- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- 1S-493-337/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Evaldas Vanagas
- Kategorijos
išnagrinėjęs D. J. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjas T. J. 2014-04-07 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjo D. J. pareiškimą dėl R. J. padarytų nusikalstamų veikų, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė S. Povilonienė 2014-04-29 nutarimu atmetė D. J. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2014-04-07 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjo T. J. nutarimą ir ikiteisminio tyrimo pareigūno 2014-04-07 nutarimą paliko nepakeistą.
Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-08 nutartimi D. J. skundas dėl 2014-04-29 prokurorės bei 2014-04-07 ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimų panaikinimo buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių požymių, jog galimo kaltininko grasinimai buvo realūs, priešingai – galimas kaltininkas anksčiau buvo grasinęs pareiškėjui, bet savo grasinimų nevykdė, be to, galimo kaltininko veiksmuose nėra sistemiškumo požymio, kad galima būtų konstatuoti pareiškėjo terorizavimo faktą.
Šalies argumentai
Skundu D. J., kaip galima suprasti iš skundo turinio, prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-05-08 nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2014-04-29 prokurorės bei 2014-04-07 ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimus bei pradėti ikiteisminį tyrimą. Teigia, jog jo gyvybei ir sveikatai realus pavojus buvo iškilęs jau nebe pirmą kartą, o šį faktą patvirtina garso įrašo medžiaga, kurioje užfiksuota kaip R. J. „puolė mušti“ bei įtūžęs su keiksmažodžiais grasino „aš tave nukalsiu“. Taip pat nurodo, jog R. J. jį terorizuoja sistemiškai ir tai patvirtina baudžiamosios bylos 1-172-768/2014 medžiaga, be to, jis pats (R. J.) pripažįsta smurtavęs prieš pareiškėją bei žada tai tęsti (Panevėžio apygardos teismo 2013-09-25 nutartis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą, skundžiamą teismo nutartį, tyrėjo ir prokurorės nutarimus teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-08 nutartis iš esmės yra teisėta bei pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinių įstatymų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 str. nurodyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 168 str. 1 d. nustatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė, taikytina, tik jeigu susiklostę teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamoji atsakomybė įtvirtinama tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išsiaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija.
Kaip matyti iš atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini), 2014-04-07 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjo T. J. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal D. J. pareiškimą, kadangi R. J. veiksmuose nenustatyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str., požymių. Tos pačios nuomonės, atmesdama pareiškėjo skundą, laikėsi ir prokurorė. Tyrėjo bei prokurorės nutarimais buvo konstatuota, kad tarp D. J. ir R. J. vyksta ilgalaikiai ir besitęsiantys turtiniai ginčai, kurie sąlygoja ir žodinius konfliktus, tačiau R. J. veiksmai bei išsakyti žodžiai nekelia pavojingumo.
Pagal BK 145 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. To paties straipsnio 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę už asmens terorizavimą arba sistemingą bauginimą. Pažymėtina, kad vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, pareiškėjas D. J. tiek pareiškime policijos įstaigai, tiek ir savo skunduose nurodęs, jog 2014-03-25 R. J., perlipęs per tvorą, smūgiavo jam kelis kartus rankomis ir kojomis, tačiau nepataikė, keikė bei įtūžęs grasino mirtimi. Be to, D. J. nurodęs ir kitas aplinkybes, tai yra apie tai, kad R. J. nevykdo savo pasižadėjimo apleisti garažą, atjungė elektrą ir pan. Savo ruožtu R. J. dėl įvykusio konflikto paaiškino, kad jis nuvyko į darbo vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini) ir norėjo pasiimti įmonės seife paliktą savo pasą. Varteliai buvo užsukti, todėl jis perlipo per tvorą. D. J. nenorėjo jo įleisti į teritoriją šaukdamas, jog teritorija priklauso jam, neigia smūgiavęs ar grasinęs sūnėnui. Įvykį mačiusių ar girdėjusių liudytojų nebuvo nustatyta. Nors pareiškėjas nurodo, jog R. J. jam išreikštas grasinimas užfiksuotas jo paties darytame garso įraše, tačiau, kaip matyti iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjo T. J. tarnybinio pranešimo, garso įrašas yra prastos kokybės, dėl pašalinių trikdžių nebuvo įmanoma suprasti išsakomų žodžių.
Tyrėjo tarnybiniame pranešime taip pat nurodoma, kad nuo 2013 m. D. J. dėl nesutarimų su R. J. į policiją kreipėsi 9 kartus, ir pareiškime nurodomi savivalės, elektros atjungimo ir kiti faktai jau buvo išnagrinėti. Be to, nuo 2011 m. vyksta D. J. ir jo dėdės R. J. civiliniai ginčai dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog šie ginčai turėtų būti atribojami nuo baudžiamosios atsakomybės ir sprendžiami civilinio proceso numatyta tvarka.
D. J. pareiškimų tyrimo medžiagos patvirtina, kad tarp pareiškėjo ir R. J. vyksta nuolatiniai konfliktai, kurių metu yra bandomi inicijuoti įvairūs baudžiamieji procesai. Jokių patikimų duomenų, kad R. J. būtų siekęs terorizuoti D. J. ar įbauginti, versdamas bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, nėra. Konstatuotina, kad R. J. veiksmai šiame konflikte nėra tokio pavojingumo, jog būtų galima teigti esant BK 145 str. numatytų veikų požymius. Todėl tyrėjo, prokurorės bei ikiteisminio tyrimo teisėjos išvada, jog pareiškėjo minimoje situacijoje nėra pagrindo įžvelgti BK 145 str. numatytos veikos požymių, yra pagrįsta. Be to, pažymėtina ir tai, kad vien proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas. Todėl, net ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo, kai gautame skunde nurodytuose faktuose apie galimai padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, neatidėliojant priimamas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Atkreiptinas dėmesys, jog vienas iš ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodomų pareiškėjo skundo atmetimo argumentų, tai yra, jog galimas kaltininkas anksčiau buvo grasinęs pareiškėjui, tačiau savo grasinimų nevykdė, jokiu būdu negali būti pripažįstamas pagrįstu bei atitinkančiu baudžiamuosius įstatymus. Vien ši aplinkybė nereiškia, kad grasinimas nukentėjusiojo negali būti suvokiamas ir iš tikro yra realus bei atitinkantis BK 145 str. nuostatas. Tačiau nepaisant to, remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-08 nutartį pripažinti neteisėta bei nepagrįsta ir ją naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
D. J. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartį.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.