- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-24
- Bylos Nr.
- 1A-730-168-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-71-1-00360-2010-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- V. B.
- Advokatai
- Alfonsas Mašalas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Algirdo Gapučio ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, nuteistajai V. B., gynėjams advokatams Alfonsui Mašalui ir Sergejui Korznikovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kupiškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Kliaugienės apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažinta kalta pagal BK 214 str. 1 d., BK 178 str. 4 d., BK 215 str. 1 d. ir BK 182 str. 3 d. ir nuteista: pagal BK 214 str. 1 d. – vienerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 178 str. 4 d. – trijų mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant kas mėnesį neatlygintinai dirbti 15 valandų visuomenės labui, pagal BK 215 str. 1 d. – vienerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 182 str. 3 d. – trijų mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant kas mėnesį neatlygintinai dirbti 15 valandų visuomenės labui. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d., bausmės, paskirtos pagal BK 214 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. bei 215 str. 1 d. ir 182 str. 3 d., subendrintos apėmimo būdu ir paskirtos tokios bausmės – pagal BK 214 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. – vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 3 d. – vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., bausmės, paskirtos subendrinus apėmimo būdu, subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 9 d., bausmė, paskirta šiuo nuosprendžiu, subendrinta iš dalies sudedant su Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010-11-03 nuosprendžiu paskirta iš dalies neatlikta vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d. ir 2 d., V. B. atidėtas bausmės vykdymas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir pradėti iki 2011-08-25 dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. Vadovaujantis BK 65 ir 66 str., V. B. į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010-12-15 iki 2010-12-16 (dvi paros). R. Š. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 3 d., padarymo išteisintas, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. nuteista už tai, kad 2010-12-07 apie 14 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kupiškio r., Aukštupėnų k. (duomenys neskelbtini), iš R. A. namų, pagrobė svetimą, nukentėjusiajai R. A. priklausantį turtą: piniginę 10 litų vertės, joje buvusius pinigus – 150 litų, elektroninės mokėjimo kortelės PIN kodą ir AB banko „Swedbank” elektroninę mokėjimo kortelę, išduotą R. A., po to, tęsdama nusikalstamą veiką, neteisėtai įgijusi elektroninės mokėjimo kortelės PIN kodą ir AB banko „Swedbank” elektroninę mokėjimo kortelę, juos laikė iki 2010-12-07 14 val. 34 min.
Taip pat, V. B. nuteista už tai, kad 2010-12-07 neteisėtai panaudojo elektroninės mokėjimo kortelės PIN kodą ir AB banko „Swedbank” elektroninę mokėjimo kortelę, išduotą R. A., neteisėtoms finansinėms operacijoms atlikti, t. y. operacinei sistemai ir bankui save pateikė kaip asmenį, turintį teisę atlikti operacijas su sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis: iš AB banko „Swedbank” bankomato, esančio Kupiškyje Gedimino g. 34, pasinaudodama elektronine mokėjimo kortele ir PIN kodu, per tris kartus apgaule savo naudai įsigijo nedidelės vertės, t. y. 340 litų, svetimą, R. A. priklausantį turtą, o būtent: 2010-12-07 14 val. 34 min. iš R. A. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė 200 Lt, 2010-12-07 14 val. 36 min. iš R. A. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė 100 Lt, 2010-12-07 15 val. 23 min. iš R. A. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė 40 Lt.
R. Š. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 3 d., dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupe su V. B., žinodamas, kad V. B. 2010-12-07 nuo 14 iki 14 val. 30 min., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kupiškio r. Aukštupėnų k. (duomenys neskelbtini), iš R. A. namų pavogė nukentėjusiajai R. A. priklausančią piniginę su joje buvusia banko mokėjimo kortele ir piniginėje rado AB banko „Swedbank” elektroninės mokėjimo kortelės PIN kodą, šią pavogtą kortelę kartu su V. B. 2010-12-07 neteisėtai panaudojo neteisėtoms financinėms operacijoms atlikti, t. y. operacinei sistemai ir bankui save pateikė kaip asmenį, turintį teisę atlikti operacijas su sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis: iš AB banko „Swedbank” bankomato, esančio Kupiškyje, Gedimino g. 34, pasinaudodamas elektronine mokėjimo kortele, per tris kartus apgaule savo naudai įsigijo nedidelės vertės, t. y. 340 litų svetimą R. A. priklausantį turtą, o būtent 2010 m. gruodžio 7 d. iš R. A. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 14 val. 34 min. paėmė 200 Lt, 2010 m. gruodžio 7 d. 14 val. 36 min. iš R. A. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė 100 Lt., 15 val. 23 min. iš R. A. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė 40 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Kupiškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorė Virginija Kliaugienė prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria R. Š. išteisintas pagal BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 3 d. ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį – R. Š. pripažinti kaltu pagal BK 215 str. 1 d. ir skirti jam vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pripažinti kaltu pagal BK 182 str. 3 d. ir skirti jam vienerių metų laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taikyti LR BK 75 str. 1 d., 2 d. ir R. Š. bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams dviem mėnesiams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms, per 3 mėn. neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose. Kitą nuosprendžio dalį pakeisti, pripažinti V. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 3 d., ji padarė veikdama bendrininkų grupe kartu su R. Š.. Tenkinant nukentėjusiosios R. A. 500 Lt civilinį ieškinį, priteisti 160 Lt iš V. B., 340 Lt solidariai iš V. B. ir R. Š.. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais teisminio bylos nagrinėjimo metu ir padarė klaidingas išvadas. Nesutinka su teismo išvada, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių R. Š. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Spręsdamas apie R. Š. dalyvavimą nusikalstamose veikose, teismas rėmėsi tik teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktomis kaltinamųjų V. B. ir R. Š. versijomis apie tai, kad R. Š. nebuvo žinoma, jog V. B. naudojosi iš R. A. pavogta mokėjimo kortele. Teismas nurodė, kad R. Š. galėjo nežinoti, kokiu būdu V. B. įgijo svetimą mokėjimo kortelę. Prokuroro nuomone, teismo padaryta išvada, kad R. Š. nežinojo, kad V. B. naudojasi R. A. kortele, grindžiama prielaidomis, o ne įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu V. B. parodė, kad R. Š. žinojo, kad kortelė yra R. A. ir sutiko kartu nueiti iki bankomato, paimti iš jo pinigus bei tą ir padarė - kartu nuėjo iki bankomato ir paėmė pinigus. R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neprieštaravo V. B. nurodytoms aplinkybėms, kad V. B. jam pasakė, jog turi R. A. piniginę ir kortelę, iš ko jis suprato, kad piniginę ji pavogė iš R. A. bei R. A. pasiūlius kartu su ja nueiti iki bankomato paimti pinigų, sutiko, nors žinojo, kad V. B. paims pinigus iš bankomato nuo R. A. kortelės. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamųjų parodymai buvo išsamūs, nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems, be to, atitiko ir kitus bylos duomenis. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu tiek R. Š., tiek ir V. B. pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. R. Š. ėmė neigti, kad žinojo, jog V. B. naudojasi svetima kortele, o V. B. parodė, kad pati R. A. jai padavė piniginę ir grynųjų pinigų, banko kortelę, pasakė PIN kodą ir paprašė nupirkti gėrimų. Nurodo, kad tokios naujos įvykio aplinkybės, kurias V. B. nurodė teisminio bylos nagrinėjimo metu, iš esmės prieštarauja nuosekliems nukentėjusiosios R. A. parodymams. Mano, kad tokia tik teisme iškelta kaltinamųjų versija yra nepagrįsta ir nelogiška. Teismas pagrįstai kritiškai įvertino V. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus ir kartu pagrįstai konstatavo, kad tokiais parodymais V. B. tik stengiasi sušvelninti savo padėtį. Tačiau kritiškai įvertinęs teisme duotus parodymus, teismas jais vadovavosi priimdamas sprendimą dėl R. Š.. Be to, teismas nepagrįstai atmetė R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, įrodymu pripažindamas teisminio bylos nagrinėjimo metu R. Š. nurodytas aplinkybes. Teismas R. Š. parodymus atmetė tik vadovaudamasis prielaidomis, nes byloje nėra oficialių duomenų, kurie patvirtintų, kad kaltinamieji, nukentėjusioji ir liudytojas įvykio metu dėl neblaivumo negalėjo teisingai suvokti įvykio aplinkybių. Teismas net nesiaiškino, kodėl kaltinamasis R. Š. teisme pakeitė savo parodymus, o besąlygiškai jais patikėjo. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu R. Š. nurodė, kad net ir sužinojęs, jog banko kortelė priklauso ne V. B., o R. A., sutiko su V. B. pasiūlymu eiti kartu iki bankomato paimti pinigų. R. Š. nurodė supratęs, kad veiksmai, kuriuos pasiūlė atlikti V. B., neteisėti. Pasak V. B., R. Š. sutiko nueiti iki bankomato ir paimti pinigų, nors žinojo, kad banko kortelė ne jos. Šios aplinkybės rodo, kad R. Š. buvo siūloma bendrininkauti darant nusikalstamą veiką, todėl tolesni R. Š. veiksmai, t. y. ėjimas kartu su V. B. prie bankomato, buvimas ten tuo metu kai inicijuojant neteisėtas finansines operacijas buvo paimami pinigai, už šiuos pinigus kartu su V. B. gėrimų ir kitų prekių įsigijimas, laikytini bendrininkavimu. Kaltinamųjų bendrininkavimą patvirtina tiek vieningos tyčios buvimas, tiek bendrai koordinuoti veiksmai. Tokie R. Š. veiksmai rodo, kad jis tiesiogiai su V. B. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, atlikdamas jose vykdytojo vaidmenį. Atsižvelgiant į R. Š. amžių, socialinę brandą, psichinę būklę, jis neabejotinai žinojo, kad svetima mokėjimo kortele inicijuojamos operacijos yra neteisėtos, todėl, akivaizdu, kad savo ir V. B. veiksmus galėjo ir privalėjo suvokti kaip nusikalstamus. Teismo nuostata, kad R. Š. nedalyvavo padarant nusikalstamas veikas, nepagrįsta jokiais kitais byloje esančiais duomenimis, išskyrus teismo posėdžio metu pasikeitusiais, nelogiškais ir neatitinkančiais kitų bylos duomenų kaltinamųjų parodymais, kurie nelaikytini įrodymais ir vertintini tik kaip siekis R. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės, o V. B. sušvelninti savo padėtį. Nurodo, kad teismas, tinkamai įvertinęs nurodytas aplinkybes, turėjo padaryti išvadą, kad ir kaltinamasis R. Š., veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. B., padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 3 d.
Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti, gynėjai advokatai prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius teismo išvadą, jog R. Š. nepadarė jam inkriminuojamų veikų, numatytų BK 215 str. 1 d. ir BK 182 str. 3 d.
Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu ir padarytų išvadų atitikimu faktinėms bylos aplinkybėms. Teigia, kad teismo išvada, jog R. Š. nedalyvavo padarant nusikalstamas veikas, nepagrįsta jokiais kitais bylos įrodymais, išskyrus jo paties ir V. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu pasikeitusiais, nelogiškais ir neatitinkančiais kitų bylos įrodymų paaiškinimais.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Pagal BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmę bylai išspręsti teisingai. Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Kolegija nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nenustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, surinktus įrodymus pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, nuosprendyje pakankamai išsamiai išdėstė, kokiais įrodymais grindžia savo išvadas bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (nuteistosios V. B. teisiamojo posėdžio metu duotus paaiškinimus, kad ji ne pagrobė R. A. piniginės ir mokėjimo kortelės, o jas jai davė pati R. A., kad būtų nupirkta alkoholinių gėrimų), nuosprendį surašė vadovaudamasis LR BPK 305 str. nuostatomis. Faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Prokuroro skunde pateikiami išteisintojo veiksmai ir jų teisinis vertinimas, nepaneigia teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl R. Š. išteisinimo.
Asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėtis. Asmens kaltė yra vienas iš subjektyviosios teisės pažeidimo pusės požymių. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai asmuo, darantis nusikalstamą veiką, gali laisvai rinktis, kaip elgtis ir pasirenka priešingą teisei elgesio variantą. Kalte įvardijamas asmens suvokimas, kokią veiką jis daro ir kokių tai sukels pasekmių, t. y. jo psichinis santykis su daroma veika ir jos padariniais. Kaltė yra glaudžiai susijusi su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, nes jeigu nepadaryta pavojinga veika, tai negali kilti ir kaltės klausimas.
Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro skunde nurodytais motyvais, kuriais jis grindžia R. Š. kaltinimo pagrįstumą pagal BK 215 str. 1 d. ir BK 182 str. 3 d. Pagal BK 215 str. 1 d. atsako ir tas, kuris neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų <..> elektroninių mokėjimo priemonių <...>. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad banko mokėjimo kortelė kaip elektroninė mokėjimo priemonė nuosavybės teise priklauso emitentui (banko kortelę išdavusiai institucijai), kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam (kitam) asmeniui banko mokėjimo kortelė yra svetima. Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Neteisėtu finansinės operacijos iniciavimu laikomas neteisėtų veiksmų, kurių paskirtis yra gauti informaciją apie elektroninius pinigus arba sudaryti nurodymą kredito įstaigai dėl disponavimo kredito įstaigos sąskaitoje esančiomis lėšomis, pradėjimas arba atlikimas panaudojant bent vieną svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ar elektroninės priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba naudojant žinomai netikrus bent vienos tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis. Nusikaltimo, numatyto BK 215 str. 1 d. sudėtis yra formali – neteisėtas finansinės operacijos iniciavimas laikomas baigtu nuo elektroninės mokėjimo priemonės pateikimo kredito įstaigai pradžios ar tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų pateikimo kredito įstaigai elektroninėmis mokėjimo priemonėmis pradžios. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas neteisėtai inicijuoja ir atlieka finansines operacijas neteisėtai panaudodamas elektroninę mokėjimo priemonę, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 215 str. ir BK 182 str. sutaptį, jei elektroninė mokėjimo priemonė panaudojama didesnei nei 1 MGL dydžio finansinei operacijai inicijuoti. BK 215 str. ir BK 182 str. numatytos nusikalstamos veikos padaromos tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas privalo suvokti nusikalstamų veikų pobūdį, numatyti, kad gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti neigiami padariniai ir norėti, kad dėl veikimo ar neveikimo tie neigiami padariniai atsirastų.
Bylos įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiosios R. A. piniginę, kurioje be kitų daiktų, buvo ir jos vardu išduota AB banko „Swedbank“ elektroninė mokėjimo kortelė bei ant lapelio užrašytas minėtos kortelės PIN kodas, iš jos namų pagrobė V. B.. Skundžiamu nuosprendžiu be vagystės ir neteisėto elektroninės mokėjimo priemonės įgijimo V. B. nuteista ir už nusikalstamas veikas, kuriomis buvo kaltinamas R. Š., t. y. neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimą ir sukčiavimą. Teisiamojo posėdžio metu R. Š. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad tuo metu, kai V. B. jo prašė padėti nueiti iki bankomato paimti pinigų, jis žinojo, kad V. B. turi iš R. A. pavogtą mokėjimo kortelę ir paaiškino, kad apie tai, jog kortelė vogta, jis sužinojo tik kitą dieną po išgertuvių, t. y. 2010-12-08. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje neįrodyta, jog R. Š. žinojo, kad V. B. naudojasi iš R. A. pavogta mokėjimo kortele. Išteisintasis R. Š. teisiamojo posėdžio metu nuolat teigė, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis susimaišė, nes dieną prieš įvykį bei įvykio dieną jis, R. A., V. B. bei Z. T. (nustatyta, kad tik 2010-12-07) pas R. A. namuose girtavo (nustatyta, kad R. Š. su V. B. nuėjus pas R. A., ji turėjo 2 „pūsles“ 8 proc. stiprumo alaus, o jas išgėrus, R. Š. atnešė dar 4 „pūsles“ alaus) bei po to dar girtavo pas V. B. namuose. R. Š. paaiškinimu, jis nežinojo, kaip R. A. mokėjimo kortelė atsidūrė pas V. B.. Jam V. B. nesakė, kokiu būdu ji mokėjimo kortelę gavo. Jis tik palydėjo V. B. iki bankomato ir pastovėjo šalia, kol V. B. iš bankomato paėmė pinigus. Pats jokių operacijų su kortele neatliko ir nuo kortelės paimtų pinigų neėmė. R. Š. teigimu, jis parodymus ikiteisminio tyrimo metu (buvo apklaustas tik vieną kartą) davė taip pat būdamas neblaivus. Tokie R. Š. teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai nepaneigti bylos įrodymais. Nuteistoji V. B. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad kelias dienas ji, R. A. ir R. Š. pas R. A. namuose girtavo, o vagystės dieną dar buvo ir Z. T., kuris išgėręs alaus nuėjo miegoti. Nuteistosios teigimu, ji pasinaudojo mokėjimo kortele, kurią jai davė pati nukentėjusioji, paėmė pinigus ir pirko alkoholio, o R. Š. tik vaikščiojo kartu su ja, neklausė, iš kur ji gavusi mokėjimo kortelę. Pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistosios V. B. teisiamojo posėdžio metu duotų paaiškinimų dalį tik dėl iš nukentėjusiosios R. A. piniginės ir mokėjimo kortelės pagrobimo ir pagrįstai pasirėmė kita paaiškinimų dalimi (dėl mokėjimo kortelės panaudojimo bei sukčiavimo), paaiškinimus tarpusavyje sugretinęs su kitais bylos įrodymais bei juos įvertinęs. Nuteistoji V. B. ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog R. Š. ji tik pakvietė eiti kartu ir jis kartu su ja vaikščiojo, pastovėjo prie bankomato, pats jokių veiksmų su mokėjimo kortele neatliko. V. B. nurodė savo nenuoseklių parodymų davimo ikiteisminiame tyrime priežastį, t. y. kad buvo apklausta nevisiškai išsiblaiviusi. Liudytojas Z. T. teisiamojo posėdžio metu negalėjo tiksliai parodyti, ar 2010-12-07 buvo pas R. A. namuose, tačiau neneigė, kad lankosi pas R. A. ir kad yra pas ją namuose miegojęs, kai buvo stipriai išgėręs bei parodė, kad R. Š. su V. B. neprisimena „nebent dėl girtumo“. Tačiau, kad 2010-12-07 Z. T. buvo pas R. A. namuose ir gėrė alų, teisiamojo posėdžio metu parodė ir pati nukentėjusioji R. A., kurios teigimu, V. B. su R. Š. ateidami galėjo atsinešti alaus, kurį jie keturiese išgėrė virtuvėje. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad V. B., kaip įtariamoji dėl neteisėto disponavimo elektronine mokėjimo priemone, buvo sulaikyta 2010-12-15. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta policijos pareigūnė V. S. parodė, kad V. B. buvo sulaikyta neblaivi, tačiau parodymus davė po to, kai išsiblaivė, o R. Š. savo būsena jai jokių abejonių nesukėlė, todėl ji R. Š. girtumo nenustatinėjo (R. Š. sulaikytas nebuvo). Tačiau byloje yra prieštaringi parodymai dėl R. Š. būsenos jam duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o nėra duomenų, patvirtinančių, kad R. Š., ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus apie apklausiamas aplinkybes, buvo blaivus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. Š. atėjęs į 2011-04-18 teisiamąjį posėdį sukėlė įtarimų, kad gali būti neblaivus, ir atlikus asmens blaivumo testą, jam buvo nustatytas 3,77 promilių neblaivumas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju vieninteliu galimu R. Š. kaltės įrodymu lieka paties R. Š. manymas, kad V. B. jam parodžius mokėjimo kortelę, jis suprato, kad V. B. ją iš R. A. pavogė (R. Š. parodymai ikiteisminio tyrimo metu). Tačiau iš V. B. ir R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog V. B. R. Š. nesakė, kad ji pavogė R. A. piniginę ir mokėjimo kortelę, o tik parodė, kad ją turi. Todėl kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vien paties R. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu prieš save, kai tie parodymai paneigti teisminio bylos nagrinėjimo metu, nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Bylos įrodymais nustatyta, kad mokėjimo kortelę turėjo, jos PIN kodą žinojo bei operacijas inicijavo ir pinigus paėmė nuteistoji V. B.. Byloje nėra duomenų, kad minėtus veiksmus būtų atlikęs R. Š.. Taigi teisminio bylos nagrinėjimo metu nepaneigta, kad R. Š. galėjo nežinoti, kokiu būdu V. B. įgijo svetimą mokėjimo kortelę. Vien tų aplinkybių, kad R. Š. ėjo kartu su V. B. iki bankomato, buvo ten tuo metu kai V. B. paėmė pinigus, už šiuos pinigus kartu su V. B. įsigijo gėrimų ir kitų prekių, nepakanka R. Š. apkaltinti inkriminuojamų veikų padarymu, nes neįrodyta, kad R. Š. žinojo, jog tuo metu V. B. naudojasi pavogta iš R. A. mokėjimo kortele ir taip pat turėjo tyčią ją panaudoti inicijuojant finansines operacijas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkto 1 dalyje nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tame pačiame punkte nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tirdamas įrodymus, ėmėsi visų įmanomų priemonių pašalinti byloje atsiradusius prieštaravimus ir, nesant patikimų R. Š. kaltės įrodymų, pagrįstai esančias abejones vertino išteisintojo naudai.
Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. Š. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 215 str. 1 d. ir BK 182 str. 3 d., teisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti Kupiškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Kliaugienės apeliacinį skundą.