Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų,pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., paskirtas bausmes ir bausmes, paskirtas Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. kovo 22 d. ir 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiais, subendrinus bausmių apėmimo būdu, R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. S. priteista 808 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 1 050 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai L. B. – A.

Iš nuteistojo R. S. taip pat priteista 829,87 Eur nukentėjusiosios A. B. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015).

8. Remiantis galiojančia teismine praktika dėl BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo ir nuteistojo asmenybės vertinimo svarbos sprendžiant šį klausimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į vieną naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018. Joje nurodoma, kad skiriant realaus laisvės atėmimo bausmę teismas turi įvertinti ir tai, kaip tokia bausmė paveiks nuteistojo šeimos ryšius (bendravimą ir mažamečių vaikų auklėjimą), jo paties resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015).

9. Šioje byloje R. S. nuteistas už tai, kad nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis padarė plėšimą ir kvalifikuotą nužudymą. Panaudojęs fizinį smurtą pagrobė nukentėjusiosios A. B. turtą, be to, plėšimo metu padarė nukentėjusiajai kūno sužalojimus, dėl kurių ji mirė, t. y. dėl savanaudiškų paskatų ją nužudė. Teismas nenustatė jokių R. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jau pripažino tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, padėjo išaiškinti šias veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Skiriant bausmes buvo atsižvelgta ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Buvo atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, taip pat nusikalstamų veikų stadiją. R. S. padaryti plėšimas ir kvalifikuotas nužudymas yra tyčiniai nusikaltimai, pagal BK 11 str. 4 d. ir 6 d. priskiriami atitinkamai apysunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Nuteistasis visų apklausų metu ir apeliaciniame skunde nurodo, kad turėjo tikslą tik pagrobti nukentėjusiosios turtą, o ją nužudyti tikslo neturėjo ir to nenorėjo. Teismas tokio tikslo ir nenustatė, o nuosprendyje padarė išvadą, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia. Teismas, jau įvertinęs konkrečias nustatytas nužudymo aplinkybes, jau padarė išvadą netgi apie tai, kad R. S. padarytas nužudymas yra mažesnio pavojingumo palyginant jį su rūšiniu tokių nusikaltimų pavojingumu. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad nužudymas nebuvo iš anksto suplanuotas, o A. B. buvo sužalota sudavus jai vieną smūgį, tempiant ir plėšiant jai iš rankų rankinę ir nuteistojo elgesys įvykio metu nebuvo išskirtinai brutalus. Kita vertus, buvo įvertinta ir tai, kad abu nusikaltimai buvo baigti ir kad nužudęs nukentėjusiąją nuteistasis savo veika padarė ypatingą žalą ir jau nebeatstatomus padarinius.

10. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matosi, kad teismas labai išsamiai išnagrinėjo ir duomenis apie kaltininko asmenybę. Apeliaciniame skunde nurodoma apie labai jauną R. S. amžių ir jo nepakankamą socialinę brandą. Nustatyta, kad nusikaltimus, taip pat ir nužudymą R. S. padarė būdamas 19 metų amžiaus, t. y. jau būdamas pilnametis. BK 81 str. 2 d. nurodyta, kad šio kodekso 90-94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Teisėjų kolegijos nuomone, taikyti BK XI skyriuje numatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus šioje byloje R. S. nėra pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų apie jokius nuteistojo fizinio ar psichinio vystymosi sutrikimus ir apie jokias kitas aplinkybes, kurios leistų suabejoti kaltininko socialine branda ir jo gebėjimu suprasti ir valdyti savo veiksmus. Atsižvelgtina taip pat į jo padarytų nusikaltimų pobūdį, konkrečias aplinkybes ir į tai, kad baudžiamoji atsakomybė už juos numatyta jau nuo 14 metų amžiaus. Todėl teismas pagrįstai skyrė R. S. bausmes kaip pilnamečiui asmeniui. Kita vertus, teismas vis tiek jau atsižvelgė į tikrai jauną kaltininko amžių ir ši aplinkybė turėjo reikšmės švelnesnių bausmių paskyrimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors R. S. nusikalto būdamas jauno amžiaus, kitos nustatytos aplinkybės rodo neatsitiktinį šių nusikaltimų pobūdį. Apeliantas nurodo, kad jis ne tik nuoširdžiai gailisi, tačiau per keleto mėnesių, išbūtų suėmime, laikotarpį jau ne tik suprato ir įvertino savo netinkamą elgesį, bet ir pasitaisė. Kolegijos nuomone, tokie apelianto teiginiai deklaratyvūs ir juos paneigia kiti bylos duomenys. Nuosprendyje teismas pažymėjo, kad R. S. niekur nedirbo, daug kartų buvo baustas už administracinius teisės pažeidimus, o naujus nusikaltimus padarė netrukus po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės (arešto) atlikimo. Nustatyta, kad 2017 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu R. S. jau buvo nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės apribojimo bausme, kuri vėlesne teismo nutartimi, R. S. nevykdant paskirtų įpareigojimų, buvo pakeista areštu 2017 m. spalio 27 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jis pagal BK 178 str. 2 d. už atvirąją vagystę vėl nuteistas arešto bausme. 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 4 d. dar kartą nuteistas arešto bausme, o 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. ir 180 str. 1 d. jau ne tik už atvirąją vagystę, bet ir už plėšimą, šiuo nuosprendžiu jam paskirta jau reali laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad šiuo nuosprendžiu R. S. nuteistas už nusikaltimus, padarytus 2018 m. sausio 12 d. ir sausio 13 d., t. y. prieš pat nukentėjusiosios A. B. apiplėšimą ir nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Ankstesniu nuosprendžiu R. S. nuteistas už panašias nusikalstamas veikas, tik nesukėlusias tokių sunkių padarinių – už tai, kad užpuldavo pagyvenusio amžiaus moteris ir grobdavo jų rankines. Visos šios aplinkybės rodo, kad, nors ir būdamas jauno amžiaus, nuteistasis darė ir kitas nusikalstamas veikas, o paskutinieji nusikaltimai, taip pat ir nužudymas dėl savanaudiškų paskatų, buvo padaryti neatsitiktinai ir tai buvo jau dėsningas ankstesnio jo elgesio padarinys.

11. Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta apie tai, kad pagal socialinę brandą prilyginti R. S. nepilnamečiui pagrindo nėra. Įvertinus aptartas nusikaltimų padarymo aplinkybes ir duomenis apie kaltininko asmenybę, skirti jam švelnesnę negu įstatyme numatyta, bausmę taip pat nėra pagrindo, nes tam nėra nei BK 62 str. numatytų būtinų sąlygų, nei BK 54 str. 3 d. taikymui reikalaujamų išimtinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad skirti jam švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę, neprašo ir pats apeliantas.

12. Pagal BK 180 str. 1 d. teismas paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią sankcijos vidurkį. Tuo tarpu pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. jam buvo paskirta už sankcijos vidurkį ženkliai švelnesnė bausmė. Galutinė subendrinta bausmė paskirta apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę.

13. Apelianto prašymą švelninti jam už kvalifikuotą nužudymą paskirtą bausmę ir galutinę subendrintą bausmę teisėjų kolegija atmeta. Toks sprendimas priimamas įvertinus visas jau aptartas skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aplinkybes. Jau buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas jau įvertino visas apelianto nurodomas aplinkybes ir jos turėjo reikšmės pakankamai švelnių bausmių paskyrimui. Teisėjų kolegijos nuomone, dar labiau švelninti bausmes nėra pagrindo, nes tai irgi prieštarautų bausmės paskirčiai ir neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006 buvo pažymėta, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje R. S. paskirtų bausmių dar ženklesnis švelninimas kaip tik ir reikštų teisingumo principo reikalavimų pažeidimą. Nuteistasis plėšimo metu, dėl savanaudiškų paskatų nužudė pagyvenusio amžiaus moterį, atimdamas jai gyvybę padarė ypatingai didelę žalą visuomenei ir nužudytosios artimiesiems. Šio nusikaltimo padariniai neatstatomi. BK 129 str. 2 d. sankcijoje numatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 14 metų. Todėl R. S. paskirta pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. 10 metų laisvės atėmimo bausmė ir apėmimo būdu paskirta tokio paties dydžio galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos aiškiai per griežtomis. Šios bausmės atitinka padarytų nusikaltimų aplinkybes, kaltininko asmenybę ir jas švelninti pagrindo nėra. Dėl to, kas jau buvo aptarta, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

14. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas pareiškė prašymą priteisti iš nuteistojo 525 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai L. B.– A. Prašymas tenkinamas. Pagal BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Ta pati taisyklė galioja ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir šis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiosios L. B.– A. atstovas advokatas, o nukentėjusiosios išlaidas (525 Eur) advokato pagalbai apmokėti patvirtina prie bylos pridėti dokumentai (2 t., 191-193 b.l.). Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių šios išlaidos turėtų būti nepriteistos arba jų dydis būtų mažinamas, todėl jos turi būti išieškotos iš nuteistojo R. S..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo R. S. priteisti nukentėjusiajai L. B. – A. 525 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus) išlaidų advokato, kuris dalyvavo apeliacinės instancijos teisme kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.