- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-07
- Bylos Nr.
- eI2-2771-484/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04737-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- B. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. (B. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. S. (B. S.) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 24S189037, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam 2022 m. gruodžio 19 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. gruodžio 19 d. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjui leido pakeisti darbdavį ir įsidarbinti mažojoje bendrijoje (toliau – MB) „(duomenys neskelbtini)“, kurioje pareiškėjas dirba iki šiol.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, skunde nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 137 straipsnio nuostatoms, MB „(duomenys neskelbtini)“ jam buvo suteiktos nemokamos atostogos, kurių metu jis buvo išvykęs lankyti šeimos, likusios gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, buvimas nemokamose atostogose nereiškia, kad darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio yra nutraukti. Be to, darbdavys negali atsisakyti tenkinti darbuotojo prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo ir tokiu būdu pažeisti jo teisės į poilsį. Todėl pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento Sprendimo išvada, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl darbdavio pakeitimo, Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Pareiškėjas skunde pažymi, kad jis nuo 2023 m. kovo 15 d. turi teisę Lietuvos Respublikoje vykdyti individualią veiklą pagal pažymą. Todėl, jo manymu, yra nepagrįsta ir Migracijos departamento Sprendimo išvada, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvoje.
Pareiškėjo tvirtinimu, tai, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai, nesudaro pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Duomenų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, nėra. Kitų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindų taip pat nenustatyta. Pareiškėjas teigia, kad jis siekia ir toliau dirbti Lietuvos Respublikoje bei mokėti mokesčius.
Pareiškėjo nuomone, atsakovo priimtas Sprendimas yra formalus ir biurokratinis, o formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nedera su gero administravimo principu.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškina, kad Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 3 d. gavo pareiškėjo prašymą leisti pakeisti darbdavį. Pareiškėjas tokį prašymą pateikė, ketindamas dirbti MB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėjas karu su prašymu pateikė Bendrovės tarpininkavimo raštą Nr. 20231029-209577, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 1 100 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjui leido pakeisti darbdavį.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2024 m. sausio 7 d., tačiau jam nebuvo išmokėtas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti darbo užmokestis – 1 100 Eur. Nustatyta, kad pareiškėjui 2024 m. sausio mėn. (1 mėn.) buvo išmokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA) (891,36 Eur), o 2024 m. vasario – birželio mėn. (5 mėn.) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokėtas, kas reiškia, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu Bendrovėje faktiškai nedirbo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui negaunant nustatyto darbo užmokesčio, pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar pareiškėjui bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos aiškintis aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nebuvo mokamas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis.
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, atsakovo vertinimu, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusią pareiškėjo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Atsakovas atsiliepime, be kita ko, nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. kovo 15 d. vykdo individualią veiklą. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą, nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2023 m. kovo 20 d. išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Ši aplinkybė, anot atsakovo, taip pat patvirtina, kad pareiškėjo deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės.
Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, suformuota panašaus pobūdžio bylose, tvirtina, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus ir nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovo tvirtinimu, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl Sprendimo naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 24S189037, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti pas naująjį darbdavį pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, ir jam (jai) nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas, 2023 m. spalio 30 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį (toliau – Prašymas).
Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė MB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. spalio 29 d. tarpininkavimo raštą Nr. 20231029-209577 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas), kuriuo MB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo pareiškėją įdarbinti pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui betonuotoju ir jam darbo sutarties laikotarpiu mokėti 1 100 Eur mėnesinį darbo užmokestį.
Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį asmeniui.
Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, duomenys apie užsienietį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – Sodra). Patikrinimo metu nustatyta, kad asmuo MB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintas nuo 2024 m. sausio 7 d. ir jam nei karto nebuvo mokėtas Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 100 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui 2024 m. sausio mėn. (1 mėn.) buvo išmokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (891,36 Eur), o 2024 m. vasario – birželio mėn. (5 mėn.) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokėtas.
Sodros duomenimis taip pat nustatyta, kad asmuo nuo 2023 m. kovo 15 d. vykdo individualią veiklą. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą, nustatyta, kad jam nuo 2023 m. kovo 20 d. išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.
Migracijos departamentas, įvertinęs patikrinimo metu surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2024 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 24S189037, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas šiais pagrindais: 1) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 2) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „ Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo, (toliau – Tvarkos aprašas).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 22S164100 Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatytu pagrindu. Pareiškėjas įsipareigojo įsidarbinti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. gruodžio 19 d. (toliau – Leidimas), išduotas 2022 m. gruodžio 19 d. Pareiškėjui Leidimas įteiktas 2022 m. gruodžio 21 d.
Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2023 m. kovo 14 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2302-LLGD-1822 leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 9 d. sprendimu leido pareiškėjui pakeisti darbdavį ir įsidarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tenkindamas pareiškėjo 2023 m. spalio 30 d. prašymą, Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 8 d. sprendimu dar kartą leido jam pakeisti darbdavį ir įsidarbinti MB „(duomenys neskelbtini)”. Byloje ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.
Įstatymo (leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimo metu galiojusi Įstatymo redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas.
Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, be kita ko, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Įstatymas nustato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Tvarkos aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).
Bylos duomenimis nustatyta, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas darbo pagrindu, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu. Taigi pareiškėjas, tiek teikdamas prašymą dėl Leidimo išdavimo, tiek gavęs Leidimą, įsipareigojo visą Leidimo galiojimo laikotarpiu laikytis imperatyvių Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų reikalavimų.
Byloje nėra ginčo, kad Tarpininkavimo raštu MB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo pareiškėją įdarbinti pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui betonuotoju ir jam darbo sutarties laikotarpiu mokėti 1 100 Eur mėnesinį darbo užmokestį.
Byloje esantys Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas MB „(duomenys neskelbtini)“ įsidarbino nuo 2024 m. sausio 7 d. Sodros informacinės sistemos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjui 2024 m. sausio mėn. buvo išmokėtas 891,36 Eur darbo užmokestis, t. y. mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o 2024 m. vasario – birželio mėnesiais pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo išmokėtas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir MB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta informacija. Dėl to teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento išvadoms, kad šie duomenys patvirtina pareiškėjui realiai mokėtą atlyginimą. Taip pat pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde nenurodo ir nepateikia įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis. Priešingai, pareiškėjas pripažįsta ne tik tai, kad jis gavo mažesnį darbo užmokestį nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, bet ir tai, kad jis MB „(duomenys neskelbtini)“ kurį laiką nedirbo, buvo išvykęs į kilmės valstybę aplankyti šeimos narių.
Pabrėžtina, kad tiek pareiškėjo prašyme, tiek ir MB „(duomenys neskelbtini)“ Tarpininkavimo rašte buvo aiškiai nurodyta, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas MB „(duomenys neskelbtini)“ Tarpininkavimo rašte. Todėl iš aukščiau minėtų duomenų Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Sodros informacinės sistemos duomenimis pareiškėjas nuo 2023 m. kovo 15 d. vykdo individualią veiklą. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, atsakovas, remdamasis Licencijų informacine sistema, nustatė, jog pareiškėjui išduota licencija nuo 2023 m. kovo 20 d. vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Pareiškėjas šią aplinkybę pripažįsta.
Taigi byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas buvo formalus. Pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą darbo pagrindu, Įstatymo reikalavimų nesilaikė, MB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo, o įsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą ir gavo licenciją vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Šios aplinkybės suponuoja besąlygišką išvadą, kad pareiškėjo deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Įstatymo 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės.
Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio) (žr. 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023).
Dėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis buvo neapmokamose atostogose ir buvo išvykęs į savo kilmės šalį, todėl neprivalėjo atitikti reikalavimų dėl pragyvenimo lėšų, teismas pažymi, kad nekvestionuoja pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pabrėžia, kad jis, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalį visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022). Įstatyme nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).
Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr. LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjui vieną mėnesį darbo užmokestis MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo mokamas mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o penkis mėnesius – iš viso nemokamas, bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti administravimo, be kita ko, ir proporcingumo principas.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino ir užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika.
Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, kad pareiškėjui 2020 m. sausio 6 d. ir 2022 m. rugpjūčio 25 d. buvo išduotos nacionalinės vizos, 2020 m. lapkričio 25 d. ir 2022 m. gruodžio 19 d. – leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2020 m. vasario 10 d. iki 2020 m. birželio 19 d. pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2020 m. birželio 10 d. iki 2021 m. gegužės 10 d. – MB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki 2023 m. gegužės 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 12 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuo 2024 m. sausio 7 d. – MB „(duomenys neskelbtini)“. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas MB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2024 m. vasario mėn. faktiškai nedirba, o nuo 2023 m. kovo 15 d. vykdo individualią veiklą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šias Migracijos departamento Sprendime nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi.
Bylos duomenimis pareiškėjas neturi ir šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu). Panaikinti skundžiamą Sprendimą remiantis skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo ( Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis). Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo B. S. (B. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.