Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. R. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. R. L. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl turto perdavimo nuosavybėn ir nepagrįsto praturėjimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – K. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nustatytos faktinės aplinkybės

14. Byloje nustatyta, kad 1992 m. rugpjūčio 18 d. ieškovė įsigijo 1 kambario butą adresu (duomenys neskelbtini) (ieškinio priedas „pirkimo–pardavimo sutartis“). 1992 m. lapkričio 26 d. ieškovė ir trečiasis asmuo K. M. sudarė mainų sutartį (ieškinio priedas „mainų sutartis su priedu“), pagal kurią ieškovė jai priklausantį butą adresu (duomenys neskelbtini) iškeitė į trečiajam asmeniui priklausančią teisę naudotis gyvenamąja patalpa, esančia adresu (duomenys neskelbtini).

15. 1992 m. lapkričio 17 d. Klaipėdos miesto mero potvarkiu buvo patvirtintas ginčo gyvenamojo namo kooperatyvo „Bandužiai“ protokolas ir nutarta leisti keistis butais K. M., gyv. (duomenys neskelbtini) su R. L., gyv. (duomenys neskelbtini) (ieškinio priedas „6r_519“, p. 4).

16. Ieškovė sudarė šias ginčo turto nuomos sutartis: 2000 m. birželio mėn. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio fondo namuose nuomos sutartį su UAB „Buitis be rūpesčių“ (e. b. 1 t., b. l. 93-96), 2004 m. gegužės 17 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybės taryba (e. b. 1 t., b. l. 87-90) ir 2013 spalio 16 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe (e. b. 1 t., b. l. 76-79). Nuo 2013 m. lapkričio 1 d. ieškovė atsakovei sumokėjo 4 072,20 Eur nuomos mokestį.

17. Mainų sandorio sudarymo metu galiojo Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos“ patvirtintos keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisyklės, kurių 2 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos nuomininkas arba savininkas turi teisę keistis gyvenamąja patalpa su kitu nuomininku arba savininku toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje, gavęs kartu su juo gyvenančių šeimos narių, įskaitant ir laikinai išvykusius, sutikimą. Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 15 d. nutarimu konstatuota, kad minėta Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 496 2 punkto nuostata, jog gyvenamosios patalpos nuomininkas turi teisę keistis gyvenamąja patalpa su gyvenamosios patalpos savininku, prieštarauja Civilinio kodekso 348 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams.

Dėl mainų sutarties įvykdymo natūra

19. Mainų sutarties sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (1964 m. redakcija) 56 straipsnis nustatė, kad sandoris, sudarytas suklydimo, turinčio esminę reikšmę, įtakoje gali būti teismine arba arbitražine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal šalies, veikusios suklydimo įtakoje, ieškinį. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio reikalavimą formulavo ne kaip prašymą pripažinti sudarytą sandorį negaliojančiu, o kaip reikalavimą prievolę įvykdyti natūra ir atsakovu nurodė ne kitą mainų sutarties šalį, tačiau prašė įpareigoti atsakovę (turto savininkę) – Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, įvykdyti prievolę natūra ir perduoti ieškovei ginčo butą nuosavybės teise. Atsižvelgiant į ieškinyje suformuluotą prašymą bei ieškinyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovės vertinimu, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas sandorio nuginčijimo dėl suklydimo klausimas.

21. Sandorio sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (1964 m. redakcija) 279 straipsnis nustatė, kad mainų sutartimi kiekviena iš šalių įsipareigoja perduoti turtą antrajai šaliai nuosavybėn arba operatyviai tvarkyti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (1964 m. redakcija) 348 straipsnis nustatė, kad savivaldybių, įmonių, organizacijų ir fizinių asmenų gyvenamųjų patalpų nuomininkas, gavęs kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, įskaitant laikinai išvykusius, raštišką sutikimą ir nuomotojui sutikus, gali keistis nuomojama gyvenamąja patalpa su kitu savivaldybių, įmonių, organizacijų ir fizinių asmenų gyvenamųjų patalpų nuomininku. Taigi pagal sandorio sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (1964 m. redakcija) 279 straipsnį mainų sutartimi buvo keičiamasi turtu kitai sutarties šaliai turtą perduodant išimtinai nuosavybės teise arba operatyviai tvarkyti, o pagal 348 straipsnį buvo keičiamasi tik gyvenamųjų patalpų nuomos teise.

22. Byloje nustatyta, kad mainų sutarties sudarymo metu keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarką papildomai reguliavo Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 496 „Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos“, kuriuo buvo patvirtintos keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisyklės. Šių taisyklių 2 punktas leido keisti gyvenamosios patalpos nuosavybės teisę į kito asmens turimą gyvenamosios patalpos nuomos teisę. Ši nuostata Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad mainų sutarties sudarymo metu, t. y. 1992 m. lapkričio 26 d. minėtas Vyriausybės nutarimas galiojo, todėl šalių sudarytas sandoris iš esmės atitiko to meto teisės aktų reikalavimus, šiems neprieštaravo. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad ieškovė neginčija mainų sutarties teisėtumo tuo aspektu, kad jis pagal savo esmę prieštarauja Konstitucijai ir buvo sudarytas remiantis antikonstituciniu reguliavimu (Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis), o tik prašo pripažinti, kad jai buvo perduota ginčo turto nuosavybės teisė, motyvuodama tuo, kad pagal vėliau, nei įvyko mainų sandoris, priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą ginčo sandoris dėl buto nuomos teisės keitimo į nuosavybės teisę tapo neteisėtas.

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tam, jog ieškovė galėtų reikalauti iš atsakovės perduoti jai nuosavybės teisę į ginčo butą, ieškovė turėjo įrodyti, kad 1992 m. lapkričio 26 d. sudarydamas mainų sutartį trečiasis asmuo K. M. veikė kaip atsakovės atstovas ir savo veiksmais sukūrė teises ir pareigas atsakovei bei kad trečiasis asmuo K. M. sutartimi perdavė ieškovei ne nuomos, bet nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąsias patalpas.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad mainų sutartis buvo sudaryta ne tiesiogiai su atsakove, tačiau su trečiuoju asmeniu, kuris mainų sutarties sudarymo dieną neturėjo ginčo buto nuosavybės teisės. 1992 m. lapkričio 17 d. Klaipėdos miesto mero potvarkiu trečiajam asmeniui nebuvo suteikta nuosavybės teisė, tačiau duotas leidimas keistis trečiojo asmens turima ginčo buto nuomos teise. Byloje nėra duomenų apie tai, kad trečiasis asmuo K. M. buvo įgaliotas veikti atsakovės vardu ir interesais, be kita ko, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė galėjo pagrįstai tikėti sudaranti nuosavybės teise valdomų patalpų mainų sutartį, nes šalių sudaryta mainų sutartis tiesiogiai numatė, kad keičiama ieškovės R. L. nuosavybės teisė į trečiojo asmens K. M. teisę naudotis ginčo butu. Nustačius, kad trečiasis asmuo ginčo buto nuosavybės teisės neturėjo ir nebuvo įgaliotas nuosavybės teisės perleisti, negalimas pripažinimas, kad atsakovė ginčo turtą turi perduoti ieškovės nuosavybėn.

26. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, esminė sutarties nuostata jau yra įvykdyta natūra, t. y. ieškovė yra perdavusi trečiajam asmeniui nuosavybės teisę į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o trečiasis asmuo yra perdavęs ieškovei savo teisę naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir ieškovė šiuo butu naudojasi. Konstatavus, kad mainų sutartis jau yra įvykdyta, negalimas jos pakartotinis vykdymas pagal ieškovės ieškinį modifikuojant sutarties dalyką ir įpareigojant modifikuotą sutarties dalyką įvykdyti ne sutarties šalį (atsakovę).

27. Apeliacinės instancijos teismas kartu atkreipia dėmesį, kad ieškovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-7-517/2002 negali būti taikoma kaip precedentas nagrinėjamoje byloje, kadangi skiriasi šios ir ieškovės nurodomos bylos faktinės aplinkybės. Kasacinio teismo nuosekliai pažymima, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-248/2020).

28. Ieškovės nurodomoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė dėl situacijos, kai ieškovė padovanojo jai nuosavybės teise priklausiusį butą atsakovei ir tą pačią dieną su atsakove sudarė nuomos sutartį dėl kitų gyvenamųjų patalpų nuomos. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje esantį atsakovės ir jungtinės profesinės sąjungos atstovybės pasirašytą kolektyvinį susitarimą, sprendė, kad buvo sudarytos ne dvi atskiros dovanojimo ir nuomos sutartys, tačiau mainų sutartis, kadangi ieškovė, padovanojusi atsakovei butą, pagal byloje analizuotą kolektyvinį susitarimą įgijo turtines teises – gyvenamosios patalpos nuomos teisę ir teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti jai išnuomotą butą. Nustatęs, kad yra visos sąlygos butui lengvatinėmis sąlygomis įsigyti, teismas įpareigojo atsakovę perduoti butą ieškovės nuosavybėn. Nagrinėjamoje byloje ieškovė mainų sutartį sudarė ne tiesiogiai su atsakove, tačiau su trečiuoju asmeniu, kuris buto nuosavybės teisės neturėjo ir nebuvo įgaliotas sudaryti susitarimo dėl nuosavybės teisės perdavimo. Be kita ko, ieškovė, sudariusi ginčo sandorį, įgijo tik jai perduotą ginčo patalpų nuomos teisę, tačiau ne teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti jai išnuomotą butą. Įvertinus abiejų bylų faktines aplinkybes, konstatuotina, kad bylų ratio decidendi (sprendimo pagrindas) nesutampa, todėl ieškovės nurodoma nutartimi kolegija šioje byloje nesivadovauja.

Dėl ieškinio senaties termino

29. Skundžiame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, o atsakovė prašė šį terminą taikyti. Teismo vertinimu, ši aplinkybė sudarė papildomą pagrindą ieškinį atmesti. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji praleido ieškinio senaties terminą, nurodo, kad atsakovė, neperduodama jai ginčo turto nuosavybės teise, daro tęstinį pažeidimą, todėl pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną pažeidimo dieną.

30. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

32. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentą, kad atsakovė, neperduodama jai ginčo turto nuosavybės teise, daro tęstinį pažeidimą. Pažymėtina, kad atsakovė nebuvo ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos mainų sutarties šalimi, sudarytu sandoriu nebuvo susitarta dėl nuosavybės teisės perdavimo ieškovei, tokio įsipareigojimo atsakovė neišreiškė ir jokia kita forma. Nenustačius atsakovės pareigos perduoti ieškovei turtą nuosavybės teise, negalimas ir tokios atsakovės pareigos pažeidimo konstatavimas.

33. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo, kai ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. suprato ar turėjo suprasti, kad pagal 1992 m. lapkričio 26 d. mainų sutartį ji neįgijo jai perduoto turto nuosavybės teisės. Net ir vertinant, kad iš mainų sutarties teksto ieškovė negalėjo suprasti, kad ji neįgijo nuosavybės teisės į ginčo butą, vėlesni ieškovės veiksmai įrodo ją supratus, kad ji nėra ginčo buto savininkė. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad po mainų sutarties sudarymo ieškovė sudarė net tris ginčo patalpų nuomos sutartis, pirmoji iš jų – 2000 m. birželio mėn. Ši sutartis aiškiai įvardinta kaip nuomos, ieškovė nurodyta kaip nuomininkė, numatytos jos, kaip nuomininkės, pareigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, laikydama save ginčo turto savininke, jau 2000 m. birželio mėn. turėjo suvokti, kad sudaroma sutartis dėl ginčo turto nuomos pažeidžia jos, kaip savininkės teises. Atitinkamai, ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo pirmosios nuomos sutarties sudarymo momento, t. y. nuo 2000 m. birželio mėn.

34. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai, kad ieškovė nelaikė savęs ginčo turto savininke, rodo ir kiti byloje esantys įrodymai, pavyzdžiui, 2007 m. vasario 19 d. ieškovės kreipimasis į atsakovę dėl leidimo privatizuoti ginčo butą (e. b. 1 t., b. l. 86), 2012 m. sausio 11 d. kreipimasis į atsakovę dėl nuomos mokesčio koeficiento sumažinimo (e. b. 1 t., b. l. 84), 2015 m. birželio 29 d. kreipimasis į atsakovę dėl leidimo išpirkti butą rinkos kaina (e. b. 1 t., b. l. 75).

35. 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 84 straipsnis nustatė, kad numatomas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas. Kadangi šis terminas nepasibaigė iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį turi būti taikomi naujojo CK nustatyti ieškinio senaties terminai, o praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į naujojo CK nustatytą ieškinio senaties terminą. Galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent šis ieškinio senaties terminas turi būti taikomas ieškovės reikalavimui įvykdyti sutartį natūra. Kaip minėta, ieškinio senaties terminas prasidėjo 2000 m. birželio mėn., tad ieškinio senatis pasibaigė 2010 m. birželio mėn. Kita vertus, ieškovė į teismą kreipėsi tik 2019 m. vasario 18 d., t. y. jau praleidusi ieškinio senaties terminą. Jokių svarbių aplinkybių, kurios būtų pagrindu praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, ieškovė nenurodė. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra papildomas pagrindas ieškinį atmesti dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo.

36. Nurodytu pagrindu atmetami ieškovės argumentai dėl atsakovės daromo tęstinio pažeidimo ir kiekvieną dieną iš naujo prasidedančio ieškinio senaties termino.

Dėl 4 072,20 Eur priteisimo

37. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pagal šalių sudarytą 2013 m. spalio 16 d. nuomos sutartį ieškovė nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. atsakovei sumokėjo 4 072,20 Eur nuomos mokesčių. Ieškovės vertinimu, ši suma atsakovės buvo gauta nepagrįstai.

38. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

39. Kaip minėta, ieškovė mainų sutartimi įgijo būtent atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto nuomos teisę. Dėl buto nuomos ieškovė sudarė tris nuomos sutartis, o paskutinioji nuomos sutartis, sudaryta 2013 m. spalio 16 d., nustatė 67,87 Eur / mėn. nuomos mokestį. Pažymėtina, kad nei 2013 m. spalio 16 d. nuomos sutartis, nei ankstesnės nuomos sutartys nėra nuginčytos, buvo sudarytos šalių laisva valia ir jų laisva valia vykdomos. Byloje nenustačius pagrindo ginčo turtą perduoti ieškovės nuosavybėn ir konstatavus, kad 2013 m. spalio 16 d. tarp šalių sudaryta nuomos sutartis yra galiojanti, negalima išvada, kad 4 072,20 Eur nuomos mokestį pagal sudarytą nuomos sutartį atsakovė gavo nepagrįstai.

Dėl žyminio mokesčio

40. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio dydį. Ieškovės vertinimu, ieškinyje ji kėlė du reikalavimus: vieną turtinį (grąžinti 4 072,20 Eur), kitą – neturtinį (perduoti ginčo turtą nuosavybės teise), todėl jos mokėtinas žyminis mokestis turėjo sudaryti 167 Eur (92 Eur + 75 Eur).

41. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia ieškovės dėmesį, kad žyminio mokesčio klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, t. y. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. vasario 22 d. nutartimi nurodė už ieškinį mokėtiną žyminio mokesčio sumą (870 Eur) bei nustatė ieškovei dešimties dienų terminą sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Šios nutarties ieškovė neskundė, nutartis yra įsiteisėjusi.

42. Be to, priimdamas ieškovės apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. liepos 25 d. nutartimi nurodė ieškovei už apeliacinį skundą mokėtiną žyminį mokestį – 870 Eur. Šią nutartį ieškovė apskundė atskiruoju skundu remdamasi iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos nurodo ir apeliaciniame skunde, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartį paliko nepakeistą ir nustatė ieškovei 20 dienų terminą sumokėti trūkstamai žyminio mokesčio daliai. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis yra įsiteisėjusi (CPK 339 straipsnis).

43. CPK 301 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus, o minėto straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacine tvarka neskundžiami apeliacinės instancijos teismo priimti sprendimai (nutartys).

44. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinio skundo argumentais dėl žyminio mokesčio dydžio mokėtino už ieškinį ieškovė pakartotinai kvestionuoja jau įsiteisėjusią Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 22 d. nutartį, kuri nesudaro nagrinėjamos bylos apeliacijos objekto. Atitinkamai, dėl ieškovės teikiamų argumentų žyminio mokesčio sumokėjimo aspektu teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio ieškovės apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo. Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

47. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, konstatuotina, kad ieškovė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo. Atsakovė ir trečiasis asmuo prašymų priteisti jiems patirtas bylinėjimosi išlaidas ir duomenų apie tokias išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų jiems priteisimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.