Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pasak pareiškėjo, įstaigų, kuriose jis buvo kalinamas, administracijos nesuteikė pareiškėjui galimybės susipažinti su galiojančiais teisės aktais, tai, kad visose įstaigose kalintas netinkamomis sąlygomis, pareiškėjas sužinojo maždaug 2013 m. rudenį iš kitų nuteistųjų ir televizijos, todėl šiuo atveju turi būti imperatyviai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies ir / ar 1.134 straipsnio nuostatos, juolab kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala dėl valstybės institucijų (jų tarnautojų) veikimo / neveikimo. Tokiomis aplinkybėmis senaties terminas negali būti taikomas.

2.2. Pasak pareiškėjo, jis periodiškai nuo 2000 m. gegužės 25 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d. laikytas Areštinėje (apie 40 dienų); periodiškai nuo 2000 m. birželio 4 d. iki 2001 m. rugsėjo 1 d. laikytas Šiaulių TI (apie 424 dienas); periodiškai nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. lapkričio 25 d. laikytas Lukiškių TI-K (apie 815 dienų); Vilniaus PN laikytas: nuo 2003 m. lapkričio 25 d. iki 2006 m. gruodžio 17 d. (apie 1 118 dienų) ir nuo 2006 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. (apie 3 265 dienas).

2.4. Įstaigose nesilaikyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto reikalavimo dėl sanitarinio mazgo: nė vienoje Įstaigoje nebuvo veidrodžių, tualeto reikmenų spintelių, atskiros nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemos, sanitarinis nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies (išskyrus Vilniaus PN), todėl visi patalpoje (kameroje) apgyvendinti asmenys buvo priversti uostyti tualeto smarvę ir matyti, kaip asmuo naudojasi tualetu. Visose Įstaigose nebuvo galimybės užsidaryti tualete. Be to, Areštinėje, Šiaulių TI, Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas įrengtas tiesiai prieš kameros duris ir nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį. Pasak pareiškėjo, jis ne kartą pakliuvo į situaciją, kai jam naudojantis tualetu pareigūnai staiga atidarydavo duris, dėl to asmuo, besinaudodamas tualetu, jausdavosi kaip koridoriuje.

2.6. Įstaigose nesilaikyta HN 76:2010 24 punkto: visose Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K kamerose priešais langus 1 m atstumu įrengtos grotos, kurių paskirtis – neleisti kalinamiems asmenims pasiekti langą, t. y. atimti iš kalinamų asmenų galimybę vėdinti patalpas; Areštinėje iš viso nebuvo langų; visose Įstaigose nėra kondicionavimo ar mechaninės vėdinimo sistemų.

2.7. Įstaigose nesilaikyta HN 76:2010 26 punkto: šiltuoju metu buvo nepakeliamai karšta, nes kamerose / sekcijose nebuvo oro judėjimo greičio, o žiemos metu buvo šalta; Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K dėl minėtų įrengtų grotų nebuvo galimybės užsandarinti langus, šių įstaigų administracija nekeisdavo net sudužusių langų; be to, žiemos metu oro drėgmė kamerose dažnai siekė 100 proc., sienos buvo drėgnos nuo kondensato.

2.8. Įstaigose nesilaikyta HN 76:2010 28 punkto: kamerose nebuvo jokios apdailos, grindys buvo iš ištrupėjusio betono, jų neįmanoma nei valyti, nei dezinfekuoti; sienų ir lubų tinkas buvo ištrupėjęs, sienos ir lubos apaugusios pelėsiais ir pajuodusios.

2.9. Įstaigose nesilaikyta HN 76:2010 41–45 punktų: naujai atvykę asmenys nebuvo tikrinami mediciniškai, neįrengtos sanitarinės švaryklos, taigi, sąmoningai buvo sudaryta grėsmė pareiškėjo sveikatai.

2.10. Įstaigose nesilaikyta HN 76:2010 54–59 punktų: patalpos apleistos, ant sienų ir lubų pelėsis; apie jokį valymo ir dezinfekcijos priemonių išdavimą ar pagrindinį patalpų valymą nėra nė kalbos. Įstaigose nesilaikyta HN 776:2010 60 punkto: patalpose veisėsi tarakonai, graužikai, kurie savaime dingdavo tik šaltuoju metų laiku, kai patalpose nukrisdavo temperatūra (ir iki 0 laipsnių ir žemiau).

2.11. Įstaigose nesilaikyta HN 76:2010 62 punkto: daugumoje Įstaigų patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, paprastasis (einamasis) remontas nebuvo atliekamas mažiausiai 15 m.–25 m., gal net 40 metų.

2.12. Įstaigose nesilaikyta HN 76:2010 63–67 punktų: čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be užvalkalų, todėl jau po pirmo panaudojimo įsigeria prakaitu, dulkėmis, tokie purvini bei dvokiantys (neišvalyti)perduodami naudotis kitiems kalinamiems asmenims. Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI pagalvės užvalkalas ir paklodė buvo retkarčiais išduodami, bet tai labiau atsitiktinumas, o ne taisyklė. Areštinėje patalynė iš viso nebuvo išduodama. Minkštasis inventorius negali būti skalbiamas, o Įstaigos neturi valymo sausuoju būdu įrangos, taigi, patalynė kai kur dezinfekuojama, tačiau tai nepašalina įsigėrusio purvo ir prakaito.

2.13. Įstaigose visi gultai kamerose / sekcijose yra 2 ir net 3 aukštų, tačiau nė prie vieno gulto nebuvo įrengtos kopėtėlės, kad būtų galima užlipti į 2 ar 3 aukštą. Nuolatinis ropštimasis į savo gultą ir šokinėjimas nuo jo buvo ne tik nepatogumai, bet ir nuolatinė rizika susižaloti ar sužaloti kitus asmenis.

2.14. Areštinėje, Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K visose kamerose prie stalo buvo mažiau sėdimų vietų, negu kameroje laikyta asmenų, todėl vykdavo konfliktai dėl to, kas pirmas valgys, tai kėlė stresą, nuolatinę didžiulę įtampą, tai laikui bėgant tik intensyvėja, daro neigiamą įtaką ne tik psichikai, bet ir apskritai organizmo sveikatos būklei.

2.15. Pareiškėjas nerūko, tačiau pareigūnai į tai neatsižvelgdavo ir pareiškėją kalindavo patalpose kartu su rūkančiais asmenimis, taigi, visą kalinimo laikotarpį pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taigi, pareiškėjas buvo kankinamas.

12.6. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko: Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 30 straipsniais, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.250, 6.263, 6.264. 6.271 ir 6.273 straipsniais, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (byla Savenkovas prieš Lietuvą), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimais), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A556-1317/2013, Nr. A858-275/2014, Nr. A575-793/2014, Nr. A550-575/2015, Nr. A-1530-858/2015

Pasak pareiškėjo, Areštinėje jis buvo laikomas nuo 2000 m. gegužės 25 d. iki 2001 m. rugsėjo 1 d., tačiau skundą surašė 2015 m. rugpjūčio 3 d., t. y. praėjus beveik 14 metų nuo tariamo jo teisių pažeidimo. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Šiaulių AVPK, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.125 straipsnio 8 dalimi ir CK 1.126 straipsnio 2 dalimi prašo taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

2. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia sutampa su pažeidimo diena. Atsižvelgiant į tai bei į CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas prasideda tą kiekvieną dieną, nagrinėjamo laikotarpio ieškinio senaties termino eigos pabaiga laikytina 2004 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 3 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 punkte nustatytą 3 m. ieškinio senaties terminą reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už pažeidimus, padarytus per nurodytą laikotarpį. Pareiškėjas teismo neprašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir neįvardija svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis į teismą kreipėsi tada, kai sužinojo ir išsiaiškino bei faktiškai suvokė apie savo teisių pažeidimą, kad jis suvokė, jog jo teisės yra pažeistos po to, kai pradėjo domėtis įstatymais, nesiejant jų su konkrečiais laikotarpiais bei konkrečiomis priežastimis, nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo nurodytos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali buti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas turi būti atmestas. (LVAT administracinė byla Nr. A261-1027/2011).

1.1. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2000 m. birželio 5 d. iki 2001 m. rugpjūčio mėn. Šiaulių TI, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, remdamasis LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-l50/2011, Nr. A556-150/2011, Nr. A662-3116/2011, Nr. A575-836/2014 Nr. A261-1798/2013,Nr. A444-343/2013, Nr. A146-307/2013 ir kt.) Nr. A575-961/2014, Nr. A858-1493/2014, Nr. A502-2364/2013), prašo pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

1.2. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, leidžiančių vertinti kitaip nurodytą situaciją ar kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią, jog jis nepagrįstai ilgai manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jeigu jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme) (LVAT administracinė byla Nr. A146-1527/2012).

1.3. Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu supažindinimas su kalinamųjų teisėmis ir pareigomis buvo vykdomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsniu. Duomenų, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, įstaigoje nėra.

2.1. Šiaulių TI remiasi EŽTT praktika, LVAT administracine byla Nr. A17-1001/2007, nurodo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos kilimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai kilti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė yla esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos; nenustačius bent vienos iš nurodytų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT administracinė byla Nr. A525-1355/2010).

2.2. Remiantis LVAT praktika dėl CK 6.250 straipsnio taikymo, neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. administracinę bylą Nr. A444-669/2011 ir kt.).

2.3. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimu, materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama, vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti; asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą kyla tik tada, kai įstatymuose nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui kilo būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LVAT administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).

2.4. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (LVAT administracinė byla Nr. A11- 944/2007). Pareiškėjas turi įrodyti žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir institucijos veiksmų. Įstatyme nustatyta, kad valdžios veikimas /neveikimas turi tiesiogiai daryti įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktuose nustatyta tvarka, pareiškėjas nepateikta jokių pareigūnų kaltę pagrindžiančių dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo laikomas Šiaulių TI kameroje, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindžia abstrakčiais teiginiais, nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip jis apskaičiuotas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

CK 1.138 straipsnyje pateiktas nebaigtinis sąrašas galimų asmens teisių gynimo būdų; pagal šio straipsnio 8 punktą asmens teises teismas gina ir kitais įstatymuose numatytais būdais. Remiantis EŽTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir LVAT praktika pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą; neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT byla M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-7-2/2008, LVAT administracinė byla Nr. A444-619/2008). Šiaulių TI prašo, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti, be kita ko, į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

4. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, Nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimą nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas skaičių ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties nuteistiesiems suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjo nurodytoje patalpoje (t. y. gyvenamojoje patalpoje Nr. 308) vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų.

5. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkėje nustatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jeigu būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui kilimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT administracinė byla Nr. A444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

6. Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. akte Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 m. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.

7. Visos Vilniaus PN gyvenamosios patalpos, taip pat ir I-ojo gyvenamojo korpuso 5-ojo nuteistųjų būrio gyvenamoji patalpa Nr. 308, kurioje pareiškėjas gyvena nuo 2007 m. sausio 24 d., įrengta vadovaujantis Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir PĮ įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Šiose taisyklėse nenustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso gyvenamųjų patalpų inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 1R-139) patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Teisės aktuose nenustatyta, jog patalpoje esančius baldus privalu būtų įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.

Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, patalpose įrengtas dieninis apšvietimas ir naktinis apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas įsakyme Nr. 1R-139. Taigi, jokie teisės aktų reikalavimai, be kita ko, HN 76:2010, nebuvo pažeisti.

8. Svarbiausia tai, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitinka galiojančius įstatyminius reikalavimus. Pareiškėjo nurodytose patalpose buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius negu tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Pareiškėjas, nepateikdamas jokių objektyvių jo žodžius patvirtinančių įrodymų, skunde teigia, jog Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 308, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, jo manymu nėra tinkamo apšvietimo, sąlygų vėdinimui, patalpa nebuvo valoma, kaip nustatyta higienos normose, pareiškėjas laikytas kartu su rūkančiais asmenimis.

10. Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Vilniaus VSC) nuolatos vykdo kontrolę, kaip Vilniaus PN yra laikomasi HN 76:2010 nustatytų reikalavimų. Vilniaus VSC atlieka planinius ir neplaninius patikrinimus, surašo atitinkamus patikrinimo aktus. Neplaniniai patikrinimai atliekami tais atvejais, kai Vilniaus VSC gaunami skundai / nusiskundimai iš suinteresuotų asmenų dėl galimai netinkamų sąlygų pataisos įstaigoje. Ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus VSC nebuvo gavęs nusiskundimų dėl Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso gyvenamosios patalpos Nr. 308, dėl šios priežasties Vilniaus VSC šios patalpos netikrino.

11. Vilniaus PN patalpų būklė visų pirma priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę, be kita ko, nuolatos gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją, gadina kitą gyvenamosiose patalpose esantį inventorių. Vilniaus PN administracija įvairiais būdais kovoja su šiais reiškiniais, pagal finansines galimybes bei kiek įmanydama operatyviau šalina atsirandančius trūkumus, tačiau dėl objektyvių priežasčių neįmanoma užtikrinti, kad patalpose esantis inventorius nuolatos būtų tinkamos būklės.

12.1. Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, kilusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešojo asmens civilinė atsakomybė kyla, kai yra 3 sąlygos (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės sąlygų visumą; nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) kilo būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymuose nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui kilo būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

12.2. Žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT administracinė byla Nr. A520-1267/2013 ir kt.).

12.3. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011 ir kt.). LVAT ne kartą pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla Nr. A438-336/2012 ir kt.). Pareiškėjas nepagrindžia žalos dydžio, kaip ją apskaičiavo, nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

1. Pareiškėjas Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas minėtose įstaigose, nėra. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Skunde nurodyti tik abstraktūs teiginiai ir bendro pobūdžio pareiškimai dėl nežmoniškų ir žiaurių sąlygų, pareiškėją netinkamai laikant įstaigose. Teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan.

2. Pareiškėjas Vilniau PN laikytas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, duomenų, kad buvo pablogintas pareiškėjo buvimas minėtoje įstaigoje, nėra. Remiantis LVAT praktika, kai bausmė atliekama pataisos namuose, kurie nėra izoliatorius-kalėjimas, kai nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t y. turi galimybę judėti po visą lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimosi laiko bei bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. (administracinės bylos Nr. A556-1906/2012, Nr. A143-1852/2013). EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo suteikta judėjimo laisvė. EŽTT 2006 m. gruodžio 12 d. sprendime byloje Živulinskas prieš Lietuvą, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Taigi, net jeigu ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui kilimo, nes būti gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje.

3. Pareiškėjas nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą. Pareiškėjas skunde nenurodo, kuo grindžia žalos dydį, kaip konkrečiai šį dydį apskaičiavo. Teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Įstaigos pagal galimybes įgyvendino galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo / neveikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, dėl kurio atitinkamos teisės galėjo būti pažeistos.

4. Atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina atsižvelgti į konkrečias kalinimo vietos sąlygas, tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą. Teismų praktikoje neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis: neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos, neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-337/2006). LVAT taip pat yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų buvo tęstinė (administracinės bylos Nr. A556-95/2009, Nr. A552-2692/2012).

5. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (administracinės bylos Nr. A2-718/2007, Nr. A444-619/2008; Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012).

6. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. Nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymuose nustatyta tvarka konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui kilo būtent dėl tų valstybės institucijų ir / ar pareigūnų neteisėtų veiksmų

Pareiškėjas dėl nepriimtinų laikymo sąlygų Įstaigose į Departamentą nesikreipė, Departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo.

1. Lukiškių TI-K, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, remdamasis LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą.

2. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose jis laikytas netinkamomis sąlygomis, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Duomenų apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K, jo judėjimą laikymo laikotarpiu bei kameras, kuriose jis buvo laikomas, saugojimo terminas Lukiškių TI-K yra 10 metų, todėl duomenų apie pareiškėjo laikymą nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. lapkričio 25 d. pateikti nėra galimybės.

3. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

4. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Pagal teisės aktus (Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, PĮ taisyklių 11.1 punktą) maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos, ir nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po vieną (tik labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po 2).

5. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

6. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

7. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas įtvirtintas Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir TI taisyklės), pagal kurių 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, įrengtos atitinkamo dydžio lentynos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus.

Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

12. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodo, jog bausmę atlikinėjo nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia samprotavimus apie tariamai kilusią neturtinę žala, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

13. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.