- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-01-27
- Bylos Nr.
- 1A-57-64-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00132-2004-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Virginija Žindulienė, Nijolė Matuzevičienė
- Nuteistasis
- D.
- Advokatai
- Henrikas Oseckis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti: dvi kupiūros po 100 JAV dolerių ir vieną kupiūrą 50 litų, 2000 m. spalio 26 d. poėmio protokolu paimtus iš D. S. , perduotus saugojimui į Kelmės rajono policijos komisariato finansų dalį, kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus, vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p. konfiskuoti ir perduoti valstybės nuosavybėn.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. T. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2000 m. spalio 18 d. 11 val. (duomenys neskelbtini), kartu su E. G. L., prisistatę elektros tinklų darbuotojais, įsibrovė į A. S. gyvenamąjį namą, panaudodami nukentėjusiųjų atžvilgiu fizinį smurtą, t.y. A. S. suduodami vieną smūgį į veidą, taip jam padarydami kraujosruvas dantenose ir išmušdami du dantis, A. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, surišdami jam rankas ir kojas, atėmė galimybę priešintis, taip pat suduodami O. S. vieną smūgį į veidą, padarydami muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje ir trijų dantų lūžį, O. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, surišdami jai rankas, užrišdami akis ir užkimšdami burną, atėmė galimybę priešintis, pagrobė svetimą, t.y. O. S. ir A. S. priklausantį turtą - 7466 litus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. T. prašo pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nuosprendį - sušvelninti jam paskirtą bausmę ir panaikinti turto konfiskaciją. Nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 d. 2 p.), t.y. dėl jam paskirtos per griežtos bausmės, nes BK 61 str. 2 d. nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį, tačiau BK 61 str. 2 d. dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, bet reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Mano, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). BK 180 str. 2 d. nusikaltimo sankcija numato bausmę laisvės atėmimą iki septynerių metų. Nurodo, kad nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu padaręs vieną sunkų tyčinį nusikaltimą. Teismas nustatė dvi jo atsaomybę lengvinančias aplinkybes (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą), o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Jis savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino pilnai ir teismui paaiškino įvykio aplinkybes. Nors praeityje ir buvo teistas, tačiau po paskutinio teistumo yra praėję dešimt metų, atlikęs bausmę daugiau nepadarė jokių nusikaltimų. Atlikęs bausmę nuo 2005-05-25 pradėjo dirbti ir iki šiol dirba, mokosi (b.l. 239-244). Teigia, kad įmonėse, kuriose dirbo ir dirba yra charakterizuojamas teigiamai. Taip pat ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje šiuo metu dirba, yra charakterizuojamas teigiamai, bei įmonė prašo atsižvelgti į žmogiškąsias savybes jam (apeliantui) skiriant bausmę. Taip pat nurodo, kad šiuo metu turi pragyvenimo šaltinį, supranta, kad padarė sunkų nusikaltimą ir turi atsakyti už savo veiką. Teismas vertindamas jo padarytą nusikaltimą, atsižvelgė į tai, kad padarytas tyčinis nusikaltimas, savanaudiškas, smurtinis, tačiau mano, kad jam paskirta bausmė per griežta, nes jis padarė išvadas ir mano, kad dabartinis jo gyvenimo būdas patvirtina tai. Teigia, kad skiriant bausmę būtina vadovautis ne tik sankcijoje numatytos bausmės dydžiu, tačiau ir teisingumo principu, atsižvelgiant į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kaitinamojo asmenybę. Šiuo metu jis suvokia savo padarytų gyvenimo klaidų sunkumą, taip pat supranta, kad 2 metų įkalinimas nepadarys jo geresniu žmogumi, kad tik būdamas laisvėje galės visiems įrodyti, kad pasitaisė ir daugiau gyvenime tokių klaidų nebedarys, todėl prašo teismo rasti galimybę sušvelninti jam skirtą bausmę.
Skunde taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje mini, jog nėra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, nes tiek senojo BK 49 str. 3 d., tiek naujojo BK 95 str. 4 d. numato, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Teismas nuosprendyje teigia, kad buvo paskelbta jo paieška ir jis buvo intensyviai ieškomas nuo 2000-11-15 iki 2009-06-11. Su tuo nesutinka, nes jokia jo paieška nebuvo vykdoma, 2000-08-31 Klaipėdos miesto apylinkės teismo buvo nuteistas ir atlikinėjo bausmę Alytaus pataisos namuose, iš kur paleistas 2005-04-28. Atlikęs bausmę pradėjo dirbti nuo 2005-05-25 ir dirba iki šiol (b.l. 242-243), tačiau nei vienoje įmonėje, nors dirbo oficialiai, nebuvo ieškomas. Tik 2009-05-14 nutarimu, mano buvo paskelbta jo paieška, jis sužinojęs, kad yra ieškomas, 2009-06-11 atvyko pats i Kelmės rajono PK pas ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną (b.l. 199, 208). Dėl to mano, kad teismas nepagrįstai netaikė LR BK 95 str. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija) (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties) ir nenutraukė baudžiamojo proceso remiantis LR BPK 3 str. 1 d. 2 p.
Taip pat mano, kad teismo nuosprendžiu konfiskuotos ir perduotos valstybės nuosavybėn dvi kupiūras po 100 JAV dolerių ir viena kupiūra 50 litų, 2000 m. spalio 26 d. poėmio protokolu paimtus iš D. S. , perduotus saugojimui į Kelmės rajono policijos komisariato finansų dalį, kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus, turėjo būti sugražinti nukentėjusiems, šiuo metu nuketėjusiųjų atstovui, o ne konfiskuoti ir perduoti valstybės nuosavybėn. LR BK 108 str. numato, kad „teismas, įsitikinęs, kad proceso metu rasti ir paimti daiktai ar vertybės priklauso nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, nusprendžia šiuos daiktus ar vertybes po nuosprendžio jsiteisėjimo grąžinti jų savininkui“.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. T. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką. Nuteistasis neginčija savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., teisėjų kolegija patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Motyvuojamoji dalis
Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal BK 95 straipsnį – tai baudžiamajame įstatyme nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis. BK 95 str. 2 d. nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymai dėl senaties taikomi to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika, t. y. veiką kvalifikavus pagal 2000 m. BK, negalima taikyti 1961 m. BK numatytų bendrosios dalies normų, nors jos ir būtų lengvinančios asmens teisinę padėtį.
D. T. nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2000 m. spalio 18 d., t.y. galiojant dar senajam Baudžiamajam kodeksui. Apelianto padarytas 2000 m. BK 180 str. 2 d. numatytas nusikaltimas (plėšimas įsibrovus į patalpą) pagal nusikalstamos veikos sudėties požymius atitiko jo padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 272 str. 3 d. numatyto nusikaltimo (plėšimas, padarytas įsibraunant į gyvenamąją patalpą) sudėtį. 2000 m. BK 180 str. 2 d. sankcija numato tik laisvės atėmimą iki septynerių metų, o 1961 m. BK 272 str. 3 d. sankcija – laisvės atėmimą nuo šešerių iki dvylikos metų. Taigi, 2000 m. BK numatė švelnesnį asmens baudžiamumą, todėl pagrįstai apylinkės teismas D. T. nusikaltimą kvalifikavo pagal 2000 m. BK 180 str. 2 d.
Vertinant baudžiamuosius įstatymus senaties sąlygų požiūriu, pagal 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. asmeniui, padariusiam 1961 m. BK 272 str. 3 d. numatytą nusikaltimą, buvo nustatytas dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams. Tuo tarpu 2000 m. BK 180 str. 2 d. numatytas nusikaltimas BK 11 str. 5 d. prasme yra sunkus nusikaltimas. BK 95 str. 1 d. 1 p. d papunktis (Lietuvos Respublikos 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, įsigali. 2003-05-01 (Žin. 2000-10-25, Nr. 89-2741) redakcija) numato taip pat dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas.
BK 95 str. 3 d. numato, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ne tik 2000-11-15 buvo paskelbta D. T. paieška, bet ir 2009-05-14 nutarimu (b.l. 117, 199, t. 1). Apelianto paieška buvo pavesta vykdyti Klaipėdos m. vyriausiajam policijos komisariatui ir paieška buvo vykdoma aktyviai – buvo vykdomi telefonininkių pokalbių pasiklausymai, buvo taikomas areštas pašto korepodencijoms, taip pat buvo bendrauta su D. T. seserimi bei apelianto buvo ieškoma žinomais jo gyvenamosios vietos adresais (b.l. 122, 160, 168-171, 189, t. 1), tačiau nuteistasis nebuvo rastas. Pažymėtina, kad nuteistasis, vykdant 2000-08-31 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį, buvo suimtas tik nuo 2004-12-18 ir iš pataisos namų atlikus bausmę paleistas 2005-04-28 (b.l. 216, t. 1). D. T. paieška buvo nutraukta tik nuo 2009-06-11, kai D. T. buvo pareikštas įtarimas. Šios paminėtos aplinkybės rodo, kad nuteistojo paieška buvo vykdoma nuo 2000-11-15, o ne nuo 2009-05-14, kaip teigiama apeliaciniame skunde, todėl pagal BK 95 str. 3 d. nuostatas, senaties eiga dėl padaryto plėšimo buvo sustojusi iki 2009-06-11. Taigi, D. T. atžvilgiu skundžiamas nuosprendis priimtas nesuėjus nuosprendžio priėmimo senaties terminui ir dėl to nėra pagrindo BPK 3 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu nutraukti baudžiamojo proceso apelianto atžvilgiu.
Dėl paskirtos bausmės
BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. T. bausmę už skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas), kaltės formą (nusikaltimą apeliantas padarė veikdamas tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikaltimą padarė siekdamas savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje). Taip pat teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę – D. T. šiuo metu dirba, mokosi, charakterizuojamas teigiamai, tačiau anksčiau yra teistas 5 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už ankstesnį nusikaltimą, taip pat buvo baustas administracine tvarka, tačiau galiojančios administracinės nuobaudos neturi. Taip pat teismas nustatė ir nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad D. T. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino žalą (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.). Apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.
Nors BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, tačiau BK 180 str. 2 d. sankcijoje įstatymų leidėjas numatė tik vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Dėl to, BK 61 str. 2 d. nuostata, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, nuteistojo atžvilgiu netaikytina. Kadangi BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 7 metų, tai pagal BK 61 str. 3 d., bausmės vidurkis būtų lygus 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad D. T. apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 2 metams, nepažeisdamas BK 54 str. 2 d., 61 str. 2 d. nuostatų. Be to, nuteistajam paskirta bausmė yra mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.
Nors po nusikaltimo padarymo praėjo dešimt metų, nuteistasis teigia padaręs išvadas, naujų nusikaltimų nepadarė, dirba, mokosi, kas leistų manyti, kad kaltininkui netikslinga skirti laisvės atėmimo bausmę, tačiau kolegija daro išvadą, kad šių nuteistąjį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių nepakanka, kad būtų pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d., t.y. daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisingumo principas suprantamas kaip specifinių ypatumų, kurie nulemia būtinumą užtikrinti kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, visuma. BK 41 str. 2 d. numatytais bausmės tikslais siekiama ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, bet ir nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir kt. Be to, pagal teismų praktiką, BK 54 str. 3 d. nuostata taip pat reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą bei visas kitas bylos aplinkybes, nepažeisdamas asmenų lygybės prieš įstatymą principo ir padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. taigi, atsižvelgiant į tai, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, dešimt metų nuteistasis vengė baudžiamosios atsakomybės, pats į policiją atvyko tik 2009-06-11, kai tuo tarpu kitas nusikaltimo bendrininkas jau 2004-06-01 nuosprendžiu buvo nuteistas ir paskirtąją 3 metų laisvės atėmimo bausmę yra atlikęs, kolegija daro išvadą, kad apeliantui D. T. nėra pagrindo taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatų ir skirti kitą, nenumatytą BK 180 str. 2 d. sankcijoje ir nesusijusią su laisvės atėmimu, bausmę
Taip pat nėra pagrindo taikyti ir BK 75 str. ir atidėti bausmės vykdymą nuteistajam. BK 75 str. 1 d. numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kaip matyti, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, lemiamą reikšmę turi nusikaltimo pavojingumas, t.y. minėtų nuostatų taikymas galimas tik esant nesunkiems ar apysunkiams nusikaltimams. Tuo tarpu D. T. yra nuteistas už vieną sunkų nusikaltimą ir ši aplinkybė rodo, jog nėra net formalaus pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.
Taipogi teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių nuteistajam taikyti ir BK 62 str. nuostatas, reglamentuojančias švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės skyrimą.
Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad nuteistojo apeliacinis skundas dėl bausmės sušvelninimo netenkinamas nesant tam teisinio pagrindo.
Dėl daiktinių įrodymų konfiskavimo
Skundžiamu nuosprendžiu teismas nusprendė daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti, konfiskuoti, tačiau aprašomojoje dalyje nemotyvavo tokio sprendimo. Dėl to konstatuojama, kad apylinkės teismas nesilaikė BPK 305 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.5 p. reikalavimų, tačiau tai nėra esminis BPK pažeidimas, dėl ko nėra pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį.
Lietuvos Respublikos BK 72 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d. (Žin., 2000, Nr. 89-2741) redakcija) numatyta, kad gali būti konfiskuojamas tik turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Pagal BK 72 str. 2 d. 3 p. teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitą materialią vertę turinčius daiktus. BK 72 str. 5 d. (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, įsigal. 2004 m. liepos 13 d. (Žin., 2004, Nr. 108-4030) redakcija) nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų BK 72 str. 2, 3, 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pagal teismų praktiką plėšimo ir panašių nusikaltimų dalykams BK 72 str. 2 d. 3 p. ir 5 d. nuostatos negali būti taikomos, nes kaltininkas plėšimo būdu užvaldęs turtą tik neteisėtai jį valdo. Iš kaltininko paimti pagrobti pinigai ir kiti materialią vertę turintys (ar jos neturintys) daiktai, remiantis BPK 94 str. 1 d. 5 p., turi būti grąžinami teisėtam jų savininkui, o ne konfiskuojami. Nesant pagrobtų daiktų, iš kaltininko nukentėjusiajam priteisiama tų daiktų vertę atitinkanti pinigų suma žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-95/2004, 2K-632/2004, 2K-222/2010). Tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiems asmenims arba pareiškiami civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos, susijusios su tokio turto praradimu, atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo pagrobtą turtą yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos. Laikytina, kad turtinę naudą kaltininkas gavo tik tuo atveju, kai iš nusikalstamos veikos gautą turtą pardavė ar kitaip realizavo didesne kaina nei jo vertė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-70/2005, 2K-135/2005).
Šioje byloje dėl nusikaltimu padarytos žalos buvo pareikštas civilinis ieškinys 7466 Lt sumai (1 t. 37 b. l.), nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiųjų atstovas K. M. parodė, kad civilinio ieškinio nereiškia (2 t. 76-77 b. l.). Ši suma Šiaulių apygardos teismo 2004-06-01 nuosprendžiu buvo priteista iš vieno iš nusikaltimo dalyvių – E. G.-L. (1 t. 151-154 b. l.). Apeliantas savo noru atlygino 6936 Lt nusikaltimu padarytos žalos (2 t. 170 b. l.). Taigi, liko neatlyginta nusikaltimu padarytos žalos už 530 Lt (7466 – 6936 = 530). Ikiteisminio tyrimo metu iš liudytojos D. S. (N.) buvo paimti ir kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, pripažintos dvi 100 JAV dolerių kupiūros ir viena 50 Lt nominalo kupiūra. Liudytoja D. S. (N.) parodė gavusi iš E. G.-L. kaip skolą D. S.. Pastebėtina, kad liudytoja pinigus iš vieno iš nusikaltimo dalyvių gavo iš karto po įvykdyto plėšimo, todėl tiek Šiaulių apygardos teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą E. G.-L. atžvilgiu, tiek skundžiamą nuosprendį D. T. atžvilgiu priėmęs apylinkės teismas padarė išvadą, kad iš liudytojos D. S. (N.) poėmio metu paimti pinigai buvo gauti iš nusikalstamos veikos ir todėl pagal BPK 94 str. 1 d. 5 p. turėtų būti grąžinti nukentėjusiųjų atstovui K. M.. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismas netinkamai taikė BK 72 str. 2 d. 3 p., 5 d. normas, todėl, remiantis BPK 328 str. 1 p., teismo sprendimas keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Taigi, apelianto skundo prašymas panaikinti turto konfiskavimą tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo ir daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti: dvi kupiūras po 100 JAV dolerių ir vieną kupiūrą 50 litų, 2000 m. spalio 26 d. poėmio protokolu paimtus iš D. S. , perduotus saugojimui į Kelmės rajono policijos komisariato finansų dalį, kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus, grąžinti nukentėjusiųjų atstovui K. M. , gyv. (duomenys neskelbtini).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.