Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 290 straipsnį ir nuteistas areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. I. skirtas areštas 30 (trisdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 2 punktu, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, prieš tai ją pakeitus į areštą, iš dalies jas sudedant, ir E. I. skirta galutinė subendrinta bausmė areštas 40 (keturiasdešimčiai) parų, areštą atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. I. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 28 d., apie 21.35 val., (duomenys neskelbtini), sulaikytas ties (duomenys neskelbtini) namu dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo ir pristatomas į policijos komisariatą, tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia išplūdo policijos pareigūnus R. P. ir M. D. įvairiais žmogaus orumą žeminančiais žodžiais: „kūrvos, piderasai, žertvos“, taip įžeisdamas savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, policijos pareigūnus – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 1-osios kuopos mobiliojo būrio vyriausiąjį patrulį R. P. ir 1-osios kupos mobiliojo būrio patrulį M. D..

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai E. I. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo atidėti jam skirtos bausmės vykdymą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas bausmę ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, taip pat pripažino ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, jog nusikalto būdamas teistas, padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, atsiprašė nukentėjusiųjų, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nedirba.

Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, paskyrė E. I. už nusikalstamos veikos padarymą arešto bausmę, jos dydį nustatydamas žymiai mažesnį nei jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas arešto bausmės vidurkis, ir netgi arčiau minimalios ribos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prieš tai nurodytas aplinkybes bei tai, kad areštas nėra pati griežčiausia iš nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių, sprendžia, kad apeliantui skirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė nėra per griežtos ir atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam net galutinė apylinkės teismo nuosprendžiu skirta subendrinta bausmė – areštas 40 parų – yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje net už jo padarytos nusikalstamos veikos numatytą arešto bausmės vidurkį (arešto bausmės vidurkis už nusikaltimo padarymą 52,5 paros), taigi dar ir dėl to nuteistajam paskirtą bausmę ir galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra sunkus ligonis, nes 2013 m. sausio 1 d. jam buvo diagnozuotas galvos smegenų kairės pusės, navikas, o tai sukelia jam didelius skausmus, nervų ir koordinacijos sutrikimus, atmestinos, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad E. I. sveikatos būklė neleistų jo laikyti trumpalaikio laisvės atėmimo vietose, o ir įstatymai numato kalinčiųjų asmenų teisę gauti tokios pat kokybės gydymą, koks užtikrinamas nekalinamiems asmenims, bei, esant būtinumui, gydymą specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose. O tai, jog nuteistasis vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamo nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda ir pagrindo mažinti jam pirmosios instancijos teismo skirto bausmės dydžio. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę.

Dėl apelianto skundo reikalavimo atidėti jam skirtos bausmės vykdymą pasisakytina tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu, o ne kaip nagrinėjamu atveju, trumpalaikiu laisvės atėmimu – areštu. Todėl nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatų nėra teisinio pagrindo.

Skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad kitos rūšies bausmės, nei trumpalaikis laisvės atėmimas, paskyrimas, nepakeis E. I. teisei priešingo elgesio ir konstatuoja, kad E. I. paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė yra ne per griežtos, atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. spalio 9 d. nuosprendį, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo E. I. apeliacinį skundą atmesti.