Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Natalja Cikoto teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-26674-599/2013 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei L. D. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. D. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančią ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovė žodžiu grasino ieškove, kad tretiesiems asmenims perleis jai priklausančią ginčo buto dalį. Atsakovė jai priklausančią buto dalį taip pat gali įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti. Atsižvelgiant į tai, kyla reali grėsmė, kad ieškovei galimai palankus teismo sprendimas nebus įvykdytas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi ieškovės R. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino: areštavo atsakovei L. D. nuosavybės teise priklausančią ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo butu disponuoti. Atsižvelgdamas į ieškovės prašyme išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas. Padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, kadangi atsakovei egzistuoja reali galimybė disponuoti minėtu turtu.

Atsakovė L. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl ir kokiais būdais atsakovei turint teisę disponuoti jau nuosavybės teise priklausančia buto dalimi, galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymas. Vienintelė grėsmė, kad ieškovei galimai palankaus sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, iškiltų tokiu atveju, jei atsakovė perleistų arba suvaržytų jai nuosavybės teise priklausančią buto dalį. Nurodo, kad atsakovė to neketina daryti, o byloje apie tai nėra jokių įrodymų. Todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos be jokio teisinio pagrindo.

Ieškovė R. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones bylose dėl daikto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai abu bendraturčiai turi teisę disponuoti dalimi atidalijamo turto, nurodyti konkrečių aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, kad viena iš ginčo šalių gali perleisti atidalijamo turto dalį nėra būtina. Tarp šalių susiklėsčius konfliktinei situacijai, atsakovė yra žodžiu grasinusi perleisti atsakovei priklausančią buto dalį kartu su bute gyvenančia atsakovės dukra.

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje buvo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos CPK 144 str. 1 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos CPK 144 str. 3 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi ieškovės R. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino: areštavo atsakovei L. D. nuosavybės teise priklausančią ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo butu disponuoti. Ieškovė prašyme išdėstė aplinkybes, susijusias su jo subjektinių teisių galimu pažeidimu – nurodė, kad atsakovė jai grasina, jog perleis jai priklausančią dalį ginčo buto tretiesiems asmenims. Ieškovė tokį atsakovės elgesį vertina kaip nesąžiningą, nes perleidus turtą gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Įvertinus šalių pateiktus paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Nors apeliantė ir teigia, kad nėra aišku, kokiais būdais atsakovei turint teisę disponuoti jau nuosavybės teise priklausančia buto dalimi, galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymas, tačiau atskirajame skunde nepateikė įrodymų, paneigiančių objektyvios grėsmės dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo buvimą. Taip pat nenurodė kitų aplinkybių, kurios būtų pakankamu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių netaikymui.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.