Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės, Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Taip pat S. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 311 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiajai V. M. iš S. K. priteista 12 500 Eur, iš D. N. (D. N.) – 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Be to, nuosprendžiu D. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 311 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau apeliacinių skundų D. N. atžvilgiu nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Nuteistojo S. K. apeliaciniame skunde prašymas dėl pageidaujamo konkretaus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo nėra suformuluotas, tik prašoma pasigailėti.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. K. patikslino savo apeliacinio skundo reikalavimus, prašė jį tenkinti ir sumažinti jam paskirtą bausmę. Nuteistojo S. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Byloje nėra ginčijama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl S. K. ir D. N. išteisinimo dėl kaltinimų pagal BK 311 straipsnio 1 dalį bei dėl D. N. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 237 straipsnio 1 dalį. Šioje bylos dalyje teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl apeliacine tvarka baudžiamoji byla tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Nors nuteistojo S. K. apeliaciniame skunde suformuluotas tik prašymas pasigailėti, tačiau iš apeliaciniame skunde išdėstytų ir teismo posėdyje patikslintų reikalavimų bei aplinkybių apie tai, kad S. K. tik gynėsi nuo G. M., galima spręsti, jog nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįstant jį kaltu dėl tyčinio G. M. nužudymo, nepagrįstai atsisakius taikyti būtinosios ginties nuostatas, bei paskirtąja bausme.

9. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad su nuteistojo ir jo gynėjo teiginiais nėra pagrindo sutikti.

9.1. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

9.2. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

9.3. Skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, pateikti aiškūs įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo motyvai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo S. K. kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, dėl ko pagrįstai pripažino, jog byloje surinktų įrodymų pakanka nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti ir S. K. kaltei konstatuoti.

9.4. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

10. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.

12. Pirmosios instancijos teisme S. K. nors ir neneigė sudavęs smūgį peiliu G. M., bet teigė, neturėjęs tikslo nužudyti G. M., o tik gynęsis nuo pastarojo. Nuteistasis parodė, kad G. M. buvo pažadėjęs padėti išsireikalauti skolą iš S. K. skolingo asmens, tuo tikslu įvykio dieną G. M. atėjo pas S. K.. Kaip paaiškino S. K., jis pavaišino G. M. alkoholiniais gėrimais, bet apgirtęs G. M. pradėjo elgtis agresyviai, kabinėjosi prie S. K. žmonos, pirmas puolė muštis, sudaužė visus indus, sulaužė S. K. šonkaulį. Nuteistojo tvirtinimu, prasidėjus muštynėms, G. M. čiupo peilį, tada peilį pasiėmė ir S. K. bei dūrė G. M.. Nuteistasis negalėjo pasakyti, kiek kartų dūrė peiliu G. M., prisimena tik pirmą dūrį.

15. Iš aptartų parodymų matyti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme S. K. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pritaikydamas juos prie kitų asmenų parodymų. Nuteistasis teisme pripažino, jog konfliktas tarp jo ir G. M. prasidėjo ne staiga jam nuo triukšmo pabudus iš miego, o abiems girtaujant virtuvėje. Kaip paaiškino Ž. K., nuteistasis buvo supykęs dėl G. M. elgesio išgertuvių metu visaip bandant priekabiauti prie jos, bet tai vyko anksčiau nei buvo peiliu sužalotas G. M.. D. N., išėjęs iš S. K. buto iki konflikto, taip pat patvirtino, jog jau iš ryto G. M. elgesys buvo netinkamas. Šių asmenų parodymai paneigia pirminę S. K. versiją, jog G. M. jis nužudė staiga pažadintas iš miegų ir susijaudinęs dėl G. M. priekabiavimo prie jo sutuoktinės. Kadangi konflikto tarp S. K. ir G. M. pradžios kiti asmenys nematė, todėl byloje nepaneigti nuteistojo parodymai, kad G. M. pradėjo mėtyti daiktus nuo stalo, reikalavo nupirkti dar alkoholio, ko pasėkoje S. K. bandant išprašyti iš namų G. M., bet šiam atsisakius išeiti, ir kilo tarpusavio konfliktas. Išgirdusi triukšmą virtuvėje dėl sugipsuotos kojos Ž. K. užtruko, kol atėjo iš miegamojo iki virtuvės, todėl pamatė tik konflikto pabaigą. Ž. K. nurodė, jog matė kaip S. K. peiliu dūrė gulinčiam G. M. į krūtinę. Nuteistojo pakviestas D. N. irgi nurodė, jog atėjus G. M. krūtinėje buvo likęs įsmeigtas peilis. Tačiau G. M. kūne nustatyta iš viso 13 priešmirtinių durtinių – pjautinių žaizdų. Kadangi konflikto metu virtuvėje buvo tik S. K. ir G. M., todėl nekyla abejonių dėl to, kad visas šias žaizdas padarė būtent S. K..

16. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pakanka veikos aplinkybėms nustatyti, o kartu ir S. K. kaltei konstatuoti. G. M. specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus peiliu padarė būtent S. K.. Tarp padarytų sužalojimų ir G. M. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nors S. K. tvirtino, neturėjęs tikslo nužudyti G. M., tačiau įvertinus tai, kad nuteistasis sąmoningai peiliu padarė net 13 durtinių – pjautinių žaizdų, dauguma kurių krūtinėje, darytina išvada, jog S. K. neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius ir jų siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

17. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog nuteistojo S. K. veiksmai vertintini kaip būtinoji gintis ar jos ribų peržengimas.

17.1. Kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį, šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

17.2. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams.

17.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp S. K. ir G. M. kilęs konfliktas, peraugęs į abipusį fizinio smurto naudojimą, laikytinas muštynėmis, kai smurtas naudojamas puolimui, suduodant atsakomuosius smūgius, o ne gynybai. Pažymėtina, kad muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013, 2K-92/2014, 2K-221-511/2018). Be to, atsižvelgtina į tai, kad, kaip parodė nuteistasis, viso konflikto metu G. M. sėdėjo ant taburetės, dėl to savo veiksmais neabejotinai kėlė mažesnį pavojų, nei taip pat aktyviai stovimoje padėtyje smūgius sudavęs S. K.. Byloje nėra paneigta, kad abipusio fizinio smurto naudojimo metu G. M. galėjo paimti į ranką peilį. Tačiau lygiai taip pat peilį pasiėmė ir S. K. bei nieko nelaukęs peiliu sudavė G. M.. Pastarajam buvo padaryta net 13 durtinių – pjautinių žaizdų, dalis kurių suduodant smūgius peiliu iš nugaros. Toks didelis peiliu suduotų smūgių skaičius, padarytų sužalojimų lokalizacija bei tai, kad sužalojimai padaryti muštynių metu, nesudaro pagrindo nuteistojo S. K. veiksmų vertinti kaip padarytų būtinosios ginties situacijoje ar peržengiant būtinosios ginties ribas.

18. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, S. K. pagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl G. M. nužudymo.

19. Nors S. K. tvirtino, kad prisimena tik vieną peiliu suduotą smūgį G. M., o paskui jam tarsi užtemo sąmonė ir nieko nebegali prisiminti, tačiau keliamos abejonės dėl nuteistojo galimybės nusikaltimo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti yra paneigtos. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-89/2019 konstatuota, jog S. K. praeityje ir nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, fiziologinio afekto ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai, jis buvo psichiškai sveikas, dėl savo psichikos būsenos S. K. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (3 t., b. l. 109-114).

20. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sumažinti nuteistajam S. K. paskirtą bausmę.

20.1. Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

20.2. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Skundžiamu nuosprendžiu S. K. buvo paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė.

20.3. Nuteistojo S. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tačiau baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes (BK 59 straipsnio 2 dalis). S. K. yra 69 metų amžiaus, pensininkas, iš bylos medžiagos matyti, kad jis turi sveikatos problemų (diabetas, aukštas kraujospūdis). Įvertinus šių aplinkybių visumą, nuteistojo senyvas amžius nagrinėjamoje byloje laikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir, vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, pripažįstant nuteistojo S. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis yra senyvo amžiaus – pensininkas.

20.4. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus tai, kad nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė bei kad S. K. nuteistas už baigtą veikiant tiesiogine tyčia padarytą labai sunkų smurtinį nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamas pasekmes – žmogaus gyvybės atėmimą, kad S. K. charakterizuojamas iš esmės teigiamai, anksčiau neteistas, turi galiojančią administracinę nuobaudą, turi šeimą, S. K. paskirta sankcijoje numatytą bausmės vidurkį atitinkanti laisvės atėmimo bausmė pripažintina aiškiai per griežta. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu dėl neteisingai paskirtos bausmės, paskiriant nuteistajam S. K. mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, neprieštaraujančią teisingumo ir proporcingumo principams, užtikrinančią bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, pripažinti S. K. (S. K.) atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis yra senyvo amžiaus – pensininkas.

S. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 9 (devynerių) metų.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.