- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-449-252/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01233-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Jonaitienė, Eigirdas Činka
- Ieškovas
- Z. G., R. S.
- Atsakovas
- R. M., L. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 449 - 252 - 2014
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių Z. G. ir R. S. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-356-2014 pagal ieškovių Z. G. ir R. S. ieškinį atsakovams R. M., L. B. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl pažeistų teisių gynimo ir žemės sklypų ribos nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovės Z. G. ir R. S. prašė: nustatyti, kad riba tarp žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio ieškovėms ir esančio (duomenys neskelbtini), bei atsakovams priklausančio žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), yra tarp taškų, kurių koordinatės taškas Nr. 18 (X = 6158234.65; Y = 596434.35), taškas Nr. 19 (X = 6158171.92; Y = 596344.25), taškas Nr. 20 (X = 6158084.19; Y = 596221.79), taškas Nr. 21 (X = 6158011.93; Y = 596125.29), taškas Nr. 22 (X = 6157983.84; Y = 596086.66), einanti linija; panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2005-09-15 sprendimą Nr. 13-13124 dalyje dėl 0,79 ha žemės priskyrimo atsakovei L. B. priklausančiam sklypui, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini); panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2005-09-15 sprendimą Nr. 13-13125 dalyje dėl 0,29 ha žemės priskyrimo atsakovui R. M. priklausančiam sklypui, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad ieškovių seneliui J. U. priklausęs žemės sklypas buvo (duomenys neskelbtini) kaime, o atsakovų seneliams priklausęs žemės sklypas buvo (duomenys neskelbtini) kaime. Būtent tokiomis ribomis jų tėvui P. U. natūra ir buvo atkurtos nuosavybės teisės į 7.0500 ha žemės sklypą. Ieškovių tėvas atnaujino buvusius riboženklius, prakirto biržę ir tokiu žemės sklypu naudojosi. Atkūrus nuosavybės teises atsakovams, jų žemės sklypas turėjo būti suprojektuotas tik (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, neteisėtai jo ribos buvo nustatytos ir (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. jų žemės sklypai ėmė persidengti. Ginčo vietoje yra pats brandžiausias, t. y. vertingiausias miškas. Šiuo metu nėra jokio teisėto jų valdomo žemės sklypo plano. Kadangi žemės sklypų ribos persidengia, jos nėra aiškios, todėl būtina jas nustatyti teismo sprendimu, nes atsakovai gera valia žemės sklypų ribų nederina, nesutinka su jų matininkės V. Š. IĮ parengtu žemės sklypo planu. Atsižvelgdamos į tai, kad jų žemės sklypo plotas padidėtų, prašė atitinkamai iš dalies panaikinti sprendimus, kuriais atsakovams atkurtos nuosavybės teisės. Ieškovės nėra praleidę ieškinio senaties terminų, nes apie tai, kokiais konkrečiais sprendimais atsakovams atkurtos nuosavybės teisės, jos sužinojo tik vykstant teisminiam ginčui.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad ieškovės nuo 2003-12-10 nuosavybės teise valdo po ½ dalį 7.0500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime. Nuosavybės teises ieškovės į jį įgijo paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto 2003-07-16, pagrindu, t. y. paveldėjo iš savo tėvo P. U., kuriam nuosavybės teisės į šį žemės sklypą buvo atstatytos pagal tuo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas. 7.0500 ha žemės sklypą sudaro: miškas – 2.8000 ha, žemės ūkio naudmenų – 3.4500 ha, ariamos žemės – 1.7500 ha, pievų ir ganyklų – 1.7000 ha, kelių – 0.1000 ha, užstatytas plotas – 0.3000 ha, kitos žemės plotas – 0.4000 ha, nenaudojamos žemės – 0.4000 ha. Šis žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Taip pat nustatė, kad 1993-04-17 buvo sudarytas žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo aktas, kurį pasirašė būsimas savininkas P. U., inžinierė R. O., (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos atstovas V. R.. Akte nurodyta, kad buvo pažymėti 2 žemės sklypai (7.0500 ha ir 1.9000 ha), buvo pastatyti 7 laikini matavimo ženklai. P. U. buvo suformuoti 2 žemės sklypai, kurių vienas yra 1.9000 ha (nusausintos žemės) ploto ir yra prie kelio (duomenys neskelbtini) (pažymėta prie šio kelio 2 ženklais), o kitas – 7.0500 ha (pažymėtas 5 laikinais matavimo ženklais). Tuo metu nebuvo daromi nei žemės sklypų planai, nei ribų nustatymo abrisai. Utenos rajono valdyba 1994-12-19 potvarkiu Nr. 1037v nutarė atstatyti nuosavybės teises P. U. natūra į 9 ha žemės plotą, t. y. suteikti nuosavybėn neatlygintinai (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime 8.9500 ha bendro ploto: 5.3500 ha žemės ūkio naudmenų, 0.4000 ha žemės po pastatais, kiemų, kelių, 2.8000 ha miško, 0.4000 ha kitų žemių, 1.9000 ha nusausintos žemės. Utenos rajono valdyba 1994-12-19 sprendimu Nr. 2520 atstatė P. U. nuosavybės teises į jo turėtą 9.0000 ha žemės ūkio paskirties žemę. Parengus Utenos rajono (duomenys neskelbtini) (buv.) Žemės reformos žemėtvarkos projektą, buvo pažymėtas tuo metu P. U. nuosavybės teise valdomas 7.0500 ha žemės sklypas, jo riba šiaurės pusėje buvo prie griovio, kaip ir nurodyta 1993-04-17 žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo akte. 1997 m. šio žemės sklypo ribos buvo koreguotos, nurodyta, kad plotas nekeičiamas, kad yra matavimo tikslumo ribose, toks planas 1999 m. buvo suderintas su Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Utenos filialu, tokie žemės sklypo duomenys šiuo metu yra įregistruoti VĮ Registrų centre. Šie viešame registre įregistruoti duomenys iki šio laiko įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyti (CK 4.262 str.). Be to, teismas nustatė, kad atsakovai L. B. ir R. M. yra su ieškovių nuosavybės teise valdomu 7.0500 ha žemės sklypu besiribojančio žemės sklypo savininkai. Atsakovams 2005-09-15 Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimais Nr. 13-13124 ir Nr. 13-13125 buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra: L. B. į 3.6400 ha, o R. M. į 1.2100 ha iš bendro 4.8500 ha miško sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini). Likusioje dalyje (dėl 5.2700 ha ir 1.7700 ha) abiems atsakovams parengtos išvados išsikėlimui. 2005-06-07 buvo surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktas, kuriame nurodyta, kad paženklinant ir parodant žemės sklypo ribas gretimybėje su sklypais Nr. 254 (ieškovių nuosavybės teise valdomas 7.0500 ha žemės sklypas) ir Nr. 166 buvo panaudoti anksčiau įtvirtinti 5 riboženkliai (3 pastovūs, 2 laikini). Atsakovai nuosavybės teises viešame registre įregistravo 2005-06-17, žemės sklypas, kurio 364/485 dalis valdo L. B., o 121/485 dalis – R. M., buvo suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Teismo vertinimu, pagal 1993-04-17 žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo aktą, kurį pasirašė būsimas savininkas P. U., P. U. buvo žinoma, kad jo 7.0500 ha žemės sklypo riba šiaurės pusėje yra prie griovio, todėl jis, nors galimai ir paženklino sklypo ribą, einančią per mišką toje vietoje, kur nurodo ieškovės, negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių dėl to, jog žemės sklypas galėtų būti daugiau kaip 1.0000 ha didesnis, nei jam atkurtos nuosavybės teisės. Nurodė, kad iš ieškovių pateikto matininkės V. Š. IĮ parengto žemės sklypo plano, kurio matavimų pagrindu ieškovės ir prašo nustatyti savo faktiškai naudojamo žemės sklypo ribas, matyti, jog pagal faktinį naudojimą ieškovių sklypo riba patenka į atsakovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribas (sklypai persidengia), o ieškovių naudojamo sklypo plotas padidėjęs nuo jų nuosavybės teise valdomo 7,0500 ha iki 8.1089 ha, taigi ieškovių naudojamas žemės sklypas yra 1.0500 ha didesnis už administraciniais aktais P. U. atkurtą, o jų paveldėtą žemės sklypo plotą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, jog 1.0500 ha žemės sklypo dalimi ieškovės, jei faktiškai ir naudojasi, tai daro be teisėto pagrindo. Teismas, nustatęs, kad ieškovės neturi teisės naudotis ginčijama žemės sklypo dalimi, t. y. jų reikalavimą dėl žemės sklypo ribos nustatymo atmetęs, atmetė ir išvestinius ieškinio reikalavimus iš dalies panaikinti administracinius aktus, kuriais atsakovams atkurtos nuosavybės teisės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovės Z. G. ir R. S. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismas neatskleidė bylos esmės, dėl ko ginčas išspręstas tik formaliai. Teismas iš esmės apsiribojo atsakovų R. M. ir L. B. bei Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime nurodytų motyvų atkartojimu ir visiškai nepagrįstai neanalizavo ieškovių nurodytų aplinkybių bei argumentų, kurie neginčijamai patvirtina jų pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Teisingai nustatęs CK 4.45 str. taikymo sąlygas, teismas byloje padarė surinktiems įrodymams akivaizdžiai prieštaraujančią išvadą, neva ieškovių ir atsakovų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų riba yra aiški pagal esamus dokumentus. Tokia išvada padaryta apskritai nenustatinėjant P. U. Utenos rajono valdybos 1994-12-19 sprendimu Nr. 2520 ir 1994-12-19 potvarkiu Nr. 1037v suteikto sklypo ribų ir neanalizuojant jas patvirtinančių įrodymų. Priešingai, spręsdamas nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, teismas iš esmės vadovavosi vien atsakovo pateiktu 1997 m. UAB „Panevėžio hidroprojektas“ parengto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planu ir jame esančių duomenų pagrindu vėliau parengtais dokumentais. Apeliančių nuomone, Utenos rajono žemėtvarkos skyrius, derindamas 1997 m. UAB „Panevėžio hidroprojektas“ parengtą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planą be sklypo savininko sutikimo, grubiai viršijo savo kompetenciją, todėl toks suderinimas (o tuo pačiu ir pats žemės sklypo planas) pripažintas niekiniu sandoriu CK 1.80 ir CK 1.81 str. pagrindu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Be to, visi 1997 m. UAB „Panevėžio hidroprojektas“ šio žemės sklypo plano pagrindu vėliau parengti dokumentai (įskaitant atsakovams priklausančio žemės sklypo preliminarius planus ir jų pagrindu priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (dalyje dėl ginčo žemės)) taip pat pripažintini negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Teigia, jog prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 1993-04-17 surašytas žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktas ir, dalyvaujant būsimam sklypo savininkui P. U., ant išlikusių senųjų kapčių vietoj medinių supuvusių kuolų buvo įkalti metaliniai riboženkliai, prakirsta per mišką biržė ir kleimu pažymėti medžiai. Šie riboženkliai natūroje išlikę iki šiol, ką patvirtina byloje esantis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Į tai pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu neatsižvelgė. Be to, teismas neatsižvelgė, jog, 1997 m. UAB „Panevėžio hidroprojektas“ parengto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plano duomenimis, ieškovėms priklausančiame žemės sklype miško žemės dalis sumažėja iki 1,80 ha, nors tam nėra jokio teisinio pagrindo. Tai, jog ginčijamais sprendimais atsakovams dalinai atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kuri priklausė ieškovėms, taip pat patvirtina ir teismo ekspertizės išvados, iš kurių matyti, kad ginčo teritorija patenka į istorines P. U. nuosavybės teise turėtos žemės ribas. Atsižvelgiant į tai, jog jam nuosavybės teisės atkurtos natūra, akivaizdu, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyti riboženkliai iš tiesų žymi 1993 m. P. U. grąžinto sklypo ribas, juo labiau, kad iš ieškovių teismui pateikto V. Š. parengto plano matyti, kad šie riboženkliai iš esmės atitinka istorines P. U. turėtos žemės ribas. Aplinkybę, kad ginčo teritorija nuo pat 1993 m. priklausė ieškovių sklypui, patvirtina tai, jog ši teritorija yra (duomenys neskelbtini) kaime, o atsakovams nuosavybės teisės natūra grąžintos į žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime. Todėl akivaizdu, jog ši žemė atsakovams grąžinta nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į ieškovių apeliacinį skundą atsakovai R. M., L. B. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo ieškovių apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas visapusiškai objektyviai išnagrinėjo ir įvertino bylos faktines aplinkybes, pateiktus rašytinius ir žodinius įrodymus, liudytojų parodymus bei, įvertinęs jų visumą, priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą. Taip pat tinkamai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas ir jų imperatyvius reikalavimus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovių apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliančių nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Ieškovės Z. G. ir R. S. nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 str., apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai išanalizavęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus paaiškinimus, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus bei šios bylos faktinius duomenis, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės iš esmės nepateikė motyvuoto prašymo, dėl ko byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, konstatuoja, jog faktinės bylos aplinkybės yra aiškios, byloje esantys faktiniai duomenys yra pakankami aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, konstatavimui, apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas yra aiškūs, todėl, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės detaliai ir motyvuotai atsakyta į visus apeliančių argumentus, apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantėms jas savaip interpretuojant, naujų įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą nepateikta, jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo tenkinti Z. G. bei R. S. apeliacinį skundą ir atitinkamai ieškinio reikalavimų. Šiuo atveju apeliančių argumentus, jog teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, sprendimą grindė tik atsakovų nurodytais teiginiais bei pateiktais įrodymais, dėl ko neatskleidė bylos esmės, teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176 str. – 185 str.) ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Šioje byloje teismas rėmėsi ir vertino byloje pateiktus tiek ieškovių nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, tiek jų pateiktus kitus rašytinius įrodymus, taip pat atsakovų nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, antstolio vietos aplinkybių konstatavimo protokolą, liudytojų parodymus, ekspertizės aktu ir kitais rašytiniais bei žodiniais įrodymais, kurių visapusiškas ir objektyvus vertinimas leido teismui priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą. Apeliantės iš esmės nenurodo nei vienos konkrečios imperatyvios teisės normos, kurią būtų pažeidęs pirmosios instancijos teismas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką bylose dėl daiktinių teisių, susijusių su žemės sklypo ribų nustatymu, išaiškino, kad teismas, spręsdamas ginčą dėl žemės sklypų ribų nustatymo, kiekvienu atveju turi nustatyti ir įvertinti visas tam reikšmingas faktines aplinkybes, ieškoti sklypų savininkų interesų pusiausvyros, vadovautis taisykle, kad negalima ginti išimtinai vieno savininko teisių kito savininko interesų sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2010). Pagal CK 4.45 str. ribos neaiškumas pašalinamas atsižvelgiant į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas ir kitus įrodymus. Dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išsidėstymą nekonkrečiuose dokumentuose atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras, šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų naudojimo tvarkos ar sąlygų; pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitus svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaromos prielaidos ginčui kilti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2010; kt.). Sprendžiant kaimyninių žemės sklypų savininkų ginčus dėl žemės sklypų ribų, jų ribos gali būti keičiamos, taip pat gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (sumažėti ar padidėti) žemės sklypo dydis (plotas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino. Todėl apeliančių argumentas, kad teismas teisingai nustatęs CK 4.45 str. taikymo sąlygas, tačiau nagrinėjamoje byloje neva padarė joje surinktiems įrodymams akivaizdžiai prieštaraujančią išvadą, kad ieškovių ir atsakovų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų riba yra aiški pagal esamus dokumentus – 1993-04-17 žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo aktą, administracinius aktus, kuriais P. U. ir atsakovams atkurtos nuosavybės teisės, yra nepagrįstas ir deklaratyvus. Pažymėtina, kad, palyginus P. U. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime preliminaraus projekto plano ištrauką (laikinojo plano) (t. 1, b. l. 116) ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantį planą (t. 1, b. l. 50), matyti, jog ginčijama žemės sklypo riba nebuvo keičiama. Tokie žemės sklypo duomenys šiuo metu yra įregistruoti ir VĮ Registrų centre, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Šie viešame registre įregistruoti duomenys įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyti, todėl laikomi išsamiais ir teisingais. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantės, manydamos, kad žemės sklypo ribos turi būti kitos, jos neginčijo administracinių aktų, kuriais atstatytos nuosavybės teisės P. U.. Priešingai nei teigia apeliantės, P. U. savo valią buvo išreiškęs aiškiai, žinojo, į kokį plotą jam atkuriamos nuosavybės teisės, žinojo savo žemės sklypo ribas, taip pat buvo susipažinęs su žemės sklypo planu ir savo nuosavybės teisių įregistravimu nekilnojamojo turto registre ir dėl to nereiškė nesutikimo. Kritiškai vertintinas apeliančių teiginys, neva Utenos rajono žemėtvarkos skyrius be tuomečio žemės sklypo savininko P. U. sutikimo iš esmės pakeitė žemės sklypo ribas, kas neabejotinai pripažinta grubiu nuosavybės teisių pažeidimu, kadangi, kaip ir minėta, žemės sklypo riba nebuvo keičiama.
Pažymėtina, jog apeliantės savo reikalavimus grindžia V. Š. parengtu planu, kurio pagrindu teigia, kad sklypai persidengia, pagal kurį akivaizdžiai matosi, kad žemės sklypo ploto joms tektų daugiau negu priklauso. Šiuo atveju pagal V. Š. parengtą žemės sklypo planą ieškovėms būtų papildomai išdidintas plotas negu joms priklauso pagal nuosavybės teisių dokumentus. Taip pat nesutiktina su ieškovių reikalavimu iš dalies panaikinti Utenos apskrities viršininko 2005-09-15 sprendimą Nr. 13-13124 ir 2005-09-15 sprendimą Nr. 13-13125, kuriais atkurtos nuosavybės teisės piliečiams R. M. ir L. B.. Patenkinus ieškovių ieškinyje suformuluotą reikalavimą dėl žemės sklypų ribos nustatymo, atsakovams susidarytų ploto trūkumas, o ieškovių žemės sklypas išdidėtų be jokio teisinio pagrindo, kuris, kaip minėta, būtų didesnis negu joms priklauso. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės paveldėjo žemės sklypą, kurio plotas yra 9 ha, todėl jos negali reikalauti daugiau nei įgijo pagal paveldėjimo teisės liudijimą. Tuo tarpu priešingai, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovai naudojasi didesniu žemės sklypu, negu jiems priklauso pagal žemės sklypo nuosavybės teisių dokumentus.
Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovių ir atsakovų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų bendra riba yra aiški pagal esamus dokumentus – 1993-04-17 žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo aktą, administracinius teisės aktus, kuriais P. U. ir atsakovams atkurtos nuosavybės teisės, yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byla išspręsta teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais skundžiamą teismo procesinį sprendimą naikinti ar keisti (CPK 263, 329-330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.