Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas T. M. (toliau– ir pareiškėjas, ir T. M.) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo (toliau– ir atsakovės atstovas, ir Kauno kalėjimas), priteisti 5000 Eur neturtinės žalos, patirtos nuo 2023 m. kovo 16 d. iki 2023 m. kovo 29 d. (toliau– ir ginčo laikotarpis), atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno kalėjime.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau– CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau– ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Dėl kamerų inventoriaus ir sanitarinio mazgo durų.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 36 punktas numato, kad įkalinimo įstaigų nuteistųjų (suimtųjų) laikymo patalpos, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpos aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Aprūpinimo normomis. Suėmimo vykdymo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų higienos normų reikalavimus. Pagal Higienos normų HN 134:2015 12 punktą laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Nagrinėjamu atveju akcentuotina tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būdamas Kauno kalėjime dėl kamerose Nr. 303 ir Nr. 606 neva buvusio sulūžusio inventoriaus ir kameroje Nr. 303 buvusių išlūžusių sanitarinio mazgo durų būtų kreipęsis į Kauno kalėjimo administraciją, o ši būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti ar į prašymą (skundą) nebūtų reagavusi. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl netvarkingo inventoriaus (sulaužytų spintelių durelių, sulaužytų stalų paviršių, kameroje Nr. 303 nepilnai užsidarančių sanitarinio mazgo durų, kadangi jos buvo sulaužytos) 2023 m. gegužės 10 d. skundu (b. l. 27-28) kreipėsi į Kauno kalėjimo administraciją. Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyrius 2023 m. birželio 2 d. raštu Nr. SN-19-369 (b. l. 11) informavo pareiškėją, kad Kauno kalėjimo kameros aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Aprūpinimo normomis. Pareiškėjui nurodė, kad kamerose buvo ir yra visas Aprūpinimo normose nurodytas inventorius. Paaiškino, kad papildomai pagal kiekvieno nuteistojo (suimtojo) poreikį yra išduodamos plastikinės dėžės asmeniniams daiktams susidėti. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skundą dėl kamerose Nr. 303 ir Nr. 606 pareiškėjo teigimu buvusių netvarkingų spintelių, stalų ir sanitarinio mazgo durų, Kauno kalėjimui pateikė praėjus daugiau kaip mėnesiui laiko po išvykimo iš šio kalėjimo, todėl vertintina, kad pareiškėjas būdamas Kauno kalėjime nemanė, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo teiginiai dėl kamerose buvusių sulūžusių spintelių, stalų ir sanitarinio mazgo durų yra nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumento, kad sudėjus drabužius į spintelę jie pritraukdavo nemalonaus kvapo, pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę gauti plastikinę dėžę į kurią galėjo sudėti drabužius arba imtis veiksmų, kad kamerose nebūtų nemalonių kvapų, kameras dažniau išvėdinant. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo teigimu atsiradusio nemalonaus drabužių kvapo, pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, ir nėra pagrindo laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Dėl gyvenamųjų patalpų atitikimo higienos normoms.

Pareiškėjas skundėsi, kad Kauno kalėjimo kameroje Nr. 303 nebuvo nei natūralaus nei dirbtinio vėdinimo, todėl ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis ir grybelis. Kameroje Nr. 606 neatsidarė langas, nebuvo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, todėl negalėjo nei skaityti nei rašyti, baiminosi dėl savo regėjimo.

Higienos normų HN 134:2015 16 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Pagal Higienos normų HN 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normų HN 134:2015 39 punkte numatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Higienos normų HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.7 punkte numatyta, kad kamerose įrengiamas natūralus, dirbtinis ir naktinis (budintis) apšvietimas; dirbtinis apšvietimas turi būti įrengtas taip, kad atitiktų Lietuvos Respublikos higienos normas; 12.9 punkte nustatyta, jog naujai įrengiamose arba rekonstruojamose kamerose turi būti įrengti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai; iš lauko pusės (arba iš vidaus) ant langų įrengiamos apsauginės grotos; lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus.

Atsakovės atstovas pažymėjo, kad įkalinimo įstaiga laikosi Higienos normų HN 134:2015 reikalavimų. Kauno kalėjimo kameros yra reguliariai tikrinamos Visuomenės sveikatos centro specialistų, kurių patikrinimo išvadose pažeidimų, susijusių su kamerų Nr. 303 ir Nr. 606 vėdinimu, neužfiksuota. Tinkamai naudojantis kamerų vėdinimo galimybėmis, t. y. atsidarant langus, neužkemšant ventiliacijos angos, Kauno kalėjime užtikrinamas tinkamas kamerų vėdinimas. Kauno kalėjimas užtikrina visose patalpose dirbtinę apšvietą 200 lx ir daugiau. Kauno kalėjimo kamerose apšvietimo, ventiliacijos ir kiti įrenginiai buvo tvarkingi, kadangi atsakingi darbuotojai prižiūrėdavo patalpas ir esant gedimams jie buvo kuo skubiau remontuojami. Kauno kalėjime yra įrengta ištraukiamoji ventiliacija, kamerų Nr. 303 ir Nr. 606 langai atsidaro. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno kalėjime pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar įkalinimo įstaigos administraciją. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, patalpų vėdinimas ar apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų, ar kad pareiškėjui būtų kilę sveikatos problemų dėl šių aplinkybių. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (vėdinimo, apšvietimo), o Kauno kalėjimas būtų atsisakęs tokį prašymą tenkinti. Taigi, byloje nėra konkrečių duomenų apie kamerų kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, vėdinimą, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad nebuvo nei dirbtinio nei natūralaus patalpų vėdinimo, o kameroje Nr. 606 nebuvo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo.

Dėl pareiškėjo argumentų apie ant sienų ir lubų besikaupiančio pelėsio ir grybelio, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015, 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų (suimtųjų) bei pareiškėjo valios. Kauno kalėjimas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje laikomi asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Be to, atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Lietuvos kalėjimų tarnybą dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkamu apšvietimu ir negalėjimo išvėdinti kameras bei jose besikaupiančio pelėsio ar grybelio.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises, žemina orumą ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat ir priežastinio ryšio. Todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Kauno kalėjimo veiksmai.

Dėl elektros lizdų įrengimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad Kauno kalėjimo kamerose Nr. 303 ir Nr. 606 negalėjo užsivirinti vandens, norėdamas pasidaryti kavos, arbatos ar sausų dribsnių turėjo belsti į duris ir kviestis pareigūnus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 12.8 punkte numatyta, kad elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose; koridoriuje prie kameros sumontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais būtų galima valdyti naktinį apšvietimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą. Taigi galiojančioje teisės normoje nėra nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas elektros lizdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau– ir LVAT) taip pat laikosi pozicijos, kad teisės normos nenustato, kad kamerose turi būti įrengtas elektros lizdas (žr., pvz., 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1616-629/2020).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo įgyvendinimo patvirtinto“ 1.1 punktu patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Taisyklės), įsigaliojusių nuo 2023 m. sausio 1 d. 46 punkte numatyta, kad suimtiesiems (išskyrus suimtuosius, atliekančius Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 3 punkte nurodytą drausminę nuobaudą) leidžiama įsigyti ir turėti laisvės atėmimo vietų įstaigoje Taisyklių 42.1.1–42.1.10, 42.1.12, 42.1.17, 42.2.1–42.2.5, 42.3.1–42.3.13, 42.4.1–42.4.7 ir 42.5 punktuose nurodytų asmeninių daiktų, kas reiškia, kad suimtieji gali turėti elektrinį virdulį.

Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad Kauno kalėjime norėdamas pasidaryti kavos, arbatos ar sausų dribsnių, kreipėsi į pareigūnus, kurie atnešdavo karšto vandens. Pareiškėjas skundžiasi, kad reikėjo belsti į suris ir laukti kol prieis pareigūnai, todėl nekyla abejonių, kad jis buvo aprūpintas karštu vandeniu.

Taigi, įvertinus teisinį reglamentavimą, kuris nenumato, kad kamerose turi būti įrengtas elektros lizdas, nors Taisyklės suimtiesiems leidžia turėti elektrinį virdulį ir pareiškėjas buvo aprūpintas karštu vandeniu, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Kauno kalėjimo veiksmų, neįrengus kamerose Nr. 303 ir Nr. 606, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, elektros lizdo.

Dėl privatumo skambinant telefonu.

Suėmimo vykdymo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu nėra priimtas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas apriboti suimtojo teisę paskambinti; duoti šį nurodymą galima tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves arba kai suimtojo skambinimas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei; jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, priima nurodymą apriboti suimtojo teisę paskambinti, šiam suimtajam ir laisvės atėmimo vietų įstaigai turi būti nurodoma šio apribojimo trukmė, asmenys, kuriems leidžiama paskambinti, ir kitos aplinkybės, dėl kurių apribojimą būtina taikyti. Suimtajam leidžiama paskambinus kalbėtis iki dvidešimt minučių (14 straipsnio 2 dalis). Pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu suimtasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką (14 straipsnio 3 dalis). Taigi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose suimtųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu suimtųjų teisiniu statusu, pataisos įstaigos pareigūnams suteikta galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja suimtasis.

Be to, teismas pažymi, kad teisės aktai, užtikrinantys suimtojo teisę paskambinti, nenumato pataisos įstaigų pareigos įrengti telefonų kabinas ar pertvaras. Pažymėtina ir tai, kad nei Suėmimo vykdymo įstatymo nei Bausmių vykdymo kodekso nuostatos nenumato, kad suimtųjų bendravimas su artimaisiais turi būti konfidencialus. Toks suimtojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, o teisės paskambinti telefonu ribojimas, jeigu jis yra numatytas įstatymu ir pagrįstas, pats savaime negali būti suprantamas, kaip teisės pažeidimas. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT teismų praktikoje (žr., pvz., 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019).

Pareiškėjas neginčija, kad ginčo laikotarpiu atsakovės atstovo pareigūnai jam sudarė galimybę skambinti telefonu. Pažymėtina, jog Kauno kalėjime taksofonai įrengti bendrojo naudojimo patalpose, todėl pareiškėjo pokalbiai telefonu galimai galėjo būti girdimi kitų nuteistųjų (suimtųjų) ar pareigūnų, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės paskambinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui telefonu palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Kauno kalėjime pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos komunikuoti su artimaisiais telefonu ar kad buvo pažeista jo teisė į socialinius ryšius. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti kiti nuteistieji (suimtieji) ar pareigūnai, yra tik hipotetiniai. Pareiškėjas skunde nenurodė teismui konkrečių pareigūnų pavardžių ar nuteistųjų (suimtųjų), kurie būtų klausęsi pareiškėjo telefoninių pokalbių, taip pat nenurodė tikslių datų, kuomet, pasak pareiškėjo, buvo trukdoma ir klausomasi jo telefoninių pokalbių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės būtų pažeistos dėl sąmoningo kalinimo įstaigos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl to, kad negalėjo pasinaudoti telefonu ar nutrūkusio pokalbio dėl galimo privatumo trūkumo. Kaip jau minėta, pareiškėjas 2023 m. gegužės 10 d. skundą (b. l. 27-28) tame tarpe ir dėl galimo privatumo trūkumo skambinant telefonu, pateikė praėjus daugiau nei mėnesiui laiko kai jis išvyko iš Kauno kalėjimo, teismo vertinimu pareiškėjas nemanė, kad jo teisės buvo pažeistos, arba jeigu ir manė, tačiau toks pažeidimas nebuvo intensyvus, kad sukeltų pareiškėjui neturtinės žalos atsiradimą CK 6.250 straipsnio prasme, todėl nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenustato pareigos pataisos įstaigai telefoną, kuriuo suimtieji skambina artimiesiems, įrengti atskiroje patalpoje, į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia abstrakčiais argumentais, jų nekonkretizavo ir neindividualizavo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pataisos įstaigoje nebuvo tinkamai suteikta galimybė paskambinti telefonu ir buvo pasiklausoma telefoninių pokalbių.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl kamerose sulūžusio inventoriaus, ventiliacijos nebuvimo, nepakankamo patalpų apšvietimo, elektros lizdų nebuvimo, privatumo naudojantis telefonu neužtikrinimo, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.