Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-267-92/2014

Teisėjas Audrius Cininas Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00007-2011-4

2014 m. liepos 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

išteisintiesiems M. P., I. S.

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Lino Kuprusevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, I. S. išteisinta dėl kaltinimų pagal BK 24 str. 6 d. ir 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rinktinės vadas, turėdamas pareigą vykdyti (duomenys neskelbtini) rinktinės vado pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2006-05-25 įsakymu Nr. 10-V-232, 6.1., 6.5., 6.6. punktuose nustatytas funkcijas, t.y. vadovauti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rinktinei ir Tarnybos organizavimo poskyriui, nagrinėti autoavarijų medžiagas ir administracinių teisės pažeidimų bylas, skirti administracines nuobaudas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus,

2010-05-07, nuo 9.34 val. iki 9.49 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad 2009-11-14 11.34 val. kelyje A17, 6,12 kilometre ir 2010-01-06 15.15 val. kelyje A1, 48 kilometre I. S. vairuodama automobilį Citroen C2, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) viršijo leistiną greitį 55 km/h ir 27 km/h, t.y. kad minėtus kelių eismo taisyklių pažeidimus padarė I. S., žinodamas, kad už pirmąjį pažeidimą administracinę bylą nagrinėja ir nuobaudą skiria teismas, o už antrąjį pažeidimą numatyta nuo 100 iki 300 Lt bauda, surašė 2010-05-07 administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) I. S. dukrai V. S., kuriame tyčia įrašė melagingus duomenis apie tai, kad V. S. neatliko transporto priemonės savininko (valdytojo) fizinio asmens pareigų, nustatytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme ir nenurodė, koks asmuo 2009-11-14 kelyje A17 ir 2010-01-06 kelyje A1 vairavo automobilį Citroen C2, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Po ko, I. S. protokolą V. S. vardu pasirašė. Tokiu būdu I. S. išvengė administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124 str. 3 d., už kurią numatyta nuo 100 iki 300 litų bauda, ir pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124 str. 6 d., už kurią numatyta nuo 1000 iki 1500 litų bauda ir nuo l iki 3 mėnesių teisių atėmimas arba 7 paros arešto ir 6 mėnesiai teisių atėmimas, bei šį pažeidimą nagrinėja ir baudą skiria teismas.

Tuo pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo (2009-06-11 įstatymo Nr. XI-286 redakcija) 3 str. 2 d. 2 p., 3 p., 5 p. numatytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis, atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams, būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų, to paties įstatymo 15 str. l d. l p., 4 p., 5 p. nuostatas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba; Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje 3 str. l d. l p., 2 p., 3 p. reikalavimus, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; Policijos veiklos įstatymo (2003-11-05 įstatymo Nr. DC-1773 redakcija) 3 straipsnio, 4 straipsnio l dalies, 2 dalies, 5 straipsnio l dalies l ir 5 punktų, 21 straipsnio reikalavimus vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Tarnybos policijoje statutu bei kitais teisės aktais, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus; Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. DC-1538, 12 str. reikalavimus sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą; Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) nuostatų, patvirtintų 2008-10-27 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 10-V-89, 6.5., 7.1. punktų reikalavimus operatyviai ir profesionaliai įforminti Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir eismo, įvykius, atskleisti administracinius teisės pažeidimus ir atlikti tyrimą eismo priežiūros srityje, bei fiksuoti KET bei kitus pažeidimus, taikyti administracinio poveikio priemones eismo dalyviams.

Tokiais savo veiksmais piktnaudžiavo tarnyba, suklastojo tikrą dokumentą, tuo diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino Lietuvos policijos autoritetą, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

I. S. buvo kaltinama tuo, kad 2009-11-14 11.34 val. kelyje A17, 6,12 kilometre ir 2010-01-06 15.15 val. kelyje A1, 48 kilometre vairuodama automobilį Citroen C2, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) viršijo leistiną greitį 55 km/h ir 27 km/h, po ko, 2010-05-07 nuo 9.34 val. iki 9.49 val., jai atvykus į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rinktinės vadui M. P., piktnaudžiaujant tarnyba ir surašius 2010-05-07 administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) I. S. dukrai V. S., kuriame M. P. tyčia įrašius melagingus duomenis dėl to, kad V. S. neatliko transporto priemonės savininko (valdytojo) fizinio asmens pareigų, nustatytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme ir nenurodė, koks asmuo 2009-11-14 kelyje A17 ir 2010-01-06 kelyje A1 vairavo automobilį Citroen C2, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) I. S. protokolą V. S. vardu pasirašė. Tokiu būdu I. S. išvengė administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124 str. 3 d., už kurią numatyta nuo 100 iki 300 litų bauda, ir pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124 str. 6 d., už kurią numatyta nuo 1000 iki 1500 litų bauda ir nuo l iki 3 mėnesių teisių atėmimas arba 7 paros arešto ir 6 mėnesiai teisių atėmimas, bei šį pažeidimą nagrinėja ir baudą skiria teismas ir suklastojo tikrą dokumentą.

Šiais savo veiksmais padėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rinktinės vadui M. P. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir suklastojo dokumentą, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė.

- pripažinti M. P. kaltu pagal BK 228 str. 1 d. ir paskirti jam 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą; pripažinti M. P. kaltu pagal BK 300 str. 1 d. ir paskirti jam 50 MGL (6 500 Lt) dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę M. P. paskirti 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą;

- pripažinti I. S. kalta pagal BK 24 str. 6 d., 228 str. 1 d. ir paskirti jai 75 MGL (9 750 Lt) dydžio baudą; pripažinti I. S. kalta pagal BK 300 str. 1 d. ir paskirti jai 40 MGL (5 200 Lt) dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę I. S. paskirti 75 MGL (9 750 Lt) dydžio baudą.

Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, t.y. nevertino visumos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, o būtent nuosprendyje neišdėstė ir nevertino elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautų duomenų, liudytojo V. L. parodymų, liudytojos V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje. Dėl šių pažeidimų byla nebuvo išnagrinėta pilnai ir visapusiškai. Teigia, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina M. P. ir I. S. pareikštus kaltinimus – byloje neginčytinai įrodyta, jog M. P. ir I. S. sutarė dėl I. S. padarytų dviejų KET pažeidimų (greičio viršijimo) surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 133¹ str. 1 d. V. S., kuriame V. S. vardu įrašus padarė ir pasirašė I. S., tam, kad būtų išvengta I. S. gresiančios atsakomybės. Administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje yra laikytini dokumentais BK 300 straipsnio prasme, nes įtvirtina juridinę reikšmę turinčią informaciją, suteikia tam tikras teises ir pareigas, todėl apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad suklastoti dokumentai nesukėlė ir negalėjo sukelti tų pasekmių, kurios buvo inkriminuotos kaltinime. M. P. tyčia, pažeisdamas jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, suklastojo dokumentą, t.y. piktnaudžiaudamas tarnyba padarė dar ir kitą nusikalstamą veiką, dėl tokių neteisėtų veiksmų administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas nekaltas asmuo, o kaltas asmuo liko nenubaustas ir išvengė administracinės atsakomybės, dėl ko neabejotinai buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas Lietuvos policijos autoritetas, kas teismų praktikoje pripažįstama didele žala valstybei. I. S., pasirašydama dokumentus ir užpildydama kito asmens vardu, padėjo M. P. piktnaudžiauti tarnyba.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl pagal Operatyvinės veiklos įstatymą gautų duomenų

Atmestinas kaip nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas neva pagal teismų praktiką jeigu operatyvinis tyrimas dėl OVĮ 9 str. 1 p. numatytų nusikalstamų veikų buvo atliktas esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, tai operatyvinių tyrimo veiksmų atlikimo metu gauti duomenys gali būti panaudoti ir yra laikomi įrodymais BPK 20 str. prasme ir tais atvejais, kai kaltininko veika ikiteisminio tyrimo ir/ar bylos nagrinėjimo teisme metu kvalifikuojama pagal kitus BK straipsnius, net ir pagal tuos, dėl kurių operatyvinis tyrimas pagal OVĮ 9 str. 1 p. negali būti atliekamas, kadangi toks prokuroro apeliacinio skundo argumentas prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

Pažymėtina, kad OVĮ numatytų veiksmų atlikimo metu gautų duomenų pripažinimo įrodymais klausimas atskirai sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje įvertinus tos bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pateiktos išslaptintos Vilniaus apygardos teismo 2010-03-03, 2010-03-15, 2010-06-21 ir 2010-09-28 nutartys Nr. SD-907, SD-1046, SD-2527 ir SD-3723, kuriomis sankcionuotas slaptas patekimas į M. P. tarnybinį kabinetą ir garsą, vaizdą fiksuojančios technikos sumontavimas, taip pat techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, skirtų vykdyti slaptą M. P. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas (t. 3 b.l. 115-118). Nurodytos nutartys buvo išduotos remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010-03-03, 2010-03-09, 2010-06-19 ir 2010-09-24 teikimais Nr. S1-172, S1-193, S1-492 ir S1-715 (t. 4 b.l. 107-111). Tačiau iš nurodytų nutarčių ir teikimų matyti, jog operatyvinis tyrimas buvo atliekamas ir leidimo dėl operatyvinės veiklos priemonių taikymo buvo prašoma siekiant nustatyti BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų požymius, kai M. P. kaltinamas pagal BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., t.y. dėl veikų, kurios tuometinėje OVĮ 9 straipsnio 1 punkto redakcijoje nebuvo numatytos, pagal tuos pačius BK straipsnius M. P. buvo pareikšti ir pirminiai įtarimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas OVĮ 9 str. 1 p. nusikalstamų veikų sąrašą, dėl kurių galimas operatyvinių veiksmų atlikimas, šias nusikalstamas veikas sąlyginai pripažino esant pavojingesnėmis už kitas nusikalstamas veikas, nenumatytas OVĮ 9 str. 1 p., dėl ko teigtina, kad M. P. inkriminuotos BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, nepatenkančios į OVĮ 9 str. 1 p. išvardintų nusikalstamų veikų sąrašą, yra mažiau pavojingos nei nusikaltimai, numatyti BK 228 str. 2 d. ir 300 str. 2 d. Dėl ko pagal teismų praktiką šioje baudžiamojoje byloje negalima remtis operatyvinių veiksmų atlikimo metu surinktais duomenimis, tuo labiau, kad po 2010-05-07 net du kartus buvo kreiptasi dėl operatyvinių veiklos priemonių taikymo pratęsimo net neužsiminant apie galimai nustatytus nusikalstamos veikos požymius.

Kadangi operatyvinių veiksmų atlikti dėl galimai daromų BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. numatytų nusikaltimų pagal tuo metu galiojusią OVĮ nebuvo galima, todėl užfiksavus duomenų apie M. P. inkriminuotas nusikalstamas veikas, turėjo būti nedelsiant pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu būtų buvę galima pradėti taikyti BPK numatytas slapto pobūdžio procesines prievartos priemones. Tuo tarpu operatyvinis tyrimas po 2010-05-07 buvo toliau tęsiamas iki 2010-12-27, o ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2011-01-24, nors po 2010-05-07 daugiau jokių reikšmingų duomenų dėl M. P. ir I. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų operatyvinių veiksmų atlikimo metu nebuvo užfiksuota.

Esant tokioms aplinkybėms, pritartina apylinkės teismo išvadai, jog pagal operatyvinės veiklos priemonių taikymo metu galiojusią OVĮ redakciją nebuvo ne tik faktinio, bet negalėjo būti ir teisinio pagrindo taikyti operatyvinės veiklos priemones M. P. atžvilgiu dėl BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. numatytų nusikaltimų, dėl ko baudžiamojoje byloje nesiremtina operatyvinės veiklos priemonių taikymo metu surinktais duomenimis.

Dėl M. P. ir I. S. kaltės

M. P. byloje buvo pareikšti kaltinimai padarius BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, o I. S. – BK 24 str. 6 d. ir 228 str. 1 d. bei 300 str. 1 d., numatytas nusikalstamas veikas.

Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 228 str. atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaryta alternatyviais veiksmais – piktnaudžiavimu arba įgaliojimų viršijimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos, įstaigos ir pačios valstybės autoritetas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t.y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2009). BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik dėl padarytos veikos atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nenustačius didelės žalos požymio, veika vertintina kaip drausminis nusižengimas.

Pagal BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šiuo straipsniu saugoma tokia vertybė kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, taip užtikrinant normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Dokumentas – tai rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių konstatavimas. Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui arba valstybei teisiškai reikšmingus padarinius. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl bet kurio iš straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų atlikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Dokumento suklastojimu pripažįstamas ne tik netikro dokumento pagaminimas, bet ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį, net nebūtina, kad visa informacija jame turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės. Melagingi duomenys – tai duomenys neatitinkantys tikrovės. Kita vertus, nors nusikaltimo sudėtis ir formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Tačiau net ir tais atvejais, kai dokumentas yra panaudojamas viešoje apyvartoje, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojinga ir nusikalstama. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t.y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t.y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Subjektyviajai šio nusikaltimo pusei būdinga tiesioginė tyčia, tai reiškia, kad panaudodamas suklastotą dokumentą, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti.

Vertinant aukščiau išdėstytus nusikalstamų veikų požymius aktuali yra teismų praktikoje vyraujanti nuostata, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę, todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012).

Prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl M. P. ir I. S. išteisinimo, iš esmės grindžiami apylinkės teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Byloje kaltinimai suformuluoti taip, jog M. P. piktnaudžiavimas tarnyba pasireiškė administracinio teisės pažeidimo protokolo ir nutarimo surašymu V. S. pagal ATPK 133¹ str. 1 d., melagingų duomenų juose įrašymu, žinant, jog 2009-11-14 11.34 val. ir 2010-01-06 15.15 val. leistiną greitį automobiliu Citroen C2, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) viršijo I. S., po ko I. S. administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nutarimą pasirašė V. S. vardu ir tokiu būdu išvengė administracinės atsakomybės pagal ATPK 124 str. 3 d. ir 124 str. 6 d. Tačiau nė viena iš kaltinimuose nurodytų sąlygų baudžiamajai atsakomybei kilti nepasitvirtino.

Ankstesnėje nutarties dalyje jau buvo aptarta, kodėl baudžiamojoje byloje sprendžiant M. P. ir I. S. kaltės klausimą negalima remtis atliekant operatyvinius veiksmus surinktais duomenimis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo ištaisytas procesinis teisės pažeidimas suteikiant galimybę M. P. duoti parodymus ir atsakyti į klausimus. Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje M. P. atsisakė duoti parodymus ir visas aplinkybes dėl jam pareikštų kaltinimų paaiškino paskutiniojo žodžio metu, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu M. P. sutiko duoti parodymas bei atsakyti į klausimus, duodamas parodymus M. P. nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir apylinkės teisme paskutiniojo žodžio metu, todėl nėra pagrindo nesiremti M. P. paaiškinimais dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Kiti įrodymai, kuriuos apeliaciniame skunde išvardija prokuroras – D. Š., E. T., V. L. ir V. S. parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys, nei kiekvienas atskirai, nei visi kartu nepatvirtina M. P. ir V. S. pareikštų kaltinimų, priešingai dalis šių įrodymų atitinka M. P. parodymus.

Prokuroro minimi elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo metu užfiksuoti M. P., V. L. ir I. S. tarpusavio pokalbiuose (t. 1 b.l. 90-121, 123-128, 130-136) neužfiksuota jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių kaltinimuose nurodytas aplinkybes. Šiuose pokalbiuose M. P. ir V. L. tariasi dėl susitikimų jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, o I. S. V. L. ir nenustatytam asmeniui pasakoja apie ikiteisminio tyrimo eigą, tačiau jokios reikšmingos informacijos apie kaltinime nurodytas aplinkybes nepateikia. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dalis baudžiamosios bylos medžiagos yra susijusi su N. Ž. administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimu (t. 1 b.l. 60-82, 159-200), kas su byloje pareikštais kaltinimais yra visiškai nesusiję. V. L. parodymai, jog I. S. sakiusi jam, kad jos ar jos dukros V. S. ieško policija dėl greičio viršijimo, jis pataręs I. S. pasikonsultuoti su M. P., bet neprašęs daryti nieko neteisėto ar padėti išvengti atsakomybės, iš esmės yra susiję su 2010-03-29 vykusiu administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimu, dėl kurio kaltinimai nei M. P., nei I. S. nepareikšti.

M. P. parodė, kad 2010-03-29 ryte atvyko V. S., kuri iš parodytos nuotraukos atpažino savo motiną I. S., todėl bauda už greičio viršijimą buvo paskirta I. S., taip pat I. S. užsiminė, kad su tuo pačiu automobiliu dar galėjo būti viršytas greitis, bet sistemoje daugiau jokių pažeidimų nebuvo, todėl jis pasiūlė atvykti, kai gaus šaukimą. Priimti V. S. prašė V. L.. 2010-05-06 atvykusi I. S. pateikė šaukimus V. S. vardu, 2010-01-06 darytoje nuotraukoje nebuvo galima įžiūrėti vairuotojo, o 2009-11-14 darytoje nuotraukoje vairuotojos bruožai nesutapo su I. S., be to, pati I. S. neigė viršijusi greitį, todėl I. S. surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo už greičio viršijimą nebuvo galima. Jis išaiškino I. S., kad turi atvykti jos dukra V. S., tačiau I. S. paaiškino, jog dukra Anglijoje ir artimiausiu metu atvykti negalės, todėl jis su V. S. susisiekė interneto pagalba, ši pasakė negalinti nurodyti, kas galėjo vairuoti automobilį, kai buvo viršytas greitis, taip pat nurodė negalėsianti dalyvauti bylos nagrinėjime. Todėl jis kitą dieną išsiaiškinęs praktiką dėl nubaudimo pagal ATPK 133¹ str. paskyrė nuobaudą V. S. nedalyvaujant, o nutarimą įteikė I. S., jam nekilo mintis, jog I. S. pasirašys V. S. vardu. Administracinės nuobaudos skyrimo termino nepratęsė, bet tai galėjo padaryti asmuo, kuris buvo priskirtas sekti administracinės nuobaudos skyrimo terminus.

M. P. iniciatyva liudiję policijos pareigūnai D. Š. ir E. T. daugiausia liudijo apie policijos veiklos, sukurtų registrų veikimo ir administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo specifiką. D. Š. esminės paliudytos aplinkybės yra tai, kad pareigos atskleisti automobilį vairavusį asmenį nevykdymas ir greičio viršijimas yra du skirtingi pažeidimai, nubaudus savininką už pareigos nevykdymą, greičio viršijimo tyrimas nenutraukiamas ir tęsiamas toliau, administracinės nuobaudos skyrimo terminus paprastai įstaigose kontroliuodavo specialiai tam paskirti pareigūnai. E. T. be kita ko parodė, kad pažeidėjo nustatymas priklauso nuo nuotraukos kokybės, jei asmuo neprisipažįsta, tai esant blogos kokybės nuotraukai praktiškai neįmanoma pareikšti kaltinimų.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog 2010-05-07 M. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. už tai, kad ši kaip automobilio, kuriuo 2009-11-14 kelyje A17 ir 2010-01-06 kelyje A1 buvo viršytas leistinas greitis, savininkė neatliko Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytos pareigos ir nenurodė, kas tuo metu vairavo automobilį, taip pat 2010-05-07 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. pagal ATPK 133¹ str. 1 d. buvo paskirta 100 Lt dydžio bauda.

Tačiau, kolegijos nuomone, byloje nepasitvirtino kaltinime nurodyta aplinkybė, jog M. P. administracinio teisės pažeidimo protokolą V. S. surašė žinodamas, kad leistiną greitį su V. S. priklaususiu automobiliu viršijo I. S.. Kaltinime nedetalizuota, iš kur M. P. galėjo žinoti, kad leistiną greitį viršijo I. S.. Tokia prielaida kaltinime kildinama iš to, jog M. P. dar 2010-03-29 nubaudė I. S. už leistino greičio viršijimą, tačiau vien anksčiau paskirta administracinė nuobauda nesudaro pagrindo manyti, kad vėlesnius pažeidimus su tuo pačiu automobiliu padarė tas pats asmuo, tokiu būdu įrodinėjant asmens kaltę būtų pažeista nekaltumo prezumpcija. Tiek M. P., tiek V. S. parodė, kad 2010-03-29 I. S. buvo užsiminusi apie galimai dar keletą pažeidimų, padarytų V. S. vardu registruotu automobiliu Citroen C2, bet I. S. nenurodžiusi, kad pažeidimus padarė būtent ji. Be to, bet kuriuo atveju nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą M. P. privalėjo apie pažeidimą padariusį asmenį spręsti iš turimos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos, viena iš nuotraukų (daryta 2010-01-06) yra tokia neryški, kad net negalima įžiūrėti automobilį vairuojančio asmens, kitoje nuotraukoje matyti automobilį vairuojančio asmens, tikėtina moters, bendri veido bruožai, bet jie, pasak M. P., nesutapo su I. S. veido bruožais, be to, pati I. S. neprisipažino M. P. viršijusi greitį. Liudytoju apklaustas E. T. patvirtino, jog asmeniui neprisipažįstant ir esant blogos kokybės nuotraukai, nubausti asmenį už greičio viršijimą praktiškai neįmanoma. Taigi, byloje nėra nustatyta, iš kur M. P. būtų galėjęs žinoti, jog V. S. vardu registruotu automobiliu greitį viršijo I. S..

Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų M. P. parodymus apie tai, kad jis, padedamas I. S., susisiekė su tuo metu Anglijoje buvusia V. S., kuri negalėjo nurodyti, kas jos vardu registruotu automobiliu viršijo greitį, dėl ko M. P. turėjo pagrindą nubausti V. S. už įstatyme numatytos pareigos nurodyti automobilį vairavusį asmenį nevykdymą, todėl tiek administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek nutarime nurodyti duomenys, priešingai nei teigiama kaltinime, patys savaime nėra melagingi. Kita vertus pats M. P. pripažino, jog paskirdamas nuobaudą V. S. nesilaikė ATPK numatytos tvarkos, nes pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą administracinio teisės pažeidimo protokolas už ATPK 133¹ str. 1 d. numatytą pažeidimą galėjo būti surašytas tik dalyvaujant pažeidėjui, tuo tarpu V. S. buvo užsienyje ir nebuvo aišku, kada grįš į Lietuvą, be to, I. S. neatitiko formalių įstatymo reikalavimų, kad būtų galėjusi atstovauti dukrą administracinio teisės pažeidimo byloje, tačiau V. S. dėl jai surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo ir paskirtos nuobaudos prieštaravimų nepareiškė, šių sprendimų neapskundė, savo atsakomybę pripažįsta, paskirta bauda buvo sumokėta, todėl prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad dėl M. P. veiksmų atsakomybėn buvo patrauktas nekaltas asmuo. Taip pat nėra jokių duomenų, paneigiančių M. P. parodymus apie tai, kad I. S. surašytus procesinius dokumentus dukters V. S. vardu pasirašė savo iniciatyva. Be kita ko, pagal ATPK 257¹ str. 1 d. procesinius dokumentus galima įteikti ne tik pažeidėjui asmeniškai, bet ir pilnamečiam šeimos nariui.

Atsižvelgiant į tai, kad V. S. administracinėn atsakomybėn patraukta pagrįstai, apie bylos nagrinėjimą žinojo ir neprieštaravo, kad ši būtų išnagrinėta jai negrįžus į Lietuvą, todėl M. P. veiksmai, kai administracinio teisės pažeidimo byla buvo išnagrinėta su pažeidėju nebendraujant tiesiogiai darbo vietoje, I. S. laikymas dukters V. S. atstove nors ir prieštaravo ATPK nustatytai tvarkai, tačiau nesukėlė tokių padarinių, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 str. 1 d. Tokia pati išvada darytina ir dėl I. S. veiksmų dukters V. S. vardu pasirašius administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nutarimą, nes V. S. buvo žinoma apie tai, kad I. S. už ją pasirašė dokumentus policijoje, V. S. dėl to neprieštaravo, paskirtos administracinės nuobaudos tuo pagrindu neginčijo.

Kaip teisingai pažymėjo apskųstame nuosprendyje apylinkės teismas, M. P. ir I. S. veiksmams, t.y. administracinio teisės pažeidimo protokolo ir nutarimo V. S. surašymui pagal ATPK 133¹ str. 1 d. ir šių dokumentų pasirašymui V. S. vardu, kaltinime yra suteikiama tokia juridinė reikšmė, kurios šie veiksmai neturėjo ir net negalėjo turėti, t.y. prokuroras nepagrįstai teigia, kad būtent šie veiksmai padėjo I. S. išvengti administracinės atsakomybės už leistino greičio viršijimą. Kaip teisingai nurodė ir liudytoju apklaustas D. Š., administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas dėl greičio viršijimo ir transporto priemonės savininko nubaudimas pagal ATPK 133¹ str. 1 d. yra atskiri procesai, todėl administracinės nuobaudos paskyrimas pagal ATPK 133¹ str. 1 d. savaime nenutraukia administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos dėl leistino greičio viršijimo, kur pažeidimo tyrimas vyksta toliau tikintis pažeidėją nustatyti kitais būdais. Apylinkės teismas apskųstame nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog ATPK 250 straipsnyje yra numatytas galutinis sąrašas aplinkybių, darančių administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną negalimą, iš šio sąrašo taip pat neišplaukia tai, kad administracinės nuobaudos paskyrimas pagal ATPK 133¹ str. 1 d. užkirstų kelią administracinės nuobaudos paskyrimui už leistino greičio viršijimą. Baudžiamosios bylos medžiagoje iš viso nėra duomenų kaip buvo baigta administracinių teisės pažeidimų bylos teisena už leistino greičio viršijimą 2009-11-14 11.34 val. kelyje A17 ir 2010-01-06 15.15 val. kelyje A1, ar jos buvo nutrauktos ir kokiu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje vykusioje M. P. apklausoje prokuroras užduodamas, klausimus apie administracinės nuobaudos termino nepratęsimą, netiesiogiai pats pripažino, kad administracinių teisės pažeidimų bylos teisena buvo nutraukta dėl pasibaigusio administracinės nuobaudos skyrimo termino, bet ne dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo ir nutarimo V. S. surašymo už ATPK 133¹ str. 1 d. numatytą pažeidimą. Tiek M. P., tiek D. Š. parodė, jog paprastai policijos įstaigose buvo priskirti atskiri pareigūnai ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, kurie būdavo atsakingi už administracinių nuobaudų skyrimo terminų pratęsimą. Byloje nėra nustatyta, kuris pareigūnas konkrečiai buvo atsakingas už leistino greičio viršijimo 2009-11-14 11.34 val. kelyje A17 ir 2010-01-06 15.15 val. kelyje A1 V. S. vardu registruotu automobiliu Citroen C2 tyrimą, o tuo pačiu ir už administracinių nuobaudų skyrimo terminų pratęsimą, be to, kaltinimuose M. P. nėra inkriminuotas administracinės nuobaudos skyrimo terminų nepratęsimas. Papildomai pažymėtina, kad netinkami teisėsaugos institucijų veiksmai iš esmės taip pat sąlygojo tuos padarinius, kurie dabar inkriminuojami M. P., nes operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksavus duomenų apie galimai netinkamą M. P. pareigų vykdymą nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas ir laiku į tai sureagavus, būtų buvę galima išvengti administracinės nuobaudos skyrimo terminų praleidimo.

Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, būtinasis BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis yra didelė žala. Padaryta žala BK 228 str. 1 d. prasme gali būti turtinė ir neturtinė. Turtinė žala turi būti paskaičiuota ir išreikšta konkrečia pinigų suma, tuo tarpu neturtinė žala gali pasireikšti labai įvairiai – dažniau tai žala įstaigos ar net valstybės įvaizdžiui ar autoritetui, žmonių pasitikėjimo tam tikromis institucijomis praradimas, korupcijos santykiuose su tam tikra institucija skatinimas ir panašiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnyje numatytas didelės žalos požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismų praktikoje ne visais atvejais pareigūnų neteisėtais veiksmais sukelta žala laikoma didele. Prokuroras įrodinėdamas tokį savo teiginį pateikia teismų praktikos pavyzdžius, kurie iš esmės neatitinka prokuroro pozicijos. Apeliaciniame skunde paminėtoje nutartyje Nr. 2K-316/2013 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą nuosprendį, kuriuo asmenys pagal BK 228 str. buvo išteisinti nenustačius, jog jie savo veiksmais valstybei padarė didelę žalą bei kad būtų įvykdę nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Kitoje minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-302/2011 kasacinės instancijos teismas panaikino žemesnės instancijos teismo nuosprendį bei grąžino baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti, nes nuosprendyje konstatuojant didelės žalos valstybei padarymą pagal BK 228 str. buvo apsiribota kaltinamųjų neteisėtų veiksmų išvardijimu, tačiau nedetalizuota nei žalos pobūdis, nei kaip ji pasireiškė, nei kodėl žala laikytina didele, o atsižvelgta tik į kaltininkų užimamas pareigas, nutartyje Nr. 2K-16/2010 taip pat konstatuota, jog sprendžiant dėl didelės žalos požymio turi būti įvertinta aplinkybių visuma, įskaitant ir kitos nusikalstamos veikos padarymą kaip papildomą pagrindą didelei žalai atsirasti. Apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu prokuroro nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-262/2014 šioje byloje nesukuria precedento, nes kasaciniu skundu nebuvo keliamas BK 228 str. ir nuteistojo veiksmais padarytos žalos dydžio klausimas, kasacinės instancijos teismas, laikydamasis kasaciniu skundu nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, patikrino nuosprendį dėl BPK normų taikymo.

Įstatyme nepateikti universalūs kriterijai neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti. Pagal šiuo metu suformuotą teismų praktiką baudžiamosiose bylose dėl piktnaudžiavimo sprendžiant klausimą, ar kaltinamojo veiksmais valstybei buvo padaryta didelė žala, būtina atsižvelgti į eilę reikšmingų bylos aplinkybių, o būtent: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių ir jiems padarytą žalą, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos, įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt., piktnaudžiaujant tarnyba padaryta kita nusikalstama veika gali būti papildomas kriterijus žalos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-98/2014, 2K-169/2014, 2K-247/2014, 2K-263/2014).

Nei kaltinime, nei prokuroro apeliaciniame skunde nemotyvuota, kaip M. P., piktnaudžiaudamas tarnyba, iškraipė tarnybos esmę, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo, vardą ir taip padarė didelę turtinę žalą valstybei. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, nei M. P., nei I. S. veiksmuose BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių nenustatyta, todėl atmestinas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad piktnaudžiaujant tarnyba buvo padaryta dar ir kita nusikalstama veika, taip pat aukščiau jau buvo atmesti kaip nepagrįsti prokuroro argumentai dėl to, kad administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas nekaltas asmuo, o kaltas asmuo išvengė administracinės atsakomybės, dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad dėl M. P. veiksmų būtų buvusios pažeistos asmenų konstitucinės teisės, be to, nei baudžiamosios bylos tyrimas, nei jos nagrinėjimas teisme rezonanso visuomenėje nesukėlė. Todėl vien M. P. užimamos pareigos ir atitinkamų tarnybinių pareigų atlikimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas nesudaro pagrindo konstatuoti didelės žalos požymį.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. nuosprendis, kuriuo M. P. ir I. S. išteisinti dėl piktnaudžiavimo tarnyba (I. S. atveju dėl padėjimo piktnaudžiauti tarnyba) ir dokumentų klastojimo nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Lino Kuprusevičiaus apeliacinį skundą atmesti.