- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-18
- Bylos Nr.
- 1A-406-397-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-3-00112-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Jūratė Jakubonienė
- Kaltinamasis
- V. S.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė, Giedrius Ulinskas
Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-406-397-2013;
Teisėjas Raimundas Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00112-2012-8;
2013 m. liepos 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant išteisintosios V. S. gynėjui advokatui Giedriui Ulinskui, nukentėjusiojo R. S. atstovei advokatei Reginai Atkočaitienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama tuo, kad ji (duomenys neskelbtini) bute, esančiame (duomenys neskelbtini), stumdė nukentėjusįjį R. S., nuo ko šis krito, atsitrenkė į geležinį stovą ir taip jam buvo sukeltas fizinis skausmas, padaryta odos nubrozdinimas dešinės plaštakos IV piršto srityje, poodinė kraujosruva juosmens srityje, tai yra nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmos instancijos teismas, neįrodžius, kad V. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pagal pateiktą kaltinimą ją išteisino.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu, nukentėjusysis R. S. jį skundžia apeliacine tvarka. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, neteisingai vertinio faktines bylos aplinkybes, išimtinai rėmėsi tik išteisintosios ir pasikviestų liudytojų parodymais, o neatsižvelgė į jo paaiškinimus, liudytojos B. P., kuri tiesiogiai matė įvykį, parodymus. Teismas neįvertino pačios išteisintosios asmenybės, kad dažnai girtauja, kad ir įvykio dieną buvo neblaivi. Todėl, atsižvelgiant į paminėtą, apeliantas prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. S. kalta pagal BK 140 str. 1 d., paskirti jai sankcijoje numatytą bausmę ir priteisti iš jos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintosios gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Pirmos instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai V. S. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Pareikšdamas kaltinimą pagal BK 140 str. 1 d. privatus kaltintojas R. S. tokį kaltinimą grindė savo paties paaiškinimu, liudytojų B. P., S. G., A. G. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada. R. S. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) bute, esančiame (duomenys neskelbtini), motinos kambaryje, būdama neblaivi V. S. jį be jokios priežasties užsipuolė, stūmė, tampė už plaukų, ko pasekoje jis krito, atsitrenkė į metalinį stovą ir taip susižalojo pirštą, stuburą.
Ištyrus įrodymus pirmos instancijos teismo posėdyje, teismas nustatė, kad paties nukentėjusiojo parodymai nebuvo tikslūs ir nuoseklūs, jie esminėse detalėse apie panaudoto smurto pobūdį, intensyvumą, skyrėsi nuo liudytojos B. P. parodymų. Nukentėjusiojo nurodomų aplinkybių nepatvirtino ir kiti teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai, nes tiesiogiai nei vienas iš jų įvykio nematė, o tik girdėjo vėliau nukentėjusiojo ar išteisintosios (kaltinamosios) pateiktą, savaip interpretuotą įvykių versiją. Pirmos instancijos teismas ištirtais įrodymais visiškai pagrįstai nustatė, kad tarp nukentėjusiojo ir išteisintosios nusistovėję priešiški santykiai, kuriuos sąlygojo dažnai besikartojantis ir netinkamas nukentėjusiojo elgesys.
Tad, įvertinęs visus ištirtus įrodymus, atlikęs jų analizę, pirmos instancijos teismas pagrįstai V. S. kaltinančius įrodymus laikė nepatikimais ir nepakankamais išteisintosios kaltei patvirtinti. Kaip seka iš pirmos instancijos teismo ištirtos (duomenys neskelbtini) policijos nuovados pateiktos patikrinimo medžiagos, (duomenys neskelbtini) dėl abipusio konflikto į nuovadą buvo pristatyti ir V. S. ir R. S., ten buvo konstatuotas ne tik V. S., kaip savo skunde teigia apeliantas, bet ir paties nukentėjusiojo girtumas, dėl ko jam dėl turimų pretenzijų buvo pasiūlyta kreiptis esant blaiviame stovyje, tačiau daugiau nukentėjusysis į policijos komisariatą nesikreipė. Tai vėlgi rodo, kad nukentėjusysis iš kart po įvykio dėl girtumo negalėjo adekvačiai apibūdinti įvykio aplinkybių ir nesiėmė priemonių, kad kuo operatyviau ir objektyviau užfiksuoti faktus, susijusius su jo nurodomom aplinkybėm. Praėjus tik nemažam laiko tarpui po įvykio, tai yra 2012-06-15 nukentėjusysis kreipėsi į teismo medicinos specialistus, kad nustatyti kūno sužalojimus, o tai sutrukdė nustatyti tikslų šių sužalojimų atsiradimo laiką ir todėl, vėlgi vien tik paties sužalojimo faktas, nenustačius jo tikslaus atsiradimo laiko, neduoda pagrindo jo susieti su nukentėjusiojo nurodomu įvykiu.
Atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį apelianto nurodomais argumentais nėra pagrindo ir todėl jo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.