Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Erika Tamošaitienė, sekretoriaujant Erikai Palepšienei, dalyvaujant ieškovo AB SEB banko atstovei advokato padėjėjai Sigitai Stukaitei, atsakovės A. N. atstovui advokatui Mantui Liugui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB SEB bankas ieškinį atsakovei A. N. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys L. A., UAB „Būsto paskolų draudimas“, taip pat pagal atsakovės A. N. priešieškinį ieškovui AB SEB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, tretieji asmenys L. A., UAB „Būsto paskolų draudimas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiajam asmeniui nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, bankas 2013-09-14 vienašališkai nutraukė kredito sutartį. UAB „Būsto paskolų draudimas“ išmokėjus draudimo išmoką, pardavus hipoteka įkeistą turtą, likusi skola bankui pagal kredito sutartį sudaro 15024,16 Eur. Atsakovė A. N., pasirašiusi Laidavimo sutartį, ieškovo atžvilgiu tapo solidariuoju bendraskoliu kartu su L. A., todėl bankas prašo likusią skolą priteisti iš atsakovės, kaip laiduotojos.

Atsakovė 2006-08-11 pasirašė laidavimo sutartį, pagal kurią prisiėmė solidarią atsakomybę už kredito gavėjos L. A. įsipareigojimų vykdymą pagal 2006-08-11 kredito sutartyje nustatytas sąlygas. Laidavimo sutarties 2.4 punktu šalys susitarė, kad esminės Sutarties sąlygos – kredito sumos ir/ar palūkanų didinimas ir/ar Kreditavimo sutarties galiojimo termino pratęsimas – galės būti keičiamas tik su laiduotojos, t. y. atsakovės, sutikimu.

Trečiasis asmuo L. A. 2009-05-08 sudarė su ieškovu AB SEB banku papildomą susitarimą pakeisti 2006-08-11 kredito sutarties sąlygas, pagal kurį kredito sutartis buvo modifikuota pakeičiant esmines sutarties sąlygas, t. y. buvo suteikta papildoma kredito dalis, skirta įsiskolinimo dengimui, taip pat buvo pakeista palūkanų marža nuo 0,90 iki 3,90 proc. Atsakovė apie padarytą Sutarties pakeitimą nebuvo informuota ir tokiam pakeitimui sutikimo nebuvo davusi nei AB SEB bankui, nei kredito gavėjai (trečiajam asmeniui).

Bankas su trečiuoju asmeniu be laiduotojos žinios ir sutikimo pakeitė esmines kredito sutarties sąlygas, tokiu būdu iš esmės modifikuodami ir be jos žinios bei sutikimo apsunkindami atsakovės finansinę naštą. Atsakovė 2009 metais nebūtų laidavusi už kredito gavėjos prievolę tokiomis sąlygomis, kokios buvo Sutarties pakeitimo sudarymo dieną, nes 2009 metais po nekilnojamojo turto krizės nekilnojamojo turto kainos buvo ženkliai kritusios palyginus su 2006 metų laikotarpiu, todėl įkeisto nekilnojamojo turto vertė nebesiekė paimto kredito vertės. Be to, kredito gavėjai buvo suteiktas papildomas 750,74 Eur (2592,16 Lt) dydžio kreditas, padidinta palūkanų marža. Kadangi kredito sutarties esminės nuostatos buvo pakeistos be laiduotojos žinios ir sutikimo, be to, pablogino jos padėtį, todėl mano, kad atsakovės A. N. prievolė pagal Laidavimo sutartį baigėsi 2009-05-08, iš esmės pakeitus kredito gavėjos prievolę be laiduotojos sutikimo.

Be to, kredito sutarties pakeitimu buvo taip pat pakeista ir kredito valiuta, dėl ko ir buvo pakeista banko marža, t.y. banko marža nebuvo didinama ji buvo keičiama atsižvelgiant į paskolos valiutą. 2009-04-14 mėnesinė įmoka sudarė 1514,19 Lt. Pakeitus kredito valiutą iš litų į eurus, taikant 3,9 proc. banko maržą ir 3 mėn. LIBOR, bendra (su papildomai suteikta suma) įmoka sudarė 360,57 Eur/1244,98 Lt ir palyginus su turimais įsipareigojimais iki kredito sutarties pakeitimo mokama kas mėnesinė suma sumažėjo 269,21 Lt. Taigi teigti, kad banko maržos pakeitimas apsunkino įsipareigojimų vykdymą, ieškovo nuomone, nėra jokio pagrindo.

Mano, kad kreditavimo sutarties pakeitimas neturėjo faktinės įtakos atsakovės, kaip laiduotojos, teisėms ir pareigoms, dėl ko formaliai nesudarytas laidavimo sutarties pakeitimas, nepasirašytas raštiškas atsakovės sutikimas kartu su kredito sutarties pakeitimu negali būti vertinamas, kaip pagrindas pripažinti atsakovės su banku sudarytą laidavimo sutartį pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Sumažėjusi kasmėnesinė įmoka, prievolės dydžio sumos nepadidėjimas bendroje apimtyje, sąlygoja, kad atsakomybės apimtys atsakovei nepadidėjo.

Trečiasis asmuo L. A. atsiliepimo į ieškinį ir priešieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas. Priešieškinis tenkintinas.

Atsakovei priešieškiniu prašant pripažinti pasibaigusia laidavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovės skolą, tikslinga pirmiausia pasisakyti dėl priešieškinio.

Dėl priešieškinio reikalavimų

Byloje nustatyta, kad 2006-08-11 laidavimo sutartimi atsakovė įsipareigojo atsakyti savo asmeniniu turtu kaip solidari skolininkė, jeigu pagrindinė skolininkė trečiasis asmuo L. A. neįvykdys savo prievolių pagal 2006-08-11 kreditavimo sutartį su visais tolesniais kreditavimo sutarties papildymais ir pakeitimais (Laidavimo sutarties 1.2. p.). Atsakovė laidavo dėl 217000 Lt (62847,54 Eur) skolos grąžinimo pagal 2006-08-11 kreditavimo sutartį. Šioje sutartyje kredito grąžinimo terminas buvo 2046-08-10, palūkanų marža – 0,9 proc. (Kredito sutarties Specialiosios dalies 5.2., 6.2.1. p.). Laidavimo sutarties 2.4 punktu šalys susitarė, kad esminės Sutarties sąlygos – kredito sumos ir/ar palūkanų didinimas ir/ar Kreditavimo sutarties galiojimo termino pratęsimas – galės būti keičiamas tik su laiduotojos, t. y. atsakovės, sutikimu.

2009-05-08 buvo padarytas kreditavimo sutarties pakeitimas, kuriuo pakeisti 2006-08-11 Kredito sutarties Specialiosios dalies 2, 3, 4, 5.1, 5.2, 5.7, 6.2.1 ir 6.2.2 punktai. Keičiama sutartimi nustatyta, kad kredito likutis – 61943,74 Eur (213346,61 Lt); suteikta papildoma kredito dalis, skirta kredito įsiskolinimo dengimui, – 763,45 Eur; papildomai suteikta kredito dalis, skirta Visa vartojimo kredito kortelės limito ir įsiskolinimo dengimui, – 299,92 Eur; nauja kredito suma – 63007,11 Eur. Kredito valiuta pakeista iš litų į eurus. Palūkanų marža nustatyta 3,9 proc., kintama palūkanų dalis pakeista į LIBOR. Ieškovas dėl skolos priteisimo iš laiduotojos (atsakovės) į teismą kreipėsi 2016-01-25, prašydamas priteisti skolą su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir delspinigiais, 2016-10-07 atsisakė reikalavimo priteisti palūkanas ir delspinigius. Byloje nėra ginčo, kad kreditavimo sutarties pakeitimams atsakovės sutikimas nebuvo gautas.

CK 6.87 straipsnyje nustatyta, kad laidavimas kaip papildoma, šalutinė prievolė pagal bendrąją taisyklę baigiasi kartu su pagrindine prievole, nepriklausomai nuo to, koks pagrindinės prievolės pabaigos pagrindas, tačiau sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau už pagrindinę prievolę. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CK 6.87 straipsnio 4 dalyje, nurodančioje, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškintos CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, nurodant, kad aplinkybių pasikeitimas yra esminis, jei jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai yra tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Toks reglamentavimas užtikrina, kad teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais. Be to, CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė šalims laidavimo sutartyje nustatyti papildomas ar kitokias sąlygas nei reglamentuojamos nurodytoje teisės normoje.

Nagrinėjamoje byloje laidavimo sutartyje taip ir buvo padaryta – buvo nustatyta, kad kreditavimo sutarties esminių sąlygų (kredito sumos, palūkanų mokėjimo, kredito sutarties galiojimo termino pratęsimas) papildymas ir pakeitimai daromi tik gavus laiduotojo raštišką sutikimą (Laidavimo sutarties 2.4. punktas). Taip pat ginčo laidavimo sutartyje buvo nustatyta, kad laiduotojas patvirtina, jog jam yra žinoma ir suprantama, kad 2006-08-11 kreditavimo sutartis yra kredito sutartis su visais tolesniais jų papildymais ir pakeitimais (laidavimo sutarties 1.2. punktas). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl padaryto kreditavimo sutarties pakeitimo be laiduotojo raštiško sutikimo ir jo sukeltų padarinių.

Nagrinėjamu atveju svarbūs išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015 ir Kauno apygardos teismo 2016-04-15 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-555-153/2016, kurių ratio decidendi (ieškovas, siekdamas pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia, nurodė, kad kreditavimo sutartis buvo du kartus keičiama, pratęsiant kredito grąžinimo terminą, padidinant palūkanų maržą ir delspinigių dydį, be jo, kaip laiduotojo, sutikimo. Šalių pasirašytoje laidavimo sutartyje buvo nustatyta banko pareiga gauti laiduotojo sutikimą pakeisti esmines kreditavimo sutarties sąlygas, tarp kurių tiesiogiai įvardytas palūkanų mokėjimas ir kredito grąžinimo terminas) atitinka šios bylos faktines aplinkybes.

Kaip minėta, CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė šalims laidavimo sutartyje nustatyti papildomas ar kitokias sąlygas nei reglamentuojamos nurodytoje teisės normoje.

Nagrinėjamu atveju laidavimo sutarties šalys taip ir padarė – susitarė dėl esminių sutarties sąlygų, kurias keičiant būtinas laiduotojo sutikimas.

Remiantis aukščiau paminėta teismų praktika, tai, kad laidavimo sutartyje šalys nustatė, kokios sąlygos laikytinos esminėmis, dėl kurių keitimo būtina gauti raštišką laiduotojo sutikimą, negali būti laikoma tik formaliu reikalavimu, nedarančiu įtakos sutarties vykdymo padariniams, kaip šioje byloje teigia ieškovas. Sutarties keitimo sąlygų nustatymas yra viena iš esminių sutarties sąlygų, kurią pažeidus kyla atitinkami įstatymo nustatyti padariniai. Priešingu atveju, laiduotojas galėtų atsidurti itin nepalankioje situacijoje, kai kreditavimo sutarties šalys keistų galimai įtaką laidavimo apimčiai turinčias sąlygas be laiduotojo žinios, ir tik nuo šio tolesnių veiksmų (pavyzdžiui, kreipimosi į teismą) priklausytų, ar tokie kreditavimo sutarčių pakeitimai būtų pripažinti iš esmės pakeitę laidavimo sąlygas.

Tai, kad laidavimo sutartyje nustatyta, jog laiduotojas sutinka su visomis kreditavimo sutarties sąlygomis ir su tolesniais jų pakeitimais ir papildymais, negali būti laikoma aplinkybe, paneigiančia kreditavimo sutarties pakeitimo vertinimą laidavimo apimties kontekste. Pažymėtina, kad sutarties esmė yra šalių susitarimas dėl konkrečių veiksmų atlikimo (neatlikimo), tam tikro rezultato gavimo (negavimo), todėl susitarti iš anksto dėl kažko, net aiškiai neapibrėžiant ko, šalys neturėtų. Be to, laidavimo sutarties šalys susitarė, kokias kreditavimo sutarties sąlygas keičiant taikoma papildoma apsauga – raštiškas laiduotojo sutikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015).

Nesutiktina su ieškovo atstovės argumentais, kad raštiškas laiduotojos sutikimas buvo nereikalingas, nes ji jau iš karto laidavimo sutartyje sutiko, kad laiduoja tiek už kredito, tiek už pakeitimo sutartyse prisiimtas prievoles. Šalys susitarė dėl bendros taisyklės, pagal kurią atsakovė sutiko, kad laidavimas išliktų net ir kreditavimo sutarties pakeitimo be atsakovės pritarimo atveju (laidavimo sutarties 1.2, 2.4 punktai). Tačiau šalys susitarė ir kokias kreditavimo sutarties sąlygas keičiant taikoma papildoma apsauga – raštiškas laiduotojo sutikimas, t. y. šalys nustatė, kokios sąlygos laikytinos esminėmis, dėl kurių keitimo būtinas laiduotojo raštiškas sutikimas – palūkanų mokėjimas, kredito suma, grąžinimo terminai (laidavimo sutarties 2.4 punktas). Kadangi CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė šalims laidavimo sutartyje nustatyti papildomas ar kitokias sąlygas, nei reglamentuojamos nurodytoje teisės normoje, o pagal Kasacinio teismo praktiką, sutarties esminių sąlygų pakeitimas –palūkanų mokėjimas, kredito suma, grąžinimo terminai, pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, laikytinas prievolės pasikeitimu, pabloginančiu laiduotojo padėtį, todėl sutiktina su atsakovės atstovo argumentu, jog šalių susitarimas dėl raštiško laiduotojų sutikimo nelaikytinas vien formaliu reikalavimu.

Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, kad kredito gavėja ir laiduotoja yra mama ir dukra, todėl tikėtina, kad dukra žinojo apie mamos finansinius sunkumus, pakeistas kredito sutarties sąlygas. Šių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Priešingai, atsakovės atstovo teigimu, atsakovės ir trečiojo asmens santykiai nėra geri, ieškovas nepateikė duomenų, kad laiduotoja būtų informuota apie kredito sutarties pakeitimus, būtų kviečiama atvykti pakeisti laidavimo sutarties nuostatas. Net ir pasitvirtinus ieškovo teiginiams, kad atsakovė apie kredito sutarties pakeitimus žinojo, tai nepaneigia aplinkybės, kad turėjo būti gautas jos raštiškas sutikimas, ir nepatvirtina, kad toks sutikimas buvo gautas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas AB SEB bankas buvo laidavimo sutarties šalis, todėl turėjo pareigą informuoti laiduotoją, imtis aktyvių veiksmų ir užtikrinti, kad laidavimo sutartis būtų atitinkamai pakeista. Bankas pakeitęs esmines kredito sutarties sąlygas ir nepasirūpinęs papildomu prievolių užtikrinimu, veikė savo rizika.

Vertinant kredito sutarties pakeitimus bei jų daromą įtaką laidotojo teisėms ir pareigoms, svarbu pažymėti, kad laiduotoja pagal laidavimo sutartį įsipareigojo užtikrinti kredito gavėjos prievolę būsto kreditui bei jo remontui. Ieškovui su trečiuoju asmeniu atlikus kredito sutarties pakeitimus, kredito gavėjai suteikta papildoma kredito dalis, skirta kredito įsiskolinimo dengimui, – 763,45 Eur; papildomai suteikta kredito dalis, skirta Visa vartojimo kredito kortelės limito ir įsiskolinimo dengimui, – 299,92 Eur. Nauja kredito suma (63007,11 Eur) didesnė, nei šalys susitarė pagrindine kredito sutartimi, be to, ji padidėjo, nors laiduotoja turėjo pagrindo tikėtis, kad po trejų metų jos prievolės nedidės, nes kredito gavėja per tą laikotarpį vykdė savo įsipareigojimus.

Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad 2013 m., nutraukus kredito sutartį, kredito dalys, suteiktos kredito dalies įsiskolinimo dengimui ir Visa vartojimo kredito kortelės limito ir įsiskolinimo dengimui, jau buvo grąžintos ir įvykdytos 2011 m., todėl bendrai skolos sumai įtakos neturi. Su tokia pozicija sutikti nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad papildomos kredito dalys kredito gavėjai buvo suteiktos trumpam terminui – jos turėjo būti grąžintos per dvejus metus. Ieškovo atstovė patvirtino, kad taip ir buvo padaryta. Vadinasi, pakeitus kredito sutarties sąlygas ir nustačius vienodas kasmėnesines įmokas dengti kredito daliai viso kredito grąžinimo laikotarpiu, per tuos dvejus metus pirmiau buvo dengiami kredito gavėjos papildomi įsipareigojimai, atitinkamai sumažinant kredito dalies būstui įsigyti grąžinamą dalį. Nors ieškovo atstovė teigia, kad papildomai suteikta kredito dalis buvo nedidelė, tačiau, teismo nuomone, dvejus metus kredito gavėjai grąžinant mažesnes būsto kredito dalis, tai turėjo neigiamos įtakos laiduotojos teisėms ir pareigoms, nes prievolė, už kurią buvo laiduota, per tuos metus sumažėjo neženkliai, ko laiduotoja negalėjo tikėtis.

Be kita ko, sutiktina su atsakovės atstovo pozicija, kad 2009 m., esant sumažėjusioms nekilnojamojo turto kainoms, atitinkamai sumažėjus ir hipoteka įkeisto turto vertei, laiduotoja nebūtų prisiėmusi papildomų įsipareigojimų, nes rizika, kad iš hipoteka įkeisto turto nepakaks įvykdyti prievolės, buvo didesnė, nei kredito sutarties sudarymo metu. Nors atsakovės atstovas nepateikė įkeisto turto vertės kredito sutarties pakeitimo metu, tačiau visuotinai žinoma ir pripažįstama, kad 2007 m. prasidėjusi pasaulinė finansų krizė turėjo neigiamos įtakos nekilnojamojo turto kainų pokyčiams – nekilnojamojo turto kainos 2009 m. ženkliai krito. Įvertinus šias aplinkybes, kredito sutarties pakeitimo metu 2009 m. hipoteka įkeisto turto vertė nebeatitikto vertės, nustatytos pagrindinės kredito sutarties metu, todėl kiekvienas protingas ir apdairus asmuo nebūtų laidavęs už papildomas prievoles, būtų įvertinęs, kad kito prievolės užtikrinimo būdo – nekilnojamojo turto hipotekos gali nepakakti prievolei įvykdyti. Atsakovės poziciją sustiprina ir tai, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ papildomai suteiktos kredito dalies kredito gavėjai neapdraudė, todėl laiduotoja, sutikdama prisiimti papildomus įsipareigojimus, tikėtina, būtų tai įvertinusi. Taigi nurodytos aplinkybės, kad 2009 m. nekilnojamojo turto kainos buvo kritusios, draudikas papildomos kredito dalies neapdraudė, turėjo neigiamos įtakos laiduotojos teisėms ir pareigoms, todėl jos raštiškas sutikimas kredito sutarties pakeitimas turėjo būti gautas.

Kredito sutarties pakeitimu taip pat buvo pakeista kredito valiuta iš litų į eurus. Palūkanų marža nustatyta 3,9 proc. vietoj 0,9 proc., kintama palūkanų dalis pakeista į LIBOR. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pakeitus kredito sutartį, kasmėnesinės įmokos sumažėjo, todėl tai negalėjo neigiamai paveikti laiduotojos teisių ir pareigų. 2009-04-14 mėnesinė įmoka sudarė 1514,19 Lt. Pakeitus kredito valiutą iš litų į eurus, taikant 3,9 proc. banko maržą ir 3 mėn. LIBOR, bendra (su papildomai suteikta suma) įmoka sudarė 360,57 Eur/1244,98 Lt. Pažymėtina, kad kasmėnesinių įmokų suma kredito sutarties pakeitimo metu turi įtakos kredito gavėjos prievolių apimčiai tuo metu. Tuo tarpu laiduotojos atsakomybė atsiranda kredito gavėjai nevykdant savo įsipareigojimų.

Pažymėtina, kad pagal kredito sutartį šalys buvo sutarusios dėl kintamų palūkanų. Pagal kredito sutarties bendrosios dalies nuostatas kintamas palūkanas sudaro kintama palūkanų dalis ir marža. Marža – Specialiosios dalies 6.2.1 punkte nurodyta visam kredito laikotarpiui Banko nustatyta marža, išreikšta procentais. Sudarydamos pagrindinę kredito sutartį, šalys susitarė dėl 0,9 proc. maržos, t. y. nekintamos palūkanų dalies, taikomos visam kredito laikotarpiui.

Atsakovė laidavimo sutartimi sutiko su tokiomis kredito sutarties sąlygomis ir turėjo pagrindą tikėtis, kad nekintama palūkanų dalis (marža) nekis viso kredito laikotarpiu. Bankui su kredito gavėja visgi nusprendus pakeisti esmines sutarties sąlygas, laiduotojai turėjo būti sudaryta galimybė įvertinti esminius pakeitimus ilgalaikėje perspektyvoje, nes marža padidinta net 3 proc. Taigi kintamai palūkanų daliai keičiantis kas tris mėnesius, o nekintamai daliai ženkliai padidėjus, teismo vertinimu, tai turėjo įtakos laiduotojos prievolių apimčiai.

Jau minėtame Kauno apygardos teismo 2016-04-15 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-555-153/2016 teismas pažymėjo, kad esant šalių susitarimui dėl laiduotojo rašytinio sutikimo būtinumo keičiant sutarties esmines sąlygas, taip pat ir dėl palūkanų mokėjimo, sutarties esminių sąlygų pakeitimas, pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, laikytinas esminiu prievolės pasikeitimu.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu atsižvelgti ir į kredito sutarties pakeitimą sąlygojusias aplinkybes. Ieškovo atstovė nurodė, kad kredito gavėja buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, neteko darbo. Tačiau net ir žinodamas šias aplinkybes, bankas suteikė papildomą kredito sumą, padidino maržą, nepasirūpino papildomu prievolių užtikinimu. Ieškovas yra profesionalus verslininkas, tikėdamasis, kad kredito gavėja sugebės padidintus įsipareigojimus įvykdyti, ieškovas turėjo įvertinti, kad jos finansinė padėtis gali nepagerėti, o dėl priverstinio išieškojimo veiksmų atidėliojimo skola gali išaugti ne tik tiesiogiai pasiskolintų sumų dydžiu, bet ir palūkanų, delspinigių dalimis, arba apskritai gali būti prarasta galimybė esamą įsiskolinimą atgauti tiesiogiai iš skolininko turimo turto. Ieškovas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad taip gali būti pažeidžiami asmenų, laidavusių už skolininko prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą, teisės ir teisėti interesai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kredito sutarties pakeitime bankas ir kredito gavėja susitarė, kad kredito gavėja įsipareigoja per trisdešimt dienų atlikti prievolių užtikrinimo sutarčių (tarp jų ir laidavimo) pakeitimus. Kredito gavėja to nepadarė, bet bankas taip pat nedėjo pastangų, kad ši sutarties nuostata būtų įvykdyta. Laidavimo sutarties šalys yra bankas ir laiduotoja, todėl ieškovas turėjo pareigą pasirūpinti laidavimo sutarties pakeitimu ir gauti papildomą prievolių užtikrinimą. Be kita ko, vien ta aplinkybė, kad bankas į kredito sutarties pakeitimą įtraukė nuostatą, kad atitinkamai turi būti pakeista laidavimo sutartis, jau patvirtina, kad bankas sutiko, jog pakeitus esmines kredito sutarties sąlygas, turi būti gautas raštiškas laiduotojo sutikimas, atlikti kiti prievolių užtikrinimo pakeitimai.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui kyla nepalankių padarinių, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013; 2014m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014).

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė reikalavimo dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo. Teismui nežinomos tokio atsisakymo priežastys. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 200 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovo sutarties dalies atsisakymas taip pat nevertintinas, kad sutarties pakeitimas nepablogino laiduotojos prievolių, nes tokį atsisakymą galėjo nulemti ir atsakovės argumentai dėl laidavimo pasibaigimo.

Kadangi kreditavimo sutarties sąlygos – kredito suma ir palūkanų mokėjimas, kurios laidavimo sutartimi buvo pripažintos esminėmis, buvo pakeistos be laiduotojos A. N. rašytinio sutikimo, tai teismas sprendžia, kad A. N. tokiomis sąlygomis nelaidavo ir kad byloje nustatytas pagrindas jos prievolę pagal 2006-08-11 laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia (CK 6.193 straipsnis, 6.87 straipsnio 4 dalis).

Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ laikėsi pozicijos, jog laidavimo sutartis, jei ir būtų pripažinta pasibaigusia, tai negalėtų pasibaigti sąžiningų trečiųjų asmenų atžvilgiu. Su tokia pozicija sutikti nėra teisinio pagrindo. Be to, trečiasis asmuo byloje jokių savarankiškų reikalavimų nereiškė. Pažymėtina, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ nebuvo laidavimo sutarties šalimi, kaip ir atsakovė nebuvo būsto paskolos draudimo sutartimi. Laidavimas ir būsto paskolų draudimas yra du savarankiški prievolių užtikrinimo būdai. Jei sudarant būsto paskolos draudimo sutartį reikalaujama dar vienas prievolės užtikrinimo būdas – laidavimas, tai tokios draudimo sutarties sąlygų nevykdymą ar netinkamą vykdymą draudikas gali nukreipti į draudėją ar draudimo išmokos gavėją (priklausomai nuo to, ką numato sutartis), bet ne į laiduotoją, taip pat jis negali turėti įtakos laidavimo sutarties galiojimui.

Dėl ieškinio

Teismui pripažinus 2006-08-11 laidavimo sutartį pasibaigusia, jos pagrindu ieškovo reiškiamas ieškinys dėl skolos bei procesinių palūkanų priteisimo atmestinas, kaip nepagrįstas.

2016-10-07, ieškovas pateikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų pakeitimo ir sumažino ieškinio reikalavimus, prašydamas iš atsakovės priteisti tik 15024,16 Eur negrąžinto kredito, reikalavimų dėl 603,61 Eur palūkanų ir 1150,94 Eur delspinigių priteisimo atsisakė.

Bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio (CPK 140 str. 1 d.). Toks atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl priimtinas, byla toje dalyje nutrauktinas (CPK 293 str. 4 p.). Pareiškimą pateikė ieškovo atstovė advokato padėjėja, todėl konstatuotina, kad ieškovui žinomos ieškinio dalies atsisakymo pasekmės. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.).

Ieškovui grąžintina 75 proc. žyminio mokesčio nuo atsisakytos ieškinio sumos, t. y. 29,25 Eur (CPK 87 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (93 str. 1 d.). Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 31 Eur išlaidų, sumokant žyminį mokestį už priešieškinį, kurios priteistinos iš ieškovo. Atmetus ieškinį, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

priimti ieškovo AB SEB banko ieškinio atsisakymą dėl 603,61 Eur palūkanų ir 1150,94 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovės A. N. ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priešieškinį tenkinti.

Pripažinti 2006-08-11 tarp ieškovo AB SEB banko ir atsakovės A. N. sudarytą laidavimo sutartį Nr. 04/06203 pasibaigusia.

Priteisti iš ieškovo AB SEB banko 31 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei A. N..

Grąžinti ieškovui AB SEB bankui 29,25 Eur žyminio mokesčio.

Sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.