams. Sisteminis susitarimo aiškinimas leidžia spręsti, kad minėtu susitarimu šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sutarė, kad ieškovė sutiko pratęsti nuomos sutartį dar penkeriems metams, o atsakovė sutiko investuoti didesnes pinigines lėšas į ieškovės nuosavybę. Susitarimas negali būti aiškinamas vien tik remiantis lingvistiniu – gramatiniu metodu, kadangi tai neatitinka šalių ketinimų, būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas, sudarytas pagrindas ieškovei praturtėti be jokio teisėto pagrindo, būtų iškreiptos sutarčių aiškinimo taisyklės.Teismas sprendime taip ir neatsakė, kokiu tikslu ieškovės direktorius po sutarties sudarymo atliko įrašą sutartyje. Remiantis teismo išaiškinimu, įrašas buvo atliktas tam, kad būtų suklaidinta atsakovė, t. y. jog ji investuotų lėšas į nuomojamas patalpas, net neketinant pratęsti nuomos sutarties.Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 8 304,50 Lt išlaidų advokato pagalbai. Nurodytos išlaidos yra aiškiai per didelės ir neprotingos, nes byla yra nesudėtinga teisės taikymo prasme, o tokios sumos priteisimas neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 3, b.l. 103-111) ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės. Savo nesutikimą su apeliaciniu skundu ieškovė grindžia šiais argumentais:

Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokią teisinę reikšmę ir įtaką turėtų aplinkybės, kad atsakovė tinkamai vykdė savo, kaip nuomininko pareigas, nustatymas tarp šalių kilusiam ginčo teisiniam santykiui bei teismo sprendimui. Be to, ieškovė niekad neginčijo, kad apeliantė tinkamai vykdė savo, kaip nuomininkės, pareigas, tačiau tai, kad šis faktas nėra nurodytas teismo sprendime dar nereiškia, kad teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, o juo labiau nedaro sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu. Tuo pačiu tinkamas nuomininko pareigų vykdymas neįpareigoja nuomotojo pratęsti nuomos sutartį atitinkamam laikotarpiui.Apeliantė remiasi liudytojų Vitalijaus V. V., M. S., G. L. parodymais, tačiau minėtų asmenų parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nepatvirtina ir neįrodo, kad sutartyje esantis prierašas reiškia nuomos sutarties pratęsimą iki 2017 m. liepos 31 d., jie laikytini nepatikimais bei neturinčiais įrodomosios galios. Apeliantės paaiškinimai ir liudytojų parodymai yra prieštaringi. Vienu atveju apeliantė bei liudytojai nurodo, kad tik po nuomos sutarties sudarymo patalpos buvo perduotos ir paaiškėjo patalpų būklė bei buvo pradėti atlikti darbai, kitu gi atveju nurodo, kad patalpos buvo perduotos panaudos sutarties pagrindu dar 2007 m. pradžioje ir darbai jau buvo atlikti iki nuomos sutarties sudarymo. Priešingai nei nurodo apeliantė bei byloje apklausti liudytojai G. L. ir M. S., sudarant nuomos sutartį atsakovė ne tik jau buvo atlikusi remonto darbus ir patyrusi atitinkamas išlaidas, tačiau žinojo ir patalpų būklę, kadangi jos dar 2007 m. sausio 22 d. buvo perduotos glaudžiai su apeliante susijusiai įmonei „Uldita“, dėl ko apeliantė galėjo ir privalėjo tinkamai įvertinti galimas išlaidas ir sudarant sutartį tartis su ieškove dėl sutarties sąlygų. Tačiau apeliantė sudarė nuomos sutartį su jame esančia sąlyga dėl išlaidų remontui nekompensavimo ir nereiškė jokių pageidavimų ar nesutikimų dėl sutarties termino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad jis nenustatė jokių nuomojamo turto būklę apibūdinančių esminių aplinkybių, kurios apeliantei paaiškėjo papildomo įrašo padarymo metu 2007 m. pradžioje – 2008 m. pabaigoje. Nurodytos aplinkybės ir liudytojų parodymų bei apeliantės paaiškinimų nenuoseklumas ir prieštaringumas leidžia spręsti apie apeliantės paaiškinimų bei liudytojų parodymų nepatikimumą, dėl ko jų paaiškinimai bei nurodytos aplinkybės turėtų būti vertinamos kritiškai ir atmestini kaip neturintys įrodomosios galios. Be to, apeliantės ir liudytojos G. L. melagingi paaiškinimai vertintini tik kaip siekis neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais užvaldyti ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą.Byloje apklausti ieškovės buvęs ir dabartinis vadovai nuosekliai ir aiškiai patvirtino ieškovės atsiliepime į priešieškinį nurodytas įrašo civilinėje byloje atsiradimo aplinkybes ir priežastis, ir tai, kad šalys, padarydamos įrašą sutartyje, susitarė tik dėl galimybės pratęsti sutartį laikotarpiui iki penkerių metų, bet ne dėl sutarties pratęsimo. Nesutiktina, kad toks įrašas buvo ieškovės garantija apeliantei dėl nuomos sutarties termino pratęsimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad minėtas įrašas negali būti laikomas savarankišku sandoriu dėl nuomos sutarties termino pratęsimo, o visi asmenys papildomą įrašą suprato tik kaip preliminarų susitarimą, kurio objektas yra susitarimo dėl nuomos termino pratęsimo sudarymas ateityje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek įrašo formuluotė, tiek ir sutarties 13 punktas tam, kad sutartis būtų pratęsta ar atnaujinta, reikalauja papildomo rašytinio susitarimo aiškiai apibrėžiant šalių teisių ir pareigų turinio pakeitimus.Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojų S. N. ir B. L. aiškinimai, jog jie sutartyje esančiu prierašu nesiekė sukurti jokių pasekmių ir tai nieko nereiškia, rodo, kad minėti asmenys negalėjo nesuvokti įrašo prasmės. Minėti asmenys kaip tik gerai suvokė įrašo prasmę, t. y., kad pagal jį šalys dėl papildomo sutarties termino pratęsimo turi susitarti papildomu raštišku susitarimu. Priešingas aiškinimas dėl įrašo neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų, pažeistų ieškovės teises ir reikštų nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu.Kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas akivaizdžiai stengėsi sumenkinti atsakovės atliktų remonto darbų nuomojamose patalpose vertę pasisakydamas, kad rašytiniai įrodymai patvirtina tik pusę realių išlaidų sumos, kadangi teismas pagrįstai remdamasis apeliantės pateiktais įrodymais konstatavo, jog rašytiniai įrodymai patvirtina tik pusę nurodytos 166 035,21 Lt išlaidų sumos. Apeliantės į bylą pateiktas komercinis pasiūlymas nėra tinkamas įrodymas ir jokiu būdu nepagrindžia, kad atsakovė į ginčo patalpas investavo nurodyto dydžio sumas, kadangi apeliantės nurodytą sumą turėtų patvirtinti realiai sumokėtos sumos, o ne hipotetiniai ir prielaidomis paremti paskaičiavimai. Be to, investuotų lėšų suma nebuvo svarbi ieškovei, kadangi dėl išlaidų nekompensavimo buvo susitarta šalių sudarytoje sutartyje, o dalis apeliantės nurodytų išlaidų perkant statybines medžiagas, kurių panaudojimas ginčo objekte taip pat neįrodytas, yra patirtos dar iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. Nurodyta aplinkybė dėl investicijų sumos nėra svarbi vertinant sutartyje esantį įrašą.Apeliantė sąmoningai nutyli, jog dar prieš nuomos sutarties pasibaigimą apeliantės akcininkė liudytoja G. L. tuo metu ieškovės direktoriaus pavaduotoju buvusiam B. L. pareiškė, kad jie, tapę ieškovės akcininkais, patalpų nesinuomos, o jomis naudosis panaudos pagrindu. Apeliantės ketinimai buvo visiškai nesuderinami su ieškovės, kaip pelno siekiančio asmens, tikslais, kadangi patalpų naudojimasis panaudos pagrindais būtų naudingas tik apeliantei, bet ne ieškovei. Apeliantės akcininkai G. L. ir V. V. V. yra kartu ir ieškovės akcininkai ir veikia interesų konflikto įtakoje, nesąžiningai, kadangi noras pratęsti nuomos sutartį bet kokia kaina pateisinamas vien tik didesnio pelno siekimu. Apeliantei nuomojantis patalpas už 1 500 Lt jos gautas pelnas (dividendai) būtų dalijamas tik tarp 2 akcininkų, kai tuo tarpu ieškovei vykdant tokią veiklą gautas pelnas būtų dalijamas tarp 6 akcininkų. Be to, apeliantė dėl galimos konkurencijos nėra suinteresuota, kad ir ieškovė pradėtų teikti laidojimo paslaugas, todėl apeliantų neišsikeldinimas iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų bei priešieškinio pareiškimas yra laikytini kaip sąmoningas veikimas prieš ieškovės interesus bei siekis kuo ilgiau be teisinio pagrindo naudotis ginčo patalpomis bei jas užvaldyti ir perimti savo nuosavybėn.Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo apeliacinės instancijos teismo išaiškinimais, kadangi Kauno apygardos teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, o sprendė klausimą siauroje apimtyje, t. y. ar teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjimą. Be to, apeliantės nurodoma citata iš esmės skiriasi nuo Kauno apygardos teismo nutartyje nurodytos argumentacijos, dėl ko apeliantė tik klaidina teismą. Kauno apygardos teismas nutartyje tik nurodė teismui gaires, jog susitarimas turėtų būti įvertintas papildomai, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad teismas konstatavo faktą, kad nuomos sutartis yra pratęsta iki 2017 m. liepos 31 d. Nurodytoje nutartyje nėra konstatuoti ir nustatyti jokie prejudiciniai faktai, kurie galėjo būti reikšmingi priimant teismo sprendimą. Teismas nutartyje tik citavo apeliantės nurodytus argumentus, o jokių išvadų nepadarė, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo apeliacinės instancijos teismo išaiškinimais.Apeliantė nepagrįstai remiasi CK 6.607 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis gyvenamosios patalpos nuomos santykius, kadangi ginčo objekto - laidojimo namų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra paslaugų.Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad iš teismo sprendimo negalima suprasti, kokiu sutarčių aiškinimo metodu teismas vadovavosi, kadangi sprendime yra aiškiai nurodyta, kad teismas vadovavosi lingvistiniu sutarties aiškinimo metodu, tačiau juo neapsiribojo, nes analizavo ir kitas svarbias nagrinėjamai bylai aplinkybes. Net ir tuo atveju, jei būtų vadovaujamasi apeliantės nurodomu objektyviuoju metodu, ginčijamas įrašas negalėtų būti traktuojamas kaip susitarimas pratęsti sutartį dar papildomai penkeriems metams, t. y. iki 2017 m. liepos 31 d., o juo labiau nereiškia pareigos pratęsti nuomos sutarties terminą. Šalys minėtu susitarimu tik numatė galimybę pratęsti nuomos sutarties terminą laikotarpiui iki 5 metų, bet nebūtinai 5 metams, kaip kad nurodė apeliantė. Prieraše esanti formuluotė „iki penkių metų“ yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkreti, iš jos jokiu būdu negalima tiksliai identifikuoti šalių valios kokiam tiksliai bei konkrečiai apibrėžtam terminui yra ar gali būti sudaroma (pratęsiama) sutartis. Nuomos sutartyje esantis įrašas yra iš esmės pakankamai aiškus ir normaliai atidus bei protingas asmuo analogiškoje situacijoje šio įrašo kitaip aiškinti ir suprasti negalėtų, todėl nėra jokio pagrindo vadovautis apeliantės nurodomu teleologiniu sutarties aiškinimu, nes šalys aiškiai susitarė esant apeliantės sutartyje nustatytu būdu ir terminu išreikštam pageidavimui pratęsti nuomos sutartį. Be to, jei pagrįstais laikytume apeliantės argumentus dėl sutarties įrašo aiškinimo, tai sutartis būtų sudaryta 10 metų laikotarpiui, kas neatitiktų ieškovės sutarčių sudarymo praktikos, kadangi ieškovė nei vienos sutarties nėra sudariusi ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui. Be to, neatitiktų sutarties laisvės principo, nes nesant ieškovės valios pratęsti sutartį ji būtų pratęsta. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog šalių sudarytoje sutartyje nuomos terminas apibrėžtas konkrečia data, todėl manytina, kad tuo atveju, jei šalys būtų nusprendusios pratęsti nuomos sutartį, joje konkrečiai būtų nurodžiusios datą, iki kurios sutartis pratęsiama, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.Jei sutartyje esantį įrašą laikytume atskiru susitarimu, tai byloje nustatyta, kad jis buvo padarytas apeliantės iniciatyva ir jai prašant, todėl esant neaiškumui dėl jo turinio ir tikrosios valios, jis aiškintinas šį susitarimą pasiūliusios šalies, t. y. apeliantės nenaudai ir jį priėmusios šalies, t. y. ieškovės naudai.Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas ieškovei iš apeliantės priteisė per daug bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, kadangi bylinėjimosi išlaidos paskaičiuotos vadovaujantis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, o apeliantė nenurodo ir neįrodinėja, kaip ir kodėl bylinėjimosi išlaidų suma neatitinka ar viršija rekomendacijų nustatytus dydžius. Be to, apeliantė neatsižvelgė į tai, kad visos išlaidos yra susijusios su tuo, kad pati apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vengė priimti bet kokią pašto korespondenciją bei teismo procesinius dokumentus, teikė prašymus dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atskirąjį skundą bei kitus procesinius dokumentus, į kuriuos ieškovė, naudodamasi advokato teisine pagalba bei vykdydama procesines pareigas, buvo priversta parengti procesinius dokumentus. Dėl netinkamo apeliantės elgesio bylinėjimosi išlaidų atsiradimo rizika tenka pačiai apeliantei. Be to, pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors jos buvo būtinos, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl per didelių priteistų bylinėjimosi išlaidų, yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, priimdamas sprendimą atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, reikšmingas teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui, nepažeisdamas sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamai įvertino įrašą sutartyje dėl sutarties termino pratęsimo, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl įrašo, padaryto nuomos sutartyje, aiškinimo, sprendžiant, ar nurodytas įrašas gali būti laikomas šalių susitarimu dėl nuomos sutarties termino pratęsimo.

Faktinės bylos aplinkybės

Nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Netekimas“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Atnauja“ sudarė Ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 07/04 (t. 1, b.l. 7-10), pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė „Atnauja“ įsipareigojo perduoti nuomininkei UAB „Netekimas“ ilgalaikį materialųjį turtą – laidojimo namus ir ūkinius pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), laidojimo paslaugoms vykdyti, o nuomininkė įsipareigojo mokėti 1 500 Lt nuomos mokestį per mėnesį. Šalių sudarytos sutarties 5 dalyje nurodyta, kad nuomos terminas yra nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. Šalių sutarties 13 punkte aptarta sutarties atnaujinimo tvarka, pagal kurią šalys susitarė, kad pasibaigus sutarties terminui su nuomininku, tinkamai vykdžiusiu sutarties įsipareigojimus, sutartis gali būti atnaujinta CK nustatyta tvarka, o nuomininkas, pageidaujantis atnaujinti nuomos sutartį, apie tai informuoja nuomotoją ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki galiojančios sutarties termino pabaigos. Sutarties paskutiniajame 4 lape, po šalių atstovų duomenimis ir parašais, yra įrašas, kurio aiškinimas ir vertinimas yra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas, t. y. „Sutartis, pasibaigus terminui, pratęsiama abiems šalims raštiškai susitarus iki penkių metų“, parašas ir S. N.. 2012 m. liepos 11 d. pranešimu (t. 1, b.l. 13-14) nuomotoja nurodė nepageidaujanti pratęsti nuomos sutarties, todėl paprašė nuomininkę, t. y. apeliantę iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. išsikelti iš nuomojamų patalpų su visais jai priklausančiais daiktais. Apeliantės teigimu, minėtu įrašu šalys susitarė dėl nuomos sutarties pratęsimo penkerių metų terminui, todėl ji ir toliau turi teisę naudotis nuomojamomis patalpomis.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde keliamas tinkamo įrodymų vertinimo klausimas apeliantei teigiant, kad teismas akivaizdžiai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantės teigimu, įrodymai vertinti formaliai, neprotingai, neteisingai, aiškiai palaikant ieškovę. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Apeliantei teigiant, jog 2007 m. rugpjūčio 1 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties terminas šalių susitarimu, įtvirtintu ginčo dalyku esančiame įraše, buvo pratęstas, apeliantė pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles turėjo nurodytas aplinkybes įrodyti pateikdama tai patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė neįrodyta aplinkybę, jog šalys susitarė dėl nuomos sutarties termino pratęsimo 5 metų laikotarpiui, dėl ko pagrįstai apeliantės priešieškinį atmetė. Nesutiktina, kad byloje esantys įrodymai įvertinti formaliai, neprotingai, neteisingai, o tai, kad teismas priėmė apeliantei nepalankų teismo sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas nagrinėjamoje byloje buvo šališkas, neobjektyvus, vertindamas įrodymus aiškiai palaikė ieškovę, kad priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas sprendimą priėmė neįvertinęs įrodymų visumos, t. y. asmenų, dalyvavusių tokio susitarimo sudaryme, parodymų, šalių veiksmų iki ir po įrašo atlikimo, dėl ko nepagrįstai nustatė, kad ginčo susitarimu nebuvo pratęstas sutarties terminas, kadangi, kaip matyti iš ginčijamo teismo sprendimo, teismas įvertino ir byloje apklaustų liudytojų V.V. V., M. S., G. L. ir B. L. parodymus, duomenis apie apeliantės atliktus remonto darbus ir patalpų perdavimą apeliantei. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojų parodymai tik patvirtina buvus šalių susitarimą pratęsti nuomos sutarties galiojimą dar penkerių metų laikotarpiui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčo įrašo aiškinimo ir teisinės reikšmės būtina atsižvelgti į tai, kad tikrieji šalių ketinimai skyrėsi, šalys įrašo prasmę ir tikslus suvokė skirtingai, ką patvirtina ir prieštaringi liudytojų parodymai. Iš esmės liudytojai patvirtino, kad ginčo įrašas buvo padarytas kaip garantija dėl tolimesnės nuomos, tačiau nėra aišku, ar šalys šią garantiją vertino kaip susitarimą dėl nuomos sutarties termino pratęsimo, ar kaip šalių susitarimą pasibaigus nuomos sutarties terminui suteikti apeliantei pirmumo teisę sudaryti nuomos sutartį dar penkerių metų laikotarpiui. Esant nurodytoms aplinkybėms ir tikriesiems šalių ketinimams nesutampant, kolegijos įsitikinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškindamas įrašą rėmėsi lingvistiniu – gramatiniu jo aiškinimo metodu.

Apeliantė netinkamą įrodymų vertinimą byloje grindė ir teismo sprendime nurodytu argumentu, kad teismas nenustatė jokių nuomojamo turto būklę apibūdinančių esminių aplinkybių. Pažymėtina, kad apeliantė netinkamai aiškina nurodytą teismo argumentą, taip pat ji nenurodė viso teismo argumento dėl atliktų remonto darbų. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog jis: „[...] nenustatė jokių nuomojamo turto būklę apibūdinančių esminių aplinkybių, kurios atsakovui paaiškėjo papildomo įrašo padarymo metu 2007 metų pabaigoje – 2008 metų pradžioje.“ Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė jokių nuomojamo turto būklę apibūdinančių esminių aplinkybių, kurios atsakovui paaiškėjo būtent papildomo įrašo padarymo metu, o ne jokių nuomojamo turto būklę apibūdinančių aplinkybių ar turto pagerinimų, kadangi, priešingai, nei nurodė apeliantė, teismas pripažino, kad perduotų patalpų būklė buvo bloga, joms buvo reikalingas remontas, o pradėtus personalinės įmonės „Uldita“ darbus tęsė apeliantė. Apeliantės teigimu, teismas akivaizdžiai stengėsi sumenkinti jos atliktų remonto darbų nuomojamose patalpose vertę nurodydamas, kad rašytiniai įrodymai patvirtina tik pusę šios sumos realių išlaidų, tačiau, teisėjų kolegijos teigimu, pati apeliantė apeliaciniame skunde patvirtino, kad dalies darbų išlaidas patvirtinančių dokumentų teismui nėra pateikusi. Esant nurodytoms aplinkybėms, negalima sutikti, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar kad tyčia siekė sumenkinti apeliantės atliktų darbų vertę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle padarė pagrįstas išvadas dėl byloje nustatytinų aplinkybių.

Dėl sutarties aiškinimo

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl įrašo, padaryto šalių sudarytoje Ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartyje, aiškinimo, sprendžiant, ar įrašas: „Sutartis, pasibaigus terminui, pratęsiama abiems šalims raštiškai susitarus iki penkerių metų.“ reiškia šalių susitarimą pratęsti nuomos sutarties terminą penkeriems metams.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, užtikrinantis šalių teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK nenumatytas sutartis, jei tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės, remiantis kuriomis aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, tačiau tais atvejais, kai negalima nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tais atvejais, kai sutarties šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę aiškinant sutartis turi sutarties tekstas, dėl ko svarbi yra sutarties teksto lingvistinė analizė. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesutampant tikriesiems šalių ketinimams pagrįstai aiškindamas įrašą rėmėsi lingvistiniu – gramatiniu aiškinimo metodu. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad iš teismo sprendimo motyvų nėra aišku, kokiu sutarties aiškinimo metodu teismas vadovavosi nagrinėjamu atveju ar kad teismas nesirėmė nei vienu iš nurodytų aiškinimo metodų. Nors teismas nurodė kelis sutarčių aiškinimo metodus, tačiau pagrindęs poreikį šiuo atveju remtis lingvistiniu – gramatiniu sutarties aiškinimo metodu, teismas dėl jo išsamiai pasisakė ir remiantis juo įvertino ginčo įrašą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kodėl nagrinėjamu atveju netaikytinas teleologinis sutarčių aiškinimo metodas ir apeliacinės instancijos teismas su teismo nurodytais argumentais sutinka, todėl išsamiai dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su šalių tikrųjų ketinimų nustatymu, nepasisako, tik pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl įrašo tikrosios reikšmės, įvertino ir visas kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima pripažinti, kad šiuo atveju vien tik rėmimasis gramatiniu sutarties aiškinimo metodu pažeistų teisėtų lūkesčių principą, sudarytų pagrindą ieškovei praturtėti be jokio teisėto pagrindo, o taip pat būtų iškreiptos sutarčių aiškinimo taisyklės. Kaip jau buvo nurodyta, ieškovė neigia, jog ginčo įrašas sutartyje patvirtina šalių susitarimą pratęsti nuomos sutarties terminą 5 metų laikotarpiui, todėl negalima sutikti, kad teismo pateiktas įrašo, kaip preliminaraus susitarimo dėl galimybės ateityje pratęsti nuomos sutarties terminą 5 metų laikotarpiui, aiškinimas neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek ieškovė, tiek ir apeliantė yra juridiniai asmenys, kuriems keliami didesni atidumo, rūpestingumo, sąžiningumo kriterijai, todėl apeliantė tiek sudarydama ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, tiek siekdama pratęsti sutarties galiojimo terminą, privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, tartis dėl jai palankių sutarčių sąlygų ar imtis visų įmanomų priemonių savo teisių ir teisėtų interesų kuo geresniam apsaugojimui. Apeliantė nuomos sutarties termino pratęsimą grindė tuo, jog ji į nuomojamas patalpas yra investavusi nemažas lėšas, dėl ko ji yra suinteresuota ir toliau nuomotis patalpas bei jose vykdyti savo veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės pozicija dėl nuomos sutarties termino pratęsimo iš esmės yra grindžiama siekiu ir toliau vykdant veiklą gauti pelną, kas iš esmės sąlygotų ir į patalpas investuotų lėšų grąžą, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog apeliantė, norėdama užsitikrinti, kad dedamos investicijos turės grąžą, inicijavo papildomo įrašo sutartyje atsiradimą, nes sutartyje yra numatyta, kad padaryti pagerinimai apeliantei nekompensuojami. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tolimesnės veiklos vykdymas esant šalių susitarimui apeliantei nekompensuoti jos investuotų lėšų į ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą leis apeliantei gaunant pajamas iš veiklos padengti investuotas lėšas, todėl net ir nesant ginčo dėl to teismas pagrįstai atsižvelgė į nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, kad pati apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, jog ji investuodama dideles lėšas turėjo tikslą užsitikrinti, kad jos investicijos atsipirks.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo nuostatas nagrinėjamu atveju, objektyviai, teisingai, nepažeisdamas teisingumo ir protingumo principų tinkamai išaiškino ginčo įrašo prasmę, pagrįstai nurodyto įrašo nevertino kaip atskiro sandorio dėl sutarties termino pratęsimo ir pripažįsta, kad, atsižvelgiant į šalių sudarytos sutarties nuostatas, tam, kad sutartis būtų pratęsta, yra būtinas papildomas šalių rašytinis susitarimas dėl nuomos sutarties termino pratęsimo, aiškiai nustatant šalių tarpusavio teises ir pareigas, juo labiau, kad įrašas padarytas ką tik sudarius nuomos sutartį penkeriems metams ir akivaizdu, kad iš karto pratęsti sutarties terminą dar penkeriems metams kaip kad nurodo atsakovė nebuvo jokio poreikio.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde neapgrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo apeliacinės instancijos teismo išaiškinimais šioje byloje. Nustatyta, kad 2012 m. spalio 3 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-2373-800/2012 (t. 1, b.l. 58-59) buvo patenkintas ieškovės ieškinys, nutarta iškeldinti apeliantę iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini, su visais daiktais, įpareigojant šias patalpas perduoti ieškovei per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Apeliantei pateikus pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi (t. 1, b.l. 76-79) teismas atsisakė tenkinti pareiškimą, tačiau Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-301-510/2013 (t. 1, b.l. 121-123) minėtą nutartį panaikino, klausimą išsprendė iš esmės, panaikino sprendimą už akių ir bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujino. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju yra būtina vertinti nuomos sutarties sąlygas, papildomus įrašus, šalių veiksmus iki ir po sutarties sudarymo, tačiau teismas šiuos apeliacinės instancijos teismo nurodymus ignoravo, kas sąlygojo neteisingo sprendimo byloje priėmimą. Apeliantė nurodė, kad teismas nevertino jos nurodytos aplinkybės, jog šalys sudarė papildomą susitarimą, kuris numatė, kad sutartis, pasibaigus terminui, pratęsiama penkeriems metams bei apeliantės teiginio, jog šalys dėl nuomos termino pratęsimo susitarė dėl apeliantės investicijų į nuomojamą turtą. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, ginčas byloje iš esmės ir yra kilęs dėl įrašo nuomos sutartyje reikšmės. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl to, ar pagrįstai teismas atsisakė tenkinti apeliantės pateiktą pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, iš esmės netyrė apeliantės pareiškime nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų dėl galimo susitarimo dėl nuomos termino pratęsimo, jų nevertino ir nekonstatavo ginčo įrašu tokį susitarimą esant sudarytą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, būtent ir vertino apeliantės nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus dėl šalių susitarimo pratęsti nuomos sutarties terminą, dėl ko negalima sutikti, kad teismas neįvertino nuomos sutarties sąlygų, papildomų įrašų, šalių veiksmų iki ir po sutarties sudarymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde apeliantė pateikia argumentus, susijusius su jos nurodytomis aplinkybėmis, kurių, jos teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino nagrinėdamas bylą, rodančius teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, kas leidžia spręsti apeliantę prieštaraujant sau pačiai ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą įvertino visas pirmiau nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Vien tik ta aplinkybė, kad teismo sprendimas yra nepalankus apeliantei, negali sąlygoti priimto teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo.

Apeliantė ginčija ir priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį teigdama, kad teismo priteista 8304,50 Lt suma yra aiškiai per didelė ir neprotinga, kadangi byla yra nesudėtinga teisės taikymo prasme, dėl ko tokio sumos priteisimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Nustatyta, kad ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patyrė 11 890,67 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau teismas tik dalį nurodytų išlaidų pripažino pagrįstomis. Apeliantė, nurodydama, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė, konkrečių tokios sumos nepagrįstumo motyvų nenurodė. Vien apeliantės manymas, kad byla yra nesudėtinga teisės taikymo aspektu, nepaneigia prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo. Pažymėtina, kad apeliantė, dalyvaudama teisminiame ginčo nagrinėjime ir pareikšdama priešieškinį prisiėmė galimas šių veiksmų neigiamas pasekmes, t. y. pareigą atlyginti priešingos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantei nepaneigus konkrečių priteistų išlaidų dydžio pagrįstumo, pagrindo sumažinti priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą nėra.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Atsižvelgiant pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė byloje teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl jis paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kaip matyti iš teismui pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ieškovė už advokato teisinę pagalbą yra sumokėjusi 2 420 Lt, iš kurių 395 Lt sudaro išlaidos už susipažinimą su Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimu, jo analizę bei aptarimą su klientu, 450 Lt – už susipažinimą su apeliaciniu skundu, jo analizę, aptarimą su klientu, 1 500 Lt – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kitų veiksmų, susijusių su kliento pavedimu, atlikimą, ir 75 Lt už pažymos teismui apie suteiktas teisines paslaugas su jų paskaičiavimu ir pagrindimu parengimą. Prašymas tenkintinas iš dalies. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduotina priteisti maksimali suma yra 1 500 Lt (1.5 koeficientas * 1 000 Lt = 1 500 Lt). Teisėjų kolegijos vertinimu, susipažinimas su skundžiamu teismo sprendimu ir su apeliaciniu skundu, tiek jų analizė bei aptarimas su klientu yra neatsiejamai tarpusavyje susiję veiksmai su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, dėl ko nurodytos išlaidos už susipažinimą su skundžiamu sprendimu ir apeliaciniu skundu laikytinos nepagrįstomis ir prašymas dalyje dėl jų priteisimo netenkintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos apimtis ir jos sudėtingumas, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtis ir jame nurodytų motyvų pagrįstumas nesudaro pagrindo spręsti esant pagrindą priteisti maksimalią rekomenduotiną priteisti sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje dalyje tenkintinas iš dalies ir ieškovei priteistina 1 000 Lt už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir 75 Lt už pažymos teismui apie suteiktas teisines paslaugas parengimą. Ieškovės prašymas tenkintinas iš dalies priteisiant ieškovei iš apeliantės iš viso 1 075 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Atnauja“, juridinio asmens kodas 159808353, (duomenys neskelbtini), iš UAB „Netekimas“, juridinio asmens kodas 134926739, Kiečių g. 139, Kaunas, 1 075 Lt (vieną tūkstantį septyniasdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisVirginija LozoraitytėRūta Palubinskaitė