- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-10
- Bylos Nr.
- 1A-467-195/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00145-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Šumskas (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Aiva Survilienė
- Kaltinamasis
- H. D.
- Nukentėjusysis
- N. P.
- Advokatai
- Ramūnas Mikulskis, Gediminas Milevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės ir Artūro Šumsko (kolegijos pirmininko),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios N. P. (N. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo H. D. pagal jam pareikštą kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje, padarymo išteisintas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
N. P. pareikštas civilinis ieškinys dėl 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu. Taip pat netenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymas dėl 208,44 eurų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų priteisimo už N. P. suteiktą teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. H. D. pagal N. P. pareiškimą privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad jis apšmeižė nukentėjusiąją, o būtent, kad jis 2016 m. sausio 26 d. apie 13.00 val. pertraukos darbe metu atėjo į UAB „Maxima LT“ priklausančią teritoriją – rampą, ant kurios iškraunamos prekės, ir nukentėjusiosios N. P. bendradarbių R. V. ir H. K. akivaizdoje viešai iškoneveikė nukentėjusiąją N. P., t. y. išvadino necenzūriniais rusiškais ir lietuviškais žodžiais, kurie pagal savo reikšmę ir prasmę nukentėjusiąją apšmeižė ir neigiamai apibūdino, bei tokiu būdu pakirto nukentėjusiosios N. P. bendradarbių pasitikėjimą nukentėjusiąją. Nurodytą dieną H. D. išvadino nukentėjusiąją N. P. necenzūriniais žodžiais. Nurodyti žodžiai pagal savo visuotinai žinomą prasmę akivaizdžiai nukentėjusiąją šmeižia. H. D. buvo kaltinamas šiais savo veiksmais padaręs nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje.
Apylinkės teismas H. D. dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisino, nurodydamas, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu N. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir H. D. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamo veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymo bei paskirti jam bausmę inkriminuojamo straipsnio nurodytos bausmės ribose, taip pat priteisti iš H. D. jos naudai 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidas už advokato jai suteiktą teisinę pagalbą šioje byloje.
Nukentėjusioji N. P. nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad H. D. veiksmai nėra šmeižimas, nes jis paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie ją, todėl savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje. Byloje surinkta pakankamai duomenų, neabejotinai ir nuosekliai patvirtinančių, jog buvo padaryta H. D. inkriminuojama veika ir jo veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji šmeižimo sudėties požymiai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai H. D. paskleistą informaciją apie ją traktavo ne kaip šmeižimą, o viso labo kaip įžeidimą. H. D. išsakyti žodžiai apeliantės atžvilgiu pagal savo prasmę yra ne jos veiksmų subjektyvus vertinimas, bet konkretūs faktai apie jos vykdomą veiklą, vedamą gyvenimo būdą. H. D. paskleista informacija apie apeliantę yra konkreti, jos teisingumą galima patikrinti. N. P. niekada nebuvo bausta už vertimąsi prostitucija, o H. D. išsakyta informacija objektyviai neatitinka tikrovės. H. D. išsakyti žodžiai apeliantę akivaizdžiai šmeižia, menkina jos reputaciją bendradarbių akyse, nors ji gyvena padoriai, augina vaikus. Nurodo, kad ši veika padaryta tyčia, neturint faktais patvirtintų duomenų apie jų tikrumą.
N. P., vadovaudamasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsniu, nurodo, kad asmens teisė į reputacijos apsaugą yra ginama kaip teisės į privatų gyvenimą dalis, ši nuostata taikoma, kai kėsinimasis į asmens reputaciją pasiekia tam tikrą sunkumo lygį ir trukdo įgyvendinti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Apeliantės aplinkos asmenys apie ją susidarė neigiamą nuomonę, kurią sąlygojo H. D. sistemingas, aktyvus ir akiplėšiškas šmeižimas.
Liudytojos R. V. ir H. K. patvirtino, jog jos atžvilgiu buvo išsakyti nepadorūs, necenzūriniai, ją šmeižiantys žodžiai. Mano, kad H. D. veiksmai turi būti įvertinti iš naujo, kadangi byloje yra akivaizdūs objektyvieji ir subjektyvieji veikos, numatytos BK 154 straipsnyje, požymiai.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Įvertinus bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta, H. D. pagrįstai išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios, liudytojų H. K., R. V., iš dalies ir paties kaltinamojo bei liudytojo S. V. parodymais, taip pat 2016 m. vasario 27 d. R. V. ir H. K. raštu nustatė, jog kaltinamasis 2016 m. sausio 26 d. (duomenys neskelbtini) apie 13 val. prie parduotuvės „Maxima“ ant rampos rusų kalba išvadino nukentėjusiąją N. P. įžeidžiančiais žodžiais, t. y. ją pavadino „kurva, kvaila kaimiete, išgama, prostitute, kale“. Šios faktinės aplinkybės byloje nėra ginčijamos, tačiau apeliantė nesutinka su jų vertinimu apylinkės teismo nuosprendyje, kuriame teismas nurodė, jog H. D. veiksmai, kuriais jis kaltinamas, buvo nukreipti į nukentėjusiosios pažeminimą, sumenkinimą ir yra jos įžeidimas, bet ne šmeižimas. Apeliantės įsitikinimu, priešingai nei sprendė apylinkės teismas, H. D. veiksmai visiškai atitinka šmeižimo (BK 154 str. 1 d.) sudėtį, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante.
Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012).
Apeliantė skunde teigia, kad H. D. jos atžvilgiu išsakytais pirmiau nurodytais necenzūriniais žodžiais buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie ją, nes necenzūriniais žodžiais H. D. pasakė konkrečius tikrovės neatitinkančius faktus, kad ji užsiima prostitucija, yra laisvo elgesio moteris, lytiškai santykiauja su įvairiais vyrais, taip siekdamas suteršti jos reputaciją. Tačiau šių apeliantės teiginių pagrįstumo byloje esantys duomenys visgi nepatvirtina. Kad kaltinamasis išsakė apeliantės nurodomus samprotavimus apie nukentėjusiosios gyvenimo būdą, nepatvirtino nei viena liudytoja – nei H. K. ir R. V., kurios su nukentėjusiąja buvo ant rampos ir girdėjo, ką sakė H. D., nei kitos jos bendradarbės J. V. ir J. Lietuvninkienė. 2016 m. vasario 27 d. pareiškime R. V. ir H. K. nurodė, kad jos 2016 m. sausio 26 d. tapo nemalonaus incidento liudytojomis, kurio metu H. D. pradėjo kolioti jų bendradarbę N. P. ir tai buvo ne šiaip koliojimas, o grasinimai ir pažeminimas. Taigi nė viena liudytoja teisme nenurodė, kad H. D. siekė informuoti ir suteikti žinių joms apie nukentėjusiosios amoralų gyvenimo būdą, jos tvirtino, kad H. D. tiesiog išvadino apeliantę įžeidžiančio turinio žodžiais. Tačiau subjektyvūs pasakymai, kad žmogus yra blogas, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, o tik pateikiant apibūdinamuosius neetiškus žodžius, nelaikytini šmeižimu. Be to, iš liudytojų parodymų matyti, kad H. D. necenzūrinius žodžius tiesiogiai sakė pačiai nukentėjusiajai, o jos bendradarbės H. K. ir R. V. juos išgirdo tik todėl, kad tuo metu buvo kartu su nukentėjusiąja ant rampos, t. y. H. D. žodžiai buvo skirti pačiai nukentėjusiajai, o ne aplinkiniams informuoti.
Iš bylos duomenų matyti, kad H. D. ir apeliantės santykiai yra įtempti ir pirmiau minėtus necenzūrinius žodžius H. D. nukentėjusiajai išsakė konfliktinėje situacijoje. Liudytojos ir pati apeliantė nurodė, kad įvykio metu H. D. buvo agresyvus, kalbėjo pakeltu tonu. Atsižvelgusi į šalių santykius ir susidariusią situaciją įvykio metu, kolegija sprendžia, kad H. D. necenzūrinių žodžių apeliantės atžvilgiu vartojimą lėmė ne tyčinis siekis perduoti žinias apie amoralų apeliantės gyvenimo būdą, bet jo emocijų išraiška konfliktinės situacijos metu ir siekis pažeminti apeliantę, o savo išsakytų necenzūrinių žodžių apeliantei H. D. tiesiogiai nesiejo su prostitucija ar pinigų stygiumi. Akivaizdu, kad H. D. išsakyti necenzūriniai žodžiai apeliantei buvo nemalonūs ir žeminantys, tačiau įžeidžiančio turinio teiginių išsakymas, nenurodant konkrečių tai pagrindžiančių faktų, pats savaime negali būti vertinamas kaip šmeižimas BK 154 straipsnio prasme. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad H. D. išsakytais kaltinime nurodytais žodžiais siekė apeliantę sumenkinti, paniekinti, pažeminti ir įžeisti, bet ne šmeižti, yra pagrįstos.
Apeliantė skunde teigia, kad jos aplinkos asmenys susidarė apie ją neigiamą nuomonę, kurią sąlygojo H. D. sistemingas, aktyvus ir akiplėšiškas šmeižimas, melagingos informacijos apie apeliantę skleidimas. Tačiau bylos duomenys rodo priešingas aplinkybes – kad apeliantės bendradarbės, 2016 m. sausio 26 d. įvykio liudytojos, nepaisant H. D. išsakytų žodžių nukentėjusiosios atžvilgiu, ją apibūdina teigiamai: liudytoja H. K. teismo posėdyje nukentėjusiąją apibūdino kaip pareigingą, darbščią, sąžiningą ir gerą darbuotoją, o R. V. teismo posėdyje parodė, kad niekas nesiskundė nukentėjusiosios darbu, ji gera darbuotoja, savo darbą padaro, jeigu reikia padeda kitiems.
Kolegija pažymi, kad ne kiekvienas priešingas teisei elgesys yra vertinamas kaip nusikalstama veika. Kasacinėje praktikoje, remiantis konstitucine jurisprudencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), nuolat akcentuojama, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad H. D. apeliantės atžvilgiu iš tiesų išsakė necenzūrinio ir įžeidžiančio turinio žodžius, kas ir nebuvo byloje ginčijama. Nors įžeidimas nuo 2015 m. liepos 10 d. yra dekriminalizuotas, tačiau nemažai žeidžiančio pobūdžio žodžių ir veiksmų priskirta administracinių nusižengimų kategorijai, be to, toks elgesys gali būti vertinamas kaip deliktas, užtraukiantis pažeidėjui civilinę atsakomybę.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, padarė pagrįstas išvadas, kad H. D. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, ir jį išteisino, teismo atliktas įrodymų vertinimas bei priimtas sprendimas atitinka įstatymų reikalavimus, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog H. D. išteisintas pagrįstai, teismas neturi pagrindo svartyti apeliantės prašymų priteisti neturtinės žalos atlyginimą bei atstovavimo išlaidas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiosios N. P. apeliacinį skundą atmesti.