- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-14
- Bylos Nr.
- I2-12665-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03461-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- F. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. S. (F. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 24S150265 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime Migracijos departamentas konstatuoja, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu.
Pareiškėjas paaiškina, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)” betonuotoju ir turėjo leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Iš pradžių darbdavys mokėjo atlyginimą, po to dėl neaiškios priežasties darbo sumažėjo ir situacija dėl atlyginimo buvo tokia, kokia konstatuota Migracijos departamento. Pareiškėjas, kad turėtų iš ko gyventi, pradėjo vykdyti individualią veiklą, pavėžėjo paslaugas. Teigia, kad darbdavys įsipareigojo jam mokėti atlyginimą 950 Eur, bet buvo tokių laikotarpių, kai pareiškėjas buvo nemokamose atostogose dėl šeimyninių aplinkybių ar dėl sveikatos, bei buvo laikotarpių, kai darbo buvo mažiau. Todėl atlyginimas būdavo mažesnis, tačiau tai nepatvirtina, kad jis nedirba įmonėje, ir tai nereiškia, kad jis neturi ir neketina turėti ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad Migracijos departamentas turi įvertinti kiekvieno užsieniečio situaciją prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento Sprendimas naikintinas.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2023 m. balandžio 7 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau ir - leidimas laikinai gyventi) tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau - Bendrovė) betonuotoju). 2023 m. birželio 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi. 2023 m. liepos 11 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. liepos 11 d., asmeniui įteiktas 2023 m. rugpjūčio 22 d. Leidimas laikinai gyventi negalioja nuo 2024 m. gegužės 22 d.
Paaiškina, kad atliekant užsieniečio kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau ir - Sodra) patikrinus duomenis apie asmenį buvo nustatyta, kad asmuo Bendrovėje dirba nuo 2023 m. gegužės 11 d. ir nuo sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi darbui Bendrovėje priėmimo dienos (2023 m. birželio 30 d.), buvo tik vieną kartą išmokėtas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis - 950 Eur. Nustatyta, kad 2024 m. balandžio mėn. asmeniui buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą Bendrovės tarpininkavimo rašte (950 Eur), 2023 m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėn. (iš viso 3 mėn.) asmeniui buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte (850 Eur). 2023 m. liepos, rugpjūčio, lapkričio mėn. ir 2024 m. sausio - kovo mėn. (iš viso 6 mėn.) asmeniui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, t. y. asmuo nurodytu laikotarpiu Bendrovėje nedirbo. Asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar, kad jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės.
Atsižvelgiant į Sodros duomenis, o būtent į tai, kad darbo Bendrovėje laikotarpiu asmeniui mokamo darbo užmokesčio vidurkis yra 350 Eur, t. y. nesiekia 1 MMA (pažymėtina, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA), ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, kad pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. yra įregistruotas kaip vykdantis individualią veiklą, duomenų apie asmens vykdomą licencijuojamą veiklą nėra. Remiantis tuo, kad asmeniui tik vieną darbo Bendrovėje mėnesį buvo išmokėtas nurodytas mėnesinis darbo užmokestis, kad asmuo vykdo individualią veiklą, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui ankščiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, o buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, kuri galiojo nuo 2023 m. gegužės 2 d. iki 2023 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas įdarbintas nuo 2023 m. gegužės 11 d. Todėl, Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje nėra ilgalaikiai, jį su Lietuvos Respublika sieja tik ekonominio pobūdžio (darbo) ryšiai. Taip pat, Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai yra bendro pobūdžio ir abstraktūs, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamo Sprendimo. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent darbo tikslu pas tarpininkavimo raštą pateikusį darbdavį. Prašyme jis nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos - darbo užmokestis. Nustačius anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, atsirado imperatyvus pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi.
Nurodo, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 24S150265, kuriuo nuspręsta panaikinanti 2023 m. birželio 30 d. Migracijos departamento sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini) ir turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2024 m. liepos 11 d., kuris ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas.
Į bylą yra pateiktas pareiškėjo 2023 m. kovo 31 d. prašymas Nr. 2303-LLG-8318 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti betonuotoju pagal darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Prašyme nenurodyta, kad pareiškėjas planuoja užsiimti alternatyviomis veiklomis Lietuvoje, nurodomas planuojamas gauti darbo užmokestis – 950,00 Eur, kurį pareiškėjas įvardija vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.
Byloje pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštas Nr. 20230629-119721, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas bus įdarbintas betonuotoju pagal neterminuotą darbo sutartį, o numatomo mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 950,00 Eur.
Remiantis į bylą pateiktais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2023 m. gegužės 11 d. Nustatyta, kad nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo (nuo 2023 m. birželio 30 d.) pareiškėjui tik 2024 m. balandžio mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą Bendrovės tarpininkavimo rašte (950 Eur), 2023 m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėn. (iš viso 3 mėn.) asmeniui buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte (805,26 - 850 Eur). 2023 m. liepos, rugpjūčio, lapkričio mėn. ir 2024 m. sausio – kovo mėn. (iš viso 6 mėn.) asmeniui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas.
Migracijos departamentas priėmė Sprendimą tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuojantis Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Remiantis nurodytų teisės aktų nuostatų analize, konstatuotina, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ar panaikinimo, todėl laikytina, jog Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 30 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo (2024 m. birželio 19 d.) MMA buvo: nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“). Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė, jog jo vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra Bendrovės mokamas darbo užmokestis, tačiau 2023 m. liepos, rugpjūčio, lapkričio mėn. ir 2024 m. sausio – kovo mėn. (iš viso 6 mėn.) pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, 2023 m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėn. (iš viso 3 mėn.) asmeniui buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte (805,26 - 850 Eur). 2024 m. balandžio mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą Bendrovės tarpininkavimo rašte (950 Eur). Taigi vidutinės per mėnesį pareiškėjo turėtos lėšos pragyvenimui – tik apie 350 Eur. Pareiškėjas skunde neneigia, kad jam nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis atlyginimas. Be to, pareiškėjas pats skunde nurodė, kad užsiima individualia veikla, tačiau duomenų apie iš tos veiklos gaunamas pajamas nei teismui, nei Migracijos departamentui nepateikė. Pareiškėjas apie ketinimą užsiimti individualia veikla, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo neužsiminė.
Tokios aplinkybės suformuotoje teismų praktikoje vertinamos kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024 ir kt.).
Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdami gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ginčydamas šią išvadą, pareiškėjas nepateikė ją paneigiančių įrodymų ir nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui, nei procesiniuose dokumentuose teismui nenurodė kito reguliaraus pajamų šaltinio, sudarančio pagrindą abejoti Migracijos departamento argumentais.
Vertindama pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas negavo darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio, nes jam buvo suteikiamos nemokamos atostogos, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl analogiškų argumentų laikomasi pozicijos, kad, nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.).
Todėl nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatymo nustatytos prievolės, buvusios pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai toks nuolatinis iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024 ir kt.).
Minėta, kad įrodymų, apie kitas gaunamas reguliarias pajamas, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nepateikė. Šios aplinkybės patvirtina išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas negavo pajamų, kurios laikytinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tokioje teisinėje padėtyje, kurioje iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo buvo pareiškėjas, tik aktyvūs paties pareiškėjo veiksmai siekiant bendradarbiauti su Migracijos departamentu ir pateikiant jam objektyvius duomenis apie ekstraordinarinę situaciją, susiklosčiusią, pavyzdžiui, dėl pareiškėjo sveikatos būklės, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindas prievolių nevykdymo tolerancijai taikant proporcingumo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas išimtinių aplinkybių, kurios pateisintų asmenims, kuriems išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taikomų sąlygų sistemingą pažeidimą, nenurodė, be kita ko, nepagrindė savo skundo teiginių apie neva turėtus sveikatos sutrikimus jokiais įrodymais.
Iš pateiktų faktinių aplinkybių (kurių neneigia ir pareiškėjas), akivaizdu, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais. Pažymėtina, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. birželio 19 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą Nr. 24S150265, kuriuo nuspręsta panaikinanti 2023 m. birželio 30 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 23S99592 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo F. S. (F. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.