Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės, Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismo sprendime pažymima, jog Šiaulių miesto Vyriausiasis policijos komisariatas yra vidaus tarnybos sistemai priklausanti valstybės valdymo įstaiga, kurios pareigūnai turi vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio nustatytą apibrėžimą, vidaus tarnybos sistemos pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja šis statutas ir (ar) kuris turi viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis apibrėžia viešąjį administravimą kaip įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojamą valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomąją veiklą, skirtą įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.

Cituotų teisės normų pagrindu teismas padarė išvadą, kad eismo priežiūros pareigūnų veikla, vykdant įstatymo jiems suteiktas eismo priežiūros funkcijas, atitinka viešojo administravimo sampratą. Teismas nurodė, jog Viešojo administravimo įstatymas savo prigimtimi yra bendro pobūdžio įstatymas, reglamentuojantis viešojo administravimo santykius, todėl jo normos pagal bendrąsias įstatymų konkurencijos taisykles viešojo administravimo institucijoms ir pareigūnams taikomos tiek, kiek jų veiklos nereglamentuoja specialūs teisės aktai. Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis, nustatantis, kad ,,turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka“ būtent ir yra tokia bendro pobūdžio teisės norma, kadangi policijos pareigūnų veiklą reglamentuojantys teisės aktai kitaip jų atsakomybės nereglamentuoja, todėl Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio normos taikytinos nagrinėjamam ginčui.

Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, išklausęs liudytojų parodymų teismas konstatavo, kad, atlikdami tarnybines pareigas, Šiaulių m VPK EPS pareigūnai Nerijus Rudaitis ir Donatas Tušas pažeidė jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas nustatė, kad pareigūnams ATPK 269 straipsnio 4 dalis suteikia teisę iš pažeidėjo paimti vairuotojo pažymėjimą ir išduoti laikiną leidimą vairuoti transporto priemonę, kai padaromas pažeidimas, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas. Tačiau, teismo nuomone, pareigūnai privalo įsitikinti, ar už padarytą pažeidimą, nagrinėjant administracinę bylą, bus galimas specialiosios teisės atėmimas, tai yra, pareigūnai turi turėti informaciją apie tai, kad pažeidėjo surinktų baudos balų suma sudarytų 10 ir daugiau. Teismas nusprendė, jog neturėdami tokios informacijos, pareigūnai negali sukurti papildomų suvaržymų pažeidėjui, o tokie veiksmai vertintini kaip pažeidimas. Nagrinėjamu atveju teismas pripažino, kad Eismo priežiūros poskyrio pareigūnai, paimdami iš pareiškėjo A. G. vairuotojo pažymėjimą, neįsitikino, ar už A. G. padarytą pažeidimą, nagrinėjant administracinę bylą, bus galimas specialiosios teisės atėmimas, nors tai privalėjo padaryti.

Iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą teismas nurodė, kad pareiškėjas prašomos priteisti sumos jokiais rašytiniais įrodymais pilnai nepagrindė. Byloje pateiktas tik UAB ,,Pergamas” išduotas komandiruotės lapas, jokių kitų įrodymų, liudijančių apie patirtą neturtinę žalą, pareiškėjas teismui nepateikė, todėl teismas nusprendė, jog visiškai negali tenkinti pareiškėjo skundo, t.y. priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, kadangi nepateikti išsamūs ją įrodantys duomenys. Teismas pripažino, jog Šiaulių m. VPK EPS policijos pareigūnų N. Rudaičio ir D. Tušo veiksmai laikytini neteisėtais, sukėlusiais pareiškėjui nepatogumus, todėl pareiškėjui A. G. iš Lietuvos valstybės priteisė 500 litų neturtinei žalai atlyginti.

III.

1. Teismas, darydamas išvadą, jog Šiaulių m. VPK EPS pareigūnų veiksmai atitinka viešojo administravimo sampratą, netinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-689-03 suformuotos praktikos. Teismas šioje byloje konstatavo, kad „administracinių teisės pažeidimų teisena ir joje dalyvaujantys subjektai nepatenka į viešojo administravimo sistemą“. Protokolo surašymas ir jo pagrindu pritaikyta procesinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonė – vairuotojo pažymėjimo paėmimas – pagal ATPK IV skyriaus nuostatas yra neatsiejama administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos dalis.

2. Teismas bylą nagrinėjo netinkamo atsakovo – Lietuvos valstybės – atstovo Vyriausybės atžvilgiu. Vadovaujantis CPK 51 straipsnio 4 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.273 straipsnio 1 dalimi, bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei teisme atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ valstybei teisme atstovauti įgaliojo valstybės institucijas, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Įgaliojimai institucijai, priėmusiai ginčijamą sprendimą ar atlikusiai ginčijamą veiksmą, atstovauti valstybei teisme suteikti ir Žalos atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 5¹ straipsnio 4 dalies pagrindu. Valstybės atstovu nagrinėjamoje byloje turėtų būti atitinkama policijos įstaiga, kurios sprendimas skundžiamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl valstybės atstovavimo bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo

Apeliantas kaip vieną iš Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įtraukė Lietuvos Respublikos Vyriausybę atstovauti atsakovą Lietuvos valstybę byloje dėl žalos atlyginimo. Su šiuo apelianto argumentu Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Kadangi įstatymas imperatyviai nurodo subjektą, kuris privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, t. y. Lietuvos valstybę (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis), toks žalos atlyginimas negali būti priteisiamas iš institucijos, kurios tarnautojo ar darbuotojo veiksmais ši žala padaryta. Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Byloje dalyvaujančiais asmenimis pripažįstami tie proceso dalyviai, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus, ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas. Tačiau administracinis teismas, būdamas aktyvus ir įstatymu įpareigotas išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.), turi atkreipti pareiškėjo dėmesį į tai, kad jo atsakovu nurodomas subjektas neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, kitaip tariant, yra netinkamas atsakovas. Netinkamos šalies pakeitimo tinkama procedūrą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis. Pagal šį straipsnį, jei teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas paduotas netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu pakeisti jį tinkamu atsakovu, o jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės netinkamo atsakovo atžvilgiu. Būtent į šias teisės normas Šiaulių apygardos administracinio teismo dėmesį atkreipė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 19 d., nutartimi grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pakartotinai, 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje ne tik atsakovu byloje patraukė Lietuvos valstybę, bet ir nurodė, kad Lietuvos valstybę procese turi atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pastarojo įpareigojimo pirmosios instancijos teismui Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartyje nebuvo.

Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo imperatyviai nurodė, kuris subjektas turi būti šalies atstovu byloje. Nors administraciniame procese šalys turi mažiau galimybių disponuoti savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis nei administraciniame procese, tačiau ir administraciniame procese jos išsaugo tam tikrą procesinio elgesio laisvę. Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą. Nors valstybė pati yra juridiniu asmeniu (Civilinio kodekso 2.35 straipsnio 1 dalis), tačiau įgyja teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės valdymo institucijas (Civilinio kodekso 2.36 straipsnio 2 dalis). Valstybės kaip ypatingo juridinio asmens specifika lemia tai, kad valstybė pati negali vesti bylos administraciniame teisme, o privalo būti atstovaujama atitinkamų institucijų. Tačiau būdama šalimi administraciniame procese, valstybė išsaugo dispozityvumo principo suteikiamą galimybę pasirinkti, kas bus jos atstovas byloje. Šią savo teisę valstybė įgyvendino priimdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“, kurio pirmu punktu įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Pažymėtina, kad šis nutarimas neužkerta kelio valstybei, kaip bylos šaliai, atskirais atvejais atstovavimo klausimą administracinėse bylose išspręsti atskirai, pavedant valstybės atstovavimą kitiems subjektams. Taip buvo padaryta, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 95 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 220, kai atstovauti Lietuvos valstybei bylose dėl žalos atlyginimo buvo pavesta ne institucijai, dėl kurios aktų atsirado žala, o kitiems subjektams.

Administracinis teismas neturi teisės prieš bylos šalies valią nurodyti, kas turi būti šalies atstovu byloje ir įsiterpti į vidinius atstovo ir atstovaujamojo teisinius santykius. Svarbu tik tai, kad subjektas pagal įstatymą galėtų būti atstovu procese ir kad jo įgalinimai atstovauti būtų tinkamai įforminami. Ta pati taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai bylos šalimi yra Lietuvos valstybė. Lietuvos valstybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 apsisprendus, kad bylose dėl žalos atlyginimo ją turi atstovauti valstybės institucija, dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų neteisėtų aktų atsirado žala, teismas neturi pagrindo ignoruoti šios atstovaujamojo valios ir parinkti bylos šaliai (valstybei) kitą atstovą. Tai gali padaryti tik pats atstovaujamasis, šiuo atveju pati Lietuvos valstybė.

Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patraukė Lietuvos Respublikos Vyriausybę Lietuvos valstybės atstovu byloje, tačiau šis procesinės teisės normų pažeidimas neleidžia teigti, kad dėl jo byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Byloje atsakovu buvo įtrauktas tinkamas subjektas, t. y. Lietuvos valstybė. Byloje dalyvavo ir Šiaulių miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kuris, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 1 punktą, yra tinkamas Lietuvos valstybės atstovas. Vien aplinkybė, kad atsakovą byloje atstovavo dar ir papildomas subjektas, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, negalėjo pažeisti atsakovo teisių ar apsunkinti jo procesinių teisių realizavimo.

V.

Dėl valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, padarytą taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones

Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje yra įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nurodoma, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos normą, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog „iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pareiškėjas jo patirtą žalą kildina iš Šiaulių miesto Vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros skyriaus pareigūnų veiksmų, atliktų jiems vykdant tarnybines funkcijas, neteisėtai paimant iš pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą. Vairuotojo pažymėjimo paėmimas yra administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonė. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 264 straipsnyje pateikta administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių sąvoka. Šiame straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose, leidžiamas asmens administracinis sulaikymas, asmens apžiūra, daiktų patikrinimas, daiktų ir dokumentų paėmimas, priverstinis transporto priemonės nuvežimas, transporto priemonės važiuoklės užblokavimas specialiu įtaisu arba vairuotojo nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų nustatyti, asmenų, sulaikytų už administracinių teisės pažeidimų padarymą ir įtariamų, kad jie neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, patikrinimas neblaivumui arba apsvaigimui nustatyti.

Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių taikymas yra veiksmas. Vykstant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai viešojo administravimo aktai nepriimami, o administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (žr. šiuo klausimu Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4–689/2003). Jeigu asmuo, neteisėtai taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, patyrė žalą, jis turi teisę reikalauti tokios žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N1 -1736/2007. Administracinė jurisprudencija Nr. 3(13), 112-122 p.).

Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje išsamiai išdėstyta, kodėl administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nuobaudos skyrimas negali būti sutapatinami su viešuoju administravimu (Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–689/2003. Administracinių teismų praktika Nr. 4, 270-277 p.). Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių taikymas taip pat priskiriamas administracinių teisės pažeidimų teisenai. Šios priemonės taikomos tik siejant jas su administraciniais teisės pažeidimais (užkirsti kelią pažeidimams, užtikrinti, kad laiku ir teisingai būtų nagrinėjamos bylos, vykdomi nutarimai ir pan.). Nors vidaus tarnybos sistemos pareigūnas ir yra valstybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 4 d.), o vidaus tarnybos sistemos tarnybos pareigūnų atliekamos eismo priežiūros saugumo funkcijos ir gali būti laikomos viešuoju administravimu (pvz., eismo reguliavimas; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 6 str. 1 d., 6 str. 2 d. 1, 2 p.), tačiau kai susiduriama su administraciniais teisės pažeidimais, jų tyrimas, nagrinėjimas, užtikrinimo priemonių taikymas patenka į specialią administracinių teisės pažeidimų teisenos sritį.

Nepaisant to, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių taikymas nepriskiriamas viešajam administravimui, bylos dėl žalos, padarytos taikant tokias užtikrinimo priemones, atlyginimo, nagrinėjamos administraciniuose teismuose (žr. šiuo klausimu Specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2003 m. gruodžio 12 d. nutartį, 2005 m. gruodžio 30 d. nutartį).

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (Civilinio kodekso 6. 245 str. 1 d.). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kaip specialioji norma bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu, reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalį terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis (Civilinio kodekso 6.271 str. 2 d.). Kadangi Civilinio kodekso 6.271 straipsnis reguliuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, neribodamas šio straipsnio taikymo, jog veiksmai būtų atlikti viešojo administravimo srityje, šis straipsnis gali būti taikomas ir sprendžiant žalos, padarytos administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, atlyginimo klausimą. Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama (žr. pvz. Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-822/2007; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17 – 1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A14–751/07).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6. 249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008). Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Teisinį pagrindą neturtinei žalai, atsiradusiai viešojo administravimo srityje, atlyginti sudaro Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis. Minėta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių taikymas nepatenka į viešojo administravimo sritį. Tačiau ši išvada neduoda pagrindo teigti, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje neturi būti atlyginama.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, į tai, kad būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas, į tai, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas. Panašios praktikos, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimus ir tiesiogiai taikydami Konstituciją, laikosi ir bendrosios kompetencijos teismai (žr. pvz. Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K–3–26/2007). Taigi neturtinė žala asmeniui, padaryta administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, tarp jų – ir taikant jos užtikrinimo priemones, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.).

VI.

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 4 dalis nustato, kad „Padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę, – iki byloje priimto nutarimo iš vairuotojo, vidaus vandenų transporto priemonės vairuotojo paimamas vairuotojo pažymėjimas (vidaus vandenų transporto specialisto laipsnio diplomas, kvalifikacijos liudijimas arba laivavedžio pažymėjimas) arba transporto priemonės registracijos dokumentai ir išduodamas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę arba laikinas transporto priemonės registracijos dokumentas ir apie tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo protokole.“ Taigi conditio sine qua non (privaloma sąlyga) vairuotojo pažymėjimui paimti yra ta, kad vairuotojas padarė pažeidimą, už kurį jam gali būti skiriama administracinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas. Jokiais kitais atvejais vairuotojo pažymėjimas iš pažeidimą padariusio asmens negali būti paimamas. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir ankstesnėje Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A2 - 718/2007).

Atsakomybę už pareiškėjo padarytą pažeidimą nustato Administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnio 5 dalis, kuri pažeidimo padarymo metu nenumatė sankcijos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Pareiškėjui taip pat negrėsė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² straipsnį, kadangi tai nebuvo pakartotinis Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Teiginys, kad, kaip nurodoma byloje, policijos pareigūnai tuo metu neturėjo radijo ryšio ir negalėjo patikrinti pastarosios aplinkybės (b. l. 37), nėra teisiškai reikšmingas ir nešalina veiksmų neteisėtumo. Taigi Šiaulių miesto VPK EPS pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo paimti iš pareiškėjo vairuotojo pažymėjimo. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija valstybės institucijos pareigūnų neteisėtus veiksmus pripažįsta nustatytais.

Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Spręsdama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad valstybės institucijų padarytas pažeidimas nebuvo itin intensyvus ir ilgalaikis. Pareiškėjo vairuotojo pažymėjimas buvo paimtas 2006 m. vasario 21 d. 08.22 val. (b. l. 5), o grąžintas tą pačią dieną 13.00 val. (b. l. 6). Vairuotojo pažymėjimas pareiškėjui buvo grąžintas iškart po to, kai jis paskambino Šiaulių policijos Eismo priežiūros pareigūnui ir išaiškino situaciją, o tai reiškia, kad institucija savo pažeidimą geranoriškai pripažino ir siekė ištaisyti jo neigiamas pasekmes. Nors pareiškėjas nurodė ir pateikė įrodymus, kad susitikimas su verslo partneriais Rygoje turėjo įvykti 2006 m. vasario 21 d. 10.00 val., tačiau byloje esantis sulaikyto asmens (transporto priemonės) perdavimo priėmimo aktas (administracinio teisės pažeidimo b. l. 7) patvirtina, kad pareiškėjas prie Lietuvos valstybinės sienos buvo 9.40 val., taigi per dvidešimt minučių niekaip nebūtų spėjęs nuvykti į Rygą ir laiku atvykti į susitikimą. Taigi į susitikimą pareiškėjas būtų gerokai pavėlavęs net tuo atveju, jei vairuotojo pažymėjimas iš jo nebūtų paimtas, vadinasi pasitikėjimas juo kaip verslo partneriu būtų sumenkęs ir be valstybės institucijų padaryto pažeidimo. Kadangi vairuotojo pažymėjimas pareiškėjui buvo grąžintas tos pačios dienos 13 valandą, o pavėlavęs į susitikimą Rygoje jis būtų bet kokiu atveju, pareiškėjas, būdamas rūpestingu verslo partneriu, galėjo siekti susitikimą atidėti keletui valandų ir dar tą pačią dieną atvykti į Rygą. Pareiškėjas nepagrindė, kokius kitus išgyvenimus ar neigiamas emocijas jis patyrė dėl neteisėtai paimto jo vairuotojo pažymėjimo. Atsižvelgdama į valstybės institucijų padaryto pažeidimo trumpalaikiškumą ir geranorišką pažeidimo pripažinimą, į tai, kad pareiškėjo pavėlavimas į verslo susitikimą būtų neišvengiamas ir be valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, į tai, kad nepateikti duomenys ir įrodymai apie kitokius pareiškėjo išgyvenimus, sukrėtimus, pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui, taip pat vertindama bylos aplinkybes pagal teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo patirtą neturtinę žalą vertina vienu šimtu litų, ir atitinkamai sumažina pirmosios instancijos teismo priteistą žalos atlyginimo sumą. Tarp šios pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, taigi, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, ši žalos atlyginimo suma priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį dėl 500 Lt (penkių šimtų litų) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. G. pakeisti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui A. G. 100 Lt (šimtą litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.