Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. B. (A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-118-623/2009 pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovei G. A. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo bei pagal atsakovės G. A. priešieškinį ieškovei A. J. dėl ieškovės pastovios gyvenamosios vietos nustatymo kartu su atsakove bei išlaikymo iki gyvos galvos natūra pakeitimo į išlaikymą periodinėmis piniginėmis išmokomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo prievoles pagal ginčo sutartį. Nors turtas buvo įregistruotas VĮ Registrų centre atsakovės vardu, tačiau faktiškai naudotis perduotu daiktu apeliantė neturėjo jokios galimybės ir turtas jai perduotas nebuvo (CK 6.460 str. 1 d., 6.439 str. 1 d., 6.440 str. 2 d., 6.393 str. 4 d.). Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė nevykdė savo sutartinių prievolių. Apeliantės nurodyti liudytojai patvirtina, kad ji pastoviai, o ne epizodiškai, prižiūrėjo ieškovę, teikė jai maistą, medicinos priežiūrą, ieškovė nebuvo palikta be gyvenamųjų patalpų, o butas mieste buvo pirktas pritariant ieškovei. Teismas neteisingai vertino liudytojų parodymus. Ieškovė negalėjo remtis atsakovės sutartinių pareigų nevykdymu (CK 6.206 str., 6.64 str. 3 d.), nes nuo 2004 m. gruodžio 24-25 dienos ieškovė pati neleisdavo atsakovei tinkamai vykdyti sutartines prievoles: perėjo gyventi kitur, išmesdavo maistą, neįleisdavo atsakovės į butą. Dėl to apeliantė turėjo teisę sustabdyti savo prievolės vykdymą tol, kol ieškovė nepradės vykdyti savo prievolės priimti apeliantės prievolės įvykdymą (CK 6.207 str. 1 d.). Nepaisant to, apeliantė šia teise nepasinaudojo ir toliau sąžiningai tęsė ieškovės priežiūrą. Teismas neįvertino to, kad pagal CK 6.199 straipsnį neapibrėžtam laikui sudarytą sutartį galima nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjus kitą šalį, tačiau ieškovė to nepadarė ir naudojosi apeliantės lėšomis ir paslaugomis iki teisminio nagrinėjimo. Buvo pažeistos bylų teismingumo taisyklės, nes ieškinio kaina yra 10 667 Lt, kaip nustatyta ginčo sutartyje (CPK 25-27 str.). VĮ Registrų centro pažymos patvirtina, jog turto vertė nepadidėjo. Tačiau teismas nepagrįstai padidino ieškinio kainą iki 310 249 Lt ir uždėjo apeliantei didelę finansinę naštą bei pažeidė CK 6.198 straipsnio antrąją dalį.

Atiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A. J. prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog apeliantė nuo 2004 metų neteikė ieškovei išlaikymo ir tai turi būti laikoma esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.464 str.). Ieškovės nuomone, susidarius konfliktinei situacijai tarp šalių, tolimesnis ginčo sutarties vykdymas neįmanomas. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog ieškovė trukdė vykdyti sutartį. Be to, rentos mokėtojas neturi teisės sustabdyti savo prievolių vykdymą, nes tokia galimybė nėra numatyta išlaikymą iki gyvos galvos reglamentuojančiose teisės normose. Rentos mokėtojas, sustabdydamas savo prievolės teikti išlaikymą vykdymą, galėtų padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai ir kitiems teisėtiems jo interesams. Ieškovė taip pat teigia, jog nepagrįsti atsakovės argumentai dėl įspėjimo apie sutarties nutraukimą, nes išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimą reglamentuojančiame CK 6.464 straipsnyje tokios privalomos sąlygos nėra. Dėl to CK 6.199 straipsnis nėra taikomas. Ieškovė nesutinka ir su apeliantės teiginiais dėl teismingumo pažeidimo, nes ieškinio reikalavimas yra turtinis, o ieškinio suma turi būti nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę (CPK 85 str. 1 d. 2 p.). Viso ginčo turto rinkos vertė yra 310 249 Lt, todėl byla pagrįstai buvo išnagrinėta apygardos teisme (CPK 27 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai išaiškino, pritaikė teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo iki gyvos galvos teisinius santykius, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl naikinti ar keisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo apeliacinio skundo ribų (CPK 329 str. 2 d.).

Kaip minėta, apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo prievoles pagal ginčo sutartį. Nurodo, jog nors turtas buvo įregistruotas VĮ Registrų centre atsakovės vardu, tačiau faktiškai nebuvo perduotas ir ji neturėjo jokios galimybės juo naudotis. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantės argumentą, kaip nepagrįstą (CPK 185 str.). Visų pirma, bylos medžiaga nustatyta, jog minima sutartis, pagal kurią ieškovė perleido atsakovės nuosavybėn jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo materialiai išlaikyti ieškovę iki gyvos galvos (teikti maistą, drabužius, o reikalui esant - medicininę pagalbą), buvo sudaryta dar 1998 m. gruodžio 3 d. (t. 1, b. l. 4). Šios sutarties pagrindu 1998 m. gruodžio 3 d. nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu buvo įregistruotas ieškovės jai perleistas žemės sklypas, o 1998 m. gruodžio 23 d. – pastatai ir kiemo statiniai, bei daiktinės teisės į šį turtą (t. 1, b. l. 21, 23). Antra, minimos sutarties pirmajame punkte užfiksuotas šalių susitarimas, jog visu namu naudosis ieškovė, ir nėra duomenų, kad ši sutartinė nuostata yra negaliojanti ar būtų buvusi ginčijama. Trečia, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, jog galiojant ginčo sutarčiai ji kreipėsi į ieškovę dėl šio turto valdymo ar disponavimo, naudojimosi juo, o ieškovė atsisakė spręsti šiuos klausimus (CK 6.463 str.). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovė įvykdė savo prievoles pagal minimą sutartį. Be to, įrodymai, apibūdinantys pačios atsakovės elgesį sutarties galiojimo laikotarpiu, leidžia daryti išvadą, jog pati atsakovė nelaikė, kad ieškovė yra neįvykdžiusi sutartinės prievolės perleisti jai turtą (1964 m. CK 283 str., CK 6.193, 6.460 str.).

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė liudytojų bei pačios ieškovės paaiškinimus ir nepagrįstai sprendė, kad savo sutartinių prievolių neįvykdė apeliantė. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstą ir šį apeliantės argumentą. Visų pirma, iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teisme savo paaiškinimus davė ne vienas liudytojas, tačiau apeliantė, nesutikdama su teismo motyvais šiuo klausimu, savo skunde nenurodė, kokių liudytojų ir kokie paaiškinimai, priešingai nei konstatavo teismas, patvirtina jos atsikirtimus į ieškovės teiginius apie sutarties pažeidimą. Antra, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, išlaikymo iki gyvos galvos teisiniuose santykiuose būtinas pasitikėjimas tarp šalių, nes šie santykiai yra fiduciarinio pobūdžio, ir tiek pagal sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 283 straipsnio, tiek pagal galiojančio CK 6.461 straipsnio pirmosios dalies normas į rentos mokėtojo pareigą išlaikyti iki gyvos galvos įeina rentos gavėjo aprūpinimas gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja - ir jo priežiūra. Taip šalys susitarė ir nagrinėjamos sutarties pirmajame punkte. Nagrinėdamas paminėtos prievolės esmę bei turinį, teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 2 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-207/2006, S. I. v. A. Š., procesinio sprendimo kategorija 48.4) ir nurodė, jog rentos gavėjas, kuris privalo gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, tampa priklausomas nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės supratimo ir vykdymo. Taigi teismas teisingai akcentavo tai, kad šios kategorijos sutartys turi didelę socialinę reikšmę, todėl vertinant rentos gavėjo veiksmus vykdant įstatymo bei sutarties reikalavimus taikytini sąžiningumo ir protingumo kriterijai (CK 6.189 str. 1 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamos sutarties šalys yra siejamos artimais giminystės ryšiais: ieškovė yra atsakovės senelė. Kaip žinoma, nagrinėjant teisinius ginčus, kilusius tarp artimų žmonių, yra sudėtinga nustatyti faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių iniciatyva apklaustų liudytojų, o taip pat pačių šalių paaiškinimais, teisingai konstatavo, jog tarp šalių yra susiklostę konfliktiški santykiai ir atsakovė nuo 2004 m. nevykdo pagrindinės sutartinės priedermės – nuolatinai teikti ieškovei būtiniausias bei gyvybiškai svarbias paslaugas, ir pagrįstai tokius veiksmus laikė esminiu nagrinėjamos sutarties pažeidimu, suteikiančiu ieškovei teisę reikalauti sutarties nutraukimo (CK 6.464 str. 2 d.). Apeliantė savo skunde teigia, kad tinkamai vykdyti minimą prievolę ji neturėjo galimybės dėl pačios ieškovės atsisakymo priimti jos teikiamą išlaikymą bei dėl neteisėto jos tetos liudytojos T. B. elgesio. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius, nes byloje nėra duomenų, kad atsakovė nuo 2004 m. būtų siekusi, tai yra būtų ėmusis priemonių, jog būtų įvertintas bei pašalintas, jos teigimu, T. B. trukdymas jai vykdyti prievolę. Todėl apeliantės argumentai dėl CK 6. 206 straipsnio bei 6.64 straipsnio trečiosios dalies nuostatų taikymo yra nepagrįsti (CPK 185 str.). Tokiu būdu teismas pagrįstai patenkino ieškinį, sutartį nutraukė, o turtą, perduotą pagal sutartį atsakovei, grąžino ieškovei (CK 6.458 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus dėl teismo sprendimo dalies, kuria yra atmestas jos priešieškinis nustatyti ieškovei pastovią gyvenamąją vietą kartu su atsakove bei pakeisti išlaikymą iki gyvos galvos natūra periodinėmis išmokomis, nustatant atsakovei pareigą mokėti ieškovei 800 Lt per mėnesį išlaikymą (CK 6.462 str.). Teismas teisingai nurodė, kad šiuos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nenumato rentos gavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kartu su rentos davėju, tuo tarpu ieškovė, būdama veiksniu asmeniu, nesutinka su tokiu atsakovės reikalavimu (CK 2.26 str. 1 d.). Atmesdamas atsakovės reikalavimą dėl išlaikymo pobūdžio pakeitimo, teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, konstatavo, jog šalys minimoje sutartyje nenumatė prievolės įvykdymo būdo pakeitimo, be to, teismas pagrįstai nurodė, jog byloje esantys duomenys apie pačios atsakovės bei jos šeimos turtinę padėtį leidžia spręsti, kad tokia išimtinė priemonė prieštarautų ne tik ieškovės, bet taip pat ir atsakovės bei jos šeimos interesams (CPK 185 str.).

Atmestini apeliantės argumentai, susiję su ieškinio kainos nustatymu, tai yra, jog be pagrindo ginčo turtas įvertintas 310 249 Lt, o ne 10 667 Lt, kaip nustatė sutarties šalys 1998 m. gruodžio 3 d. sutartyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinio kaina buvo nustatyta remiantis VĮ Registrų centro pateiktų išrašų iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis ir tai atitinka civilinio proceso normų, reglamentuojančių turtinio ieškinio, koks yra nagrinėjamas ieškinys, kainos, o taip pat žyminio mokesčio už tokį ieškinį dydžio nustatymą, reikalavimus (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 2 p.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, daro išvadą, kad nėra pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, kaip buvo nurodyta anksčiau šioje nutartyje, taip pat nėra CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmesdama atsakovės apeliacinį skundą, teisėjų kolegija iš jos priteisia valstybei 1, 35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (t. 1, b. l. 189) (CPK 93, 88 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės G. B. (A.) 1, 35 Lt (vienas litas 35 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.