- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-07
- Bylos Nr.
- ATP-417-300/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-29-3-00520-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. Š. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padaręs pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:
pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį – 40,00 € (keturiasdešimties eurų) bauda;
pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 870,00 € (aštuonių šimtų septyniasdešimties eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, V. Š. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 870,00 € (aštuonių šimtų septyniasdešimties eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Š. nubaustas už tai, kad 2015 m. gegužės 29 d. 18.04 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sodo 1-ojoje gatvėje, vairuodamas automobilį „Opel Zafira“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį V. Š., nepasirinko saugaus greičio ir nesilaikė atstumo nuo priekyje važiavusio kito automobilio – „Peugeot 406“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsitrenkė į jo galinę kairės pusės dalį, apgadino abu automobilius ir nepranešęs policijai pasišalino iš įvykio vietos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui V. Š. prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą ir jam už padarytus administracinius pažeidimus paskirtas bausmes sušvelninti – už padarytą administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį palikti paskirtą 40 eurų baudą, o už padarytą administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – paskirti iki 30-ies dienų administracinį areštą, neatimant specialiosios teisės vairuoti transporto priemones.
Skunde nurodo, kad jis nesutinka su ta nutarimo dalimi, kuria Mažeikių rajono apylinkės teismas pripažino jį kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, skyrė 870,00 eurų baudą ir atėmė teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams. Mano, kad ši teismo nutarimo dalis priimta neteisingai ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Konstitucinio teismo formuojamos praktikos bylose, susijusiose su ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytu pažeidimu. Grįsdamas skundo reikalavimą nurodo, kad jis 2015-06-09 paaiškinime nurodė, kad 2015-05-29, apie 18 val., (duomenys neskelbtini) k. važiavo automobiliu „Opel Zafira“, atsitrenkė į kitą automobilį ir pasišalino iš įvykio vietos, nes išsigando policijos. O kadangi yra pensininkas, niekur nedirbantis, tai eismo įvykis jam yra nekasdienė stresinė situacija. Tą dieną, prieš įvykį, pasak apelianto, jis buvo stipriai apsipykęs su žmona, ir tokios būsenos, t. y. būdamas šoko būsenos, nukentėjusiajam T. B. staiga sugalvojus pasukti ir darant manevrą jo vairuojamu automobiliu, jis į jį atsitrenkė. Savo nelogiškus veiksmus apeliantas teisina ir šoko būsena, kurią sukėlė ir įvykęs eismo įvykis. Taigi teigia, kad bendra šoko būsena ir lėmė tai, kad jis nesustojo įvykio vietoje ir iš jos pasišalino. Tačiau, pasak apelianto, tuoj po įvykio telefonu jis susisiekė su nukentėjusiuoju T. B., pasikalbėjo dėl įvykio ir dėl jo apgadinto automobilio ir prašė susitikti. Nukentėjusysis tam neprieštaravo, bet pareiškė, kad šiuo metu susitikti negali, nes yra išvykęs ir jo (duomenys neskelbtini) r. nėra. Tačiau pažadėjo, kad, kai tik jis grįš į (duomenys neskelbtini), būtinai su juo susisieks, nes pretenzijų jam dėl eismo įvykio neturi, ir pažadėjo, kad jie užpildys deklaraciją bei susitars dėl žalos atlyginimo. Apelianto teigimu, nukentėjusysis T. B. anksčiau išvardytas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdyje, be to, byloje yra jo raštiškas patvirtinimas, kad jis jam jokių pretenzijų neturi ir kad jie susitaikė. Taigi teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias svarbias aplinkybes ir jį nubaudė labai griežtai. Taip pat apeliantas mano, kad teismas, priimdamas jo atžvilgiu nutarimą, nesivadovavo teisingumo ir protingumo principais ir neatsižvelgė į jo sunkią turtinę padėtį, nes jis yra pensininkas, nedirbantis, taip pat neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis dėl eismo įvykio jam jokių pretenzijų neturi, kad jo šeimoje yra nepilnametis vaikas ir kad jis pragyvena su šeima iš gaunamos pensijos. Be to, nurodo ir tai, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad jis iš eismo įvykio pasišalino neteisėtai, t. y. vengdamas neblaivumo patikrinimo, žalos atlyginimo, slėpdamas savo tapatybę ir panašiais atvejais. Pasak pažeidėjo, jis iš įvykio vietos išvažiavo būdamas šoko būsenos ir sąžiningai klysdamas dėl tokio savo poelgio teisinių pasekmių, ir tyčios neteisėtai pasišalinti iš eismo įvykio vietos jis neturėjo. Todėl mano, kad jo veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio pažeidimo sudėties. Taigi pažeidėjas rekomenduoja jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnį, kadangi, apelianto įsitikinimu, ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę nuobaudą nei numatyta ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje, t. y. pažeidėjui sumažinus paskirtos baudos dydį ir neskiriant pažeidėjui papildomos administracinės nuobaudos, teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo (LAT nutartys: 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013). Nurodo ir tai, kad transporto priemonė jam yra būtina, kaip susisiekimo ir ypač greito dabartinio gyvenimo būtinybė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į V. Š. apeliacinį skundą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas prašo V. Š. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 127 straipsnio 2 dalyje administracinė atsakomybė numatyta asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), o ATPK 130 straipsnio 1 dalyje – už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Byloje nustatyta, kad V. Š., vairuodamas automobilį „Opel Zafira“, nepasirinko saugaus greičio ir nesilaikė atstumo nuo priekyje važiavusio kito automobilio – „Peugeot 406“ ir atsitrenkė į jo galinę kairės pusės dalį, taip apgadino abu automobilius ir nepranešęs policijai pasišalino iš įvykio vietos. To, kad jis pagrįstai nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, apeliantas neginčija. V. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nes administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos jam taikyta apylinkės teismui netinkamai įvertinus įrodymus ir padarius nepagrįstas išvadas. Pažeidėjo teigimu, jis iš eismo įvykio vietos išvažiavo būdamas šoko būsenos ir sąžiningai klysdamas dėl tokio savo poelgio teisinių pasekmių. Todėl mano, kad jo veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio pažeidimo sudėties – tyčios neteisėtai pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Tačiau tokie apelianto argumentai – atmestini, ir jais remiantis naikinti, ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuojant, kad nubaustojo veikoje nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties, t. y. subjektyviojo požymio – tyčios, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmė – tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant atnaujintas administracinių teisės pažeidimų bylas dėl pasitraukimo iš eismo įvykio vietos (ATPK 130 straipsnio 1 dalis) atkreiptas dėmesys į būtinumą nustatyti ne tik objektyvias pasišalinimo aplinkybes, bet ir tiesioginę tyčią padaryti šį pažeidimą, t. y. kad pažeidėjas suvokė, jog yra susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), suprato pasišalinimo neteisėtumą ir norėjo taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, jog asmuo suvokė, kad pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates arba bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse byloje Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-4-2013, 2AT-11-2012, 2AT-8-2013 ir kt.).
Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).
Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, dėl to ginčo byloje ir nėra, kad V. Š. savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis turtas – „Peugeot 406“ automobilis. Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar V. Š. veiksmai – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tiesioginės tyčios forma.
Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys – 2015 m. gegužės 29 d. tarnybinis pranešimas, iš kurio turinio matyti, kad pažeidėjo automobilis buvo rastas tą pačią dieną, atokiau nuo įvykio vietos, policijos pareigūnams apvažiavus aplinkines gatves (8 b. l.); 2015 m. gegužės 29 d. T. B. paaiškinimas, iš kurio matyti, kad į jį atsitrenkęs pažeidėjo vairuotas automobilis atvažiavo dideliu greičiu, po to ir trenkėsi į jo vairuotą automobilį, ir padidinęs greitį nuvažiavo (10 b. l.); transporto priemonių techninės apžiūros aktai, fotolentelė, iš kurių matyti, kad smūgis į nukentėjusiojo automobilį turėjo būti pakankamai stiprus, o kelias, kur įvyko eismo įvykis, yra pakankamai platus (12, 13, 16–18 b. l.); liudytojo A. B. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad pažeidėjo automobilį rado kitoje gatvėje, nuošalesnėje vietoje, kad nesimatytų apgadinimo, kaimynai sakė, kad iš automobilio išlipo du svirduliuojantys vyrai, kurie rankoje turėjo butelį, o nukentėjusysis buvo pasipiktinęs, sakė, kad pažeidėjas nuvažiuodamas dar padidino greitį (39 b. l.); T. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis nurodė, kad kaimynai jam įvykio vietoje sakė, kad pažeidėjas ne pirmą kartą girtas važiuoja (38–39 b. l.) – rodo, kad V. Š., pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, tikėjosi pasunkinti eismo įvykio kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, kadangi stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus (automobilį), ir iš įvykio vietos pasišalino skubiai (dar padidindamas greitį), o tai atskleidžia, jog V. Š. suvokė, kad pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai, ir, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoravo, t. y. tyčia pasišalino iš įvykio vietos.
Ir nors pažeidėjo apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad jis iš eismo įvykio vietos išvažiavo būdamas šoko būsenos ir sąžiningai klysdamas dėl tokio savo poelgio teisinių pasekmių, vis dėlto ir tokia apelianto versija neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Kaip matyti iš paties pažeidėjo paaiškinimų, duotų apylinkės teismo posėdžio metu, jis po to, kai pasišalino iš jo paties sukelto eismo įvykio, dar dvi dienas buvo išvykęs pas draugą, ir tik po keturių dienų nuo įvykio atėjo į policiją, o dėl neva patirto streso į gydymo įstaigą nesikreipė (37–38 b. l.). Taip pat, kaip matyti iš pirminio 2015 m. birželio 9 d. V. Š. paaiškinimo, jis pripažino 2015 m. gegužės 29 d. sukėlęs eismo įvykį ir iš jo vietos pasišalinęs, bei nurodė tokio savo elgesio motyvus – todėl, kad išsigando policijos (7 b. l.). Taigi, V. Š. nurodomi pasitraukimo iš įvykio vietos motyvai prieštaringi. Taip pat, kaip jau minėta, V. Š. pasišalinimas iš įvykio vietos buvo vienašališkas, nesuderintas su žalą patyrusiu asmeniu, į kurį, be kita ko, pažeidėjas kreipėsi tik praėjus 3–4 dienoms po įvykio (38–39 b. l.), dėl to apie įvykį ir buvo pranešta policijai. Todėl darytina išvada, kad tokiomis anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, vėlesnis, praėjus 3–4 dienoms po įvykio, susitaikymo su nukentėjusiuoju faktas nerodo sąžiningos vairuotojo klaidos dėl savo veiksmų teisėtumo ir tyčios elgtis neteisėtai nebuvimo. Be kita ko, byloje yra ir objektyvus pagrindas V. Š. paaiškinimus dėl pasitraukimo iš įvykio vietos motyvų vertinti kritiškai, kadangi byloje esantys duomenys apibūdina V. Š. kaip nedrausmingą vairuotoją. Antai iš byloje esančios pažymos apie V. Š. baustumą (21–22 b. l.) matyti, kad praeityje jis ne kartą buvo baudžiamas už KET pažeidimus, tarp jų ir už vairavimą esant neblaiviam.
Vadinasi, administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė V. Š. kaltės turinį ir pagrįstai konstatavo, kad jis padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, ir todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas neteisingai išaiškino jo kaltės turinį. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas, pripažįstant, kad V. Š. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, yra teisingas, ir jį naikinti nėra teisinio pagrindo.
Taip pat pažeidėjas apeliaciniu skundu kelia jam paskirtos nuobaudos individualizavimo klausimą, nurodydamas, jog teismas jam paskyrė per griežtą nuobaudą, ir rekomenduoja jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnį, ir už jo padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, paskirti jam iki 30-ties dienų administracinį areštą, neatimant specialiosios teisės vairuoti transporto priemones. Skundžiamo nutarimo turinys tvirtina, kad V. Š. už jo padarytą ir ginčijamą pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, paskirta bauda yra artima jo padaryto pažeidimo sankcijoje numatytam minimumui, o papildoma nuobauda – minimali. Tokia nuobauda jam paskirta atsižvelgiant į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis pripažįsta padaręs pažeidimą ir gailisi, jog nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei atsižvelgiant į apelianto padarytų pažeidimų pobūdį, tai, kad praeityje jis buvo baustas už KET pažeidimus.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos taip pat sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, jo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, paprastai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, panašaus pobūdžio administracinių teisės pažeidimų bylose ATPK 30¹ straipsnio pagrindu nuobauda švelninama buvo tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys nevengė atsakomybės, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, atlygino padarytą žalą, byloje buvo kitų jų asmenybes pozityviai apibūdinančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-10-2014). Nagrinėjamoje byloje viseto panašių aplinkybių nenustatyta.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti V. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą nepakeistą ir V. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.